Rodomi pranešimai su žymėmis Lietuva. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Lietuva. Rodyti visus pranešimus

2020 m. gegužės 31 d., sekmadienis

Žygis Skrebuliai - Žalvario parkas - Žalvariai - Molėtai.

2020-05-31. Sekmadienis.

Apie Žalvario parką jau seniai esu girdėjusi daug gerų atsiliepimų, tik nemaniau, kad sau įprastu keliavimo būdu galėsiu į jį nusigauti. Tačiau vieną dieną į galvą ateina mintis, kad Žalvario parką nesunkiai pasiekčiau autobusu, važiuojančiu senuoju keliu Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai. 

Deja, Covid-19 karantino metu autobusų maršrutai yra stipriai apkarpyti ir grįžtančio autobuso tektų laukti iki pavakarių, todėl nutariu pasivaikščioti: nuvažiuoti pirmyn, o atgal į Molėtus grįžti pėstute. 
Maršrutui paįvairinti dar įtraukiu Obuolių salą ir Žalvarius. Į kompaniją pakviečiu savo nuolatinę bendražygę ir saulėtą sekmadienio rytą iš Molėtų autobusu pajudame iki Skrebulių stotelės.

Prieš karantiną visuomeniniu transportu Žalvario parką patogiausia pasiekti būdavo važiuojant tarpmiestiniais autobusais iš Anykščių, Vilniaus, o su persėdimu – ir iš Utenos. Taip pat ne pro šalį Molėtų autobusų stotyje pasidomėti ir apie vietinio susisiekimo grafikus.

Žinoma, Žalvario parką yra lengviausia pasiekti automobiliu. Iš Vilniaus važiuojant senuoju Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai keliu, pakeliui patogu užsukti ir į Molėtų technikos muziejų.

Mano numatytas pasivaikščiojimo maršrutas yra: Skrebuliai - Žalvario parkas - Aukštinė - Obuolių sala - Žalvariai - Gailiūnai - Rimučių karjeras - Molėtai.

Po žygio pasiekus Molėtus abiejų telefonai rodė iš viso per dieną nutrepsėtus 27 kilometrus. Nors pagal nuovargį turėjo būti mažiau, 24 - 25 kilometrai. Bet maršrutas buvo jų vertas. 





Žalvarių parko darbo laikas savaitgaliais yra nuo dešimtos valandos, tačiau vos po 8 jau lipame Skrebuliuose. 

Nuo Skrebulių iki parko yra nepilnas pusvalandis pėstute ramiu žvyrkeliu. Kitu atveju anksti užeiti būtų nedrąsu, bet iš vakaro savininkų atsiklausiau, ar galime atvykti anksčiau. Išsitarė, kad šeštą tikrai nepriimtų, o devintą galime. 



Žalvario parko teritorija apima 40 hektarų plotą. Rašoma, kad dabartiniame parko žemėlapyje sužymėta beveik pusšimtis taškų – objektų, turinčių savo istorijas, simbolinę mintį, tad negaišdamos patraukiame prie pirmųjų - arčiausiai esančių eksponatų. Tiesa, neapsigaukite, nes šiame parke tikrai nebus eksponuojami dirbiniai iš žalvario. Parkui pavadinimas duotas pagal netoliese esantį Žalvarių kaimą.

Žvelgiame į neįprastus eksponatus, kurių sudedamos dalys, regis, taip neseniai buvo mūsų gyvenimo dalimi. 




Lietuvoje gerai žinomas renginių organizatorius, dabar jau amžiną atilsį parko įkūrėjas Algirdas Nomeika turėjo daugybę minčių ir idėjų. Seni ir nebenaudojami daiktai virto netikėtais ir įdomiais eksponatais. Šiuo metu parko įkūrėjo idėjas tęsia vaikai.

Į daugelį eksponatų galima ne tik pažiūrėti iš šalies, bet ir išbandyti, įlipti, iš vidaus apžiūrėti. 




Diogeno statinė. Pabėgus nuo minios viduje galima prigulti ir mąstyti, mąstyti. 




Judame arčiau sodybos. Nuo kalvos atsiveria jaukus jos vaizdas, bet akis iškart patraukia neįprasta čiuožykla. 





Čia pat lynu galima nusileisti į kitą tvenkinio pusę. Iš išbandžiusių girdėjau, kad pramoga tikrai užkabinanti.

Jei čiuožti baisu, galima čia pat susikaupti ir pasimokyti drąsos. 




Kol vanduo neįšilęs, čiuožykla uždaryta, o pramogoms dar ne darbo laikas, tad žingsniuojame tolyn.

Nuo nedidelio tiltelio pasigrožiu rytine sodybos ramybe. 




Kol dar ne oficialus parko lankymo laikas, vaikštome tolėliau nuo gyvenamųjų pastatų. Kažkur randame pelkę ir smagiai prasieiname nutiestais rąstais. 




Iš pradžių nedrąsu, bet po to patinka. 




Panaršius po pelkę randame neįprastus pėdsakus. Sužinome, kad žygiuojame – Revoliucijos alėja. 




Per pievas pasileidžiame tolyn. Eksponatai patys netikėčiausi, tad kraipome galvas ir stebimės jų autoriaus išmone.

Paskui prieiname spalvingą vaikystės karuselę. 




Sulig kiekvienu nueitu metru atrandame vis kažką naujo. 





Galima pažiūrėti į dangų. 





Jei į parką atvykai su didele chebra - ne bėda. 




Kažkoks įdomus prietaisas. 




Šašlykinių traukinys. 




Miškelyje randame smagų taką su pavėsinėmis ir eksponatais. 







Kokio senumo ši miškelio pakraštyje esanti užeiga. 




Jei karšta, gera atgauti jėgas vėsiame miške. 




Netrukus takelis vėl išveda į atvirą pievą. Prieš akis – bene populiariausias parko eksponatas - drive-in kinas. Kažin, ar šią viziją įgyvendindamas kūrėjas numanė, kad visa tai mūsuose taps realybe? 





Patraukiame prie dar vieno lankytojų mėgstamo Žalvario parko eksponatų. Pakeliui - Pypkė. 




O prieš akis - žirgai. Juos Žalvario parke pamatyti norėjau labiausiai. 




Tarsi į mūšį lėktų. 





Ledkalnių skulptūroms šiame parke išmoningai panaudotos plastiko butelių atliekos. 





Vienas nuotaikingiausių eksponatų parke - kreivų veidrodžių kambarys. 




Ankstyvo atvykimo privalumas - po parką vaikščiojome vienos ir veidrodžių kambaryje galėjome išsidirbinėti, kiek širdis geidžia. 







Vartotojiškos visuomenės dalyvis. 




Sodybos pastatų dekoracijos. 




Sode žydi obelys. Bet labiausiai akį traukia stalelis. 




Beišeinant pamatome dar kelis eksponatus. Jų Žalvario parke yra tikrai daug ir parodžiau tik pačias populiariausias. 




Kas drįs iškrapštyti Vapsvų lizdą? 




Iš viso Žalvario parke praleidome dvi valandas. Keliaujant su vaikais užtruktų kur kas ilgiau, nes jiems ten yra daugybė veiklos.

Parko lankymas kol kas nemokamas. Išeidamos į aukų dėžutę įdedame norimą sumą eurų ir taip paremiame parko išlaikymą.

Parkinge prie išėjimo stovi daug automobilių, o takeliais klega žmonės.

Pabaigę pažintinę programą pradėsime žygį link kitų iš anksto suplanuoto maršruto taškų.

Vieškeliu patraukiame link Aukštinės kaimo. Pakeliui sveikinasi labai trokštantys bendravimo vietiniai. 




Iš Žalvario parko link Žalvarių vedantis žvyrkelis yra tvarkingas. Juo retkarčiais pradulka automobiliai, bet eiti saugu, patogu ir ramu. 




Pakeliui - graži pelkė. 




Už Aukštinės kaimo žvyrkelis išsišakoja. Viena atšaka suka link Šešuolių, kita – link Žalvarių. Renkamės Šešuolių atšaką, tačiau iš jos greitai išeiname į link Žalvarių vedančius ūkininkų kelius.

Aplink - nepaprastai gražios pievos. Mėgstu šiuo metų laiku vaikščioti gamtoje, kai apylinkės nuspalvintos sodria žaluma, o pievose žydi pačios gražiausios laukų gėlės. 






Užpelkėjęs Grabuosto ežero galas. 





Link Žalvarių. Akis vis dar malonina geltonos pievos. 





Per Žalvarius veda karšta asfaltuota gatvė. Ilgokai trepsime šaligatviu ir dairomės į tvarkingas sodybas.

Nuo Žalvarių sukame į Ambraziškių pusę ir žygiuojame link Obuolių salos. Šiame krašte laukuose daug kur ganosi karvės. 





Netrukus pamatome tiltą į Obuolių salą. 




Tamsiai mėlynas bangas šiaušia Grabuosto ežeras, kurio viduryje yra 13 hektarų plotą užimanti Obuolių sala. 






Tikėtina, kad Grabuosto ežeras ir Obuolių sala kadaise priklausė Lozorių, tarmiškai - Lazarių dvarui. Nors seni žmonės pasakoja, kad saloje gyveno ir salą prižiūrėjo luoši žmonės, vadinti lazariais, nuo ko kilo salos pavadinimas, tačiau aš vis tiek labiau salos vardo kilme nuo priklausomybės Lozorių/Lazarių dvarui linkusi tikėti.

1928 metais salos istoriją pakeitė Lietuvos gamtininkas biologas Pranciškus Baltrus Šivickis. Sugrįžęs iš emigracijos JAV šis mokslininkas nusipirko parduodamą Lazarių salą ir gabalėlį apylinkių žemės, pasistatė sodybą ir pasodino vaismedžių. Vaismedžius mokslininkas vežėsi iš užsienio bei pats išvedinėjo naujas obelų veisles. Prižiūrimas sodas augino gerą obuolių derlių, tad sala pradėta vadinti Obuolių sala.

Pasakojama, kad vokiečių okupacijos metais vietinių gyventojų padedamas P. B. Šivickis Obuolių saloje slėpė universitetui priklausančius mokslinius darbus.

Sovietmečiu Obuolių sala ir sodas priklausė Ambraziškių tarybiniam ūkiui.

Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę į Lietuvą atvykęs olandų verslininkas 2003 metais Obuolių saloje įkūrė pramogų vietą bei kempingą, kuri gyvuoja iki šiol. 





Obuolių salą įtraukti į mano šios dienos žygio maršrutą nulėmė tikėjimas joje rasti obelų žieduose paskendusį sodą. Deja, savaitę siautėjęs stiprus šiaurys nudraskė visus žiedlapius, tačiau senos obelys yra nepaprastai gražios ir be žiedų. 




Kai kurios dar žydi. 





Obuolių sala kažkokio ypatingo įspūdžio nepalieka. Tačiau ši vieta tikrai patiktų keliaujantiems kemperiais. 

Saloje neužsibūname. Ją tik apeiname aplink ir tiltu grįžtame į čia ateitą kelią.

Dabar mūsų lauks žygis link Molėtų.

Jau pažįstamu asfalto keliu grįžtame link Žalvarių. Kelias nėra labai judrus, eiti gera.

Pamatę takelį nusileidžiame į Grabuosto ežero pakrantę. Deja, jokio tinkamo pabūti kranto čia nėra, tad sukamės atgalios. 




Netrunkame prieiti jau pažįstamą Žalvarių kaimą. Ko gero vienintelis kaime veikiantis baras ir parduotuvė. 




Apie Žalvarių kaimą informacijos nėra daug. Visi informacijos šaltiniai lyg susitarę vienbalsiai rašo, Žalvariai žinomi nuo 19 amžiuje čia įsikūrusio dvaro.

Sovietmečiu Žalvariai buvo Ambraziškių tarybinio ūkio centru.

Dabar matome jaukų ir tvarkingą kaimą.

Sukeldamos vietinių nuostabą ir susidomėjimą trepsime asfalto keliu. 




Gyventojų kiemuose žydi darželio gėlės, o įvairiomis spalvomis marguojantys alyvų krūmai svaigina saldžiu aromatu.

Daugiabučius slepia kaštonų alėja. 




Ir vėl karvės. Šiame krašte yra daug ūkininkaujančių žmonių. 




Kaimo pabaigoje prieiname dar vieną objektą, prie kurio trumpam sustosime. Tai kadaise veikusiam Žalvarių (arba – Lozorių/Lazarių) dvarui priklausęs vandens malūnas. Neoficialiuose šaltiniuose randu, kad Lazarių dvaras buvo vienas iš grafams Jelenskiams priklausiusių mažesnių dvarų. 

Dar kiti šaltiniai mini Žalvarių palivarką, tad bandau spėti, kad kalba sukasi apie tą patį ūkį. 



Prie Grabuostos upės iš akmens ir plytų pastatytas malūnas šiuo metu yra remontuojamas ir galbūt ateityje čia bus galima sustoti puodeliui kavos. 




Žalvarių malūnas bunda naujam gyvenimui, o šalia esantis pastatas byra. Bet viskas stebima vaizdo kamerų. 






Paliekame Žalvarių kaimą. Prieš akis - dar viena trumpa stotelė Gailiūnų kaime. 




Kiek daugiau nei kilometrą nueiname gana greitai. Visą laiką akis viliojo Gailiūnų cerkvės kupolai. Ir štai, galime iš arti apžiūrėti švenčiausios Dievo Motinos dangun ėmimo sentikių cerkvę. 




Trumpai pristatydama sentikių istoriją, pridėsiu, kad istoriniuose šaltiniuose minima Lazarcų šv. Vladimiro cerkvė, kuriai priklausė sentikiai. 1888 metais dalis Lazarcų sentikių prisijungė prie stačiatikių, o likusiai sentikių mažumai 1890 metais buvo pastatyta cerkvė, kuri per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė. Sudegus seniesiems maldos namams, 1918 metais Lozoriuose, dabartinėje vietoje, buvo pastatyta nauja cerkvė. (Seni žmonės liudija, kad sudegusioji stovėjo kiek toliau.)

1939 metais Lozorių parapija buvo pervadinta į Gailiūnų.

Per Antrąjį pasaulinį karą cerkvė buvo uždaryta.

Atkūrus Nepriklausomybę cerkvė buvo suremontuota 1999 metais. 




Mūsų šiandieninio vizito metu cerkvė yra uždaryta. Aš joje esu kažkada buvusi su kolege, priklausančia tai religinei bendruomenei. Įdomu buvo. Jauku viduje.

Per nevalią į vidų nesibrauname, asfalto keliu patraukiame tolyn. Einu su istoriniais klaustukais tiek apie Žalvarių ir Lozorių/Lazarių dvarą, tiek apie Jelenskius.

Kai jau buvome nusiteikę kurį laiką žingsniuoti be įspūdžių, netoli cerkvės pamatome stačiatikių kapines. Į jas pasidairome tik pro vartus. 




Tačiau vos už kelių žingsnių kitoje kelio pusėje netyčia pamatyti kapeliai jau sudomina. Prisimenu, kad sentikių bendruomenei priklausanti buvusi kolegė yra apie juos pasakojusi, bet ką tiksliai - nepamenu. Turbūt čia ilsisi bažnyčios atstumtieji. 




Dabar jau tikrai laukia ilgas kelias niekur nenusukant į šalį.

Plentas gana ramus, o kraštovaizdis įdomus, tad eiti tikrai nenuobodu. Įsivaizduoju save einančią Camino Lituano, kuriuo žygiuoti minties vis dar neatmetu.




Pasiekę Rimučių kaimą, nutariame paįvairinti kelią ir sukame į mums jau pažįstamą Rimučių žvyro karjerą.

Alyvų gatvė. 




Rimučių žvyro karjeras. 




Jei anądien būtume po jį nevaikščioję, mūsų maršrutas atrodytų dar įdomesnis. Pasidalinu nuotraukomis iš praeito žygio į Rimučių žvyro karjerą. 









Karjeras nėra kažkuo ypatingas. Pradžiugina nebent tik ežeras ir ryškiai geltonai žydintys dirviniai garstučiai. 






Grįžtame į Molėtus vedantį asfalto kelią. Iki Molėtų belieka kiek daugiau nei 5 kilometrai.

Lietuviškas kraštovaizdis. 




Pagaliau Molėtai. 




Diena buvo puiki, o maršrutas įdomus. Šis žygis tapo puikia galimybe pažinti savo rajono apylinkes, kurias paprastai iškeičiu į užsienį ar žymesnes Lietuvos vietas. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į naujus atradimus ir pažintis.

Iki kitų patrepsėjimų.