2021 m. liepos 16 d., penktadienis

200 km su Vilniumi: Paupys - Pūčkorių atodanga.

2021-07-16. 200 km su Vilniumi: Paupys - Pūčkorių atodanga.

 Kalnų parkas - Užupis. 

 


 

Iš tiesų tai net nežinau, kiek bus tų kilometrų Vilniuje ir su Vilniumi. O ir nesvarbu. 200 km su Vilniumi istorija prasidėjo nuo tako. Mat sužinojusi apie 100 kilometrų pėsčiųjų taką aplink Vilnių, nutariau po gabaliuką jį praeiti. Pradėjusi analizuoti trasos žemėlapį supratau, kad ji veda pro tas Vilniaus vietas, į kurias kaip turistė tikrai neužsuksiu. Arba atvirkščiai: su malonumu nukaksiu dar ir dar kartą. Taigi, taką aplink Vilnių improvizuosiu pagal save ir jį praplėsiu pažintiniais Vilniaus intarpais. 

Takas aplink Vilnių oficialiai yra suskirstytas į 10 atkarpų.  Pirmą 9,8 kilometrų ilgio atkarpą Kalnų parkas (Stalo kalnas) – Užupis – Paupys – Belmontas – Pūčkorių atodanga pradėjau eiti prieš kelias dienas. Tuomet mano maršrutas baigėsi Užupyje. Šįkart pro Paupį, Belmontą keliausiu iki Pūčkorių atodangos.

Nuo Vilniaus autobusų stoties pėsčiomis patraukiu iki šios dienos trasos starto.


 

Iš pat ryto karšta. Pavėsio ieškau Lapų gatvėje.



 

Šiomis vietomis vaikštau gana dažnai, tačiau tik dabar pastebėjau keistą bromą, esančią M. Daukšos gatvėje.


 

Niekada nepraleidžiu progos eiti šv. Dvasios gatve.



Prasuku pro Barbakaną.


 

Netrukus leisiuosi žemyn ir pro Tymo turgų eisiu Paupio rajonu, bet pirma kelias minutes pasigrožiu Vilniaus senamiesčio vaizdu. 



 

Ateinu prie Užupį ir Paupį jungiančio Paplaujos tilto. Čia praeitą kartą baigiau savo žygį po Užupį. 

1882 metais pastatytas Paplaujos tiltas yra antras seniausias metalinis tiltas per Vilnią  (po Bernardinų).


 

Pasigrožiu miesto žaluma ir upės pakrante nutiestu Vilnios pėsčiųjų taku trepsiu šiuo metu labai išpopuliarėjusio Paupio pakraščiu.

 

Vilnios takas.



Paupys, kadaise vadintas Paplauja (Paplavomis), buvo pirmasis pramoninis Vilniaus rajonas, čia veikė daugybė fabrikų. Iki Antrojo pasaulinio karo čia buvo gausiai žydų gyvenama teritorija. Dabar pramonės beveik neliko, todėl Paupys yra žalias, gyvas, modernus. Fabrikų vietoje kyla gyvenamieji namai, verslo centrai, pramogų ir prekybos erdvės.


 

Vaikštau pėsčiųjų gatvėmis zigzagais. Iš Paupio žvelgiu į anąkart lankytą Užupį. 



 Tiltas per Vilnios upę.



Vėl grįžtu į Paupio centrą. Fontanais padabinta Paupio aikštė.



Noriu pamatyti garsųjį Paupio maisto turgų, tad laiptais kylu link jo. 



 

Iki Paupio turgaus darbo laiko pradžios dar yra visas pusvalandis, o aš tiek laukti nenoriu. Įdėsiu maisto turgaus nuotrauką iš kitų vizitų.




Užsuku į veikiančią kepyklą "Druska, miltai, vanduo" ir lengvai pasistiprinu.



Kelias akimirkas pailsėjusi leidžiuosi į savo žygį. Tikras smagumas tylų rytą eiti jaukiu Vilnios taku.



Pamatau nebeveikiantį tiltą per Vilnios upę. Žemėlapyje jis pavadintas Balandžio 1-osios tiltu. 



Netrukus mano ramybės oazė baigsis ir turėsiu kilti ant priekyje matomo tilto - labai judrios Drujos gatvės. Triukšmo šiuo metu visiškai nenoriu. Panagrinėju maps.me žemėlapį ir nusprendžiu taką aplink Vilnių kiek paimprovizuoti. Pėsčiųjų taku einu po tiltu, o po to gatvėmis suku iki Manufaktūrų gatvės pabaigoje esančio pėsčiųjų tilto per Vilnią. 



Bet atsitik taip, kad Manufaktūrų gatvės pabaigoje esantis pėsčiųjų tiltas per Vilnią šiuo metu yra remontuojamas ir šiandien yra paskutinė remonto diena. Matau, kad tiltas yra atviras. Remonto darbus atliekančių vyrų paklausiu, ar jau galima pereiti tiltu. Jie patvirtina, kad taip. 

Naujasis tiltas yra metalinis. Nedrąsiai pereinu, jo viduryje netgi žavių apylinkių nuotrauką padarau.  


 

Manufaktūrų gatvės pabaigoje esantis pėsčiųjų tiltas per Vilnią. 



Laiminga, kad dėl neveikiančio tilto neteks grįžti atgal, einu ieškoti tako aplink Vilnių, tačiau pamatau nuorodą į kitą - Belmonto taką. Ši nuoroda šiandien mane lydės dažnai. 



Suku į mišką. Čia siauru miško takeliu tenka pakilti į aukštą ir statų skardį. Bekopiant aukštyn net prakaitas išmuša.



Užsiropštusi skardžiu aukštyn žingsniuoju paprastu miško takeliu. Miškas puikiai saugo nuo katrios saulės.



Šiame miške pilna takų ir takelių. Pagaliau atrandu taką aplink Vilnių.



Miškas šioje vietoje niekuo neypatingas. Savam krašte jų yra daug gražesnių. Einu sparčiu žingsniu, nes grožėtis nėra kuo, o vos akimirkai sustojus, apipuola pulkai uodų. 

Kai kur vaizdas trumpam pasikeičia.


 




Tako žymėjimas labai įvairus. 



Takas aplink Vilnių.





Kažkur pasistiprinu miško gėrybėmis.



Takas aplink Vilnių veda link Belmonto.




 

Visame take sutikau tik vieną žmogų. Ir labai džiaugiausi, kad negrįžau namo (buvo abejonių, ar teisingai elgiuosi tokią kaitrią dieną išvykdama iš namų), nes miškas prie +34C yra tobula vieta pasislėpti nuo kaitros.





Pakelės gėlynai.





Netrukus takai išsiskirs: Belmonto takas nubėgs viena kryptimi, o aš seksiu taką aplink Vilnių.




Besiruošiant žygiuoti taku aplink Vilnių ne kartą teko skaityti, kad vasarą trasos ženklų dažnai nesimato, nes juos užstoja žolės arba medžių laja.  Kai kur taip ir yra.



Po kelių minučių prieinu tarp miškų esantį slėnį. Belmontas artėja. Nuo kalvos žvelgiu į žemai slėnio apačioje esančius žalius plotus. Jausmas, tarsi ne Lietuvoje, o Karpatuose vaikščiočiau.


 

Slėniu žemyn nueinu gana sparčiai ir netrukus pasiekiu pirmuosius Belmonto gyvenvietės namus. Žvilgsnį patraukia neįprasta tvora.




Aukštai iškelta rodyklė patvirtina, kad tikrai esu take aplink Vilnių. 



19 amžiaus pradžioje Belmonte pradėtos statyti vilos, gyvenamieji namai, įkurtas restoranas. Žmonės mėgdavo čia ieškoti tylos ir ramybės, o kai kas - ir pasilinksminti. Belmonto apylinkių miškai buvo priedanga ir namais sukilėliams bei partizanams. Taigi, Belmonto istorija gana plati, bet aš nusiteikusi apylinkių grožio pajautimui, tad tik vaikštau ir gėriuosi. 



Belmonte būta ne kartą, tačiau kaskart malomu pabūti gražioje ir prižiūrimoje aplinkoje.




Buvęs malūnas.





Jauki Vilnios krantinė.



Skulptūros ir fontanai.




Veikiančioje lauko kavinėje prisėdu papietauti, o pailsėjusi bei pasistiprinusi dairydamasi aplink pamažu traukiu tolyn.



Žuviatakis.



Nulipu pažiūrėti neseniai suremontuotos Belmonto užtvankos, vadinamos Belmonto kriokliais. 




Šalia užtvankos pamatau tako aplink Vilnių ženklą. Žinau, kad netoli yra Pūčkorių atodanga, kur baigsis pirmasis šio tako etapas. Jaučiuosi pilna jėgų ir noro keliauti, tad nutariu improvizuoti ir paeiti gabaliuką Pūčkorių pažintinio tako. 



Pūčkorių pažintiniu taku kadaise esu ėjusi, bet mielai pakartosiu. Antrą kartą einant šiuo taku, jis bėga sparčiau. Šįkart ir žmonių take netrūksta, nuotraukoms kai kur netgi tenka gaudyti momentus, kuomet nieko nėra.


Pūčkorių pažintinis takas yra 6 kilometrų ilgio. Kaip minėjau, aš eisiu tik tako dalį.




Prieinu traukinio bėgius. Jie tušti ir tylūs, bet vos nueinu tolyn, pasigirsta atvažiuojantis traukinys.



Pūčkorių pažintiniame take.



 




Netoli Pūčkorių piliakalnio pamatau bibliotekėlę.



Šįkart į piliakalnį nelipu, pasižiūriu į jį iš tolo. 



Už piliakalnio prasideda saulės atokaitoje esantis žvyrkelis. Jo pabaigoje stovi saulės laikrodis.





Paskui saulę vėl paslepia miškas.



Einu besimėgaudama vėsiais Vilnios vingiais. Prie upės žmonių daugybė, tačiau randu ir ramių vietų.





Prieinu Pūčkorių dvarą. Dvaras yra privatus, tad į jį pažiūriu tik per tvorą.



Pajudu link pirmo tako aplink Vilnių etapo pabaigos. Tiesa, teks paprakaituoti, nes takas kyla į viršų. 




Kažkam čia žygio pradžia, o kažkam takas jau greitai baigsis.



Pakeliui praeinu kelis apleistus pasipriešinimo laikų bunkerius ir belieka paskutinės pakopos link žygio kulminacijos.



 Slėnis nuo Pūčkorių atodangos.




Į artimiausią autobusą, judantį link stoties, nespėju, tad užmušdama laiką gabaliuką pakulniuoju iki kitos autobusų stotelės. Taip Vilniuje nutrepsėjau 14 kilometrų. Diena buvo puiki. Takas aplink Vilnių kol kas nežavi, tačiau mano pačios įterpti paįvairinimai jį labai gerai papildo. 



 Tęsinys Pūčkorių atodanga - Naujoji Vilnia.