2023 m. kovo 31 d., penktadienis

Stambulas: Fatih, Fener, Balat, Sultanachmet rajonai.

2023-03-31, penktadienis. Stambulas: Fatih, Fener, Balat rajonai. 

 


Vakar keliavome po Stambulo azijinę dalį.

Po pusryčių viešbutyje išskubame į tramvajaus stotelę. Pakeliui užeiname į šalia Mėlynosios  mečetės stovintį mauzoliejų. Šį mauzoliejų kasdien praeidavome po kelis kartus, tačiau vis patingėdavome nusiauti kojų. Mauzoliejus didelis ir labai prabangus. Jame ilsisi osmanų sultonai ir jų šeimos nariai. Pagal to meto paprotį naujuoju valdovu tapęs sultonas nužudydavo visus savo jaunesnius brolius. Nustembu pamačiusi šalikais apjuostus sultono Murado sūnų antkapius. Esu skaičiusi, kad vyriausiasis šechzadė, tapęs sosto paveldėtoju, nužudė visus 19 savo brolių. Protu nesuvokiami faktai, bet žiūrėdama į antkapius, suprantu, kad tai - tiesa.






 

Apžiūrėję mauzoliejų patraukiame į tramvajaus stotelę. Iš tramvajaus išlipame netoli Fatih Anit parko. Parke stovi monumentas sultonui Fatichui - Užkariautojui.



Praėję parką, pamatome pirmą kelionės dieną apžiūrėtą Valensos akveduką. Tuo kartu pristigome jėgų nuo jo eiti tolyn, todėl šiandien pratęsime pažintį su apylinkėmis.




 

Žvilgteliu į kitą akveduko pusę. Dvidešimt milijoniniame mieste pakvimpa kaimo realybe ir pasigirsta gerai pažįstamį garsai.


 

Palei akveduką patraukiame link dar vienos man labai patiksiančios vietos.



Fatih rajonas, kuriuo einame, atrodo pakankamai senas. Kažkurioje gatvėje sekundei sustabdo ant dailios kėdės sėdintis dar dailesnis pozuotojas.


 

Netoli mečetės užeiname į paštą ir Waikiki prekybos centrą. Waikiki parduotuvė išsidėsčiusi per 5 aukštus, tad visą apeiname ir apsiperkame. Prekės šioje parduotuvėje labiau musulmonėms orientuotos, šiek tiek kitokios, nei Istiklal gatvėje, bet man jos čia netgi labiau patinka. 


 

Zigzaguodamos gatvėmis ateiname prie Fatih mečetės - Fatih Camii. 


 

Fatih mečetė pavadinta osmanų sultono Fatih Sultan Mehmed - Užkariautojo, kuris užkariavo Konstantinopolį 1453 metais, garbei. Mečetė yra labai didelė, aplink ją žaliuoja parkas.


 

Rašoma, kad 1766 metais įvykęs žemės drebėjimas pažeidė statinio konstrukciją, todėl mečetė buvo iš esmės perstatyta pagal sultono Mustafa III architekto Mimar Mehmet Tahir projektą. Naujoji mečetė duris maldai atvėrė 1771 metais. Užeiname į vidų.




 

Kurį laiką pabūname beveik tuščioje Fatih mečetėje, paskui einame į kiemą. Kieme randame katę su mažais kačiukais. Kitame kiemo kampe ant čiužinio miega turbūt benamis. Vietos čia visiems užtenka.




 

Fatih rajono gatvėmis einame link Yavuz Selim Camii mečetės. Fatih rajonas kažkiek skiriasi nuo iki šiol matyto Stambulo, nes yra gana konservatyvus. Kai kurios gatvėje sutiktos moterys dėvi nikabus, taip pat matome nemažai užrašų arabų kalba.
Yavuz Selim Camii mečetėje vyksta pamaldos ir ji pilna besimeldžiančių vyrų. Jokių atitvarų turistams nėra, tad mečetėje pabūname vos kelias sekundes ir, nenorėdamos trukdyti, išeiname. 


 

Nuo mečetės prieigų atsiveria gaži Stambulo panorama.






 

Pasibaigus pamaldoms, stebime iš mečetės išeinančius vietinius gyventojus. Penktadienis musulmonams - šventa diena. Tik Turkijai tapus Respublika, šventadienis iš penktadienio buvo perkeltas į sekmadienį. Konservatyvieji gyventojai švenčia šiandien. Keista matyti vyrus, net paauglius berniukus dėvinčius plačius švarkus bei kepuraites.



 

Gatvėmis žingsniuojame po Fatih, Fener rajonus. Dauguma gatvių ir pastatų yra aptriušę, tačiau yra ir jaukūs tuo pačiu. Kai kuriuos namus puošia plytelių mozaikos.




 

Gatvėmis žingsniuojame po Fatih, Fener rajonus. Fener ir Balat rajonuose nuo 15 amžiaus gyveno žydai, graikai ortodoksai, armėnai. Fener gyveno daugiau graikų bendruomenė, o Balat - žydų. Čia yra ir mečečių, ir sinagogų, ir cerkvių, bet man labiausiai maga pamatyti daugelio susižavėjimą sukeliančius spalvotus namus.



Šiuose namuose gyvena kačių mylėtoja.


Artėjame prie spalvingo Balat rajono.


 

Pamatome dailų raudonų plytų Phanar graikų stačiatikių koledžą.





 

Balat rajone yra nemažai spalvotų laiptų. Šalia vienų laiptų pirmą kartą per visą kelionę užgirstame šnekant lietuviškai. Užkalbiname. Paskui kylame spalvingais skėčiais padengtais laiptais. Laiptai veda į kavinę, tik ji šventą dieną jau baigia darbą.





 

Vaikštome Balat rajono gatvėmis.



 

Kuo toliau, tuo daugiau pamatome spalvingų Balat rajono namų. Spalvingose Balat rajono gatvėse vaikšto daug žmonių. Spėju, dauguma jų yra turistai.


 

Spalvingas Balat rajonas. Vaikščiojimo tai į kalną, tai į pakalnę neišvengėme ir šiandien.





 
 
Kai kurie pastatai yra ypatingai ryškūs. 
 




Balat rajonas pilnas mielų detalių ir man jis labai patinka. 


 

Jau popietė. Nors valgyti dar nenorime, bet pamatę veikiančią kavinę, užeiname išgerti kavos. Barmenui - šventadienis. 
 

 
Perkame kavos ir baklavos. Keista, bet ši kavinė yra jau antra vieta visame Stambule, kur man patinka kava. Baklava sulieta medumi, todėl nėra labai saldi, tad ji man taip pat skani.




Pasistiprinę ir pailsėję, vėl pasileidžiame Balat bei Fener rajonų gatvėmis. Kur prasideda vienas rajonas, ir baigiasi kitas, sunku pasakyti. O tai ir nėra svarbu šią akimirką.





Pakeliui fiksuoju jaukias kavines. 
 




 

Kai kurios Balat ir Fener rajonų kavinės yra visiškai instagraminės. 
 


 

Pamatę spaudžiamas šviežias vaisių sultis, čia prisėdame atsigaivinti.




 
Atsigaivinę vėl kylame vaikščioti po spalvingąsias gatveles. Kur jose bepasisuktum, pastebėsi kažką įdomaus. Balat ir Fener rajonus įtraukčiau į privalomų Stambule aplankyti objektų sąrašą.








Netoli Auksinio rago įlankos pakrantės randame bulgarišką šv. Stepono bažnyčią - Sveti Stefan Kilisesi. Labai netikėta šiame krašte pamatyti neogotikinę bažnyčią. Ši bulgarų bendruomenės bažnyčia atidaryta 1871 metais. Ji išsiskiria metalinėmis konstrukcijomis, todėl dažnai ir vadinama metaline bažnyčia. Rašoma, kad bažnyčios konstrukcijos buvo išlietos Vienoje ir atplukdytos iki Konstantinopolio.
 

 
Užeiname pasidairyti į vidų. Viduje bažnyčia tviska auksu.
 




 


Viduje ilgai neužsibūname, nes dar laukia daug planų. Šv. Stepono bažnyčia.
 


 
Nuo šv. Stepono bažnyčios grįžtame į Balat bei Fener rajonų gatveles.
 


 

Pagrindinėse gatvėse verda gyvenimas: veikia parduotuvės, kavinės, pilna žmonių.




Pamatau dailias duris.
 

 

Kavinių interjerai nenustoja stebinti. 



 

Diena jau vakarėja, o dar tiek daug šiame krašte visko liko nelankyta. Norisi užsukti į Eyupo rajoną, kuriame yra antra (po Mekos) musulmonams svarbi mečetė bei pasigrožėti Stambulu nuo Pierre Loti kavinės. Nežinau, kur ištirpo laikas, tik žinau, kad visko, kas suplanuota, aplankyti nespėsime. Pamanau, kad į Eyupo mečetėje greičiausiai vyks pamaldos, tad Eyupą paliekame kitam kartui. 

Palei senąsias Konstantinopolio miesto sienas trepsime link dar vieno mano norimo pamatyti objekto.

Rašoma, kad Konstantinopolio miesto sienos yra 2 metrų pločio ir 8,5 metrų aukščio. Didžioji sienų dalis buvo pradėta statyti V amžiuje valdant imperatoriui Teodosijui II. Deja, nepraėjus nė amžiui dalį sienų sugriovė žemės drebėjimas, tačiau jos buvo atstatytos. Vėliau imperatorius Konstantinas Didysis sienas liepė miesto sienas sutvirtinti. Senosios miesto sienos teturi išlikusių 10 vartų, kurie yra naudojami ir dabar. Keletą kaip tik praeisime.


 

Planuodama kelionę po Stambulą ketinau paeiti palei miesto sienas, tačiau šį planą atbaidė informacija apie prie sienų įsitaisiusius benamius. Dabar galiu pasakyti, kad atsisakiusi šios minties, pasielgiau visai teisingai. Ne dėl nesaugumo ir benamių, bet dėl įspūdžių stokos, nes ėjimas palei sieną nėra kažkas ypatingo. Mums pilnai užteko šio neilgo gabaliuko.  

 


 

Pakeliui pasidairome po nedidelę aikštę, kuriame stovi pamiklas sultonui Fatichui - Užkariautojui.


 

 

Ateiname į sultonaitei Mihrimah skirtą mečetę - Mihrimah Sultan Camii. Vieną Mihrimah skirtą mečetę (saulę) matėme vakar Azijoje, šiandien apžiūrėsime esančią Edirnekapi rajone (mėnulį).
Prieš įeinant atsiklausiu uniformuoto darbuotojo, ar galima užeiti pasidairyti. Leidžia. Viduje meldžiasi, vien vyrai. Kaip galingai skamba malda. Atrodo, klausytume ir klausytume. Bet nėra jokių atitvarų turistams. Moterys vis įeina į vidų, bet labai greitai dingsta. Pamatau, kad jos eina į joms skirtą užudarą. Užudaras pilnas, nėra kaip ten užeiti, o būti pagrindinėje mečetės dalyje irgi nesinori, kai vyrai meldžiasi, o ir etiketas nerašytas yra toks, kad per maldas turistai nepageidaujami, tad išeiname.




Mihrimah Sultan mečetės kiemas.


 

Sultonaitės  Mihrimah mečetė.




 

Išėjus iš mečetės, apima nuovargis. Einame į artimiausią metro stotelę ir važiuojame namų link. Vakarieniaujame savo rajone. Po vakarienės išleidžiame paskutines likusias liras ir eilinį kartą apsukame po kelis ratus aplink šv. Sofijos soborą bei Mėlynąją mečetę. Dienos šviesoje šias nuostabias mečetes dar pamatysime, tačiau vakaras Stambule - jau paskutinis.







 

2023-04-01, šeštadienis. Stambulas: Sultanachmetas.

Paskutinį rytą papusryčiavę viešbutyje, išeiname atsisveikinti su Stambulu. Iki kelionės į oro uostą turime pusę dienos. Sukame į netoli viešbučio esantį Giulhanės parką - Gülhane Parki.


 

Iš ryto Giulhanės parkas yra visiškai tuščias, tad džiaugiamės gaiva ir ramybe. Parko pakraštyje purškia fontanas.


 

Gülhane Parki pavadinimas reiškia "Rožių namų parką". Tiesa, rašoma, kad rožių čia nėra, tačiau kovo - balandžio mėnesiais lankytojus džiugina tulpių žiedai. Giulhanės parke, lygiai taip pat, kaip anądien Emirgan parke, turpių žiedų dar nėra daug, bet žydi kitokios gėlės.



Parke bietomis atsiveria Stambulo panorama.


 

Spalvomis ir ir kvapais prikausto hiacintai. 



 

Ant kalno stovi Gotų kolona - Gotlar Sütunu, pastatyta atminti 3 ar 4 mažiuje pasiektai romėnų pergalei prieš gotus.


 

Ant kalvos matome anądien lankyto Topkapi muziejaus pastatus, o šlaitus puošia hiacintų raštai.





 

Rytas Giulhanės parke.



Po savaitės čia bus labai gražu, o kol kas matome tik pirmuosius tulpių žiedus. Visi gėlynai visuose Stambulo parkuose yra apjuosti bjauriomis tinklinėmis tvoromis - vienintelis dalykas, kuris labai erzina.




 

Giulhanės parke veikia parduotuvė, kurioje galima įsigyti augalų.


 

Visu grožiu žydi magnolijos.



Kad ir be gausių žiedų, Giulhanės parkas yra labai jaukus.


 

Hiacintų karalystė.




Šalia pagrindinio tako žiedų yra šiek tiek daugiau. Man labai patinka baltos ramunės.


 

Medžiai dar miega žiemos miegu.






Iš parko išeiname į gatvę. Visada atkreipdavau dėmesį į šį dailų statinį.


 

Sukame atsisveikinti su šv. Sofijos soboru ir Mėlynąja mečete.







 

Žmonių aplink mečetes šį rytą yra labai daug, maišalynėje būti nesinori. O ir jaučiamės iš Stambulo pasiėmę viską. Nors dar anksti, bet nutariame važiuoti į oro uostą. Susirenkame lagaminus ir patraukiame į tramvajaus stotelę. Čia laukia netikėtas susitikimas su Egidijumi iš Kelionių pasaulyje. Pora minučių smagaus pokalbio ir patraukiame savo keliais.

 



Į oro uostą važiuojame autobusu. Kelionė trunka tik valandą. Autobusas išleidžia prie Išvykimo terminalo durų. Paskui laukia Turkijoje įprasta procedūra: bagažo skenavimas. Užsiregistruojame ir lagaminus priduodame savitarnos terminaluose. Pasų patikra, saugumo procedūros ir turime ilgas valandas Stambulo oro uoste.




Pirmą kartą Stambulo oro uostas patiko labiau. Jame lankantis antrą kartą, įspūdžio nebėra.


 

Apžiūrime šalia Oro uosto muziejaus veikiančią parodą. Turkijoje yra tiek daug įdomių ir nelankytų vietų, bus ne viena proga sugrįžti į šią šalį.


 

Paskaitau Norų medžio lapus. Taip įdomu pasmalsauti, ko nori ir linki viso pasaulio žmonės.
Netrukus sulaukiame savo skrydžio ir už kelių valandų lipame liūtyje skęstančioje Lietuvoje.




 

Iki kito karto, Stambule.