Alta via 1. III etapas: Rifugio Muntagnoles – Passo Falzarego.

2025 m. rugsėjo 9 d., antradienis. Rifugio Muntagnoles – Passo Falzarego. 

Vakar buvo II etapas Alta via 1 trasos etapas: Rifugio Biella – Rifugio Muntagnoles. 

 

Išaušo pati sunkiausia ir ilgiausia Alta via 1 žygio diena. Nuo kalnų trobelės Muntagnoles iki Lagazoui viršutinės keltuvo stoties mūsų lauks beveik 15 kilometrų kelias ir dar apie tris papildomus kilometrus teks nukulniuoti nuo apatinės keltuvo stoties iki viešbučio. Ar prisidės dar daugiau kilometrų, viskas priklausys nuo sėkmės. 

Per dieną žygyje pakilsime gerą kilometrą ir nusileisime apie 500 metrų. 

Visi kelionių gidai mini tris pavojingus Alta via 1 pėsčiųjų tako etapus, kuriuos reikia įvertinti  prieš leidžiantis į žygį, apsvarstyti, ar pavyks juos įveikti. Vienas iš jų mūsų laukia šiandien. 

Lyg negana to laukiančio pavojingo etapo, dar ir Muntagnoles trobelės šeimininkė nuliūdina pranešdama, kad šiai dienai yra prognozuojamas lietus ir jo mums nepavyks išvengti. Situaciją ji sušvelnina tik tiek, kad stipresnis lietus turėtų prasidėti popietę.

Pusryčiai Muntagnoles trobelėje yra fantastiškai skanūs. Švediškas stalas. Atrodo, nieko įmantraus, kumpis, sūris, kiaušiniai, jogurtas, bet viskas šviežia ir skanu. Papusryčiavę susimokame už nakvynę, sava kalba parašome puikų atsiliepimą svečių knygoje. 

Pasigrožėję saulėtekiu prie Muntagnoles kalnų trobelės, be kelių minučių aštuntą valandą trauksime į kelią. 

Iškart įsibėgėti žygio taku nepavyksta, nes vis dar dairomės aplinkui. Spėriai kylanti saulė nuspalvina kalnų viršūnes, tad tradiciškai sustojame vienai, kitai nuotraukai.  

 

Numalšinus fotografijos aistrą, teks statoku žvyro keliu palipti iki kalnų trobelės Fanes. 

 

Nors kojos iš ryto atrodo tarsi medinės, bet keliu miname sparčiai. Labai greitai pasiekiame kalnų trobelę Fanes, iš kurios pasipila būriai tuo pačiu maršrutu traukiančių žygeivių.

Pamačiusi iš kalnų trobelės išeinančią masę žmonių, suprantu, kad mums labai pasisekė, kad neberadome nakvynės vietų Fanes ir teko rinktis nedidelę, bet labai svetingą bei jaukią trobelę Muntagnoles. 

Nuo Refugio Fanes einame 11 numeriu pažymėtu taku link Passo di Limo perėjos. Už Fanes trobelės Alta via 1 trasa virsta siauru takelu. Retu mišku sparčiai kylame aukštyn. Išėję iš miško, žemai apačioje akimis surandame savo trobelę - Muntagnoles.

 

Pasiekus Passo di Limo perėją, Alta via 1 trasa pradeda žemėti. Vėl žygiuojame keliu, tad judame sparčiai. Nutariame paskubėti, kol kelias lengvas ir dar turime jėgų, nes nežinia, kiek užtruksime sunkiame Alta via 1 trasos etape.

Prieiname nediduką žalios spalvos Lago di Limo ežerą. Matome aplink jį vaikštančius žygeivius, kai kas netgi čia nakvojo. Mes ežerą tik greitomis nufotografuojame ir nuskuodžiame tolyn. 

 

Nors esame sutarę daug nefotografuoti, tačiau susitarimo laikytis neįstengiame, nes tokie gražūs kalnai supa aplinkui, o pro kalnus slenkantys lengvi debesys juos daro mistiškus ir nežemiškus.

Kraštovaizdis fantastiškai gražus, o dar tie pažeme plaukiantys debesėliai, susižavėjimo jausmą sunku apibūdinti. Kas kelis žingsnius sulaužome savo susitarimą ir stojame bei stojame fotografuoti.

 

Už savęs paliekame ne prastesnį vaizdą.

 

Išgirstame garsų švilpikų švilpimą. Tolumoje ant kalvelės savo gyvenimą gyvena švilpikų šeimyna. Negi nesustosi ir nepasigrožėsi.

Kažkas labai labai tyliai ir iš lėto bando prieiti arti švilpikų kalvos. Smalsu, ar pavyks, tik, deja, laiko stebėti neturime.

Prieiname Malga Fanes Grande trobelę ir nedidelį ūkį šalia jos. Draugiškai papozuoja ožiukas.

 

Šis rytas Alta via 1 take yra nepaprastai vaizdingas.

 

Kiek tolėliau nuo trobelės srauniai čiurlena kalnų upelis.

Pievose ganosi karvės.

Alta via 1 trasa yra labai gerai sužymėta, GPS isijungti tenka retai. Kiekvieną dieną turime rinktis vis kitos numeracijos taką, nes takų takelių Italijos Dolomituose - šimtai, tačiau rasti reikiamą taką bėdų nebuvo.

 

Dienos pradžia puiki, bet dangus vis smarkiau mainosi ir debesuojasi. Už savęs paliekame iš slėnio kylančius debesėlius. 

 

Kelyje sutinkame draugišką asiliuką. Pastarasis ilgokai vaikosi obuolius valgančias žygeives iš Australijos, bet negavęs savo kąsnelio, ir man leidžiasi paglostomas. 

 

Artėjame link baisiosios šios dienos žygio dalies. Tolumoje pasimato plyšys tarp dviejų kalnų - Forcella del Lago perėja. Kol iki jos užlipsime, dar turiu laiko pasidžiaugti gyvenimu. 

Netrukus mūsų trasa nuo žvyro kelio suks į kairę, į 20B numeriu pažymėtą taką, bet kol kas sėdime ant suoliuko šalia kelių rodyklės ir lengvai pasistipriname prieš laukiantį ilgą ir sunkų kopimą aukštyn. 

Lietui lyjant būtume ėję tolyn 11 numeriu pažymėtu keliu, tačiau kol kas nelyja, tai negi mesime trasą dėl sunkumų, jų savo kailiu neišbandę. Kad ir neramia širdimi, bet patraukiu aukštyn į kalną link Forcella del Lago perėjos vedančiu taku. Kopimas link perėjos nelengvas. Dažnai stojame ilsėtis. 11 numeriu pažymėtas kelias, kuriuo ėjome ar lietui lyjant būtume ėję, lieka žemai. 

 

Žygeivių take yra daug, dauguma žygiuoja labai lėtai. Iš pradžių juokiamės iš vos vos, tarsi vėžliai, judančios grupės, vėliau įsitikiname, kad toks lėtas judėjimas yra pats geriausias einant stačiai kylančiu kalnų taku. Šioje kelionėje patyrėme, išmokome ir sužinojome nemažai naujų dalykų. 

Dažnai stojame poilsio.  

Alta via 1 takas vietomis eina stačio šlaito pakraščiu. Kažkur tenka perlipti didesnį akmenį, kuris aukščio baimę turinčiai bendražygei iššaukia šiokią tokią paniką, bet į pagalbą atskuba kiti žygeiviai ir ji saugiai pereina sudėtingesnę vietą. 

 

Forcella del Lago perėja artėja labai iš lėto.  

 

Slėnis, kuriuo atėjome, tolsta, o dangus vis labiau pilkėja.

 

Visiškai nedaug likus iki Forcella del Lago perėjos, takas dar labiau statėja, einame tarsi vėžliai. Atrodo, perėjos niekada nepasieksime, bet pačiame viršuje gulinčių stambių akmenų taku užlipame gana sparčiai. 

Štai ir išmušė valanda, kurios laukiau su siaubu: stoviu šalia Forcella del Lago perėją rodančio ženklo. Bet velnias pasirodo ne toks baisus, koks piešiamas. Kelionių gidai teisūs, rašydami, kad nuo perėjos labai stačiu šlaitu leisimės žemyn. Take po kojomis byra žvyras, reikia lipti atsargiai ir susikaupus, tačiau jis tikrai nėra baisus ar pavojingas.  

Nuo Forcella del Lago perėjos nulipus kokį ketvirtadalį kelio, apačioje pasirodo žalias Lago di Lagazuoi ežeras. Mes iki jo leisimės šiuo stačiu šlaitu, o nusileidę, stosime pietų. 

Minutę pasigrožime panorama. Už ežero matosi takelis, kuriuo vėl turėsime pakilti į kalną. Taip ir einame: kalnas-pakalnė, pakalnė-kalnas. 

(Lipant žemyn fotografuotos nuotraukos - mano bendražygių).

 

Nusileidimas nuo Forcella del Lago perėjos iki Lago di Lagazuoi ežero reikalauja žygeivių susikaupimo ir dėmesingumo. Takas sutvirtintas mediniais laiptais. Be jų čia tikrai būtų prastai.

 

Belipant  nuo Forcella del Lago iki Lago di Lagazuoi, iš dangaus nulaša pavieniai dideli lietaus lašai. Tik lietaus šiame etape ir trūksta. Taip norisi nulipti sausu taku.

 

Nusileidę prie Lago di Lagazuoi stebime, kaip kalnus, nuo kurių ką tik nulipome, užkloja debesys. Mums labai pasisekė, kad spėjome pasigrožėti ežero vaizdu. 

Tarpeklis, kuriuo ką tik nulipome, iš šalies atrodo labai status ir sunku patikėti, kad kažkur tame tarpelyje tarp stačių bei aukštų uolą ką tik buvau. Žmonės ten ant tako - už aguonos grūdą mažesni taškeliai.

 

Nusileidę prie Lago di Lagazuoi ežero, pakrantėje ant akmens taisomės pietauti. Tačiau taip ir nepapietaujame, nes vos pasidengiame stalą, iš dangaus dideliais lašais pabyra lietus. Skubiai traukiame apsiaustus, rengiamės ir dengiame daiktus. Iš po celofanų ištraukę kelis lašinių gabalėlius, skubomis įsimetame į burną, pakuojamės ir traukiame į kelią Forcella Lagazoui perėjos kryptimi.

Nė nepailsėję ir alkanos, iš  lėto takeliu kopiame aukštyn. Lietus tai lyja, tai nustoja. Debesys tai užtengia, tai parodo kalnus. Kurį laiką turime vilties, kad lietaus debesys išsisklaidys.

 

Kopti į kalną nelengva, po apsiaustais dar ir karšta. Lietus vis dar tai lyja, tai nustoja, bet džiaugsimės, jei lietus šiandien bus tik toks.

 

Deja, dangus vis labiau pilkuoja ir vis ilgiau byra lietaus lašai. Šiek tiek neramu, nes prieš akis - dar tolimas kelias. Laimei, danguje nesitranko perkūnas, o akmenys ir uolos, kuriomis einame, neslidūs, tad nors ir iš lėto, bet saugiai judame į priekį.

Galiausiai lietus įsismarkuoja. Muntagnoles kalnų trobelės šeimininkės oro prognozės buvo teisingos. 

Palipus dar aukščiau, akimirksniu viską aplink apgaubia debesis, už kelių metrų nieko nebematyti, o lietus lyti pradeda vis smarkiau. Vienintelis lietaus privalumas, kad nesinori dažnai stoti fotografuoti. 

Kažkur rūke įžiūrime kalnais einančios grupės siluetus. Jie apžiūrinėja Antrojo pasaulinio karo laikų bunkerius. Pamatyti bunkerius planavome ir mes, tačiau šiuo metu nieko nebenoriu. 

 

Grupės klegesys dingsta. Apima jausmas, kad ant kalno pilkame lietaus debesyje likome tik mes vienos. Rūke pamatome Forcella Lagazoui perėjos ženklą.  

Forcella Lagazoui perėjoje išsišakoja net keli kalnų takai. Aplink mus - tik pilka storo rūko siena. Į veidą tykšta dideli lietaus lašai, rankos sugrubę nuo šalčio. Nuo liautaus pažliugęs takas, ant kurio stovime, už kelių metrų pranyksta rūke. Neįžiūrime jokios nuorodos, jokio padėsiančio susigaudyti orientyro, o dar GPS signalas, lyg tyčia, kvailioja. Rasti mums reikiamą taką tampa iššūkiu, bet keturios galvos kažkaip atrandame savo taką, tuo pačiu ir paskutinį šios dienos trasos etapą: pakilimą į statų kalną link Lagazoui keltuvo. 

Vis dar einame debesyje, tad pamesti taką labai lengva. Laimei, jis sutvirtintas tamsiais mediniais rąstais, kurie šiek tiek išryškėja rūke. 

Esame pavargę ir sušalę, tad norėdamos kuo greičiau pasiekti keltuvų stotį, lipame beveik stačiai. Juk turime suspėti į paskutinį keltuvą, išvažiuojantį 17 valandą. Kitaip nuo kalno iki Passo Falzarego turėsime leistis pėsčiomis.

Vienu metu pasižiūriu į GPS, jis turbūt vėl kvailioja ir rodo, kad nuo perėjos mes beveik nei kiek nenuėjome. Apima visiška neviltis, kad ant šio kalno tikrai liksime nakvoti.

 

Pakeliui pamatome dar vieną įėjimą į Antrojo pasaulinio karo laikų tunelius, pastatytus kariuomenei lengviau judėti per kalnus. Ketinome jais pereiti, net žibintus specialiai vežėmės, bet šiuo momentu klaidžioti tuneliais nebesinori. 

Lietus vis labiau intensyvėja. Vos įžiūrime debesies apgaubtą keltuvų - Funivia Lagazoui - stotį. Kad kiek, būtume ją ir praėję. 

  

Į keltuvą suspėjame, netgi į prieš paskutinį, 16:30. 

Informacijos apie Lagazuoi keltuvus galima rasti čia.  

Keltuvo stoties kasoje perkame bilietą žemyn, vienam keleiviui jis atsieina 19 eurų. 

Už poros minučių keltuvu pasileidžiame žemyn. Aplink nieko nematyti, tik balta rūko siena. Apačioje šviesiau, bet siaubingai lyja. Paskambiname į viešbutį pasiteirauti, ar yra jame galimybė gauti vakarienę. Patvirtina. Belieka vingiuotu keliu, kuriuo važinėja automobiliai, pasiekti savo viešbutį Hotel Al Sasso di Stria. Mat užsakyti nakvynės Lagazoui kalnų trobelėje  nebespėjome, ji ir aplinkinės kalnų trobelės buvo išgraibstytos akimirksniu, tad ieškojome kitos vietos nakvynei. 

Nuo apatinės keltuvo stoties iki viešbučio vingiuotu asfalto keliu kulniuojame beveik tris kilometrus. Laimei, eismas neintensyvus, o kelias - žemyn. Kai ateiname, apstoja lyti. Įamžinu koplyčią šalia viešbučio. 

 

Šį vakarą mūsų laukia nebe dviaukštė lova, o patogus poilsis su šiltu bei nemokamu dušu ir gana erdvus kambarys. Karštas dušas kaip mat atgaivina ir sušildo. 

19 valandą einame vakarienės. Restoranas labai didelis ir netrukus prisirenka pilnas. Kas užsisako sriubos, bet visos užsisakome Vienos šnicelį. Sėkmingai dienai pažymėti sakomės naminio vyno. Pabaigai dar ragaujame į Cream Briule panašų desertą. Vakarienė buvo labai skani. Sočios traukiame ilsėtis. 

Baisioji žygio diena praėjo puikiai. Perėja pasirodė visai nebaisi. Lietus pradėjo lyti, kai jau nulipome nuo status kalno. Nebuvo slidu eiti per šlapius akmenis, bet svarbiausia, suspėjome į keltuvą ir nereikėjo nakvoti ant kalno. Kalnų Dievai mus myli.