Turkija, Likijos kelias: Bel - Patara.

 2022-10-13, ketvirtadienis. Bel-Patara. 

Vakar ėjome Alinca - Bel.  

 

Sutartu laiku nulipę pusryčiauti, Fatma's Pansion pensiono virtuvę randame visiškai tuščią. Nors pensiono šeimininkė Fatma kalba tik turkiškai, bet vakar tiksliai sutarėme pusryčių laiką (jai parodžius 7 pirštus ir aštuntą pavaizdavus per pusę nukirptą). Turkijoje taip jau yra, kad jei sutarei pusryčiauti 7:30, tai nereiškia, kad 7:30 jau sėsi prie stalo ir į lėkštes krausiesi patiekalus. Tai reiškia, kad 7:35 pasigirs ramus ir neskubus pasisveikinimas. Kaip ten bebūtų, pusryčiai kažkokiu mistiniu būdu atsiranda ant stalo. 

 

Mūsų naujieji pažįstami prancūzai dar su tamsa išskubėjo į kelią, tad pusryčiaujame vienos. Kertame šeimininkės Fatmos gamintą nepaprastai skanų maistą ir žvalgomės į kuriamą krosnį bei ruošiamus paplotėlius. Nutariame, kad ji gamina pusryčius savo vyrui.

 

Mūsų akys nušvinta, kai Fatmos kepti dideli blynai, mūsų iškart praminti lepioškomis, kaip vėliau sužinojau, turkų vadinami piši (pişi), atkeliauja ant stalo. Be proto skanu. Primena mielinius blynus, tačiau jų kepimas krosnyje ant ugnies pišoms suteikia ypatingą skonį. Nė nepajuntame, kaip sutašome po didžiulę pišą, o šeimininkė pasiūlo dar po vieną. 

Fatma yra nuostabi šeimininkė, o jos gamintas maistas buvo pats skaniausias visame Likijos kelyje.

Mes skubame į kelią, o šeimininkė nori dar pabendrauti. Taip, taip, ji kalba turkiškai, mes - lietuviškai/angliškai/turkiškai  ir gerai vienos kitas suprantame.

Fatma yra ne tik gera šeimininkė, bet ir labai valdinga moteris: ištikrina visų mūsų telefonuose esančias jos nuotraukas ir paliepia jai patikusias įdėti į instagramą. Ir visiems draugams rekomenduoti Fatma's pansion. Tą ir darau, nes Fatma tikrai verta visų rekomendacijų. 

Prieš atsisveikinant ji dar parodo jos dukros vestuvių nuotraukas ir rekomenduoja užsukti pietų pas jos seserį Zeynep. Atsisveikiname su nepaprastai geromis emocijomis.

Mūsų mieloji Fatma.

Atsisveikinę susipakuojame iš Fatmos pirktą vandenį ir išskubame į kelią.

 

Šiandien eisime paskutinį savo daugiadienio Likijos kelio etapą iš Bel į Patarą. Kitas dienas taip pat ne kartą atsidursime Likijos kelyje, tačiau tai bus pavieniai ar atsitiktiniai šio kelio epizodai. 

Trasos gidas rašo, kad nuo Bel iki Pataros yra 11 kilometrų. Trasa yra vidutinio sunkumo, iš pradžių eis keliu su nedideliais aukščių skirtumais, vėliau lauks ilgas ir statokas leidimasis žemyn, pabaigoje - vėl gana lygus kelias. 

Nuo Bel kaimo asfalto kelias ramiai kyla į viršų. Rytas gaivus, apylinkės gražios, tačiau po vakarykštės dienos visos neturime jėgų. 

Asfalto kelias ramiai kyla į viršų, o paskui atsišakos į žvyrkelį. Eiti labai smagu. Bet šiek tiek graudu, kad pradedame paskutinį mūsų Likijos kelio etapą. Atrodo, tik ką išėjome, o jau galvojame apie pabaigą.

 

Atsisuku atsisveikinti su asfalto keliu ir spėlioju, kokias staigmenas trasa mums parengė šiandien.

 

Žvyro keliu eiti yra spartu.

Į Turkiją ateina ruduo, nes pastebime auksu nusidažiusius medžių lapus. Tolumoje ryto migloje skendi kalnų keteros.

 

 Rytas labai gražus, o kelias - lengvas.

 

 

Ties Belceğiz kaimu praeiname nemažą kempingą ir kaimo ūkius.

Už Belceğiz kelias šiek tiek susiaurėja. Jis yra nuklotas pušų spyglių ir panašu, kad juo keliauja tik žygeiviai. Paskui kurį laiką trepsime tankiai akmenimis nusėtu mišku.

Einame pro jaunas alyvmedžių sodus.

 

Patogus ir platus kelias suka į akmenuotą takelį. Kažkur medžiai ir krūmai išretėja ir atsiveria vaizdas į jūrą. Nutariame, kad laikas pailsėti ir sustoti užkandžiams. 

 

Pailsėjome pačiu laiku, nes už kelių žingsnių pradėsime stačiai leistis žemyn. Kaip aš nekenčiu leistis žemyn. Laimei, čia nėra taip statu, kaip kad buvo vakar lipant nuo Alinca kaimo.

Žemyn lipasi gana sparčiai ir netrukus jau reikia kelti galvas, kad pamatytume viršūnes, kuriose neseniai buvome.

 Žemai apačioje mėlynuoja jūra.

 

Po kurio laiko prieiname tankiai plokščiais akmenimis nuklotą kalno šlaitą. Lipame akmenimis. Jie neslidūs, todėl gana sparčiai nusigauname žemyn. Šlapią dieną čia turėtų būti slidu. 

Kažkur tolumoje pamatome mūsų Likijos kelio finišą - Pataros paplūdimį. 

Priešingoje pusėje - į jūrą brenda stačios uolos.

Kai nusileidžiame nuo stataus šlaito, takas eina gana nuožulniai. Pastebiu kalnų augaliją. 

Nusileidę nuo kalnų pastebime nedideles terasas. 

Netoli Gavuragili kaimo takas įsijungia į žvyrkelį. 

Gavuragli kaime užsukame pas Fatmos rekomenduotą Zeynep. Zeynep yra tokia pati guvi ir svetinga, kaip ir jos sesuo. Pietauti atsisakome, nes norime tik airano. Prie airano gauname vynuogių ir granatų vaisių.

Pailsim ir vėl į kelią. Tik jau su padidėjusia kompanija: prie mūsų prisijungia keturkojis draugas.

 

Gavuragli kaimo gale mūsų naująjį draugą nuveja kiti šunys, liekame ta pati susigyvenusi kompanija. 

Plačiu taku traukiame pro atokias kaimo sodybas.

 Trasa nežymiai kyla aukštyn arba leidžiasi žemyn. Kelyje - daug žalumos.

 Trasa kai kur susiaurėja į takelį ir netikėtai stačiai šauna aukštyn.

 

Prieiname asfalto kelią ir galime apžvelgti tolumoje likusį Gavuragli kaimą ir kalnus, nuo kurių nusileidome.

 

 Gavuragli kaimas nutolsta.

Mūsų akys ir mintys krypsta į priekyje esantį Pataros paplūdimį. Pakeliui pastebime įdomų siaurą iškyšulį.

Už keletos metrų jau matome mūsų galutinį tikslą - Pataros paplūdimį. 

Kažkur kelyje stovi turkų mėgstama transporto priemonė. Žinoma, kalnų keliukais dviračiu transportu važiuoti yra patogiausia. Nustebina, kad motociklai ar motoroleriai daug kur paliekami netgi su rakteliais. 

 

Patara artėja. Žiūrėdamos į jos vaizdą, prisėdame pietų.

Paskui gana ramiu asfalto keliu pėdiname paskutinius savo Likijos kelio kilometrus.  

Belieka tik nedideliu tiltu pereiti upę ir - mūsų tikslas pasiektas.

 

Ir štai, mes jau Pataros paplūdimyje. Penkias dienas iš trobelės į trobelę ėjome kalnų takais ir pasiekėme šio nepaprastai gražaus Likijos kelio etapo finišą. Džiaugiamės, bet viduje turbūt visos galvojame, kad labai gaila, jog jau pabaiga. Žinoma, atostogos dar nesibaigia, dar keliausim, žygiuosim, tik jau kitaip ir su kitais jausmais širdyje.

Likijos keliu nuo Kayakoy iki Pataros ėjome 5 dienas. Iš viso nutrepsėjome apie 60 kilometrų. Likijos kelias yra nuostabus. Tiek vaizdingumu, tiek sutiktais žmonėmis, tiek valgytu maistu, tiek Dievais, išrūpinusiais mums kad ir karštą, bet sausą orą ir apsaugojusiais nuo nelaimių. 

Iki šiol esu ėjusi dviejuose daugiadieniuose žygiuose: Tra Mare e Monti trasa Korsikos saloje ir Ruta de Pedra en Sec Maljorkos saloje, tačiau Turkijos Likijos kelias - Likya yolu - buvo iš visų gražiausias. Labai noriu šį kelią kada nors pratęsti. 

Praėjus pasiekto trasos finišo sukeltai euforijai, suskumbame išeiti iš paplūdimio, nes turime pasiekti nakvynės vietą, esančią Gelemiš (Gelemiş) miestelyje. Vaizdingiausia iki Gelemiš būtų eiti 18 kilometrų ilgio Pataros paplūdimiu, tačiau paplūdimį per pusę dalija gana plati ir srauni Xanthos upė, kurios lengvai pereiti ar apeiti nepavyktų. Esame skaitę, kad nuo Pataros paplūdimio kursuoja dolmušai, tad eisime ten, kur maps.me žemėlapyje yra pažymėta jų stotelė. 

Išėję iš paplūdimio, pamatome vaikštančią gyvulių bandą.

Kelis kilometrus traukiame karštu ir dulkinu žvyrkeliu. Pakeliui matome besiganančias avis.

 

Netoli dolmušų stotelės matosi Pydnai senojo miesto griuvėsiai, tačiau visų mintyse yra vienas klausimas "Kaip nusigauti į Gelemiš?", tad jo apžiūrai negaištame laiko. 

 

Kol dairomės aplink, pro šalį praeina dar viena avių banda.

 

Autobusų stotelę, net gi stoties pastatą, randame. Bet tai iš viskas. Jokio grafiko, jokios informacijos, jokių žmonių, kurių galėtume paklausti. Kažin, ar čia išvis kažkas važiuoja? Septynis kilometrus nykiu keliu eiti iki artimiausios Kinik (Kınık) autobusų stoties nei viena nenorime. Kol svarstome nuvažiavimo variantus bei internete ieškome informacijos, pamatome atvažiuojantį dolmušą. Akys nušvinta džiaugsmu. Vairuotojas kalba tik turkiškai, tačiau išsiaiškiname, kad jis už pusvalandžio važiuos į Fetiją ir mus paleis netoli Santos. 

Santos tai Santos, bet žemėlapyje nerandame jokio Santos. Euforiją labai greit pakeičia visiška neviltis. Laimei, kažkuriai ateina į galvą, kad Santos yra Xanthos: žymusis senovinis miestas. Taip ir yra. 

16:30 pajudame.  Žemėlapyje sekame kelią ir atrodo, kad judame ten, kur reikia.

Dolmušo stotelės vieta prie Pataros paplūdimio netoli Pydnai.

 

Dolmušas stoja beveik kiekvienoje stotelėje ir netrukus prisirenka pilnas. Jis rieda keliu, kuriuo eina ir Likijos kelias. Kaip gerai, kad nereikia mums eiti šiuo, pro nesibaigiančius šiltnamių plotus, vedančiu keliu. Šia Likijos kelio atkarpa nerekomenduoju eiti vien dėl monotonijos. Būsų savęs kankinimas. Ją verta tiesiog apvažiuoti.

 

Vairuotojas išleidžia autobusų stotelėje, parodo ranka pereiti upę, o nuo jos iki Kinik autobusų stoties, iš kurios išvyksime į Gelemiš, - geras kilometras.

 

Kiekviena autobusų stotis šiame krašte turi savo vadybininką. Mus, atėjusias į stotį, pasitinka vyriškis ir sužinojęs, kur mums reikia, parodo į ant sienos prikabintą ranka užrašytą grafiką. Iki autobuso - dar valanda. 

 

Kol sulaukiame 18 valandos, išglostome visus autobusų stoties katinus. 

Dolmušas atvažiuoja laiku, tačiau veža tik iki Pataros (Gelemiš) posūkio (važiuojant autobusu pvz., iš Fetijos, stotelė prie Pataros posūkio vadinasi Patara Kavşağı arba tiesiog prašoma išleisti on main road). Prie posūkio vairuotojas mus įsodina į kitą dolmušą - ir mes jau miname Gelemiš gatvėmis ieškoti savo viešbučio, o paskui - ir vakarienės.

 

Ilgai vakarojame, niekur neskubame, nes rytoj pradėsime kitokį savo kelionės etapą.

 

Rytoj dieną leisime Pataroje.