Trepsim po pasaulį: Stambulas lietui lyjant.

2023-03-28, antradienis. Stambulas lietui lyjant.

Vakar keliavome Emirgan - Arnavutköy - Ortaköy - Yıldız - Galatos bokštas.

Trečiąją kelionės po Stambulą pasakojimo dalį pavadinsiu "Lietus". Net keista, kad vakar visu gražumu švietė ir šildė saulė, o šiandien vos išėjus į gatvę, pradeda kristi lietais lašai. Oro prognozės visai šiai dienai rodo stiprų lietų. Stambulas yra tarp dviejų jūrų: Juodosios ir Marmuro, tad orai čia kitokie, nei pietiniuose šalies kurortuose.

Išėjusi į lietų, mintyse iškart surenku visus Stambule suplanuotus apžiūrėti po stogu esančius lankomus objektus. Šią lietingą dieną mums būtų tobuliausia pradėti netoli viešbučio esančiuose Topkapi rūmuose, tačiau jie, lyg tyčia, antradienį nedirba.

Trauksime link dar vieno populiaraus po stogu esančio Stambulo lankomo objekto, tačiau pakeliui pamatome, kad žmonės eina į šv. Sofijos soborą. Nutariame užsukti, galbūt pavyks normaliai apžiūrėti šį kadaise buvusį krikščionišką soborą, dabar - veikiančią mečetę, vietinių vadinamą tiesiog Ayasofya.

Prieš patenkant į šv. Sofijos soborą, visų žmonių laukia daiktų patikra. Labai greitai atsirandame milžiniškos šventovės vidyje. Į dėžes sudedame batus ir, nei minutės nelaukę eilėje, dairomės po šv. Sofijos vidų. Šiandien matome visiškai kitą soborą - mečetę, nei anąkart, kai patekome tik į moterims skirtą maldų dalį.

Kaip jau minėjau pasakojimo apie Stambulą pirmojoje dalyje, 537 metais duris atvėręs šv. Sofijos soboras ilgus metus buvo Konstantinopolio patriarcho bazilika. Konstantinopolį užėmus osmanams, soboras buvo paverstas mečete. Turkijai tapus Respublika, čia veikė muziejus, o prieš trejus metus Aysofya vėl virto mečete. Muziejus turėjo būti labai įdomus, o štai po mečetę bet kur nepavaikščiosi, o antras aukštas lakytojams yra uždarytas.

Aysofya yra visiškai kitokia, nei iki šiol mūsų Stambule apžiūrėti maldos namai. Ant lubų išlikę senos freskos. Tiesa, krikščioniškos detalės yra uždangstytos. Rašydama pasakojimą, iš draugų klausimų ir reakcijų supratau, kad mečetėje nuo žmonių akių yra paslėptos vertingos senovinės krikščioniškos freskos ir mozaikos.

Ayasofya puošia dideli ir gražūs šviestuvai. Aura viduje nepaprasta. Rekomenduoju čia ateiti, net jei tektų eilėje pastovėti.

Kaip ir kiekvienos mečetės, Ayasofya grindys yra išklotos storu ir minkštu kilimu, tačiau kažkur randame gabalėlį grindinio.

Dairomės po Ayasofya.

Angelai.

Uždangstytos krikščioniškos freskos.

Taisomės ant kilimo ir pamedituojame.

Ilgokai pabūname viduje, nes eiti į lietų nesinori. Kai išeiname, pamatome jau susidariusią eilę norinčių patekti į vidų.

Iš Sofijos soboro patraukiame į Bazilikos cisterną - vandens saugyklą.
Bazilikos cisterna dažnai vadinama paskendusiais rūmais - Yerebatan Saray. Tai didžiausia ir žinomiausia Stambulo vandens saugykla. Manoma, kad ši po miesto gatvėmis esanti cisterna pastatyta tuo pačiu laiku, kaip ir šv. Sofijos soboras. Bizantijos laikais iš šios saugyklos vanduo buvo tiekiamas valdovų rūmams, vėliau ši cisterna tapo nebenaudojama. Nenaudingi miesto rezervuarai buvo apleisti, sugriuvę, išdžiūvę, o vėliau naudojami kaip sandėliai, dirbtuvės, karjerai ar net namai. 16 amžiaus viduryje ši cisterna buvo rasta visai atsitiktinai ir atkurta. Prieš kelis dešimtmečius cisterna buvo rekonstruota, o pernai buvo baigti dar vieni remonto darbai.

Bazilikos cisternos įėjimas yra viename pastate, o išėjimas - kitame. Lietui pliaupiant nueiti gatve vos keliasdešimt metrų yra labai sunku, bet randame įėjimą. Viduje perkame bilietus (300 TL suaugusiam) ir laiptais leidžiamės žemyn susipažinti su šia paslaptinga vieta.

Bazilikos cisterna yra 138 metrų ilgio ir 65 metrų pločio. Joje tilpo apie 80 tūkstančių kubinių metrų vandens. Lubas remia 336 marmuro kolonos, sustatytos į 12 eilių. Kolonų aukštis - 9 metrai.

Kai nusileidžiame, dega įprastas apšvietimas. Vėliau spalvos pradeda keistis. Apšvietimas sukuria vis kitą cisternos vaizdą.

Skaičiau rekomendaciją į šią vandens saugyklą leistis su audiogidu, tačiau pabėgusi nuo lietaus ir apsidžiaugusi, kad nebešlampa kojos, pirkdama bilietus apie audiogidą paklausti pamiršau.

Vaikštome virš vandens nutiestais takeliais. Iš ryto turistų nėra daug, jei ir ateina grupelė, tai ji nuskuba pirmyn, todėl galiu ramiai niekieno netrukdoma fotografuoti ir grožėtis spalvų ir atspindžių žaismu.

Keliose vandens saugyklos vietose įrengtos šiuolaikinės skulptūros. Jos suteikia dar didesnį susidomėjimą šia vieta. Šalia skulptūrų matome storas ir iš kitų išsiskiriančias kolonas.

Kolonos vandens saugykloje irgi skiriasi. Kai kurios į apačią išplatėja, kai kurių skiriasi faktūra. Tolėliau pastebiu išskirtinę šios saugyklos koloną - Ašarų koloną.

Skliautų ir kolonų ritmas.

Netrukus pamatome besibūriuojančius žmones, tad suprantame, kad artėjame prie Bazilikos cisternos vinies - kolonų su medūzų galvomis.

Legenda pasakoja, kad medūzos Gorgonės galva apversta tam, kad ji negalėtų prisiartinusiems žiūrėti į akis, nes jos žvilgsnis žmones paverčia akmenimimis. Beje, realybė ne tokia romantiška: taip apversta medūza puikiai tiko trumpai kolonai paremti.

Cisternoje pilna šiuolaikinių skulptūrų. Prie visų jų yra aprašymai, tačiau skaityti neryškioje šviesoje yra kebloka.

Artėjame prie Ašarų kolonos. Legenda pasakoja, kad kolona apverkia šią vandens saugyklą stačiusius ir žuvusius vergus. Kolonoje yra išraižytos ašaros, o esant drėgmei atrodo, tarsi kolona verktų. Tačiau mokslininkai tvirtina, kad ši kolona yra imperatoriaus Teodosijaus forumo triumfo arkos fragmentas.

Vandens saugykloje padaugėja žmonių.

Jauki Bazilikos cisternos dekoracija.

Požemių ramybė.

Tolstame nuo Ašarų kolonos.

Dar viena šiuolaikinė skulptūra ir jau pamatome išėjimą. Skaičiau, kad Bazilikos cisterną lankant su audiogidu, jai reikia skirti dvi valandas. Mes apeiname per valandą.

Kaip nesinori iš šiltos vandens saugyklos eiti į šaltą lietų. Gatvėje ne lyja, o pliaupia. Kol kelis šimtus metrų nueiname iki tramvajaus stotelės, liekame šlaputėlės.

Tramvajumi važiuojame iki Kabatašo - paskutinės maršruto stotelės, paskui per didžiules balas ir plaukiančias lietaus upes einame iki Dolmabahčės rūmų - Dolmabahçe Sarayı. Dolmabahčės rūmų prieigas apžiūrėjome vakar ir nemaniau, kad su rūmais teks taip greit vėl susitikti. Praeiname daiktų patikrą, perkame bilietus, jie užsieniečiams 450 TL. Įeinant prižiūrėtojas pasiūlo audiogidą. Su malonumu juo pasinaudosime. Kad abi suprastume ir gidas būtų vienodas, imame audiogidą rusų kalba. Už audiogidą darbuotoja paprašo palikti asmens dokumentus. Nepatinka man toks metodas, bet matome, kad prie kitų langelių dokumentus palieka kiti, paliekame ir mes. Gauname numeriuką, pagal kurį po ekskursijos atsiimsime savo asmens dokumentus.

Kad ir lyja, dairomės po rūmų prieigas. Dolmabahčės rūmai stovi Bosforo pakrantėje, už dailios tvoros pilkuoja vanduo, kuriuo zuja laivai.

Dolmabahčės rūmai baigti statyti 19 amžiuje. Nuo to laiko čia buvo pagrindinė sultono ir jo šeimos rezidencija. Žlugus osmanų imperijai, rūmai buvo naudojami vyriausybiniams susitikimams, o šiuo metu rūmuose veikia muziejus. Rūmų kompleksas yra neįsivaizduojamo didumo. Iš viso rūmuose yra 285 kambariai, 43 didelės svetainės, 6 balkonai, 6 hamamai. Interjeras kurtas pagal to meto prancūziškų rūmų madą, todėl yra labai prabangus, turtingas paveikslų, kilimų, šviestuvų, vazų kolekcijomis bei kitomis detalėmis.

Įėję į pagrindinius rūmus, jungiamės audiogidus. Audiogidas yra labai išsamus ir įdomus, tereikia nuskenuoti numeriuką.

Rūmų didybė ir prabanga nuo pat pirmųjų akimirkų atima žadą. jei vakar abejojau, ar verta lankyti Dolmabahčės rūmus, tai šiandien atsakysiu, kad tikrai verta. Net ir saulėtas ir sausas dienas dėl šių rūmų aukoti verta. Lankymo bilietas užsieniečiui yra brangus, tačiau jis apima rūmus, haremą, paveikslų muziejų. Tiesa, viduje fotografuoti draudžiama. Prisipažinsiu, viduje vieną kitą nuotrauką padariau, tačiau čia nuotraukų neeksponuosiu.

Rūmuose praleidžiame kelias valandas. Kai išeiname, lyti kiek apstoję, tad pavaikštome po lauką.

Rūmų aplinka išpuoselėta, kaip ir rūmų vidus.

Vis sugrįžtame į Bosforo pakrantę ir dairomės į dailius vartus.

Dolmabahčės rūmai žiūrint nuo Bosforo pusės.

Ilgai grožimės rūmų eksterjero detalėmis.

Stambule vis dar žydi magnolijos.

Paskutinis žvilgsnis į gražiuosius vartus.

Grįždamos tramvajumi, svarstome, ką veiksime toliau. Šiandien, kai to visai nereikia, lankomuose objektuose išbūname trumpai. Iš tramvajaus išlipame Eminönü stotelėje, nes ketiname apžiūrėti Naująją mečetę, tačiau ausis pagauna kviečiančių plaukti į Bosforo kruizą šauksmai. Deja, kruizas dar negreitai. Lietus vėl pradeda lyti, oras vėsta ir po minutės pasidaro šalta, todėl šauna mintis sėsti į toliausiai plaukiantį maršrutinį laivą ir tokiu būdu sušilti bei užmušti laiką.

Plaukiame mums jau pažįstama kryptimi: link Emirgan parko, kuriame vakar grožėjomės tulpėmis. Ketinantiems aplankyti Emirgan parką, turiu patvirtinti, kad vakar parašyta mintis į šį parką nuplaukti laivu būtų buvusi tikrai gera.
Laive pardavinėjami gėrimai ir užkandžiai. Šildomės stikline karštos arbatos ir dairomės į jau pažįstamą krantą.

Praplaukiame ką tik lankytus Dolmabahčės rūmus.

Bešiktašo prieplauka.

Praplaukiame vakar nuo Yldiz parko stebėtus Çırağan Sarayı rūmus, kurie šiuo metu priklauso Kempinski viešbučiui.

Padavėjas atneša užsakytą arbatą. Tik vėliau pamačiau, kad galėjau nusipirkti vakar jau ragauto šildančiojo gėrimo sahlep. Šiandien labai tiktų įvertinti tikrąją šio gėrimo paskirtį.

Pro laivo langą pasigrožiu prabangiąja Ortakėjaus mečete, šalia kurios vakar valgėme skaniąją bulvę - kumpir.

Pro laivo langą pralekia ir vakar lankytas "albanų kaimas" - Arnavutkėjus.

Gražių vilų Bosforo pakrantėse yra tikrai ne viena.

Tenka iškelti galvą į Europos - Rumeli tvirtovę, kurią vakar matėme iš tolo.

Sultono Fatih Mehmeto - Užkariautojo vardu pavadintą tiltą vakar matėme taip pat tik iš tolo.

Iš laivo lipame Emirgan stotelėje. Planuojame gabaliuką paeiti pėsčiomis. Eiti lietuje juk mums ne naujiena, tačiau oras vis labiau šąla. Paeiname iki artimiausios autobusų stotelės ir grįžtame į savo rajoną.

Lietingą dieną būtų gerai išnaudoti apsipirkimams, bet esame sušlapę tiek batus, tiek drabužius, tad renginėtis ir matuotis nėra jokio noro. Užeiname ten, kur matuotis nebūtina: į Didįjį turgų - Kapalı Çarşı, kuriame pirmąją kelionės dieną užėjus lietui mums nepavyko pasislėpti.

Šis turgus yra lyg mažas miestelis, su gatvėmis, talpinantis, kaip rašoma, 4 tūkstančius parduotuvių ir 2 tūkstančius dirbtuvių. Šiame turguje radome ir geriausiu kursu mieste keičiančią valiutų keityklą.

Nusiperkame keletą lauktuvių ir vėl leidžiamės į šaltą gatvę. Gatvėje randame skulptūrą manufaktūrininkui.

Ateiname prie Egiptietiško turgaus - Mısır Çarşısı.

Šio turgaus pavadinimas kilęs nuo Osmanų imperijos prekybinių ryšių su Egiptu. Iš Egipto atvykdavusios laivų virtinės atveždavo egiptietiškų ryžių, kavos, smilkalų.

Dabar Egiptietiškas turgus yra daugiau atrakcija turistams.

Nepaisant didokų kainų, perkame prieskonių ir lauktuvių. Prieskonius tiek šiame, Tiek Didžiąjame turguje pardavėjai užvakuumuoja, o lakumą sudeda į dailias dėžutes.

Egiptietiškas turgus man atrodo jaukesnis, nei Didydis ir turbūt mažumėlę pigesnis.

Apsiprekinę tramvajumi grįžtame į savo rajoną ir einame vakarieniauti. Lietus, žvarba ir išbalansuota diena tiek kūnui, tiek dūšiai uždėjo kažkokį sunkulį, tad ieškoti vietos pavalgyti pigiau tingime. O ir turime norą - Stambule paragauti Testi kebab. Tai ugnyje uždarame moliniame puode kepamas kebabas, kurio kepimo pabaigoje dangtis numušamas. Patiekalas nepigus, tačiau pabandyti labai rūpi.

Mus gatvėje pasigauna, tai yra pakviečia užeiti ir mes sutinkame, šarmingas vyrukas. Atsisėdę prie stalo, gauname meze, sakomės vyno. Kadangi ilgą laiką esame vienintelės klientės, šeimininkas praeidamas vis pakalbina, šmaikštauja, iš servetėlių prilanksto ir padovanoja gėlių. Galvoju, vyno kainos tai nepažiūrėjau, kažin, kiek mums atsieis visas šis dėmesys.

Testi kebab labai skanus. Pabaigoje, kaip ir visur Turkijoje, sulaukiame dovanų po stiklinaitę arbatos.
P.S. Kaip ir maniau, vynas buvo nepigus, bet geras.