Rodomi pranešimai su žymėmis Santana. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Santana. Rodyti visus pranešimus

2014 m. birželio 14 d., šeštadienis

Madeira. IV dalis

2014-06-14 Šeštadienis. Queimadas-levada do Caldeirao Verde-Santana.
Šią dieną skirsime dar vienam objektui, kuris Madeiros salai suteikia išskirtinumą. Eisime levada.

Levados - vandens kanalų sistema, išraižiusi visą Madeiros salą ir aprūpinanti salos gyventojus vandeniu. Tiesiog cementinis griovelis, kuriuo teka vanduo. Levadų sistema Madeiroje sudaro apie 2500 km ilgį. Dalis šių kanalų yra paversti turistinėmis trasomis. 
 Savo pažinčiai pasirinkome gražiausia laikomą levandą - Caldeirao Verde. Yra sakoma, kad kas nėjo levanda Caldeirao Verde, vadinasi, nebuvo Madeiroje.

Vėl važiuosime iki Santana. Tik šįryt išsiruošiame pusvalandžiu ankščiau – į 07:30 autobusą.
Autobuso numeris 103. Kaina ta pati, kaip vakar: 4,70 eur.

Noriu atkreipti dėmesį, kad autobusų grafikai darbo dienomis ir poilsio skiriasi. Vieni grafikai yra pirmadieniui – penktadieniui. Kiti – tik šeštadieniui. Ir dar kiti – tik sekmadieniui ir švenčių dienoms.
Vykstant į Madeirą kelionėms autobusu, labai pravartu pasidomėti, kaip portugališkai vadinasi savaitės dienos. Savaitė prasideda kaip ir Britanijoje – nuo sekmadienio.
Pati dar tik ruošdamasi kelionei, išvydusi, kad autobusas važiuoja pagal skambesį šeštą dieną – sexta feira. Pasirodo, ta sexta feira – tik penktadienis.

Beviltiškai bandžiau rasti kažkokią transporto priemonę, pigiai vežančią iki Queimadas, nuo kur ir prasideda gražiausioji Madeiros levada. Britai internete visa gerkle laido, kad iki Queimadas atvažiavo už 2 eurus. O taksistas prašo 10 eur.
Sėdame į taksi. Ir labai greit užriedame iki Queimadas. Queimadas – mažas taškas su dviem senoviniais namais. Čia pasijuntu kaip atokiame pasaulyje. Ypač ryte, kai beveik nėra žmonių.



Negaištame, patraukiame pirmyn į levadą. Mūsų laukia 6,5 km į priekį. Ir tiek pat atgal.
Gaivus rytas miške. Labai greit cemento lovelyje sutinkame upeliuką, pagal kurį ir eisime.
Kol kas jokio ypatingo stebuklo. Esame atvykę iš mažo gražios gamtos rytų Aukštaitijos miestelio. Kalbamės, kad levanda turbūt nustebintų tik miesto žmogų, gyvenantį triukšme, aukštoje civilizacijoje, minioje. Mūsų kelio pradžia įspūdžių ir emocijų prasme nieko nesiskiria nuo pasivaikščiojimų po savo krašto miškus. Nebent tik koks labai senas, nematytas ar stebėtinai didelio ūgio augalas čia sudomina. Tąkart abi vienbalsiai pasidžiaugiame, kad nėjome jokia kita levanda.
Virš galvų visą kelią lydi paparčiai ir seni apsamanoję medžiai. Kai kur levanda pražįsta žiedais. Visur čiurlena tai didesni, tai mažesni kriokliukai. Kai kur greit prabėgame nuo jų. Kai kur vėsiname saulės kaitinamus kūnus.  



Šiandien pagal oro prognozes Madeiroje yra labai karšta diena su labai dideliu saulės aktyvumu. Tad džiaugiuosi, kad esame čia, pavėsiais ir upeliais gaivinančiame kelyje.
Levada kai kur plati. Kai kur cementinis takelis tik kojai pastatyti.
Bet labai saugi. Visur turėklai. Žinoma, pavojingesnėse vietose viršutiniai trosai daug kur nutraukyti. Bijojau, kad draugei vėl bus negerai dėl aukščio. Nes vietomis einama prie bedugnės. Bet jai visai nebaisu šiandien.
Kai kur properšose pasirodo vaizdas į kanjoną. O nuo aukštai esančių stačių kalnų teškantys upeliukai vis pildo ir pildo apačioje greitai tekančią tylią levadą. 



Pagaliau – pirmas tunelis. Tunelių Caldeirao Verde levandos trasoje yra 4. Du – labai ilgi ir tamsūs. Tad žibintai būtini. Nes tuneliuose ne tik kad tamsu, bet ir šlapia. Yra labai gilių balų, dėl kurių tenka ropštis ant cementinės užtvaros vandeniui.
Praėję pirmąjį tunelį, džiaugiamės lyg maži vaikai. Pagaliau atsirado kažkas įdomaus šiame kelyje. O netrukus – kelias kryžiuojasi. Vienas veda į Ilha. Bet mes ir toliau laikysimės savo tikslo.
Neužilgo – ir antrasis tunelis. Šis jau ilgas ir tamsus.  



Ir trečiasis. Ilgiausias, bet gražiausias.





Dabar veda tik kokių 40 cm cementinis levandos takas. Žmonių daugėja. Prasilenkti ar pabūti nėr kur.





 Pagaliau savo grožį parodo kanjonas.
Ir - aikštelė prie išdžiuvusios upės. Girdėti vandens šniokštimas. Labai nelygus kelias į viršų akmenimis. Kiek įmanoma į viršų užverčiame galvas ir pagaliau aukšto kalno viršuje pamatome tai, ko čia atėjome. Caldeirao Verde krioklys iš beveik 100 metrų aukščio krintantis į ežerą. 



Prie krioklio žmonių minios. Lipame į tolimiausią kertę ir išbūname gerą valandą. Tada sukame atgal.
Vėl tie patys tuneliai. Susitinkame daug pirmyn einančių žmonių. Nemažai kas eina be žibintų. Neįsivaizduoju, kaip tai reiktų padaryti. Kažkam pašviečiame kelią.  



Viename iš tunelių sutinkame lietuvių šeimą – pirmus ir vienintelius lietuvius visos kelionės po Madeirą metu.

Kelias namo atrodo tarsi trumpesnis. Tie patys 6,5 km kažkur ištirpsta.
Reziumuojant ėjimą levada Caldeirao Verde, galiu tik pasakyti, kad ji – fantastiška. Labai įdomi, labai smagi. Ir graži vis tik. 



 Pasitinka Queimadas sodybos vaizdai. Čia pailsime kiek Ir vėl į kelią. Dabar jau iki Santanos eisime pėstute. Mūsų kelias žemyn veda važiuojamąja dalimi. Automobilių vienas kitas. Einame eukaliptų mišku. O jau kvepėjimas. 



Kai kur kelias toks status, kad bėgame žemyn. Kelkraščiuose žydi didžiuliai vešlūs hortenzijų krūmai. Jau ir Santanos pirmieji namai.



Iki autobuso dar daugiau nei valanda. Pasižvalgome po Santaną.



Turiu pažymėti, kad autobusas Santanoje keleivius išlaipina ir įlaipina ne toje pačioje vietoje. Išlaipina prie tualetų. O norint grįžti į Funšalį, reikia eiti į priešingą aikštės pusę, prie Santa Anna Galeria. Išlaipinimo stotelėje yra informacija apie tai.  

Kelias link Funšalio.



Grįžę į Funšalį, einame vakarieniauti. Pagaliau - į "savo" kavinę. Po studijos langais esančią Cantinho dos Amigos. Čia buvo pats skaniausias maistas per visą kelionę. Gailiuosi, kad tik vieną vakarą teišsiruošėme čia.
Mano patiekalas Espada žuvis su marachujos padažu. Be proto skanu. Kolegės - kalmarų šašlykas.
Jei kas gyvensite netoli Funšalio katedros SE ir Rua das Murcas, labai rekomenduoju šį restoraną. Sumokame kaip ir visur iki šiol: įskaitant tipsus, 26 eur už abi. (dar ėmėme jų duonelės ir alaus). 

Šiandien birželio šeštadienio vakaras. Kiekvieną birželio šeštadienį pusė vienuoliktos vyksta tarptautinis Atlanto šviesos ir pirotechnikos festivalis. Padavėjo paklausiu patarimo, kur geriausia žiūrėti fejerverkus. Pataria kiek ankščiau nueiti į Mariną. Einame.
Šio festivalio šviesų žiūrėti galima plaukti laiveliais į vandenyną. Kaina 30 eur, mačiau. Taip pat yra pardavinėjamos prieplaukos priekyje esančios sėdimos vietos. Nežinau kainų. Mums tiko ir pastovėti - nemokamai.
Pusvalandis bežiūrint fejerverkų ir klausantis muzikos labai greit pralėkė.  


2014-06-15 Sekmadienis. Pico do Areiro – Pico Ruivo – Achada do Teixeira.
Labai norėjau pasivaikščioti Madeiros kalnais. Viliojo ne tik jų neįprastos formos ar smailos viršūnės. Bet ir mikroklimatai, kai viename salos gale gali snigti, kitame – šviesti saulutė. Tiesa, mūsų pasirinktą keliavimo laiką – birželį – tie mikroklimatai turbūt būna mažiau juntami. Bet visada tikėjau, kad žygiuojant iš Pico Arieiro iki Pico Ruivo gali tiek visko nutikti. Ir iš šio žygio galėsiu pasisemti emocijų visiems ateinantiems metams.
Keliaujantiems po salą visuomeniniu transportu pabūti Pico Arieiro - Pico Ruivo praktiškai neįmanoma. Yra dvi galimybės: nuvykti ir parvykti su taksi arba važiuoti su agentūra.
Vieną vakarą bevaikščiodamos senamiestyje netoli mūsų namų užmatome užrašą rusų kalba apie organizuojamas ekskursijas. Kainos pasirodė kaip ir pas anglus. Užeiname, pasidomime. Sutarta, važiuosime su Qualispresenca. Sumokame po 35 eur.

Beveik minutė į minutę atvažiuoja mikriukas. Pasitinka gidas. Pasirodo, būsime tik dvi ekskursantės šią dieną. Likome labai maloniai nustebę ir sužavėtos. Taigi, turime kaip ir asmeninį gidą, kuris daug ką įdomaus papasakoja pakeliui.
Laikas važiuojant greit praeina. Pasitinka mus smailos kalnų viršūnės ir Pico Arieiro savotiškas simbolis – baltas rutulys, kuris tarnauja kaip radaras. Viršukalnės aukštis – 1818 metrai.

Pasiruošę žygiui čia pat gauname po madeirietišką lazdą. Bet iš pradžių ne lazda man tarnauja, bet aš ją nešu tarsi pirmokas už save didesnę gladiolę. Vėliau lazda tampa išties labai patogia.
Pirmiausia judėsime prie apžvalgos aikštelės, esančios šalia Pico Arieiro. Lydi kalnų viršūnės. Ir mėlynas mėlynas dangus.
Nuo apžvalgos aikštelės: gera dieną pradėti virš debesų.



 Kylam į kelią. Jau nueita tiek.





Takas eina aukštai stačiame šlaite. Veda į tunelį. Vėl reikalingi žibintai.



Laukia baisiai status ir suktas žvyro takas žemyn. Šioje vietoje džiaugiamės, kad keliaujame su vyruku, kuris ne tik kad gidas puikus, bet ir galantiškas. Abiems rankos paduotos, prilaikytos, apsaugotos. Ši kelio dalis ne tiek vaizdinga, bet duodanti daugiau veiksmo.



 Prieiname naują kelio atkarpą. Nukritus uolai ir apdaužius karnizą, dėl ko trasa buvo uždaryta, tvarkytojai padarė naują praėjimą. Tiesa, trasa pailgėjo pusantro kilometro. Ir atsirado daugiau stataus leidimosi/kopimo.
Šaltuoju metų laiku liūtys kasmet saloje padaro didesnės ar mažesnės žalos. Sala dėl lietaus ir purvo nuošliaužų smarkiausiai nukentėjo 2010-aisiais. Skaičiuojama, kad nuo 19 amžiaus pradžios saloje yra buvę per 30 purvo nuošliaužų, padariusių madeiriečiams nuostolių.

Taigi, prasideda laiptai. Poroje vietų naujai įmontuotos kopėčios.
Kai sunkiausias etapas praeinamas, stojame trumpam poilsiui. Dabar jau kelias ves saulės atokaitoje. Tepamės kremais nuo saulės. Nors ir pailsę, bet nebenorim ilgai sėdėti. Tempas pagautas. Greit šokstame į trasą.
Toje vietoje, kuri ryte pasitiko su žemai plaukiančių debesų jūra, dabar vos lopinėlis plūduriuoja. 



 Dabar kalnai mus pasitinka su gėlėmis. Didžiuliai pilki mirę medžiai, gėlės, mėlynas dangus, tamsūs kalnų šešėliai akių nepaleidžia.



 Prieiname Ruivo poilsio namelį. Nuo namelio - tiesiu taikymo iki viršūnės. Link pačios viršūnės lydi raudono grunto takai ir slėniai. Ir, žinoma, gėlės.




Atsižymime prie aukščiausio Madeiros salos taško - Pico Ruivo (1862 m.). Ir leidžiamės link apžvalgos aikštelės.



 Čia pietaujame. Vadovas mus vaišina madeirietiškomis gėrybėmis. Mes mainais pasiūlome naminių lašinukų, draugės mamos augintų ir gamintų.
Apylinkės ir žemai likęs Ruivo poilsio namelis.



 Paskutinės akimirkos aukščiausiame Madeiros taške.



Netrukus takelis jau išveda namo... Sukame į geltonų žiedų karalystę.




 Sudie, kalnai. Sparčiu žingsniu traukiame į Achada de Teixeira, kur jau laukia mikroautobusas.
Nueita 10 km. Žygiuota 5 valandas.

Diena buvo fantastiškai graži. Tik tempas mums neįprastas. Tarsi beprotiškai skanus pyragas vienu kąsniu prarytas. O norėtųsi pasimėgauti... Jei galėčiau kartoti, dabar važiuočiau su taksi. Ne todėl kad agentūra likome nepatenkintos. Mūsų vadovas - super. Tiesiog jau esame įpratę pačios sau ritmą diktuoti. 

Funšalyje dar pasivaikštome promenada.



2014 m. birželio 12 d., ketvirtadienis

Madeira. III dalis

2014-06-12 Ketvirtadienis. Ponta de Sao Lourenco.
Vėl žaliasis autobusas SAM. Funchal – Machico (Abra bay) Nr. 113. 08:30. Bilieto kaina: 3,35 eur į vieną pusę.
Debesuota iš ryto. Išlipus autobusų stotelėje prie Ponta de Sao Lourenco, iškart pasitinka stingdantis vėjas. Turiu tik flysą. Pučia kiaurai. Prie starto vietos jokių tualetų, nieko. Nelaukiame ir mauname į trasą.
Jau pačioje pradžioje Sao Lourenco iškyšulys stebina neįprastomis spalvomis. 



Pirma panorama su raudonplėme uola. Vėjo sūkuriai net neša. Vos nulaikau fotoaparatą. Geriau jau eiti tolyn.
Pirmoji panorama nutolsta. Bet ir vėjas kiek aprimsta. Užuovėja šiokia tokia.



Takas, vedantis per Sao Lourenco iškyšulį yra labai geros būklės, tvarkingas, saugus. Gal tik vietomis, kur yra pabyrėjusio žvyro, reiktų kiek pasisaugoti. 



 Kurį laiką einame ramiai. Užuovėja, net šilta darosi. Tolumoje pamatome trobelę tarp palmių. Sukame link jos kairiuoju keliu.
Raudonas gruntas ir lyg miražas maža trobelė tarp palmių.



Trobelė artėja. Bet nieks joje neveikia. Nei tualetų, nei vandens.
Lipame į aukščiausią iškyšulio tašką. Kopimas status. Atrodo nesunkus, bet užtrunkame.  



Trobelė ir palmės lieka mažais taškiukais.



Kaip atrodo takas. Sunkiausiose vietose turėklų trosai nutraukyti.



Viršuje kiek pabūname. Bet vis ateina nauji žmonės, leidžiamės žemyn.



Prie trobelės labai daug žmonių. Randame ramų kampą, pavalgome. Atgal iš Ponta de Sao Lourenco iškyšulio grįžtame taku, vedančiu palei vandenyną. Paskui takas įsilieja į buvusį, kuriuo čia ir atėjome. Atrodo, viskas lyg ir matyta. Bet tai spalvos pasikeitę nuo apšvietimo, tai žvilgsnis į kitą pusę krinta. Atrodo, tarsi naujai viskas.


Grįžtame prie pačios pirmos šio iškyšulio panoramos. Vėjas jau nebetoks kaip ryte, bet vis vien pučia.
Laiko dar turime. Leidžiamės į vieną iš Baia da Abra paplūdimių. Iki soties atsibuvę, kylame į viršų ir sukame link autobuso sustojimo vietos. Laiko iki autobuso dar vos ne valanda. Einame pasižvalgyti į netoliese esančią pakrantę.
SAM autobusas atvyksta laiku. Pajudame tuo pat keliu, kaip atvykome ryte.
Funšalyje šiandien mus pasitinka žymusis Mercado dos Lavradores turgus. Su krūvomis daržovių, visomis vaivorykštės spalvomis šviečiančių mums nematytų ir tik Madeiroje auginamų vaisių. Madeiriečiai kryžmina viską, ką tik įmanoma. Kai ką nusiperkame, išragaujame. Kai kas patinka, kai kas - ne. Perkame anoną (labai skanus). 



Antrame turgaus aukšte duoda paragauti kelių rūšių iš marachujos išvestų vaisių. Ragaujant visi jie beprotiškai skanūs. Nusiperkame gal trijų rūšių. Šiaip tie hibridai yra nepigūs. Šiame turguje siekia po 14-17 eur už kg. Taigi, vienetui išeina ir virš 3 eur.
Užsukame nusipirkti cukranendrių sulčių. Akyse išspaudžia. Labai skanu. Kitą kartą norėjome dar paragauti, bet šito „kioskelio“ nebebuvo.
Deja, neteko išvysti ir įdomiojo žuvų paviljono. Jis dar ankščiau baigdavo savo darbą.


2014-06-13 Penktadienis. Santana - Sao Jorge
Šiandien važiuosime geltonaisiais/pilkaisiais Horariosdofunchal autobusais. Einame į pilkųjų stotį prie funikulieriaus. Autobusas 08:10. Pamačiusi einantį vairuotoją, iškart klausiu, kuris bus autobusas.
Sėdame į 56 numerio autobusą. Išvykstame laiku. Už bilietus sumokame po 4,70 eur. Važiuosime iki Santana.
Lipame Santanos centre. Kadangi stotelė prie tualetų, suvaikštome į juos. Dar einame pažiūrėti bažnyčios. Tada ieškome žymiųjų Santana namukų. 



Nuo Santana namukų ir turgaus leidžiamės tiesiai link VE1 kelio ir Continente prekybos centro. Trumpai paeiname šaligatviu, vedančiu palei VE1 kelią. Tas ėjimas miestu ir šalia važiuojančių automobilių man ima rodytis beviltišku laiko gaišimu. Žinoma, galėjome važiuoti kito numerio autobusu, vežančiu toliau nei Santana. Prašytis išleisti stotelėje prie senojo viešbučio. Bet yra kaip yra. Einame apie pora kilometrų. Dešinėje pamatome tamsią akmeninę tvorą, vedančią aukštyn. Iš atminties sugrįžo prisiminimai, žinau, kad čia – mūsų kelias.
Jis veda per tylią ramią gyvenvietę. Kaimu einame netrumpai. Pagaliau – sankryža. Sukame į dešinę. Link Quinta do Furao.
Randame restoraną, nuo kurio turi prasidėti takelis į vandenyno pakraštį. Netyčia dar kažkam patrypiam kiemą.
Taigi, pirma panorama. 



 Aplinka žavi. Ir mediniai turėklai, kurie man taip autentiškai atrodo. Pakeliui praeiname pačią Quintą didelį naujovišką pastatą. Atsisukę į nueitą kelią, tarp uolų pamatome pasislėpusį krioklį.
Netrukus gražioji medinė tvora baigiasi. Lieka tik siauras laukinis takas šalia krašto. Priekyje – plikos į vandenyną puolančios uolos, mėlynas vanduo, žalios kalnų kepurės ir geltoni slėniai. 



 Takelis staiga baigiasi. Prasideda gyvenvietė, sukame į ją. Kiek paėję, užmatome seną akmeninį taką, vedantį link Calhau Sao Jorge. Rudas kelias vingiuodamas veda pro paprastus ir neišpuoselėtus vietos gyventojų namus, bet prižiūrėtus jų daržus. 



Kairėje atsiveria vaizdas į apačioje čiurlenančią Sao Jorge upę. Paleistas levanda vanduo išbėga iš savo kelio ir užlieja visą senąjį kelią. Kai kur tenka bristi.
Pagaliau pasirodo šio kelio pirmosios panoramos į vandenyną.
Taip atrodo dauguma senųjų akmeninių Madeiros kelių.  



Pagaliau Calhau da Sao Jorge priartėja. Per visą ėjimą sutikome vos pora žmonių.



Tiltu pereiname per Ribeira Sao Jorge upę ir pasileidžiame link vandenyno. Ilgai sėdime. Išsitraukiame pietų rišulėlį, užkandame. Bangos šėlsta, atrodo, tik labiau įsismarkėja, priekyje mūsų kasa vis didesnę duobę. O atsitraukęs vanduo palieka išjudintų akmenų bruzdesį.
Paskui sukame į vartus, kažką atvedančius prie vandenyno. Mus jie veda į naują šios dienos žygio etapą. Jei iki šiol ėjome žemyn, dabar teks kilti.  



 Pasitinka siauras žvyro takelis ant aukšto ir stačiai į vandenį žiūrinčio skardžio. Kelyje - tiltas. Atrodo neseniai sukaltas. Ir kriokliukai, iš aukštai krintantys beveik ant tako. Kiek paėjus - žvilgsnis atgal. 



Bendrakeleivę suima stiprus aukščio baimės priepolis. ji tik skuba kuo greičiau išeiti iš jai nemalonios būsenos. Aš – iš paskos, nes neramina jos baimė. Tad iki iškyšulio, galima sakyti, subėgiojame. O tada tokiu pat tempu sukame į artimiausią serpantiną aukštyn.
Kalnas, į kurį turėsime įsiropšti, yra aukštas ir be galo status. Saulės atokaitoje. Jokio šešėlio. Bendražygė niekaip neatsikrato panikos, vis dar lekia ir lekia.
Kad ir skubėdamos, lipame labai ilgai. Sao Jorge pasiekiu visai be jėgų ir gyvenimo džiaugsmo. Saulė, skubėjimas ir stresas atėmė viską.
Dar nemažas atstumas iki miestelio važiuojamąja dalimi lipant į viršų. Laimei, kaimas apniukęs, tai bent atgaivina.
Iki autobuso dar dvi valandos. Yra kas veikia šiame kaime, bet nieko daugiau nebenorime. Jokių panoramų. Tuo labiau - lipimo.
Einame ieškoti kavinės pavalgyti.  



Pavalgyti tinkamos vietos niekaip nerandam. Bet vienoje užeigoje smagus diedukas, kalbantis tik portugališkai, pasiūlo paragauti ponchų. Išragaujame kelias, pasirenkame mėlynąją, marachujų. Dar imame didelį sumuštinį.
Kažkiek atsigauname. Turime laiko, paslampinėjame po kaimą.
103 numerio autobusas atvažiuoja laiku. Važiuojant namo, autobusas užsupa. Kažkoks silpnumas lydi visą likusį vakarą.