Trepsim po pasaulį: Kapadokija: Raudonasis ir Rožinis slėniai.

2024-10-07, pirmadienis. Raudonasis ir Rožinis slėniai.

Vakar lankėme Balandžių ir Baltasis slėnius, Uçhisar.

Miegojau blogai, nes naktį už lango tai grojo muzika, tai pjovėsi šunys, bet nubudau pailsėjusi.
Šiandien oro balionų danguje nėra. Gal netinkamas oras, nes dangus kiek debesuotas, o gal pirmadienis - neskraidymo diena. Užtat galiu ramiai gulėti lovoje ir laukti pusryčių.

Po pusryčių ruošiamės žygiuoti į Raudonąjį - Kızılçukur Vadisi ir Rožinį - Güllüdere Vadisi slėnius. Į naują dienos tikslą išeinu pakylėta, nes vakar diena labai gerai nuteikė.

Patraukiame mums jau pažįstamais takais.

Trumpiname kelią ir žygiuojame arčiausiai viešbučio esančiu vaizdingu slėniu. Turime pasiekti tas toli esančias raudonos spalvos uolas.

Kažkur tenka gana stačiai nusileisti žemyn. Balto akmens tako viduryje yra vandens išgraužta įduba, pilna biraus smėlio. Nesinori nudardėti žemyn ant riedančių smulkių akmenukų, o aukščiau esantis akmuo yra švarus ir visiškai neslidus, tad Kapadokijoje įvaldžiau ėjimą kojas dedant ant akmens ir grioviukais einu kaip pingvinas.

Seku dar namuose susižymėtu taku ir atsimušame į stačią nuolakalnę. Tenka sukti į šalį ir ieškoti kito tako. Dar kartą noriu atkreipti dėmesį, kad pravartu iš anksto atsisiųsti kmz failus su tikros trasos žemėlapiais.

Kol kas einame ta pačia trasa, kuria anądien ėjome į Meskendir slėnį. Patinka siauri takai tarp aukštų uolų.

Praėję Meskendir trasos pradžioje įsikūrusio sulčių pardavėjo pašiūrę, netrukus randame trasos ženklą. Sukame prie aukštų uolų, tačiau pagal trasos ženklą vedantis užlipimas yra labai status. Grįžtame į Meskendir trasą, nes tolėliau turėtų būti dar vienas įėjimas į mums reikalingą slėnį.

Meskendir trasoje užkalbina grupė jaunimo. Kartu nutariame, kad takas į Raudonąjį - Rožinį slėnius turėtų prasidėti kiek toliau, už arkos.

Jaunimas kažkodėl nuskuodžia tolyn, o aš prie posūkio į mūsų trasą pamatau nupieštą X ženklą, kas paprastai reiškia, kad praėjimo nėra. Suglumę grįžtame prie didžiųjų uolų.

Apžiūrime aukštoje uoloje išskaptuotą buvusį namą, paskui leidžiamės takeliais. Galbūt kažkuris jų nuves mus į Raudonąjį slėnį.

Čia labai jauku, tačiau takas labai greitai baigiasi.

Pasikarstome kalnais, bet jokio tako nerandame. Sutinkame ir daugiau besiblaškančių žmonių. Vieni kitų paklausinėjame, kur eiti, visi pagūžčiojame pečiais ir išsiskirstome nieko nepešę.

Nutariu dar kartą sugrįžti į Meskendir trasą ir dar šiek tiek paeiti į priekį. Už pirmos arkos yra jau matyta Raudonojo/Rožinio slėnio žyma, tačiau sukti į ją vėl sustabdo prie rodyklės nupieštas X ženklas. Nutariu, kad ši trasa, kaip ir kelios kitos, tikrai yra uždaryta. Taigi, pasiblaškę vėl grįžtame.

Einu bet kur, kur tik pamatau kokį taką. Dingsta nuotaika, tenoriu namo, gulėti lovoje ir niekur neiti. Išgelbsti Meskendir slėnio sulčių pardavėjas, pašaukęs ir mano telefono žemėlapyje parodęs kur eiti: ogi jau matytu taku už arkos, kurį maniau būsiantį uždarytą.

Pasukusi nuo arkos, nedrąsiai einu sulčių pardavėjo parodytu taku, nes vis matau ant uolų nupieštus X ženklus ir užrašus End. Bet einame. Negi dabar eisi į kambarį. Vėliau įsitikinau, kad pasirinkę šią rodyklę ir ėjimo kryptį, pasielgėme tobulai, nes visos stačios vietos buvo į viršų.

Būdama be ūpo, tako pradžios net nefotografavau. Iš agonijos pažadina prieitas tunelis.

Pakeliui užeitoje Resat kavinėje išgeriu sulčių.

Trasa tikrai kalniška. Daugiau stačių kopimų aukštyn, bet yra nemažai ir žemyn. Mus pralenkia tai vieni, tai kiti žygeiviai. Aš lengvai atsikvepiu, nes galutinai įsitikinu, kad esame teisingoje trasoje.

Pasikėlus į kalną, akis gano fantastiški vaizdai.

Kai kur sunkų kopimą aukštyn palengvina akmenyje iškalti laiptukai.

Netrukus pakylame į patį viršų ir prieš akis atsiveria visas Raudonasis-Rožinis slėnis.

Žemai liko slėnis, kuriuo pakilome pasukę nuo Meskendir.

Prieš akis vis plačiau atsiveria Raudonasis slėnis. Rašoma, kad Raudonasis slėnis klestėjo jau 7 amžiuje. Bizantijos laikotarpio gyventojai tufo uolose buvo įsirengę namus, o slėniuose vystė žemdirbytę, buvo įsirengę netgi vandentiekio sistemą, kuri vėliau, valdant osmanams, sunyko.

Raudonas uolas paryškina jų gelsvos kepurės. Kraštovaizdis labai gražus.

Slėnyje matome ne vieną vynuogyną.

Raudonasis slėnis. Kraštovaizdis nepaprastas, patirtos emocijos dėl nerastos trasos pradžios kaip mat išgaruoja.

Uolų spalvos nepaprastos, norisi stoti ir fotografuoti kiekvieną kampą.

Traukiame arčiau smailių uolų. Kažkur susitinkame pažįstamą, irgi įėjimo į slėnį neradusią porą. Pasidžaugiame, kad vis tik pavyko pamatyti Raudonąjį slėnį ir nueiname savais keliais.

Prieiname kavinę, o šalia jos uoloje stovi 8-9 amžiui priskiriama Üzümlü Kilisesi - Vynuogių bažnyčia. Vynuogių pavadinimą bažnyčia gavo, nes jos lubos dekoruotos vynuogės šakelių ornamentais. Deja, bažnyčios durys yra uždengtos grotomis. Vidaus matau tik tiek, kiek matosi vos ne ant žemės atsigulus. Rašoma, kad ši bažnyčia turėjo ir vienuolyną. Vienuolio kambariukas buvo uolos smaigalyje, tačiau prie bažnyčios stovinčioje informacinėje lentoje apie vienuolyną nekalbama.

Už bažnyčios mūsų laukia staigmena: statmenai stačios uolos įtaisytos kopėčios ir grandinės. Nelabai mėgstu tokias atrakcijas, bet kopėčios pasirodo saugios, o grandinės viršuje labai pagelbsti užlipti į stačią uolą.

Užlipus į viršų, vėl džiugina vieni už kitus gražesni vaizdai.

Visas slėnis išraižytas takais ir takeliais, čia būtų galima klaidžioti kelias dienas. Deja, oras vis dar labai karštas ir jokio noro sukti žemyn, o paskui vėl pūškuoti į statų kalną nėra.

Raudonasis slėnis.

Artėjame prie Rožinio slėnio. Iš tiesų, kur baigiasi vienas ir prasideda kitas, nelabai ir pajutau. O gal Rožiniame nė nebuvau.

Galima apžiūrėti buvusius gyvenamuosius namus.

Šiame slėnyje galėčiau klajoti ir klajoti.

Uolų formų įvairovė.

Eiti tarp apvalių uolų vedančiu takeliu labai smagu, tik be proto karšta.

Kapadokija - ne šios planetos peizažas.

Keičiasi ne tik uolų formos, bet ir spalvos.

Kapadokija.

Priekyje pamatome kavinę, tad leisimės link jos. Jau norisi poilsio ir pavėsio.

Apačioje matau namus uolose. Spėlioju, ar jie nuo bizantiečių laikų išlikę.

Tos smailios uolos pažodžiui iš anglų kalbos išvertus, reikštų pasakų kaminus. Man į kaminus nelabai panašu, bet į pasaką - tikrai.

Raudonasis slėnis.

Fotokamera aprėpia tik mažą kraštovaizdžio dalį.

Leidžiamės žemyn į slėnį, paskui kilsime į viršų. Taip šiandien ir vaikštome, tai į viršų, tai į apačią. Šios dienos trasa labiau primena kalnų žygį, nei pasivaikščiojimą slėniu.

Atėję į kavinę, atsigaiviname šviežiomis sultimis (sultys šiandien visur atsiėjo po 150 TL), paskui einame apžiūrėti šalia esančios bažnyčios su kryžiumi - Haçlı Kilise.

Pirmame aukšte tėra pajuodusios sienos.

Antrame aukšte - senosios freskos.

Uola, kurioje yra bažnyčia su kryžiumi.

Palipame aukštyn. Kur bežiūrėsi, panorama dieviška.

Kapadokijos slėniai išraižyti takų ir takelių. Pradedame eiti vienu, bet pasižiūrėjusi į žemėlapį pastebiu, kad jis išves prie sudėtingo nusileidimo. Grįžtame prie bažnyčios su kryžiumi ir suksime paprastesniu taku.

Raudonasis slėnis. Čia be proto gražu, bet kaitra iškankino, niekur eiti nebesinori.

Fantastiška diena Raudonajame slėnyje baigėsi. Trauksime link Göreme.

Leidžiamės lengvu ir komfortišku takeliu. Vis atsisuku pasigrožėti tolstančiu nežemišku kraštovaizdžiu.

Išėję iš trasos, randame oficialų trasos pradžios ženklą.

Grįžtame link Göreme.

Pakeliui matosi buvę gyvenamieji namai, o gal sandėliai.

Sugrįžę į Göreme, vakarieniauti einame į bendraminčio rekomenduotą restoraną Sedef. Valgau ėriuko šašlyką - Kuzu şiş. Gauname krūvą užkandžių - meze. Labai skanu. Vakarienė nepigi, abiems atsieina 1850 TL, bet šiandien nusipelnėme.