Alta via 1. IV etapas: Passo Falzarego – Rifugio Averau.

2025 m. rugsėjo 10 d., trečiadienis. Passo Falzarego – Rifugio Averau. 

 

 

Vakar žygiavome Alta via 1 trasos III etapu: Rifugio Muntagnoles – Passo Falzarego.  

 

Visą šią dieną prognozuojamas smarkus lietus, tačiau mums ir vėl sekasi: ši žygio diena yra vienintelė mūsų suplanuotoje Alta via 1 trasoje, kuomet galima trumpinti trasą. Nuo Passo Falzarego iki kalnų trobelės Averau, kur nakvosime ateinančią naktį, trumpuoju keliu tėra tik 4 kilometrai. Tiesa, papildomus beveik 3 kilometrus turėsime nuo viešbučio trepsėti keliu iki Passo Falzarego. 

Pusryčiai Hotel Al Sasso di Stria viešbutyje gausūs. Jie prasideda 07:30, bet mes šiandien niekur neskubame, tad ateiname 8 valandą. Pusryčiai - įprastas švediškas stalas, galima pasirinkti užkandžių, karštų patiekalų, vaisių. 

Išsiregistravimas iš viešbučio 10 valandą. Kad ir kaip žiūrėtume pro langą, kaip lijo, taip lyja. Viešbučio registratūroje sužinome, kad 10 valandą link Passo Falzarego pro viešbutį kursuoja autobusas, tačiau vakar buvo jo paskutinė kelionė šį sezoną. Registratūros darbuotojas informuoja, kad kelionė taksi už nepilnus 3 kilometrus iki Passo Falzarego mums kainuotų 60€ ar net daugiau. Nieko kito nelieka, tik eiti pėsčiomis. 

Iš viešbučio išeiname lygiai 10 valandą. Iš pat ryto pliaupia lietus. Eiti asfalto keliu nemalonu, nes šiandien ryte automobilių srautas yra didesnis, o dar einame į kalną, tai ir nelengva. Kūną labai greitai persmelkia drėgmė, akys temato virš mūsų pakibusią balto rūko sieną. Visiškai neturiu nuotaikos. 

Kol keliu pakylame iki Passo Falzarego, kojos jau jaučia nuovargį. Sugalvojame užeiti į kavinę, ten sušilti ir praleisti laiką. Apatinėje Lagazuoi keltuvų stotyje kavinės nerandame, tad patraukiame į kitą. Priešais keltuvų stotį esančioje kavinėje sustojame kavos, sušilti ir apdžiūti.  

 

Kavinė pilna, turbūt ne mes vienos norime sušilti, tačiau gana greitai atsiranda laisvas stalelis. Kavinėje prasėdime gal pusantros valandos. Sušylame, o kai kas ir šiltesnį drabužį nusiperka.
Kad ir kaip nesinori, vidurdienį išeiname į lietų. 

Alta via 1 trasa eina aukštai kalnuose, o mes trumpinsime trasą ir suksime taku, nuvesiančiu tiesiai į kalnų trobelę trobelę Averau. Perėję šalia kavinės esančią parkingo aikštelę, pamatome ženklą su takų nuorodomis. Mes renkamės 441 numeriu pažymėtą taką, vesiantį link rifugio Averau. 

 

Išeiname taku, jis skendi balose. Kai kurios balos tokios didelės, gilios ir plačios, kad jas tenka apeiti lipant stačiais akmenimis. Žygeivių take matome vos pora ir tie su lengvomis kuprinėmis eina, turbūt į dienos žygį išsiruošę. 

Prieiname nedidelį žalią Lago de Limedes ežeriuką. 

Nuotraukų šiandien fotografuojame nedaug, nes nei viena nenorime šlapinti telefonų. Juos išsitraukiame nebent trasai pasitikrinti. Iš pradžių telefonus saugome išskleisdamos skėtį, vėliau įsigudriname pasinaudoti palindę po viena kitos apsiaustu. 

Nors nuo trasos pradžios Passo Falzarego iki nakvynės vietos Averau kalnų trobelėje tėra tik 4 kilometrai, bet judame lėtai. Nemažai sugaištame besistengdamos neišsitepti ar nenugriūti purvo pilnuose takuose bei žiūrėdamos, kur saugiai pastatyti kojas, apeidamos balas. Laimei, akmenys nėra slidūs. Nors takas lengvas, bet apsirengus apsiaustais nuo lietaus, eiti šilta, dažnai stojame atsikvėpti. 

Pastebime, kad pirmiau mus aplenkę žygeiviai grįžta atgal. Trasoje liekame vienos. Spėliojame, kažin, kur nuėjo kiti Alta via 1 trasos žygeiviai ir kas mūsų šiandien laukia take. Neramu, kad nuo lietaus trasa tapo nebepraeinama. Tačiau mums nelieka nieko kito, tik eiti į priekį. 

Besiruošdamos kelionei, iš Alta via 1 žygeivių forumo feisbuke sužinome, kad šioje trumpintoje  atkarpoje yra pavojingas tarpeklis. Kiti žygeiviai argumentavo, kad tarpeklis nėra pavojingas, jis tik iš šalies atrodo basiau, nei yra iš tikrųjų. 

Siaurą ir statų tarpeklį kaip tik ir prieiname. 

Tarpeklis atrodo taip, kad būtų iššūkis net sausą dieną. Mums teks lipti aukštais akmenimis, per kuriuos žemyn bėga kalnų upė. Apima abejonės, ar jį įveiksime, bet po poros klaidingų užėjimų randame, kad ir nelengvą, bet tinkamą vietą užlipti. Ir kokia laimė, kad šlapi akmenys neslidūs. Pakraščiu, kai kuriose vietose - visomis keturiomis, atsargiai užlipame į viršų. Mano kojos jau permirkę, nes keletą kartų įbridau į lietaus upę. 

Kai pasidžiaugiame, kad tarpeklis buvo gana paprastai įveikiamas, už kelių metrų pamatome kitą, daug aukštesnį, statesnį ir grublėtesnį terpeklį. Pastaruoju žemyn ne tik lietaus upė teka, bet ir krioklys krinta. Anas, pirmasis, tebuvo  lengva treniruotė. 

Kažkaip užsikabarojame ir į antrojo tarpeklio viršų. Tiesą žygeiviai sakė, kad ši vieta įveikima lengviau ir nėra tokia baisi, kaip atrodo žiūrint iš tolo. Ir tikrai nepavojinga, nors susikaupti ir sukoncentruoti dėmesį reikia. Lietus ir po kojomis bėgantis vanduo suteikia dar didesnį kiekį adrenalino. 

Užlipę visos trykštame džiaugsmu. Diena su visais įveiktais išbandymais yra fantastiška. Sunku patikėti, kokį džiaugsmą gali suteikti lietus. 

Po visų atrakcijų tarpekliuose vėl išeiname į lygesnį taką. Pro vos praretėjusius debesis pamatome, kad kelias, kuriuo atėjome, lieka žemai.

 

 

Trumpai pailsime. Vis stebimės, kad daugiau žygeivių taip ir nesutikome. Kur jie visi, negi per lietų eina ilguoju taku? Vėliau sužinome, kad daug kas važiavo nuo Lagazuoi keltuvo kursuojančiu autobusu ir iki trobelės kėlėsi dar vienu keltuvu, bet didelė dalis ėjo Alta via 1 trasa per lietų ir kalnų trobelę Averau pasiekė tik vakare.   

Po trumpo poilsio vėl kylame į trasą. Vis dar lyja, takas vis dar virtęs ežerais.

Visos šlapios pasiekiame Averau perėją. Širdys dar plaka nuo tarpekliuose gauto adrenalino, tačiau juos puikai praėjome, tad esame pakylios nuotaikos.

Nuo Averau perėjos ženklo takas kalno šlaitu eina gana lygiai. Šlapio oro privalumas yra ir tas, kad po kojomis nerieda smulkus žvyras – pabarstukai. Tačiau prieš akis matome tik baltą pieno sieną ir net nedrįstame spėlioti, kokių vaizdų netekome.

 

Iki Averau kalnų trobelės liko visai nedaug, bet jau norisi tako pabaigos, nes nuo drėgmės krečia drebulys, batuose bėga lietaus upės.

Netikėtai prieš akis iškyla keltuvai. Pasirodo, čia pat už jų yra mūsų Averau trobelė.  

Užeiname. Pirmiausiai leidžiamės į rūsį pasidžiauti batų. 

Kalnų Dievai mus myli. Lietingą dieną turėjome galimybę ne tik trumpinti trasą, sėkmingai užkopti stačiais tarpekliais, bet ir sausai pasidžiauti batus bei drabužius. Batai maunami ant specialių virbų, kuriais eina šiluma. Batai, iš kurių prieš padžiaudama išpyliau vandenį, rytoj bus visiškai sausi. 

  
 

Viršutiniams drabužiams taip pat yra atskira džiovykla.  

Nakvynė rifugio Averau  mums keturioms iš viso atsieina 340 eurus. Iš anksto reikėjo sumokėti 170 eurų avansą. 

Gyvensime dorme, kuriame miegos iš viso 11 žmonių. Nepatogu, bet ką darysi. Kambaryje stovi dviaukštės lovos. Vietos, kurioje lovoje kam miegoti, paskirtos iš anksto: ant lovų padėtos kortelės su pavardėmis. 

 

Nakvynės kalnų trobelėje Averau kaina nemaža, bet yra balta patalynė ir net rankšluosčiai bei nemokamas dušas. Deja, vanduo iš čiaupo negeriamas. Visur švaru, tvarkinga, tualetai su bidė, yra tualetinio popieriaus, vienkartinių rankšluosčių, plaukų džiovintuvas. 

Apsistoję, einame į barą, perkame viskio su arbata, reikia sušilti. Barmenas į mus keistai pažiūri, bet pripila po pusę stiklinės. Tikrai sušylame. Vėliau maudomės duše, džiaustomės šlapius drabužius.  

Vakarop lietus baigiasi ir net išlenda saulė. Iš trobelės po apylinkes pasipila šlepečiuotieji ir basakojai.

Vieta aplink Averau kalnų trobelę yra magiška. Stačios kalnų keteros, iš apačios kylantys balti debesys - vaizdas tarsi iš svajonių filmo. Nežinome, į kurią pusę dairytis ir lėkti. Tik šlepetės ant kojų verčia sulėtinti tempą.

 

Kalnų trobelė Averau - viena iš smagiausių ir moderniausių Alta via 1 trasoje.

 

Pamatome vieną žymiausių Italijos Dolominitinių Alpių objektą - Cinque Torri uolas. 

 

Norisi nueiti iki Cinque Torri uolų, bet neramu, kad pamesiu šlepečių padus. Grįžti į trobelę ir autis šlapiais batais tikrai nenoriu. Stoviu ir dairausi aplinkui. 

Einame į kitą kalnų trobelės Averau pusę. Pasižvalgome, kur mus rytoj ves Alta via 1 takas.

Matosi ir tolėliau nuo kalnų trobelės Averau esantys keltuvai. Turbūt pastaraisiais ir pakilo autobusu važiavę žmonės. 

 

Vakarienė kalnų trobelėje Averau prasideda 19 valandą. Kai ateiname, restorane jau prisirinkę žmonių. Vakarienė kelių patiekalų. Pirmam patiekalui išsirenku ravioli, antram -  jaučio žandus. Gauname salotų, geriame vyną. Desertui valgau ledų, merginos sakosi pyragą su romu, amaretu ir proseku. Smalsu paragauti, bet man nebetilptų nė kąsnis.   

Vakarienė kalnų trobelėje Averau ne tik labai skani, bet ir labai estetiškai patiekta. 

 

Po vakarienės susimokame už nakvynę bei papildomą maistą ir trupam einame į lauką  pasigrožėti paskutine šios dienos šviesa. 

Pasigrožėję saulėlydžiu, patraukiame ilsėtis. Persivalgius užmigti yra sunku. Taip pat bijau iškristi iš lovos, nes lovos antrame aukšte nėra atitvarų. Tačiau lova patogi, virš jos yra įrengta lentynėlė daiktams bei lizdai pasikrauti telefoną. 

Pamažu užmiegu. Labanakt.