Trepsim po pasaulį: Kapadokija: Göreme, Meskendir slėnis ir Ortahisar.

2024-10-03, ketvirtadienis. Göreme.

Laiką prieš kelionę į Kapadokiją leidome Bursoje.

Išvykę iš Bursos autobusų terminalo, per pusantros valandos pasiekiame Stambulo Sabiha Gökçen (SAW) oro uostą.

Atvykus į SAW, pirmiausiai laukia daiktų patikra. Ajet oro bendrovės savitarnos aparate atspausdiname lėktuvo bilietus (vakar skrydžiui užregistravau telefonu), po to savitarnos punkte atiduodame bagažą. Mūsų skrydis bus į Turkijos Nevşehir oro uostą, tad einame į vietinius (Domestic) skrydžius. Vėl daiktų patikra.

Laiko iki skrydžio likę labai daug. SAW oro uostą dalinasi dvi oro linijų bendrovės: mus skraidinsianti Ajet ir Pegasus. Oro uoste veiklos nedaug. Vaikštome, vakarui parduotuvėje perkame vyno. (Vynas 500 TL, vanduo 15TL.)
Nemokamas wifi šiame oro uoste galioja tik pusvalandį. Prisijungimo prie wifi kodą, kaip ir pagrindiniame Stambulo oro uoste, galima gauti specialiame aparate perbraukus pasą.

Oro uoste virš tualetų durų rodomas jų užimtumas, to niekur kitur nepastebėjau.

Sulaukiame savo skrydžio. Lėktuvas 20 minučių prastovi eilėje prie pakilimo tako.

Lėktuvas yra pilnut pilnutėlis. Dauguma keleivių - kiniečiai arba į juos labai panašūs. Lėktuve maitina tik kiniečius, kurie turbūt maitinimą yra užsakę. Bet maisto šiame lėktuve net nereikia, nes skrydis tetrunka nepilnos pusantros valandos.
Nevşehir oro uoste nusileidžiame jau patamsyje. Tokio mažumo oro uosto dar nesu mačiusi. Jame tėra tik vieni skrydžių vartai ir vienas bagažo takelis. Lagaminus pridavėme ko gero pirmos, tad juos pasiimame paskutinės.

Kadangi skrydis vakare, kelionei į Göreme miestelį iš anksto buvau užsakiusi transferą (tiksliau - dėl transfero užsakymo kreipiausi į viešbutį). Visi keleiviai mikroautobuse jau susirinkę, vairuotojas laukia tik mūsų.
Keliu iki Göreme švilpiame, o miestelyje vairuotojas iš lėto išvežioja keleivius. Jis kiekvienam keleiviui parodo, kur eiti ar net palydi iki durų, jei viešbutis sunkiau randamas. Mes liekame paskutinės. Bendras su kitais keleiviais transferas kainuoja 12 € žmogui, mokame grynais eurais.

Daugelis su mumis atvažiavusių keleivių apsistojo vadinamuosiuose "Cave Houses" - urvų namuose. Senieji tufo uolose iškalti namai puikiai įkomponuoti į šiuolaikinį viešbučių verslą. Urvų namai atrodo mistiškai ir paslaptingai, tad su pavydu akimis išlydžiu ten patraukusius keleivius. Mūsų viešbutis paprastas, bet su terasa ant stogo.
Vakarieniaujame šalia viešbučio esančioje Pal‘s pizza picerijoje. Vakarienei užsisakome lahmacun, pita bei airano, sumokame už viską 500 TL. Maisto skonis šiaip sau, daugiau čia neisime.
Sugrįžę į viešbutį, ieškome vyno atidarytuvo. Registratūros darbuotojas parūpina atidarytuvą ir pasiūlo gerti vyną terasoje ant stogo. Terasa labai jauki, bet lauke stingdančiai šalta, neriame į savo kambarį.

2024-10-04, penktadienis. Meskendir slėnis ir Ortahisar.

Kapadokija yra ko gero visiems girdėtas istorinis pasakiško kraštovaizdžio regionas, susiformavęs prieš milijonus metų po ugnikalnių išsiveržimų. Ne mažiau nei pasakiškos uolos ir į miestus susijungę tufo uolose iškasti urvai, lankytojus į šį regioną traukia skrydžiai oro balionais.

Mūsų rytas prasideda nuo vaizdo pro kambario langą. Gulėdama lovoje, lauke užgirstu keistą garsą. Iškart suprantu, kas ten ir puolu prie lango: vos švinta, o dangus jau pilnas spalvingų oro balionų. Žinosiu, kad rytoj apie 7 valandą ryto reikia lipti į terasą ant stogo.

Pusryčiai mūsų viešbutyje yra nuo 08:30. Toks laikas mūsų natūrai yra labai vėlyvas, nes tokiu laiku esame įpratę jau būti trasoje, bet yra kaip yra.
Papusryčiavę pasileidžiame į pirmą pažintį su Kapadokijos pasaka. Kelios gatvės ir labai greitai ateiname prie milžiniškų smailėjančių uolų. Iš pradžių takai pasirodo gana painūs, vėliau suprantame, kad reikia tiesiog eiti ir tiek.

Pasivaikščiojimą palei uolas pradedame tik 10 valandą. Mūsų šios dienos tikslas - pereiti vienu neįdomiausiu - Meskendir slėniu ir aplankyti Ortahisar miestą. Gailimės, kad šiandien nepaėmėme ėjimo lazdų (maniau, kad šioje, kaip įsivaizdavau, lengvoje trasoje, jų nereikės).

Virš uolų dar kabo vienas kitas vėlyvas oro balionas.

Dar būdama namuose suplanuotas praeiti trasas susižymėjau į maps.me žemėlapį, tačiau mano pasižymėti takai vietomis neatitinka tikrosios trasos vietos ir yra labai statūs, tad ieškome kitų alternatyvų nulipti ar užlipti. Matau lygiai taip pat klaidžiojančių ir kitų žmonių. Netikslūs trasų žymėjimai kitomis dienomis numušė ūpą, tad rekomenduoju iš anksto atsisiųsti trasų kmz ar kitokius failus, bus mažiau blaškymosi.

Iš pradžių trasoje žmonių nedaug, vėliau daugėja, nes ši trasa persipina su Raudona-Rožine. Einame labai lėtai, nes norisi fotografuoti ir grožėtis kiekviena uola.

Kapadokijoje viskas orientuota į agentūrinį turizmą. Gatvėse pilna agentūrų, kurios siūlo įvairiausius pažintinius turus ir pramogas. Be skridimų oro balionais čia labai populiaru keliauti keturračiais ir joti žirgais.

Vaikštant pro uolas, daugelio jų viršuje matosi tai buvę langai, tai durys. Viskas labai įdomu, norisi prieiti ir pažiūrėti iš arti.

Vietomis einame tarp aukštų stačių uolų vinguojančiu siauru takeliu.

Ech, pagaliau aš Kapadokijoje. Apie šią vietą svajojau gal dvidešimt metų.
Neslėpsiu, atvykus į Kapadokiją, mane ištiko šokas: tai visai ne turkiška vieta, o tarptautinė. Čia visi kalba angliškai, kiniečių gatvėse daugiau nei vietinių, parduotuvėse ir kavinėse liejasi alkoholis. Aš taip ilgiuos turkiškosios Bursos.
Ir tik gamtos apsuptyje galima pasislėpti nuo minios.

Iš pradžių trasoje žmonių nedaug, vėliau daugėja, nes ši trasa persipina su Raudona-Rožine. Einame labai lėtai, nes norisi fotografuoti ir grožėtis kiekviena uola.

Paskui nuo pasakiškojo kraštovaizdžio sukame į šalį ir įeiname į gana lygų žvyrkelį. Pakelės pašiūrėje perku šviežių vaisių sulčių. Pardavėjas keistuolis. Šiek tiek kalba angliškai. Stiklinė kainuoja 100 TL. Dar gauname ir granato vaisiaus gabalėlį. Turbūt buvome pirmosios klientės, nes iš kitų prašė po 150 TL už stiklinę.

Kiek atvėsę ant pašiūrės suoliuko, patraukiame į kelią. Meskendir trasoje žmonių vienas kitas.
Nors Meskendir trasa iš tiesų yra nevaizdinga, tačiau čia daug visokių tunelių ir olų. Drėgnesniu metų laiku daug kur būtų šlapia ar net nepraeinama.

Nuo granato vaisiaus sulčių ištėpliojau kamerą, tad nuotraukos bus neryškios.

Trasa šioje atkarpoje sužymėta pakenčiamai, nors daug kur norėjosi papildomų ženklų, GPS būtinas.
Kai kur pasirodo gana dailios uolos. Nėra ši trasa visai nyki.

Šiame slėnyje matėme labai daug aukštai uolose iškaltų balandžių namelių, netgi daugiau, negu kitą dieną praeitame Balandžių slėnyje. Rašoma, kad balandžių išmatos yra vertinga trąša, tad jų čia auginama labai daug.

Bet labiausiai Meskendir slėnyje man patinka praėjimai tarp uolų ar tuneliai. Vieni ilgi ir vingiuoti, kiti - siauručiai tilteliai.

Trasa kai kur yra gana stati. Džiaugiuosi, kad ėjome būtent tokia kryptimi, nes atvirkštinė turėtų daug labai stačių vietų žemyn.

Meskendir slėnis, rašoma, yra 4,4 km ilgio.

Pamatome pakelės kavinę. Kavinėje užsukame į tualetą, perkame apelsinų sulčių, 100 TL. Kavinėje labai gera aura, tik, gaila, atėjo anglakalbių grupė ir buvo daug triukšmo.

Pailsime ir vėl į kelią.

Kai kurios uolos primena kažkokius gyvūnus ar žmones.

Trasos ženklinimas: čia neiti.

Tinkamas takas pažymėtas ryškiai raudonu tašku.

Paskutinis etapas yra gana status aukštyn. Vargais negalais užsikabarojame baltomis uolomis ir galime mėgautis Meskendir slėniu iš aukštai.

Už Meskendir slėnio prasidės dar vienas šios dienos žygio etapas: netrukus patrauksime link Ortahisar miesto. Kol ilsimės po sunkaus Meskendir slėnio finalo, grožiuosi apylinkėmis. Tolumoje matau Uçhisar miestą.

Netrukus prieiname kupranugarių užtvarą ir čia sutrinku, nes žemėlapyje takas veda stačiai į apačioje esantį senąjį į Ortahisar vedusį kelią. Kitas būdas pasiektį Ortahisar - eiti per kiemą. Kupranugarių šeimininkas iškiša galvą, bet nieko neklausia ir nieko nesako, kažkaip pasidaro nejauku. Bet kito pasirinkimo neturime, einame per kiemą. Su šeimininkais pasisveikiname, viskas gerai, palengvėja.

Netrukus išeiname į asfalto kelią, kuriuo važinėja automobiliai. Eismas nėra intensyvus, tad juo eiti yra paprasta. Kertame judrų kelią ir jau žygiuojame Ortahisar miesto gatvėmis. Iki miesto centro dar pusantro kilometro.

Ortahisar mieste karšta. Einame, atrodo, kad ilgai. Nors gal ne tiek ilgai, kiek kankina karštis.

Pasigrožiu tolumoje matomu Erciyes Dağı kalnu, kurio išsiveržimai prasidėjo prieš 30 milijonų metų. Iš šio ugnikalnio vėjo bei vandens atnešti pelenai ir suformavo Kapadokijos kraštovaizdį.

Atėję į Ortahisar miesto centrą, pirmiausiai dairomės užkąsti. Valgau savo mėgiamą menemem (220 TL, airanas 40 TL).

Numalšinę alkį, einame paslampinėti po Ortahisar miestą. Pagrindinis tikslas yra aplankyti 90 metrų aukščio Ortahisar pilį.

Perkame bilietus (50 TL asmeniui) ir lipame į pilį. Paties viršaus nepasiekiame, bet vaizdas nuo pilies yra platus.

Vėliau gailėjomės, kad pasidavėme ir neužlipome iki galo. Iš tikrųjų baugiausias etapas yra ne lipti į patį viršų. Baisiausias etapas yra nulipimas žemyn pilies apačioje įtaisytomis kopėčiomis.

Ortahisar pilis.

Ortahisar pilis. Rašoma, kad pilis čia gyvavo nuo 5 amžiaus. Iš pradžių pilis buvo naudojama apsaugai nuo priešų invazijų. Teigiama, kad pilis stovėjo strategiškai svarbioje vietoje, o tai tuomet čia gyvenusiems bizantiečiams suteikė pranašumą ginant savo žemę. Pilis taip pat buvo naudojama kaip sargybos bokštas ir kaip komunikacijos su kitomis apylinkės pilimis priemonė.
Osmanų laikais pilis buvo paversta mečete ir buvo naudojama kaip maldų vieta. 1900-ųjų pradžioje pilis buvo apleista ir tapo daugelio balandžių namais.

Nutariame apeiti aplink pilį.

Aplink Ortahisar pilį pilna apleistų griuvėsių. Kai kurie jų yra tvarkomi ir rekonstruojami į gyvenamuosius namus, viešbučius.

Žemiau Ortahisar pilies esantis miestas: griuvėsiai ir juose įrengti pastatai.

Panašu, kad šiais takais mažai kas vaikšto.

Grįžtame į miesto centrą.

Ortahisar miestelio pakraščiuose yra ir daugiau istorinių vietų, bet karštis išsekino, eiti toli tingime.

Autobusų stotelėje kabo dolmušų grafikai į Nevşehir ir Ürgüp miestus. Ürgüp turizmo giduose pristatomas kaip analogas Göreme. Siekdami išvengti turistų srauto, Ürgüp dažniau renkasi vietiniai, tad šį miestelį pamatyti būtų įdomu, tačiau suabejoju, ar jam užteks laiko.

Kavinėje nusiperkame ledų (50 TL) ir nutariame grįžti į Göreme. Nustembu, kad nėra autobuso, važiuojančio tiesiai į Göreme. Su persėdimais važiuoti tingime, todėl einame į taxi kioską. Taksistas atsako, kad kelionės iki Göreme kaina priklauso nuo atstumo, mokėsime pagal taksometrą, maksimali suma bus 300 TL. Sumokame 260 TL.

Trumpai pailsime viešbučio terasoje.

Grįžę ieškome vakarienės. Vakarienė šiaip sau. Valgau Tavuk Şiş - ant iešmelių skrudintą vištieną (350 TL), geriame airaną.
Po vakarienės vaikštome po vakarinį miestą. Göreme jau pasipuošusi žiemai.