Alta via 1. Pasiruošimas ir ilga kelionė link žygio starto.

 

Jau net nebepamenu, kodėl pasirinkome žygiuoti Italijos Dolomitinėmis Alpėmis einančiu 120 kilometrų ilgio Alta Via 1 pėsčiųjų taku. Deja, negalėdamos skirti laiko visai trasai, žygiavome tik 7 jos etapus, tačiau jų pakako pajusti Dolomitinių Alpių charakterį ir grožį. 
Į kelionę išsiruošėme keturios bendramintės kelionių ir žygių mylėtojos. Iki kelionės pradžios likus mėnesiui, komandoje įvyko rokiruotės. Skubos tvarka teko ieškoti pamainos negalėjusiai išvykti į žygį. Laimei, naujoji komandos narė puikiai tiko ir pritiko mūsų kompanijoje. 
Žygio metu nakvojome trasoje esančiose kalnų trobelėse. Keliavome rugsėjo mėnesį, bet nakvynes rezervavome beveik prieš metus: lapkričio mėnesį ir vėliau, tačiau kai kur vietų jau nebegavome. Jei kas planuojate eiti, nakvynių klausimas gali nulemti Jūsų planus. Žinoma, visada yra variantas pasinaudoti organizuotais žygiais, kur visos nakvynės bus rezervuotos, tačiau malonumo patiems organizuoti kelionę jau nebeliks, o gana didelis kelionės biudžetas dar labiau padidės.  
Nakvynes užsakėme tiesiogiai per kalnų trobelių internetinius puslapius. Beveik visur užsakant reikėjo sumokėti avansą. Dauguma nakvynių buvo vadinamuose dormuose - bendruose kambariuose su dviaukštėmis lovomis. Kadangi keliavome keturiose, kai kur keturvietį dormą dalinomės tik mes. Nakvynės buvo su pusryčiais ir vakariene. Trobelėse galima užsisakyti ir paketų dienos užkandžiams, tačiau mes užkandžiavome iš namų įsidėtais lietuviškais lašiniais. 
Nakvojant kalnų trobelėse, būtina turėti miegmaišio įdėklą ar įvalkalą, nežinau, kaip būtų taisyklingiausiai lietuviškai. Dažnos kalnų trobelės taisyklės reikalauja, kad keliautojai naudotų "a sheet bag" arba "sleeping bag liner". 
Kad jau užsiminiau apie kelionės inventorių, paminėsiu, kad mums šioje kelionėje buvo atradimas žygiuoti su dviem žygio lazdomis. Iki šiol visos žygiuodavome pasiremdamos viena lazda ir buvome šventai įsitikinę, kad viena ranka privalo būti laisva. O, Dievulėliau, kur mes buvome anksčiau. Galiu užtikrinti, kad žygiuoti su dvejomis lazdomis yra kur kas lengviau, saugiau ir praktiškiau, nei viena. 
Dar viena naujiena kelionėje - išbandėme elektrolitus su mineralais, skirtus vartoti po fizinio krūvio. Skraidyti nepradėjome ir stebuklų nesulaukėme, nes didžioji dalis trasos buvo tikrai nelengva, tačiau radę kitų žygeivių patarimus, pasinaudojome jais. 
Išsiruošus į Dolomitines Alpes, yra labai svarbu tvirti ir gerai su paviršiumi sukimbantys batų padai, nes tenka lipti stačiomis uolomis, o dėl lietaus takas gali būti slidus.
Taip pat yra svarbu turėti lietingam orui tinkančių drabužių, nes oras kalnuose keičiasi labai greitai. Būtina turėti sausų ir šiltų drabužių pamainą vakarui. 
Mums pasisekė, nes per visą žygį lijo tik pusantros dienos. Nuo lietaus turėjau ploną "maximinį" apsiaustą. Laimė, kad vakare nakvojome trobelėje, kurioje buvo batų ir rūbų džiovykla. Grįžusi iš kelionės, pirmiausiai ateičiai puolu pirkti žygiams skirtų drabužių nuo lietaus. 
Alta via 1 žygyje pravartu turėti ir papildomos energijos telefonui pasikrauti. Kalnų trobelėse yra rozečių bei pakrovimo vietų, tačiau jos kai kada būna užimtos ar neveikiančios, tad turima išorinė baterija nepamaišys. 
Daugelyje kalnų trobelių vanduo iš čiaupo nerekomenduojamas gerti, tad teks arba brangiai pirkti geriamą vandenį buteliukuose, arba naudoti vandens filtrus bei dezinfikavimo priemones. 
Žygiuojant naudojame 2-3 litrų gertuves-vandens pūsles. Esant reikalui patogu į pūslę įmesti vandens dezinfekavimo tabletę, o einant patogu nenusiimant kuprinės ar netraukant buteliuko, siurbčioti šlangele tekantį vandenį. 
Karštas vanduo kalnų trobelių dušuose dažniausiai būna normuotas ir mokamas. 1 minutė įpaprastai kainuoja 1 eurą. Parastai kalnų trobelėse parduodami žetonai naudotis karštu vandeniu duše 5 minutes, bet kažkur buvo tik 3 minutėms. Žygių metu išmokome, kad 5 minutės išsimaudyti duše ir išsiplauti galvai yra per daug. 
Kas dar. Būtina turėti šiokį tokį kiekį grynųjų pinigų, nes ne visose kalnų trobelėse yra telefono ryšys/internetas, tad ir atsiskaitymas banko kortelėmis negalimas. 
Apie pačią trasą pridursiu, kad Alta via takų yra keli variantai. Mes rinkomės paprasčiausią variantą: Alta via 1, nes šioje trasoje nėra pusiau alpinistinių Via Ferrata etapų, tad nebūtinas sportinis pasirengimas ir įranga. 
Jei norisi eiti, bet nedrąsu apsispręsti, rekomenduoju išbandyti kad ir nepilną trasos Alta via 1 variantą. Trasa tikrai nelengva ir patys sudėtingiausi etapai liko ten, kur mes nebuvome, tačiau aš, būdama visiškai nesportiška ir nesitreniravusi, įveikiau mūsų suplanuotus trasos etapus, tad juos įveiks visi. Tiesa, mes ėjome labai lėtai ir užtrukdavome trasoje beveik dvigubai ilgiau, nei skelbiama oficialiose nuorodose, tačiau daug fotografavome, ilsėjomės ar šiaip grožėjomės vaizdais.
Kita kalba, jei turite labai didelę aukščio baimę. Vietomis Alta via 1 trasoje yra tikrai nesmagių etapų. Tokiu atveju pasirinkimą eiti reikia rimtai apsvarstyti. 
Žygiavome Alta via 1 trasa antrąją rugsėjo savaitę. Vasaros nesirinkome dėl didelio žygeivių srauto. Vėlesniu laiku kai kurios kalnų trobelės būna uždarytos, nekursuotų visuomeninis transportas ir žygiuoti būtų sudėtinga. 
Nemažai laiko sugaišome keliaudamos iki trasos starto ir grįždamos į namus po finišo. Kelionė iki trasos pradžios užtruko visą dieną, nes važiavome autobusais su keliais persėdimais. 
Svarbu žinoti, kad Alta via 1 trasa eina aukštai kalnuose, tad ne visur yra galimybė patogiai pasitraukti iš trasos. Mes žygį pradėjome prie Braies ežero, baigėme nusileidę į Listolade miestelį, iš kurio vieną kartą per dieną kursuojančiu tiesioginiu autobusu grįžome į Trevizą. 
Pagrindiniai informacijos šaltiniai buvo Cicerone gidas "Alta Via 1 - Trekking in the Dolomites" ir Facebook grupėje Dolomites AV1 žygeivių pateikiama informacija. 
Tai tiek bendrų žinių, dabar leiskimės į kelionę.  

2025 m. rugsėjo 5 d., penktadienis. Kelionė prasideda. 
 
Penktadienio vakarą trise iš Vilniaus oro uosto bendrovės Ryanair lėktuvu labai greitai pasiekiame Trevizo (Treviso) oro uostą (Venice Treviso TSF). Ketvirtoji komandos narė prisijungs prie mūsų žygio starto rytą. 
Nakvosime Trevizo mieste, tad iš oro uosto autobusu per 10 minučių nuvažiuojame iki Trevizo traukinių stoties. Autobuso bilietus perkame iš vairuotojo. Bilietas vienam keleiviui kainuoja 5 eurus, galima atsiskaityti banko kortelėmis. Informacija apie Trevizo miesto autobusus yra čia.
Per kelias minutes nupėdiname iki Trevizo senamiesčio, kuriame vienai nakčiai esame užsisakę apartamentus. 
Apsistoję išskubame ieškoti vakarienės. Netoli nakvynės vietos esančioje tamsioje gatvėje rasta picerija La finestra nuo pirmos akimirkos tampa mūsų favorite. Skanesnių picų šioje kelionėje valgyti neteko. 

 

2025-09-06, šeštadienis. Link žygio starto. 

Ši diena praeis važuojant link žygio starto. Nuo nakvynės vietos Trevize iki Braies ežero, kur prasideda Alta via 1 takas, teks pakeisti 4 transporto priemones.  
Papusryčiavę patraukiame link netoli traukinių stoties esančio miesto autobusų Mom ofiso, nes programėlės įsidiegti kažkodėl nepavyko. Bilietus nusiperkame, pardavėja patvirtina, kad mums tikrai reikia autobuso Nr. 3  ir autobusų stotelė bus ten, kur ir galvojame. 

Kavinėje išgeriame kavos ir patraukiame į stotelę. Traukinių stoties prieigose vyksta remontas, stotelė nukelta į šoną. Laikinoje stotelėje randame mums reikaingo autobuso grafiką, tačiau  autobusas užtrunka. Laiko rezervą turime labai didelį, tad didelės bėdos nėra. Galiausiai autobusas atvažiuoja. 

Miesto autobusu Nr. 3 išriedame link  Trevizo Sud/Silea stotelės, esančios Via Arma di Cavalleria gatvėje, kurioje persėsime į Cortina Express autobusą, mus nuvešiantį iki tarpinio taško Cortina D'Ampezzo miestelyje. 
Iš autobuso Nr. 3 išlipame stotele anksčiau, bet vėliau pamatau, kad autobusas, apsukęs ratą, sustojo ir šioje stotelėje. 
Laiko iki Cortina Express autobuso turime valandą, tad nueiname į čia pat esantį sporto centrą, kuriame veikia ir sporto prekių parduotuvė bei yra tualetas. Žygio lazdų ar kitų reikalingų prekių įsigyti būtų ne bėda. 

Tiesioginio autobuso iš Trevizo į Braies nėra, teks važiuoti iki Kortinos (Cortina D'Ampezzo) miestelio. Iš Trevizo į Kortiną galima nuvykti Cortina Express autobusu, kaip mes ir padarėme. Taip pat kursuoja Dolomitibus autobusas. Dar galbūt pavyktų nuvykti Flixbus autobusu, bet šis variantas mums netiko, tad labai neanalizavau. Žinoma, galima pabandyti derinti kelionę traukiniu, tačiau mums važiuoti autobusais pasirodė paprasčiau. 

Bilietus į Cortina Express autobusą perku iki kelionės likus beveik 3 mėnesiams, jo kaina yra 25 eurai vienam keleiviui. Pasikeitus komandos narei, duomenis biliete bendrovės darbuotojai pakeičia operatyviai, be jokio vargo ir papildomo mokesčio, užtenka tik parašyti elektroninį laišką. 

Cortina Express autobusas į Trevizo Sud/Silea stotelę atvyksta daug anksčiau. Jo maršruto pradžia yra Venecijoje. Kuprines dedame į bagažą. Sėdame į savo vietas. Autobusas nėra pilnas, tad kažkam iš norinčių važiuoti pasiseka: vairuotojas parduoda bilietus autobuse. 
11:37, kaip ir priklauso, pajudame. 

Kelias vaizdingas nuo pat pradžių. Važiuodama svarstau, kad vis tik reikėjo rinktis vietas vairuotojo pusėje, nes ten matosi kalnai. Mūsų pusėje - daugiau vynuogynų, labai tvarkingų ūkių. O ir saulė šviečia į mūsų pusės langus, tačiau jie tamsinti, nekaršta, o autobusas labai tvarkingas.

 

Galiausiai įsitikinu, kad visai nesvarbu, kurioje pusėje sėdime, nes kelias labai vaizdingas, iš visų pusių supamas kalnų, tekančių upių, smaragdinių ežerų. 

Autobusas vingiuoja ir pro jaukius miestelius. Grožimės gėlėmis išpuoštais namais, malkinėse preciziškai dailiai sukrautomis malkomis, tvarkingomis gatvemis. Dviejų valandų kelionė iki Kortinos neprailgsta.  

  

Cortina D'Ampezzo persėsime į autobusą, vežantį į Toblach-Dobbiaco miestelį. Iki autobuso beveik pusantros valandos, tad išeiname pasidairyti po  Kortiną - 2026 metų žiemos sporto olimpinių žaidynių miestelį. 

 

Būsimas olimpines žaidynes parodo ne tik visur besisukantys statybiniai kranai, bet ir reklamos ant transporto priemonių.

 

Kortina mums atrodo labai patraukliai. 

Vaikštome ir ieškome vietos greitomis užkąsti. Užsukame į kavinę La Tavernetta Di Cortina, tačiau gauname neišvirtus makaronus ir picą su žaliu kiaušiniu. Kavinės įvertinimas geras, tad gal tik mums nepasisekė. 

Artėja laikas į autobusą. Grįžtame prie Olimpinio stadiono. 

Kortinoje jau vyko olimpinės žaidynės, 1992 metais.

 

Artėja laikas vykti į Toblach - Dobbiaco. Autobuso bilietus iš Cortina d'Ampezzo, Olympiastadion stotelės į Toblach, Busbahnhof stotelę likus kelioms dienoms iki kelionės pirkau per suedtirolmobil programėlę. Nusipirkti bilietus buvo iššūkis, bet galiausiai kažkaip pavyko. Prieš įlipant į autobusą, reikia aktyvuoti bilietus. 

Paskutinę minutę suvokę, kad įsėdome ne į savo autobusą, spėjame persėsti į tinkamą 445 numerio autobusą ir netrukus trepsime Toblach-Dobbiaco miestelio gatvėmis. Iki dar vieno autobuso iki nakvynės vietos turime pusvalandį, bet jo užtenka greitu žingsniu apeiti miestelio širdį. Toblach-Dobbiaco miestelis yra labai jaukus. 

 

Suspėjame ir koncerto paklausyti.

 

Per jau minėtą Sueditirolmobil programėlę perkame bilietus į Villabassa miestelį, Villabassa Ovest stotelę. Autobusas Nr. 443 šiek tiek vėluoja, bet galiausiai išvykstame. 
Iki Villabassa Ovest stotelės riedame kokių 10 minučių. Stotelė yra šalia mūsų iš anksto užsakyto viešbučio Residenze Sonnenschein Casa Rosa. Vienos nakties nakvynės kaina trims yra 169 eurai. 

 

Einame į vidų su dideliu nerimu, nes booking.com svetainėje atsiliepimai apie Residenze Sonnenschein nakvynės vietą yra labai prasti. Tačiau kito pasirinkimo neturime, nes nakvynės kainos tiek Toblach - Dobbiaco, tiek Villabassa kainuoja kosmiškus pinigus. Kad ir kaip bus blogai, kažkaip išgyvensime. 

Mus pasitinka maloni darbuotoja, nuveda ir aprodo kambarį. Kambarys kuklus, bet labai švarus, tvarkingas. Yra virtuvės kampelis. Lovos ne pačios patogiausios, bet keliaujantiems su kuklesniu biudžetu prieš žygį apsistoti vienai nakčiai Rožiniame name tikrai rekomenduoju.  

Kambaryje stovi daili krosnis. 

 

Išeiname pasivaikščioti Villabassa miestelio gatvėmis. Nustembame, koks tvarkingas miestas. Villabassa yra Pietų Tirolio provincijoje, kuri iki I pasaulinio karo priklausė vokiečiams bei austrams, vėliau buvo atiduota italams. Itališkumo Villabassa, kaip ir visoje provincijoje, nedaug. Visur skamba vokiečių kalba, o ir pats miestelis dažniau vadinamas vokišku vardu - Niederdorf.

Per miestelį teka srauni Rienz-Rienza upė. Neįprasta, kad beveik visi pavadinimai šioje provincijoje turi vokiškus ir itališkus vardus.  

Smalsu pasidairyti į gyventojų kiemus. Už dailaus gėlyno slepiasi vištų gardelis.

 

Trepsime miestelio gatvėmis. Dauguma namų yra vokiškai tvarkingi, gatvės švarios. 

Ateiname į miestelio centrą. Centras gana tylus ir tuščias. 

 

Akį patraukia spalvingi stogai.

 

Villabassa yra kur kas kuklesnė už dieną greitomis apžiūrėtą Toblach-Dobbiaco, bet labai kompaktiška, jauki ir tyli. Nesigailiu pasirinkusi nakvynės čia.  

 

Nutolstame nuo pagrindinės gatvės.  

 

Nuo pirmųjų žingsnių Villabassa miestelyje nustebina tvyrantis galvijų mėšlo kvapas. Vėliau pastebime, kad dažno gyvenamojo namo gale yra įrengtas tvartas. 

 

Viename lange rupšnoja šieną karvutė.

 

Vaikštome gatvėmis. Sunku atplėšti žvilgsnį nuo dailių namų.

 

Už miestelio, kalnų šlaituose, plyti žalios ganyklos. Ne kartą nusistebime, kaip vietos gyventojai geba taip vienodai ir lygiai nušienauti žolę. 

 

Pasigrožiu namu su dailiu gėlynu. 

 

Saulė sukasi vakarop, tad ir mes grįšime į nakvynės vietą. Užsukame Kurpark parku. Parkas kaip parkas. Einame šalia šniokščiančios Rienz-Rienza upės. 

Nė nepastebime, kaip grįžtame į miestelio centrą. 

 

Kol dar šviečia saulė, palipame prie ant kalno užmatytos šv. Stepono bažnyčios. Prie bažnyčios randame dailius kapelius. Kapeliai skirtingi, gėlių spalvų maišalynė, bet viskas taip jaukiai dera. 

 

Šv. Stepono bažnyčioje kalbamas Rožančius. Nors meldžiamasi vokiškai, bet viskas suprantama. Pasimeldžiame ir mes, paprašome Dievo globos rytoj prasidėsiančiame kelyje.

 

 

 

Grįždamos į viešbutį parduotuvėje vakarienei ir rytojaus pusryčiams nusiperkame maisto. Parėję trumpai pavakarojame ir traukiame pailsėti prieš didįjį iššūkį. 

 

 

 

 

 

 

 

 

Lago Maggiore: Stresa, Mottarone ir Isola Madre.

Vakar lankėme Villa Taranto ir ėjome Kaštainių trasa.  


2019-05-27. Pirmadienis. Mottarone kalnas ir Isola Madre sala.

Oro prognozės pavakariui rodo lietaus, bet kol kas lengvai debesuota ir šilta. Viešėdamos Italijoje jau įpratome turėti geresnį orą, nei žada prognozės, tad į jas nekreipdamos dėmesio nutariame pirmą dienos pusę skirti kalnams, o likusį laiką derinti su oro sąlygomis.

Susiruošę patraukiame į gretimą miestelį – Carciano.

Išėjusi pro gyvenamosios vietos vartus atsisuku pažiūrėti į vietą, kur gyvename. Viename iš tų pastatų yra ir mūsų laikinieji namai. 

Jau pažįstamu keliu leidžiamės prie Madžorės ežero (lago Maggiore). 
Pasiekę ežero pakrantę sukame į priešingą pusę nuo Strezos (Stresa) centro ir žingsniuojame ramia krantine. Visoje pakrantėje pilna prabangių vilų ir viešbučių. Į Grand Hôtel des Iles Boromées viešbutį kaip tik ir žiūrime. 

Rašoma, kad 1935 metais Isola Bella saloje susirinkę Prancūzijos, Italijos ir Britanijos atstovai surengė konferenciją politinei ir ekonominei situacijai Europoje aptarti. Konferencijos dalyviai nakvojo Grand Hôtel des Iles Boromées bei vakar matytame Palace Regina viešbučiuose Strezoje.

Einame tylia promenada. 

Virš kalnų guli tamsūs debesys, bet mes tikime, kad jie netrukus išsisklaidys. 

Promenada pasuka nuo vandens ir kurį laiką einame miesto gatvėmis, bet netrukus vėl grįžtame į ežero pakrantę. Grįžę gėrimės, atrodo, čia pat esančiomis vakar lankytomis Isola Bella ir Isola dei Pescatori salomis. 

Pakrantės promenada. 

Isola Bella kaip ant delno. 

Pasiekiame Carciano ir pasidairome po nedidelę prieplauką. 

Keltuvas, užkelsiantis mus į Mottarone kalną, mano įpročiams darbą pradeda labai vėlai, tik 09:30. Tačiau vakar laivu plaukiant į Isola Bella salą pasirodė, kad keltuvai kilo anksčiau. Deja, turbūt tik pasirodė, nes šiandien visi vartai dar yra uždaryti.

Informaciją apie keltuvų darbo laiką galima rasti adresu: http://www.stresa-mottarone.it .

Užmušti iki keltuvo likusį laiką nutariame pasivaikščiodamos link Baveno miestelio, tačiau tenueiname iki judraus ežero pakrante einančio kelio ir grįžtame į prieplauką. Kelio pakraštyje nėra jokių šaligatvių, o eismas – intensyvus, tad eiti nebūtų smagu. Važiuodama prie Madžorės ežero tikėjausi daugiau pasivaikščiojimo takų, deja, tenka nusivilti.

Grįžtame į prieplauką ir kavinėje išgeriame kavos su šviežutėliais kruasanais.

Vaizdas iš kavinės terasos tikrai ne prastas. Priešais matosi Baveno miestelis, link kurio ką tik norėjome pasileisti. 

Dangus giedrėja, tad sulaukusi keltuvo su spirgančia širdimi lipu į kabiną. Pridursiu, kad keltuvo, nukelsiančio mus į Mottarone kalną, bilietai nėra pigūs. Mes renkamės bilietus tik į vieną pusę, iki Mottarone stotelės, tad mums kiekvienai atsieina po 11,50 Eur. Perkant bilietus pirmyn atgal, atgalinis kainuoja kiek mažiau, tačiau mes turime ant kalno kitų planų.

Kabinos durys užsidaro ir pajudame aukštyn. Net kutena iš džiaugsmo pagalvojus apie tai, kiek daug gražių akimirkų atneš ši diena. 

Streza ir Madžorė tolsta, užtat mums jau pažįstamos ežero salos - dešinėje Isola Bella, kairėje - Žvejų salos kamputis, o tolumoje - neplanuota lankyti Isola Madre kaip ant delno. 

Deja, Stresa – Mottarone keltuvus reklamuojantis atviruko vertas vaizdas netrukus išnyksta, nes visą akiratį užpildo tirštas baltas rūkas.

Kurį laiką keltuvo kabina skrodžia virš eglių viršūnių susidariusia tiršta balta migla. Pasikėlę į pusę kalno, Alpino stotelėje greitai pereiname į kitą keltuvą ir tęsiame kelionę rūke. Išlipę Mottarone stotyje matome žydrą dangaus lopinėlį, kuris suteikia daug vilčių. 

Ant kalno matome visą miestelį.
Jau 1900 metais aplink Mottarone kalną pradėjo kurtis viešbučiai, o dar po kelių metų ant šio kalno buvo atidaryta slidinėjimo trasa. Nuo prieplaukos ir traukinių stoties iki Mottarone vežė traukinys. Ši kelionė truko valandą. Per metus buvo pervežama virš 100 tūkstančių keleivių. 1963 metais traukinio maršrutas buvo uždarytas, o po septynerių metų pradėjo veikti pirmasis žmones į kalną užkeliantis keltuvas - funivia.

Išlipę iš keltuvo, kelias minutes pasidairome aplinkui. Žydras dangus galinėjasi su balto rūko siena, deja, pastarojo naudai. 

Kylantis rūkas kol kas mums mažai rūpi, nes kelsimės dar vienais, šalia 1,2 km ilgio Alpyland vasaros rogučių trasos nutiestais keltuvais.

Apie Alpyland pramogų parką galima pasiskaityti čia: http://www.alpyland.com/en/ . 

Štai ir 1491 metrų aukštyje esanti Mottarone kalno viršūnė. Nuo jos paprastai atsiveria 360° panorama į Madžorės ir Ortos ežerus, bet nulipę nuo keltuvų matome tik tiek, kiek nespėjo paslėpti rūkas. Šventai tikiu, kad saulė pašvies ir rūkas netrukus išsisklaidys. 

Ant kalno vaikštinėja vienas kitas lankytojas. Jie, kaip ir mes, tikisi pamatyti netrukus išsigiedrysiantį dangų. Deja, mus į pačią viršūnę kėlusius dviviečius keltuvus vis stipriau pasiglemžia rūkas. 

Sėdame ant suolų šalia keltuvų ir žiūrime į baltą rūko sieną. Atkakliai pro storą debesų sluoksnį šviečianti saulė teikia didelių vilčių. Ir tikrai, vieną akimirką rūko siena prasiskiria ir netgi atrodo, kad dangus išsigiedrys. 

Jau tuoj, jau greitai... kol kas pro debesis matosi tik tolėliau plytinčių kalnų kontūrai ir snieguotos viršūnės. 

Vos kelias minutes parodęs kalnų viršūnes dangus vėl užsitraukia. Nutariame pėsčiomis leistis iki Mottarone keltuvų stoties. 
Keliaujant kalnuose jau teko patirti, kaip per kelias minutes išsisklaido storiausia debesų siena. Tikiu ir šįkart, kad kol nueisime, prasišvies. 

Kiek pasileidę pamatome kelias pėsčiųjų trasų nuorodas. Viena jų veda link Mt Crocine kalno. Tiesa, ši trasa yra Via Ferrata, tačiau iki tų „feratų“ gražiu oru visai smagu būtų paeiti, bet tvyrant rūkui nekeičiame plano ir toliau leidžiamės link Motarone keltuvų stoties.

Pakeliui apžiūrime Mottarone kaimo Madonna della Neve koplyčią. 

Atėję iki keltuvų svarstome, ką veikti. Niekaip neprasišviečia, bet neprarandu vilties. Nutariame pėsčiomis nusileisti iki kalno viduryje esančios Alpino keltuvų stoties. Tikiu, kad per tiek laiko dangus tikrai susimylės ir mes džiaugsimės atvirukų vertais vaizdais.

Sukame į šalia Mottarone keltuvų stoties esančią L1 trasą (L1 sentiero). Šia trasa galima nusileisti iki pačios Strezos. Visos trasos trukmė yra 4 valandos, mes iki Alpino keltuvų stoties turėtume užtrukti apie pora valandų.

L1 ir kitų trasų aprašymus galima rasti čia: https://www.visitstresa.com/Walks.htm .

Vos pasukame trasa, už mūsų likusius paskutinius saulėtus vaizdus praryja rūkas. 

Trasa yra gerai sužymėta ir aiški. Ji eina miško keliukais ir takeliais. 

Deja, taip ir neprašviesėja. Rūkas tik tirštėja, o aš negaliu pasakyti, ar kelyje buvo atvirukų. Pro medžius mačiau tik balto pieno sieną.

Galiausiai rūkas smulkiais lašeliais pradeda kristi, kol išaiškėja, kad tai net ne rūkas, o lietus. Lietus prasidėjo gerokai anksčiau, nei buvo prognozuotas.

Guodžiamės, kad bent Lietuvoje sausros išdegintus plaučius atgaivinsime ir tyro bei drėgno oro įkvėpsime, o akis sodria ir vešlia žaluma palepinsime. 

Pakeliui užeiname prie Chiesa de Sant Eurosia bažnyčios griuvėsių. Deja, randame visiškus griuvėsius. 

Likusį kelią iki Alpino keltuvų stoties einame niekuo neypatingu mišku. Nepavykus pasivaikščioti kalnuose mano nuotaika yra visiškai prasta.

Pagaliau pamatome Alpino keltuvų stotį. 

Kai nesiseka, tai nesėkmės eina visa virtine: Alpino stotyje pataikome į pietų metą (siestą). Teks beveik valandą laukti keltuvo, nukelsiančio žemyn.

Nuobodulį prasklaido iš kalnų atėjusi gyvūnų banda. Iš pradžių kartu su kitais keleiviais lekiame į stoties kiemą pasižiūrėti į varpeliais tilindžiuojančius ožius ir avis, o netrukus jau neriame atgalios. Mat ožiai ketina į žiūrovų kojas ragus pasikasyti. Dar vėliau jie kartu su mumis funikulieriumi pasikelt užsinori, bet žino savo ribas ir labai greitai persigalvoja. 

Sulaukę pietų pertraukos pabaigos perkame bilietus ir leidžiamės žemyn.

Ką veikti Strezoje, kai lyja? Net Tripadvisor forume į tokį kažkieno klausimą atsakymas nebuvo pateiktas. Bet kažkuo užsiimti teks. Juk tomis pačiomis gatvėmis Strezoje nebesinori vaikščioti. Nors nebuvo planuose, bet kompanijai pasiūlau išlipus iš keltuvo, iš čia pat esančios Carciano prieplaukos laivu plakti į dar vieną Madžorės ežero salą – Isola Madre - Motinos.

Žinau, kad ši didžiausia Boromėjų įlankos sala garsėja savo sodu ir buvau tikra, kad jo lankymas nemokamas.

Atėjusias į Carciano prieplauką mus nugąsdina šalia bilietų kasos iškabintos kainos. Laivo bilietas į Isola Madre vienam asmeniui kainuotų 10 eurų. Argi taip gali būti, kai vakar parplaukti iš daug toliau esančios Villa Taranto sumokėjome daug mažiau. Internetas telefone kažko ožiuojasi ir tinklapyje http://www.navigazionelaghi.it/ negaliu pasitikrinti nei maršrutų, nei kainų. Nutariame eiti į Stresos prieplauką ir plaukti iš ten.

Pora kilometrų iš Carciano iki Strezos skuoste skuodėme, bet finale pasirodė, kad už laivo bilietus gausime mokėti po tuos pačius 10 eurų. Kasininkė paaiškina, kad Isola Madre saloje nėra laivų bilietų kasos, todėl į šią salą visada parduodamas atgalinis bilietas.

Kažkaip keistai šiandien viskas klostosi, bet jau esame su bilietais ir sėdame į laivą tikėdamos, kad nusivylimai šiandien baigėsi.

Laivas, sustojęs keliose stotelėse, mus išlaipina Isola Madre.

Deja, ši diena - ištisa nesėkmių virtinė, nes pasirodo, kad sodų lankymas Isola Madre saloje yra mokamas. Jie lankomi kartu su rūmais. Mano kompanija dėl to supyksta. Neatsakingai atlikau namų darbus, prisipažįstu

Ginčijamės, eiti ar neiti. Veikti saloje be vilos ir sodų daugiau nėra ką, bet grįžti į Strezą ir minti tuos pačius šaligatvius man irgi nėra noro.

330 metrų ilgio ir 220 metrų pločio Isola Madre saloje viešai nemokamai naudojamas yra tik kokių 50 metrų ilgio šaligatvis, prie kurio įsikūrusios bilietų kasos, suvenyrų parduotuvė, kavinė ir prieplauka.

Galiausiai nutariame vienos grįžti į Strezą, kitos likti apžiūrėti salos. Bet... laivo bilietas visoms keturioms - tik vienas.

Nusprendžiame, kad vienos lieka kavinėje gerti kavos, o kitos eina į rūmus ir sodus.

Bilietų kasoje už lankymo bilietą sumokame po 13 eurų ir netrukus jau žingsniuojame šlapiais Isola Madre salos sodų takeliais. 

Prieš kelionę internete buvau skaičiusi, kad žmonės lieka sužavėti šios salos sodais. Tačiau po vakarykščių Isola Bella ir Villa Taranto sodų man čia nėra jokio grožio. Vaikštau be nuotaikos ir persmelkta šios dienos nesėkmių. Galvoju, už Isola Madre lankymą sumokėjau krūvą pinigų, o gausiu tik barankos skylę.

Erzulį ir liūdnas mintis išblaško po sodus bėgiojantys įvairiaspalviai fazanai. 

Nesvarbu, kad skėtis nučiuožė į šalį ir ant nugaros lyja, su kitais fotografuojančiais po sodus vaikausi gražuolius paukščius. 

Vaikštinėdamos takeliais priartėjame prie rūmų. Priešais rūmus auga 30 metrų aukščio beveik 200 metų skaičiuojantis didžiausias Europoje Cupressus cashmeriana, į šiuos kraštus atvežtas iš Himalajų. Deja, 2006 metais praūžusi audra augalą stipriai suniokojo, tad jį prilaiko įtempti lynai. 

Pasidairius po sodus, laikas žvilgtelti į rūmus.

Isola Madre saloje esančius rūmus ir sodus taip pat įkūrė Borromeo šeimos atstovai. Tiesa, pastarieji kur kas mažesni ir kuklesni, nei vakar Isola Bella saloje matyti. Užeisime pasižvalgyti. 

Be paveikslų, baldų ir kitų įprastų eksponatų šiuose rūmuose eksponuojama didelė marionečių kolekcija ir yra įrengta ne viena scena. 

Nors šių rūmų salės kuklesnės, nei vakar apžiūrėtuose Isola Bella saloje, ir juose kvepia ne kava, o gėlėmis, jie man patinka ir nebegaila jų lankymui išleistos krūvos pinigų. 

 Išėję iš rūmų randame tarp jų ir koplyčios esantį jaukų kiemelį. Grožėtis trukdo nebent lietus ir vėjas. 

Nuo gėlynų akių atplėšti nepavyksta. 

Vėjas ir lietus plėšosi vis smarkiau, nutariame grįžti pas laukiančias kompaniones.

Susitinkame visos nuleidę garą, tad sėdame į pirmą atplaukusį laivą ir plaukiame į Strezą.
Išlipę sukame į Strezos centrą, nes laikas ieškoti vakarienės. Ji praeina Piazzalle Luigi Cadorna aikštėje esančioje Centrale picerijoje/restorane linksmai kertant skanų ir išsvajotą patiekalą. Pasta su jūros gėrybėmis. Pagaliau šiandien pasiseka. 

Pavakarieniavę apsukame ratą aplink Strezos širdimi laikomą Piazzalle Luigi Cadorna aikštę. 

Lietus baigėsi, o vakaras - šiltas. Pats metas prakratyti po vakarienės pilnus pilvus.

Nueiname iki Villa Pallavicino. 

Grįžtame ir trauksime ilsėtis. 

2019-05-28. Antradienis. Stresa.

Šiandien mūsų trumpos atostogos baigiasi. Iki transfero į Malpensos oro uostą turime porą valandų Šį laiką praleidžiame slampinėdamos Strezos gatvėmis ir Madžorės ežero pakrante. 

Tie šiaurinės Italijos ežerai, jie turi magišką trauką. Pažadu į jų šauksmą atsiliepti greičiau, ne po daugelio metų.

Paskutinis puodelis kavos jaukioje kavinukėje tingiai stebint praeivius.

Nuo kalnų leidžiasi šaltas ir tamsus debesis. Laikas į kelią.

SAF vežėjo Alibus transferą į oro Malpensos uostą esu užsisakiusi per šią nuorodą: http://www.safduemila.com/alibus-2019-malpensa.lagomaggiore.html
Tai yra tarsi maršrutinis autobusas, tačiau kelionę reikia užsakyti iš anksto, nes to nepadarius autobusas nevažiuos arba nestos. Užsakyti galima likus porai savaičių ar kiek mažiau. Užsakymo sistema paprasta. Į elektroninį paštą atsiunčiamas užsakymo patvirtinimas. Už bilietus po 12 eurų mes mokėsime vairuotojui.

Strezoje galima pasirinkti ne vieną stotelę, tačiau mums patogiausia buvo Piazza Marconi, priešais Sant’Ambrogio ir Teodalo bažnyčios duris. 

Bažnyčios šone esančioje lentelėje galima pasitikrinti šio ir kitų autobusų grafikus.

Kol laukiame autobuso, pasikeisdamos apžiūrime bažnyčią.

Neoklasikinio stiliaus bažnyčia Sant’Ambrogio ir Teodalo – tai 1790 metais pagal graikišką išplanavimą pastatyta bažnyčia. Bažnyčioje buvo organizuojamos Genujos kunigaikštienės bei Saksonijos princesės Elizabetos laidotuvės – toks svarbesnis istorinis bažnyčios gyvavimo momentas.

Autobusas atvyksta laiku, sustoja prie bažnyčios durų, kaip kad rezervacijos lape užrašyta.

Ilgai riedame vaizdinga ežero pakrante. Nuo Aronos autobusas suka link oro uosto.

Kitas variantas iš Strezos nuvykti į Malpensos oro uostą būtų traukiniu persėdant Busto Arsizio stotelėje, tačiau tas variantas mums nebuvo patogus.

Atvykstame gerokai per anksti, tad kavinėje užkandame. Pasistiprinę laukiame, kol bus paskelbti registracijos stalelių numeriai.

Malpensos oro uostas man pasirodė labai apsileidęs. Švieslentėje į Vilnių buvo parodytas 4 registracijos stalelio numeris, o tuo tarpu 4 salėje tų numerių gal 20. Klausiame darbuotojos, ji parodo, kur stotis. Stojame. Prie dviejų stalelių užsidega Wizzair ženklas, tačiau nei krypties, nei laiko nerodoma. Vėl tenka eiti aiškintis, ar teisingai stovime. Matome, kad po salę blaškosi ir kiti keleiviai. Bet pagaliau lagaminas priduotas, turime laiko pavaikščioti po parduotuves.

Skrydis nežymiai vėluos. Paliekame lietaus prausiamą Italiją ir sugrįžtame į sausros kamuojamą Lietuvą.

Arrivederci.