Rodomi pranešimai su žymėmis Esporles. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Esporles. Rodyti visus pranešimus

2018 m. rugsėjo 8 d., šeštadienis

Ruta de Pedra en Sec: Estellencs – Esporles.

2018-09-08. Šeštadienis. Skrydis. Palma de Mallorca.

Lapkritį - Romanų rašymo mėnesį pradedu ne tik nauju "romanu", bet ir šimtuoju blogo įrašu. Šįkart papasakosiu apie rugsėjo mėnesį buvusias daugeliui neįprastas atostogas Maljorkos saloje.

Maljorkoje lankiausi antrą kartą ir mano santykis su šia sala yra labai keistas: jei prieš aštuonerius metus įvykusioje kelionėje vieną naktį teko nakvoti laukuose atsitiktinai rastame akmeninių sienų slepiamame avių gardelyje, tai šįkart net kelias dienas žygiuosiu sekdama jau anąkart matytų akmens sienų juosiamu taku. Taigi, išsiruošiu į Sauso akmens trasą – Ruta de Pedra en Sec, angliškai vadinamą Dry stone route.

Keliausiu su bendraminte, su kuria bendraujame internetu. Mudvi tokio pobūdžio kelių dienų žygyje jau buvome prieš pora metų, kai kartu įveikėme Tra mare e monti trasą Korsikos saloje. Bičiulei prakalbus, kad ji vėl norėtų pasileisti į kelias dienas trunkantį žygį, su malonumu palaikau jos mintį.

Nusprendę kartoti savo avantiūrą, puolame skirtingose Europos vietose ieškoti mūsų naujam žygiui tinkančių trasų, tačiau labai greitai apsistojome ties Maljorkos saloje einančia Sauso akmens trasa – Ruta de Pedra en Sec.

Iš Lietuvos į Maljorką nusigauti yra paprasta. Iš Kauno į Palma de Maljorka oro uostą skraidina oro bendrovės Ryanair lėktuvai, tačiau šios bendrovės skrydis į Palmą yra vėlyvas ir aš ieškau man tinkamesniu metu bei iš Vilniaus vykdomo skrydžio.

Mano sėkmei, skrydžių paieškos sistema Skyscanner parodo patogiu laiku iš Vilniaus skraidinančią oro bendrovę keistu pavadinimu. Puolu aiškintis, kas jie tokie ir netrunku sužinoti, kad tai užsakomųjų skrydžių bendrovė, susieta su man gerai žinomu Small planet pavadinimu (dabar jau bankrutavusi).

Kelionių agentūrų paslaugomis nesinaudoju daugelį metų, tačiau patikrinusi kelionių organizatoriaus Novaturas tinklapį, atrandu bilietus už gerą kainą. Bilietus į Palma de Mallorca ir atgal perku tiesiai iš Novaturo tinklapio. Jie man pirmyn atgal atsieina 182 eurus ir yra pažymėti Promo kaina. Bilietų kaina nėra pati mažiausia, tačiau į ją įskaičiuotas registruotas bagažas, registracija oro uoste bei pagrindinis koziris – skrydis iš Vilniaus dienos metu.

Labai greitai bilietai atsiranda elektroniniame pašte. Pirkimo procedūra paprasta, atsiskaitymas greitas ir aiškus.

Bilietus perku beveik prieš metus, tačiau iki kelionės likusį laiką gyvenu netikrumo nuotaikomis. Mat nei Novaturo, nei Small planet sistemose nebuvo rodomas mano skrydis. Ko tik neprisigalvojau, maniau, kad mano Promo bilietas bus gal koks netikras ir skrisiu tik tokiu atveju, jei bus vietų lėktuve.
Nerimaudama skambinu Novaturo atstovui, esu nuraminama, kad mano bilietas yra toks pat, kaip ir visi kiti, tik jis parduotas su nuolaida, todėl vadinasi Promo ir aš tikrai išskrisiu.

Kai likus kelioms dienoms iki kelionės, mano bilietai nei Novaturo, nei Small planet tinklapiuose taip ir neatsiranda, aš vėl renku Novaturo numerį. Gaunu patvirtinimą, kad viskas tvarkoje ir aš tikrai išskrisiu.

Prie visą laiką mane kankinusio nerimo dėl bilieto, medijoje viena po kitos pasipila žinutės apie Small planet skrydžių vėlavimą. Spjaudausi ir keikiuosi priėmusi sprendimą skristi su šiuo kelionių organizatoriumi. Tačiau dabar galiu patvirtinti, kad jei ateityje pavyks rasti bilietų palankia kaina, tikrai skrisiu. Žinoma, organizuotų kelionių pirkti neketinu, bet patogiai nuskristi už priimtiną kainą galimybės neatmetu. Taip pat patinka jų siūlomos paslaugos: patogu atvykus į oro uostą nesirūpinti jokiomis registracijomis, mobiliomis programomis ar spausdintais įlaipinimo dokumentais.

Šįkart prieškelioninis jaudulys nekankina. Kuprinę susidedu paskutinę dieną.

Šeštadienio rytą pajudu į sostinę. Vilniaus autobusų stotyje pavyksta peršokti iš autobuso į autobusą ir gerokai prieš registracijos pradžią jau lūkuriuoju prie registracijos stalelio.

Mano džiaugsmui, darbuotoja, pažiūrėjusi į mano asmens dokumentą, atspausdina įlaipinimo dokumentus. Taigi, Promo bilietas iš tikrųjų toks pats, kaip ir visi kiti.

Mano kuprinė, įvilkta į didelį maišą, nukeliauja į registruotą bagažą, o aš, parodžiusi, kad turiu lengvesnį nei 5 kg rankinį bagažą, patraukiu prie daiktų patikros.

Įlaipinimas vyksta laiku, per rankovę, tačiau lėktuvas pakilti neskuba. Pradeda kamuoti mintys, kad kaip ir buvo rašyta internete, pasėdėjus lėktuve, teks išlipti. Mano sėkmei, šįkart išlipti mums netenka, po kokių 20 minučių pajudame, o netrukus kylame.

Kelionė truks tris su puse valandos. Sėdžiu šalia šarmingų moteriškių, su kuriomis būtų smagu pabendrauti, tačiau iš vakaro pradėjo perštėti gerklę, o šiandien prasidėjo sloga, jaučiuosi prastai, todėl sėdžiu su savo mintimis.

Geriu kavos. Ji Small planet lėktuve kainuoja 2,50€. Visos paslaugos mokamos, skrydis niekuo nesiskiria nuo reguliarių. Tik palydovės čia lėtesnės ir sveikina vestuvininkus bei gimtadienininkus, kas man atrodo juokinga.

Pilotas greičio pedalo nepaspaudžia, leisimės vėluodami tiek, vėlavome išskristi.

Prieš nusileisdami visi gavome po saldainį. Tačiau galėjo padalinti po du ar net tris, nes pilotui nepavyko nusileisti iš pirmo karto. Tad vėl kylame bei sukame ratus ore ir iš viso pavėluojame visa valanda. Lėktuvo keleiviai puola ploti ir kur jau neplosi, kai pagaliau išleis ant atostogų žemės.

Palmos oro uostas didelis, nuo lėktuvo einame apie 10 minučių. Susirinkusi bagažą, skuodžiu pas prieš daugiau nei valandą iš Amsterdamo atskridusią bičiulę.

Pasisveikinę iškart patraukiame ieškoti autobuso, nuvešiančio mus į miestą.

Išėję pro oro uosto duris pataikome tiesiai į autobusą Nr. 1, važiuojantį maršrutu Aeroporto – Ciutat – Port. Bilieto kaina žmogui 5€. Bilietus parduoda vairuotojas.

Palmos miesto visuomeninio transporto informaciją galima rasti čia: http://www.emtpalma.cat/en/home .

Išlipame Ispanijos aikštėje - Placa d‘Espanya. Prieš išlipant iš autobuso reikia paspausti Stop mygtuką prie durų. Tačiau šįkart išlipame kartu su didele minia ir spausti mums netenka.

Pirmosioms dviems naktims esame užsisakę kambarį šalia Placa d‘Espanya aikštės esančiame viešbutyje Regina http://www.booking.com/Share-DygdWD . Pasitinka draugiška šeimininkė, aprodo kambarį ir pasako visą reikalingą informaciją.

Viešbutis švarus, tik kambaryje labai karšta. Kambario langai žiūri į gatvę, girdisi triukšmas.

Įsikūrę patraukiame į vakarienės paieškas. Lyja lietus.

Einame kur akys mato, tačiau jos nieko tinkamo nepastebi, o pilvai jau groja maršus, todėl sėdame užkąsti užkandžių – tapų ir išgerti vyno.
Tapų rinkinys ir dvi vyno taurės iš viso atsieina 24 eurus.



Pasistiprinę be jokio plano klaidžiojame po Palmos senamiestį, nes kaip tik baigėsi lietus, o oras šiltas.

Einame link garsiosios Palmos katedros.



Katedra jau uždaryta, todėl pasidairome į žemai tyvuliuojantį ežerą su fontanu ir tolėliau plytinčią jūrą.



Paskui klaidžiojame siauromis senamiesčio gatvėmis. Senamiestis pilnas žmonių. Oras šiltas, dar norisi vaikščioti ir vaikščioti, bet judame link viešbučio, nes rytoj anksti turėsime pradėti savo žygį. Pakeliui užkandame lengvos vakarienės ir patraukiame ilsėtis.


2018-09-09. Sekmadienis. Estellencs – Esporles.

Miegoti buvo karšta, nubudau visa šlapia, tik nežinau, ligos ar tvankumos prakaito išmušta. Kambaryje labai keistai veikia ventiliatorius: sukasi tik tada, kai įjungta šviesa, todėl nesijaučiu pailsėjusi, o dar tas peršalimas, esu lyg maišu gavusi.

Keliamės ir ruošiamės pirmajai žygio dienai.

Nuo mūsų viešbučio iki autobusų stoties nueiti užtrunkame tik penkias minutes.

Pasirodo, nepasitikslinau ir sumaišiau autobusų laiką. Mums reikalingas autobusas Nr. 200, važiuojantis maršrutu Palma – Estellencs, išvyks tik 08:00. Atėjome per anksti, 07:30.

Stotis gana moderni: veikia eskalatorius, o autobusų atvykimo/išvykimo laikas bei aikštelės rodomos švieslentėje. Yra ir bilietų pardavimo savitarnos aparatai.

Užpildysime laiką pusryčiaudamos stoties kavinėje. Kava kainuoja 1,50 Eur, kruasanas -1,50 Eur. Buteliukas vandens - 1,50 Eur. Vėliau atrandame, kad vandens už 1,20 Eur galima nusipirkti savitarnos automate.

Tualetas stotyje nemokamas.

Stotyje sekmadienio rytą nedirba bilietų kasos, bilietus pirksime iš vairuotojo. Iki Estellencs bilietas kainuoja 3,95 Eur.

Išvykstame laiku. Kuprines tenka padėti į bagažinę.

Maljorka yra tobula vieta keliaujantiems visuomeniniu transportu, nes transporto tinklas yra gerai išvystytas ir platus, autobusai komfortiški ir tvarkingi, o bilietai yra nebrangūs. Žygiuojantys Maljorkos trasomis dažnai eina ne iš taško į tašką, o apsistoja vienoje ar keliose vietose, o iki trasų pradžios važiuoja autobusu ir jas įveikę grįžta atgal į nakvynės vietą, o kitą dieną važiuoja ir tęsia žygį nuo ten, kur pabaigė.

Maljorkos visuomeninio transporto informaciją galima rasti tinklapyje www.tib.org .

Kelias vaizdingas, dairausi į vingiuotą siaurą kelią supančius kalnus, kaimelius ir tolumoje mėlynuojančią jūrą.

Autobusas iki Estellencs važiuoja valandą. Vairuotojas paleidžia Estellencs centre esančioje Placa de la Constitucio aikštėje ir parodo, kur prasidės trasa.

Išlipę pirmiausiai perkame šviežios duonos. Eidamos pasidairome į pastatus.

Estellencs yra nedidelis miestelis, turintis 300 gyventojų. Čia yra parduotuvė, pora maitinimo įstaigų, bažnyčia.



Miestelis atrodo labai jaukiai ir norėtųsi pasileisti į siauras gatves.





Trumpai pasidairę, ketvirtis po devintos valandos patraukiame į žygį.



Virš šimto metų skaičiuojanti ir UNESCO saugoma Sauso akmens trasa - Ruta de Pedra en Sec, dar žinoma kaip GR221, kviečia pažinti Serra de Tramuntana kalnų viršūnėmis einantį unikalų kelią, apsuptą patrauklaus kraštovaizdžio.

Iš viso 164 kilometrus turinti trasa yra atkurta ant istorinių dalinai išlikusių senųjų kelių ir yra tinkama visokio amžiaus žygeiviams. Pagrindinė trasos dalis nuo Estellencs iki Esporles ir nuo Deià iki Port de Pollença, kuria nežymiai improvizuodamos mes ir žygiuosime, yra 91,7 kilometro ilgio. Likę kilometrai išsiskaido į atskiras atšakas, kurias galima pražygiuoti turint laiko ar noro.

Dėl palankaus Maljorkos klimato trasa yra atidaryta visus metus. GR221 trasa pavaizduota maps.me žemėlapyje, todėl į Sauso akmens kelią galima leistis drąsiai. 

Visa trasa yra padalinta į atskirus etapus. Pagrindinė dalis yra suskirstyta į šešis. Mūsų ruošimosi metu trasos etapas nuo Esporles iki Valdemosa oficialiai yra uždarytas, nors skaičiau, kad žmonės šia dalimi žygiuoja.

Sauso akmens trasa veda ne tik per miškus, kalnus ir pievas, bet užsuka ir į miestus bei kaimus. Patraukia akį dvarai, bažnyčios, vietinių gyventojų namai. Kelyje pasitaikys ir muziejų, taigi, ir jų mylėtojai rastų sau malonumų. O kur dar kavinės, barai ir užkandinės.

Ruošiantis kelionei pravartu facebook (o gal ir kituose socialiniuose tinkluose) sekti organizacijos Consell de Mallorca administruojamą paskyrą Pedra en sec i Senderisme, kurioje trasą prižiūrinti organizacija skelbia informaciją apie trasos būklę, atnaujinimo darbus, kalnų trobelių darbo laiką.

Taip pat pravartu pasitikrinti trobelių atostogų ir darbo laikus. Juos taip pat skelbia Consell de Mallorca.

Ruta de Pedra en Sec trasa gali pasiūlyti įvairių nakvynės vietų. Kiekvienos atkarpos pabaigoje galima rasti žygeivių trobeles – refuges, tačiau norintys daugiau komforto gali rinktis nakvynes viešbučiuose, apartamentuose ar vilose.

Mes šioje kelionėje norime patogumų, tad nakvynes renkamės viešbučiuose. Tik Tossals Verds nakvynės žygeivių trobelėje išvengti nepavyks.

Taigi, kelionė prasideda. Šiandien mums teks įveikti pirmąjį trasos etapą - 14 kilometrų, vedančių nuo Estellencs iki Banyalbufar ir Esporles miestelių. Oficialus trasos laikas – beveik 5 valandos.

Nakvoti grįšime į Palmą, tad šiandien žygiuojame su lengvomis kuprinėmis. Žiūrėsime, kokia bus mūsų žygio pradžia.

Palikę Estellencs miestelį, kurį laiką einame Ma-10 asfalto keliu. Už kelių posūkių, sekdamos rodykle, nukreipiančia į Banyalbufar, įsijungiame į senąjį karališkąjį Estellencs kelią. Trasa pakankamai gerai sužymėta, nors ją žymintys stulpeliai dažnai susilieja su aplinka ir juos tenka akylai  stebėti.






Kas gi tie sausi akmenys? Į šį pavadinimą įeina tiek mus ištisai lydėsiančios iš akmens sudėliotos sienos, tiek terasos, tiek keliai, tiek pastatai.

Per šimtmečius žmonės išmoko buityje pritaikyti ir panaudoti natūralias statybines medžiagas, taip sukurdami unikalius statybos būdus. Viena tokių tradicijų yra iš kartos į kartą perduodama akmeninių kelių ir sienų statyba. Sienos iš akmenų, vadinamos marger, Maljorkoje buvo statomos ne tik gyvenamam būstui ar ūkiniam pastatui įrengti. Akmenimis buvo grindžiami keliai, o šalia jų tiesiami kanalai vandeniui tekėti. Tokiu būdu vanduo nukreipiamas reikiama linkme, o dirvožemis apsaugomas nuo irimo.

Pasakodama parodysiu ne vieną šios unikalios technikos pavyzdį, o kol kas matome tik kuklią terasos sieną.



Besidairydamos į Puig de Galatzo viršūnės priremtą tolstantį Estellencs miestelį, traukiame neišvaizdžiu takeliu. Aplink tylu, tik žemyn besidriekiančiame slėnyje girdisi avių bliovimas, o jų varpeliai nenustojamai tilindžiuoja. Negaliu pasakyti, kad man eiti patinka, tačiau ta varpelių melodija veda į transą.

Takelis netrunka išbėgti į Ma-10 kelią, kuriuo šįryt atvažiavome autobusu. Sekmadienio rytą kelias gana ramus ir tylus.
Vis norisi atsisukti atgal.



Pakeliui pamatome pirmąją rausvoje žemėje augančią alyvmedžių giraitę, o tolėliau – vieną didžiausių apylinkėse Es Collet sodybą.



Kelias raito posūkį po posūkio, o jame nelieka nepastebėta sviesi akmens siena. Organizacija Consell de Mallorca organizuoja Sauso akmens klojimo stovyklas, kurių metu norintys gali pasimokyti šios protėvių naudotos technikos.



Gana greitai mūsų trasa kerta MA-10 asfalto kelią ir keliuku kopia link Son Serralta namų.

Atrodo, einame taip ilgai, o iš tiesų dar tik pusvalandį.



Kelias vaizdų daug nedovanoja, bet ir nėra nuobodus. Neramina danguje vis labiau tamsėjantys debesys ir mano vis smarkiau varvanti nosis.

Po kelių minučių jau matome didelį Son Serralta dvarą.



Už savęs paliekame kalnus bei tolumoje su dangumi susiliejančią jūrą.



Sukame prie Son Serralta dvaro.



Šio dvaro šeimininkai kontroliavo dar 1234 metais Barselonos vyskupo įkurtą Estellencs kunigaikštystę. Kadangi pastatas atliko gynybinio forto funkciją, valdų savininkai turėjo laikyti arklius ir buvo atsakingi už saugumą ir įvykius kunigaikštytėje. Žinoma, į jų kišenę byrėdavo pajamos iš ūkio veiklos. Istorijos vingiuose sodyba buvo išdalinta į mažesnes dalis ir tas, žinoma, ją susilpnino bei leido suklestėti tokiems ūkiams, kaip kad Ses Amitges, kurį savo kelyje praeisim.

Dabartinė sodyba pastatyta 19 amžiuje.

Mūsų akis patraukia šalia dvaro žydinti nedidelė pergolė.



Kelias minutes pasidairome į apylinkes.





Paskui traukiame tolyn.



Taku eisime link Planicia gyvenvietės. Iš pradžių jis lipa aukštyn pro senas akmens sienas.



Man čia labai patinka. Juo labiau, kad atsiveria plati panorama. Tik tamsėjantis dangus liūdina ir neramina.




Paskui takelis įsuka į retą mišką. Nutinka, ko labiausiai nesinorėjo: pradeda kristi lietaus lašai. O lietus buvo prognozuotas tik po pietų.

Lietus numuša spėjusią atsirasti žygio dvasią, tačiau nesmarkėja, tad yra vilčių, jog neįsilis.

Poilsio minutėmis pasigėrime mus supančia aplinka.



Paskui takelis įbėga į tankesnį mišką. Lietus liovėsi. O gal tiesiog pro medžių lają nebelyja.



Dešimt minučių po dešimtos valandos pasiekiame vietovę, pažymėtą Finca publica de Planicia. Nežinome, ką užrašas reiškia, tad žygiuojame miško takeliu tolyn. Takelis paprastas ir smagus, kai kur – su atrakcijomis.



Kiek paėję įsitaisome užkąsti. Iš kuprinių traukiame iš Lietuvos įsidėtus lašinius bei ryte pirktą duoną. Pušimis kvepiančiame miške užkandis kaip niekad skanus. Tačiau mūsų mėgavimąsi nutraukia staiga prasidėjęs lietus. Kylame į trasą, į priekį praleidę kol kas vienintelius sutiktus žygeivius.

Takas leidžiasi žemyn ir netrukus einame palei akmens sieną. Lietus labai greit baigiasi.



Dar kiek ir pasiekiame vietą, žemėlapyje pažymėtą kaip Sementer de Baix. Spėliojame, gal čia kapinės, tačiau noro apžiūrai nei viena neturime.

Be dvidešimties minučių vienuoliktą trumpam stabtelime prie kelių rodyklės. Cemento kelias vingiuoja žemyn į Ma-10 plentą, o mes seksime nuoroda, nukreipiančia į Banyalbufar ir kilsime pušų spyglių nuklotu į statų kalną lipančiu taku.



Pasikėlę į kalną matome, kad teks apeiti Torrent de s‘Algar tarpeklį. Šis vaizdas viltingai nuteikia.



Siauru takeliu leidžiamės į tarpeklio apačią. Deja, kol kas tarpekliu vedantis takas neįdomus, nes jis yra apaugęs tankiais krūmais, medžiais ir žolėmis.

Pasiekiame dugną. Juo turėtų tekėti upė, tačiau šiuo metu ji yra visiškai išdžiūvusi.



Dabar teks vėl kabarotis į viršų. Laimei, takas pilnas senų alyvmedžių bei kitokių jau nudžiūvusių medžių, tad ši trasos dalis man patinka.




Galiausiai tenka beveik stačiai kylančiu taku ropoti į viršų. Išlieję nemažai prakaito, pamatome iš akmens pastatytą trobelę La Font de s’Obi. Praeityje ši trobelė buvo prieglobsčiu keliaujantiems Sauso akmens keliu.
Šalia turi būti šaltinis.



Rašoma, kad La Font de s’Obi šaltinis išteka nuo šlaito tarp dviejų uolų, tačiau šiuo metu jis yra visiškai tuščias.



Grįžtame į Ruta de Pedra en Sec trasą ir pro retus medžius vedančiu keliuku einame tolyn. Čia galėtume mėgautis puikiais vaizdais, bet dangus vėl tamsuoja ir pradeda kristi dideli lietaus lašai.



Apie pusę dvylikos pasiekiame Maljorkos trasų informacinį stendą, prie kurio trumpam sustojame.



Už keletos metrų prieiname Es Rafal sodybos vartus. Kurį laiką dvejojame, ar mums eiti palei tvorą, ar traukti per sodybą vedančiu taku. Maps.me programa liepia eiti per sodybą, o ant vartų esantis užrašas įėjus/išėjus prašo juos uždaryti. Taip ir padarome.

Netrukus žingsniuojame gana jaukia sodyba. Sauso akmens trasos ženklas – irgi čia.



Dairantis į išpuoselėtą alyvmedžių giraitę lietaus ir blogos savijautos numuštas ūpas pasitaiso, o širdis pradeda dainuoti. Man čia labai patinka.




Prieiname kelių išsišakojimą ir renkamės vedantį į Banyalbufar.



Tolumoje pamatome Es Rafal dvarą.



Es Rafal sodyba visais laikais buvo siejama su dvasiomis, besisukiojančiomis aplink gynybinį bokštą. Legenda pasakoja, kad istorijos apie šioje vietoje gyvenančias dvasias pasiekė Planicijos savininko ausis ir jis nusprendė kelias dienas praleisti toje vietoje. Antrąją nakvynės naktį šeimininkas nubudo nuo nepaaiškinamo triukšmo. Staiga jis išgirdo kažką lipant laiptais ir velkant pančius. Jis puolė rakinti kambario duris ir jas stipriai užrėmė. Visą naktį iki pat aušros girdėjosi riksmai ir smūgiai į duris.

Žemių savininko pasakojimas pasklido po apylinkes ir nuo tada sodybos bokštas pradėtas Torre de Ses Animes – Sielų bokštu. Žmonės pasakoja, kad netgi mūsų laikais viduje galima išgirsti sielų garsus.



Takas traukia link dvaro.



Stačius slėnio šlaitus išraižę akmenų sienomis sutvirtintos terasos.




Dvaras yra remontuojamas, todėl jo nefotografavau.

Nuo dvaro vedančiu taku leidžiamės žemyn ir netrukus jau uždarome sodybos vartus. Sodybai pereiti užtrukome apie dvidešimt minučių.



Už sodybos trasa pradės leistis žemyn ir vėl suks į Ma-10 kelią. Ši kelio atkarpa vadinama Sa Costa. Cami des Rafal/sa Costa trasos atkarpa jungia Estellencs ir Banyalbafur kaimus.



Anais laikais Cami des Rafal/sa Costa keliu į Planicijos ir Puigpunyent kaimus buvo vežamas alyvuogių derlius, juo keliaudavo mulai. Dabar šiuo keliu smagiai žygiuoja žygeiviai.



Džiaugiuosi, kad nebelyja, kitaip ši trasos dalis būtų slidi.

Trasai išėjus iš miško, tolumoje pasimato jūra.




Artėjame prie Banyalbufar.




Stačiai žemyn smingančiu keliuku leistis spartu, tačiau trumpam sustojame prie sužavėjusio namo mėlynomis langinėmis.





Čia pat esantis trasos ženklas liepia sukti į dešinę. Pasileidžiame siaura vieną už kitą gražesnius vaizdus dovanojančia gatvele.






Gatvė netrunka įsijungti į Ma-10 kelią ir mes galime pasigrožėti terasomis šlaitu lipančio Banyalbufar miestelio panorama.



Vos pasiekę miestelį, einame atsigaivinti į arčiausiai esančią Son Tomas kavinę. Jau ketvirtis po vidurdienio, nors kiek pasistiprinti tikrai ne pro šalį.

Perkame apelsinų sulčių, kavos su pienu, draugė – migdolinio pyrago, aš – šerbeto ledų. Už viską paklojame 30 eurų.

Besiilsėdamos aptariame, kad praeita iki Banyalbufar miestelio vedusi trasa buvo smagi ir nesunki. Nežymiai kilome į viršų, o po to leidomės žemyn.

Pailsėję vėl kylame į kelią.
Gatvėje pamatę užrašą Hostal Baronia, užsukame į kiemelį pasižiūrėti į buvusį sa Baronia dvarą.



Feodalizmo laikotarpiu šiame dvare gyveno Baronijos žemių savininkas. Dvaras buvo pastatytas 16 amžiuje, tačiau apie tuos laikus byloja tik gynybinis bokštas, kvadratinis kiemas ir du pastatus jungianti arka.

Apžiūrėję dvarą, trepsime link Placa de la Villa de Banyalbafur aikštės ir 16 amžiuje pastatytos Nativitat de Maria bažnyčios.

Aikštėje randame miesto rotušę.



Iš toliau apžiūrime ir mano ką tik minėtą bažnyčią.



Staiga prisimename, kad nenusipirkome vandens, todėl laiptais leidžiamės žemyn ir patraukiame ieškoti parduotuvės.

Už vandenį ir litrinį saldaus gėrimo butelį sumoku 5 eurus. Saldus gėrimas šioje kelionėje labai pasiteisino. Gal ir mitas, bet jausdavausi pilnesnė jėgų.

Apsipirkę grįžtame į Placa de la Villa de Banyalbafur aikštę, o nuo jos tęsime kelionę Sauso akmens trasa. Dabar mūsų kryptimi bus Esporles miestelis.

Nuo aikštės patraukiame stačia Carree Jeroni Alberti gatve. Paskui sukame Carrer de la Font de la Villa ir eisime iki Cami des Correu.

Kelias cemento, platus, eiti gera, tik kad jis gana stačiai lipa aukštyn ir vaizdų nedovanoja, o vidurdienį pasirodžiusi saulė stipriai kepina.





Be dvidešimt minučių dvi valandos pasiekiame laiptus, vedančius iki Torrent den Roig tarpekliu bėgančio šaltinio. Tačiau nutariame ten neiti, nes tikime, kad šaltinis bus sausas arba labai negausus.

Tolimesnis mūsų kelias – greit prasidėsiantis Cami des Correu yra niekuo neįspūdingas, tik statėjantis ir yra medžiais bei krūmais apaugęs. Pro retas properšas pasižiūrime panoramos.



Trasa bėga stačiu slėnio šlaitu, kurio terasose auga Malvasijos vynuogės, alyvmedžių giraitės ir keistų formų pušys.

Banyalbufar apylinkėse terasos buvo suformuotos dar maurų valdymo laikais. Jau tada iki jų buvo atvesta drėkinimo sistema.



Antrą valandą prieiname vynuogynus. Šioje vietoje gaivina vėjas, tačiau neramu, kad jis atneš po pietų prognozuoto lietaus. Take be mūsų yra ir daugiau žygeivių, tik jie visi kažkodėl eina į priešingą pusę.
Mačiau merginą, vieną einančią trasa.



Iki 19 amžiaus terasose paprastai buvo auginamos Malvasijos vynuogės. Tačiau vynuogynus nusiautus filocheros epidemijai, vynuoges pakeitė pomidorai ir bulvės.
Naujoji žemės ūkio šaka leido Banyalbafur kaimui suklestėti. Buvo pastatytos naujos vandens saugyklos ir nutiestos akmens sienos.

Nuo 1995 metų terasose bandomi atkurti Malvasijos vynuogių vynuogynai.



Ši, Banyalbufar miestelyje prasidėjusi, trasos dalis tikrai neįdomi, tad džiaugiamės bent menką vaizdą išvydę.



Dešimt minučių po antros įeiname į siaurą keliuką.



Trumpam sustojame pailsėti, užkąsti ir atvėsinti prakaitu varvančių nugarų.

Pusę trijų patraukiame aukštyn stačiu siauru Sauso akmens taku.



Be nugara žliaugiančio prakaito šis tankiai krūmais apaugęs ir nelygus Cami des Correu kelias daugiau nieko neduoda. Einame dūsaudamos iš nuovargio.

Paskui takas tampa lygesniu ir mes galime pasidairyti į senąją Cami des Correu kelio atkarpą.



Cami des Correu kelias, iki 19 amžiuje nutiesus dabartinį, buvo pagrindine jungtimi tarp Esporles, Banyalbafur ir Palmos. Spėjama, kad tai yra tas pats Banyalbafur carraria - 13 amžiuje karaliaus Jaime l paliepimu nutiestas kelias. Kelias buvęs platus, o iki šių laikų yra išlikę kelios akmenimis grįstos atkarpos.





Žiūrėdama į akmens sienas, bandau įsivaizduoti, kaip šis kelias atrodė tais laikais, kai buvo naudojamas susisiekimui. Besidairant ir svajojant širdį užlieja džiaugsmas ir ne taip apmaudu dėl nuobodžios trasos dalies.



Tačiau senojo Cami des Correu kelio fragmentas baigiasi ir nuo trečios valandos kulniuojame miško takeliu. Priėję žemėlapyje vaizdinga vieta pažymėtą tašką, tikimės atsiimti už nuobodų ėjimą mišku. Tačiau... apžvalgos aikštelė apaugusi medžiais.



Nuo apžvalgos aikštelės paėję geras penkias minutes, pamatome iš akmens pastatytą pastatą, spėliojame, gal tai senovėje šaldytuvo funkciją atlikęs statinys, gal čia buvo deginamos kalkės, o gal gaminama akmens anglis.



Apie pusę keturių prieiname didelių riedulių nuklotą lauką. Šie dideli akmenys išjudina iš jau spėjusios apimti monotonijos.



Po kelių minučių trasa išbėga į tvarkingą iš akmens suformuotą kelią.





Paskui patenkame į pliką plokštumą. Vaizdo neužstoja augalai ir galime mėgautis panorama.




Po kelių posūkių pasieksime Ses Mosqueres ūkio gyvulių gardo sieną, nuo kurios savanorių atkurta akmeninė trasa veda tolyn.



Priėję lygų kelią, stojame poilsiui, o pusę penkių kylame vėl. Po kurio laiko pasiekiame Ma-10 kelią, vedantį iš Banyalbufur į Esporles. Pralinksmina kelio ženklas.



Netoli šios vietos yra Sa Granja dvaras. Deja, jam aplankyti laiko jau nebeturėsime. Tad kertame Ma-10 kelią ir žygiuojame paraleliai einančia trasa.

Tenka atidaryti ir uždaryti dar vienus vartus.



Esporles miestelis jau čia pat.



Į miestelį tenka leistis gana aštrių akmenų taku, tad avalynė tvirtais ir neslidžiais padais yra būtina.

Trasa išbėga į pačią Esporles širdį - miestelio aikštę Placa d’Espanya.



Kiek virš 4 tūkstančių gyventojų turintis kalnų apsuptas Esporles miestas susikūrė iš ūkių, kurie vertėsi žemdirbyste, gyvūnininkyste ir miškininkyste. 20 amžiuje suklestėjus pramonei, apylinkėse buvo įkurtos muilo, tekstilės, popieriaus pramonės įmonės, pradėjo keltis naujakuriai ir prasidėjo miesto statybos. Didžioji dalis pastatų buvo pastatyta praeitame amžiuje ir jie turi klasikinių ir modernistinių pastatų bruožų.

Žinoma, miestelyje galima rasti įdomių vietų. Vienas tokių – neogotikinė Sant Pere’s bažnyčia, pastatyta 20 amžiuje. Nuo 17 amžiaus čia stovėjusi bažnyčia buvo praplėsta, todėl bažnyčios fasadą puošia to laikmečio rozetė, o viduje puikuojasi iš Palmos atvežtas aukštas altorius.



Pasijaučiame visiškai išsekę ir pavargę, tad lygiai penktą valandą sėdame ant aikštėje šalia bažnyčios esančio suoliuko.
Trasoje, įskaitant poilsį, pietus, fotografijas bei šluostomą žliaugiantį prakaitą, užtrukome 8 valandas. 

Iki autobuso dar geras pusvalandis, todėl pailsime. Būtų įdomu pasivaikščioti po Esporles miestelį, bet jėgų jau nebeturime.

Sėdėdamos reziumuojame šios dienos trasą. Abi vieningai sutinkame, kad pirma trasos dalis nuo Estellencs iki Banyalbafur buvo gana smagi, o nuo Banyalbafur iki Esporles – sunkoka ir nuobodi, todėl Banyalbafur - Esporles atkarpai švaistyti laiko neverta. Nebent norima praeiti visą Ruta de Pedra en Sec trasą.

Dabar, rašydama šį dienoraštį, galiu pasakyti, kad mane yra apėmęs geras jausmas, jog praėjau visa trasa, su jos sunkiomis ir lengvesnėmis, su vaizdingomis ir netokiomis gražiomis vietomis. Pasitenkinimą teikia ne tik pamatyti vaizdai, bet ir pasiektas tikslas, įveikti sunkumai, kliūtys bei monotonija.

Laikas eiti į autobusų stotelę. Žingsniuodama pamatau, koks jaukus yra Esporles miestelis.




Autobusas Nr. 200 Esporles – Palma atvažiuoja vėluodamas 5 minutėmis, tad 17:37 pajudame į Palmą.

Išlipę autobusų stotyje randame prekybos centrą, kuriame perkame vandens rytdienos žygiui: du butelius po 1,5 litro, vienetas euro nekainuoja.
Noriu atkreipti dėmesį, kad Palmoje iš čiaupo bėgantis vanduo yra chloruotas ir labai neskanus.

Išėję iš stoties, sėdame netoli viešbučio esančioje kavinėje Es Rebost. Sakomės kas vermutą su apelsinais, kas alaus ir kroketų. Kroketai – porcija dviems. Buvo skanūs, švieži. Už viską paliekame 12 eurų.

Grįžę į viešbutį nusimaudome ir patraukiame vakarienės. Picerijoje valgome picų ir geriame vyno. Vakarienė atsiėjo 30 eurų.

Grįžtame dėtis kuprinių ir ilsėtis.


Apie tai, kokius išbandymus mums paruošė antroji žygio diena.