Rodomi pranešimai su žymėmis Prienai. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Prienai. Rodyti visus pranešimus

2017 m. spalio 7 d., šeštadienis

Žygis Nemuno kilpomis.

Kaip minėjau pasakojimo pradžioje, šios kelionės tikslas buvo Trenkturo organizuotas žygis Nemuno kilpomis. Panašaus pobūdžio žygių organizatorių Lietuvoje yra nemažai, tačiau man labiausiai priimtinas pasirodė Trenkturas, organizuojantis žygius skirtingo amžiaus ir fizinio pasirengimo žmonėms įvairiose Lietuvos (ir ne tik) vietose. Mano draugė Trenkturo organizuotame Nemuno kilpų žygyje dalyvavo pernai. Ji liko labai patenkinta ir savo atsiliepimais uždegė mane.

Vasaros pradžioje tinklapyje http://www.nemunokilpomis.lt/ užsiregistruoju naujienlaiškiui gauti. Liepos paskutinėmis dienomis, vos sulaukusi patvirtinimo, kad jau galima registruotis žygiui, nedelsdama tą padarau. Tiesa, žygis nėra nemokamas. Registracijos kaina priklauso nuo pasirinkto maršruto ilgio.

Žygeiviams buvo pasiūlyti keturi maršrutai: 15 kilometrų – Pradedančiųjų, 25 – Sveikatingumo, 40 – Harmonijos ir 65 – Ištvermės. Nedaug laiko likus iki žygio sužinojau, kad atsirado pageidaujančių eiti 100 kilometrų.

Aš pasirenku mano jėgoms optimaliausią distanciją – 25 kilometrų ilgio trasą ir, sumokėjusi 9 eurus, į elektroninį paštą gaunu dalyvio bilietą. Beje, artėjant žygio laikui, registracijos mokestis didėjo.

Užsiregistravusiai belieka ramiai laukti spalio pirmąjį šeštadienį vyksiančio žygio.

Laukimas neprailgsta. Į elektroninį paštą organizatoriai dažnai atsiunčia dalyviams reikalingos informacijos apie maršrutus, būtiną pasiruošimą. Trenkturo puslapyje Facebook‘e taip pat buvo skelbiama įdomi ir reikalinga informacija.

Renkantis ir ruošiantis kelionei, man nerimą kėlė du dalykai: oras ir minia. Oras nusprendė mus palepinti, o štai minia... Esu intravertė, tad mintis, kad žygyje dalyvaus virš 6 tūkstančių žygeivių mane gerokai glumino. Tačiau juk dėl to ir priėmiau šį žygio iššūkį, kad gaučiau naują patirtį.

Po dienos, praleistos Prienuose ir Birštone bei nakvynės Birštono viloje „Liepa“, išaušta šeštadienis - išbandymų diena. Kiekvienos distancijos žygeivių starto laikas yra skirtingas. Ankščiausiai pradeda toliausiai eisiantys. Mūsų startas – 9 valandą. Tačiau keliamės anksti, nes nerimaujame, kad galime netilpti į žygeivių pilną autobusą ir nusprendžiame išvykti pusvalandžiu ankščiau.

Pusryčiaujame, susiruošiame ir išeiname į autobusų stotį. Stotyje autobuso laukia grupelė senjorų ir vienas žygeivis. Autobusas atvyksta laiku. Mūsų nuostabai jis beveik tuščias.

Perkame bilietą iki Paprienės stotelės, sumokame po tuos pačius 52 centus ir išriedame.

Važiuodamos pro autobuso langą pamatome gretimai nutiestu pėsčiųjų taku į Prienus einančius žmones. Pagalvojame, kokie jie šaunuoliai, nusprendė apšilti prieš žygį. Ir tik daug vėliau supratome, kad ten ėjo ilgesnių distancijų žygeiviai.

Autobuso vairuotojas mus išleidžia stotelėje prie degalinės. Dabar du kilometrus kulniuosime iki starto vietos – Prienų vasaros estrados. Rytas gaivus, nuotaika pakili, jėgų – vežimas.

Netoli starto vietos girdisi šurmulys ir grojanti muzika. Ją pasiekę užsiregistruojame. Prie įėjimo nuskaitomas bilieto kodas ir viskas, mes jau viduje. Traukiame prie registracijos stalelių, kur gauname dalyvio numerį ir žygeivio paketą. Pakete randame apyrankę su numeriu, kurį reiks pateikti žygio pabaigoje. Pagrindinis dalykas – tai žygeivio pasas, kurio vienoje pusėje yra maršruto žemėlapis, kitoje – vieta antspaudams tarpiniuose punktuose sudėti bei visa svarbi ir reikalinga informacija.

Žygeivio pakete randame ir spalvingą mūsų žygio trasą žymintį lipduką, kurį prisiklijuojame ant kuprinių ar drabužių. Kiekviena žygio trasa turėjo skirtingas spalvas. Mūsų Sveikatingumo trasos simbolis – vyšnaitės, tad trasą žyminti spalva yra raudonai oranžinė.

Randame ir vienkartinį Perskindol tepalo mėginį pavargusioms kojoms atgaivinti.

Taip pat gauname po nedidelį vandens buteliuką bei keletą reklaminių bukletų.

Iki oficialios starto pradžios dar yra laiko, nors praktiškai jau galime žygiuoti. Tačiau norime nusifotografuoti prie žygio Nemuno kilpomis lentos ir didelės sportinio inventoriaus pardavėjo „Lukla“ kuprinės.



Taip pat noriu sutikti dar vieną žygeivę, kelionių mylėtoją, su kuria senokai bendraujame virtualioje erdvėje, tačiau realiai susitikę dar nebuvome. Toje didelėje minioje mano pažįstama - nepažįstama draugužė pamato mus ir prieina pasisveikinti. Ji atvykusi su savo dviem draugėmis, tad mūsų kompanija padidėja.

Smagiai paplepame, po to jos trise išeina į kelią, o mes su drauge dar nusprendžiame išgerti kavos bei sulaukti oficialios starto pradžios.

Laukti nenuobodu, nes scenoje esantys renginio vedėjai rengia konkursus, pateikia informaciją apie žygį, paskui organizuojami apšilimo pratimai.



Galiausiai pajudame.

Iki pirmos stotelės – „Vytautas Mineral SPA“ tarpinio punkto lauks 6 kilometrų kelias.

Trasa labai gerai sužymėta, paklysti tikrai nebūtų kur. Netrūksta informacinių stendų, rodyklių bei trasos spalvą žyminčių gairių – kas tam tikrą atstumą priklijuotų spalvotų juostelių.



Kaip jau turbūt supratote iš nuotraukos, Sveikatingumo trasa netrunka įsukti į mišku vedantį 5,5 kilometrų ilgio Žvėrinčiaus taką.

Asfalto takas tvarkingas, todėl eiti spartu. Tiek prieš mus, tiek už mūsų žygiuoja būriai žmonių, todėl į žygį išsiruošti vienam tikrai nebūtų nedrąsu.
Beje, 25 kilometrų trasa buvo pati populiariausia, organizatoriaus duomenimis, ją pasirinko beveik pusė žygio dalyvių.

Nusprendžiame, kad poilsiaujant Birštone, būtų smagu šiuo taku pasivaikščioti, nes jame pilna poilsio aikštelių, skulptūrų. O žygio organizatoriai sukūrė ir išmaniųjų užduočių bei pramogų.




Žvėrinčiaus take esantys ženklai rodo, kad iki tako pabaigos lieka vis mažiau. Ir iš tikrųjų, netrukus sukame į gatvę ir dairomės į prieš mus esantį Vytautas Mineral SPA pastatą.



Pakeliui metu žvilgsnį į prie tvenkinių esantį paplūdimį. Iki jų ateiti planavau vakar, bet neužteko laiko. Tačiau įsitikinau, kad specialiai eiti čia tikrai neverta, nes matau tik paprastą vandens telkinį ir nedidelį paplūdimį šalia.



Sukame prie pirmojo tarpinio punkto - SPA Vytautas Mineral, kuriame į žygeivio pasą gauname ne tik pirmąjį antspaudą, bet ir karštos arbatos. Taip pat buvo galima išgerti spalvoto mineralinio vandens.



Taisomės ant SPA laiptų ir dešimt minučių pailsime. Iki šio punkto – 6 kilometrus ateiti užtrukome virš valandos. Nuovargio kol kas nejaučiu, esu energinga ir gerai nusiteikusi.

Pailsėję dar stovime ilgoje eilėje prie tualetų ir be dešimties minučių vienuolika pajudame į už 7 kilometrų būsiančią antrąją stotelę – tarpinį punktą „Benu vaistinė“.

Pirmoji šios atkarpos dalis yra gana nuobodi, nes trasa eina palei judrų kelią.

Tačiau turiu pripažinti, kad žygis organizuojamas puikiai, trasa sužymėta idealiai ir apgalvotos visos smulkmenos.



Kažkur nuprausia lietus. Jo laukėme, bet tikėjome, kad ilgai nelis. Ir tikrai, lietus greitai baigėsi.



Po nuobodaus trijų kilometrų tako kertame judrų kelią ir suksime į žvyrkelį, vedantį į Škėvonių kaimą. Organizatoriai ir čia tinkamai pasidarbavo: žygeivių saugumu rūpinasi policijos pareigūnas.



Gerą puskilometrį einame iki Škėvonių kaimo. Prie kaimo kryžiaus kelias daro posūkį ir veda lygiagrečiai Nemuno vagai.




Kaimo pabaigoje prieiname dailią sodybą, ne vienam žygeiviui patikusią.



Paskui mūsų trasa, palodžiusi kaimo šunis, suka į mišką, bet labai greitai vėl išeina į laukymę.



Galiausiai vėl žengiame į mišką. Dabar takas veda pačiu Nemuno upės šlaito pakraščiu.




Šioje vietoje eina Škėvonių pažintinis gamtos takas, puikiai pasiekiamas poilsiaujant Birštone, todėl sportiškesniems poilsiautojams rekomenduoju aplankyti. Tam tikrai nebūtinas organizuotas žygis.



Susitinkame tolyn nubėgusias mūsų bendražyges ir linksmai šnekučiuodamos traukiame kalvomis aukštyn – žemyn. Vaizdai fantastiški, šis pažintinis takas vertas dėmesio, nors daug kur reikalauja prakaito lašą nubraukti.



Galiausiai priartėjame prie Škėvonių atodangos.



Škėvonių atodanga – tai valstybinis gamtos paminklas, įtrauktas ir į vertingiausių Šiaurės vakarų Europoje geologinių objektų sąrašą. Tai viena žinomiausių kvartero amžiaus uolienų atodangų Nemuno slėnio šlaituose. Ji tęsiasi daugiau nei pusę kilometro. Išlikusi dūlėjimo pluta siekia 1-2,5 m storio – tai maždaug 5 metrai virš vandens aukštyje matoma rausvai ruda ir gelsva juosta. Šio gamtos turto aukštis siekia net 33 metrus.

Išbandymai mūsų fizinei formai taip paprastai nesibaigia. Lipame ir lipame į kalvą. Gruntas drėgnas, ant tako pilna į viršų iššokusių medžių šaknų, prikritę lapų, todėl vietomis slidoka. Laimei, yra turėklai, už kurių galima nusitverti.



Pasiekiame virš Škėvonių atodangos esančią apžvalgos aikštelę. Vaizdas fantastiškas, toli apimantis, o Nemunas čia suka eilinę savo kilpą.

82 procentai Birštono savivaldybės teritorijos yra Nemuno kilpų regioninio parko teritorijoje. Iš tiesų šiame regioniniame parke galima išvysti unikalų gamtos paminklą - 65 kilometrų ilgio Didžiąsias Nemuno kilpas. Tiesa, patiems parko darbuotojams nelabai patinka užvadinimas „kilpos“, tačiau Nemunas čia numezgęs neįprastą raštą, vingiuotą, banguotą, kad net sunku susigaudyti, į kurią pusę jis teka.



Yra dvi Nemuno kilpų susidarymo versijos – pirmoji, labiausiai tikėtina, kad vingiuotą Nemuno slėnį suformavo atslinkę ir ištirpę ledynai, antroji – tokią Nemuno vagą su slėniais suformavo žemės gelmėse įvykę lūžiai.

Geologų nuomone, Didžiųjų Nemuno kilpų susiformavimą lėmė blokai, atsiradę lūžių susikirtimo zonoje. Tačiau Prie išskirtinio reljefo formavimo prisidėjo ir ledynas bei jo tirpsmo vandenys.

Žmonių apžvalgos aikštelėje prisirenka labai daug. Žinome, kad antrosios stotelės vieta turėtų būti kiek už Škėvonių atodangos, todėl negaištame ir atsargiai slidoku taku leidžiamės žemyn. Netrukus jau matome baltais balionais pasidabinusį „Benu vaistinės“ tarpinį punktą, kuriame mūsų laukia ne tik antspaudai, arbata ir saldainiai, bet ir pietūs.



Nusileidę stojame į eilę prie košės. Perlinė košė su mėsa. Taip pat yra ir be mėsos, grikių košės.

Visos penkios sėdame prie bendro stalo, tad pietūs ne tik skanūs, bet ir linksmi.
Savo pietus akimirksniu pasigardžiuodama sulapnoju ir paprašau dar.



Įveikę 13 trasos kilometrų, pailsime kiek ilgiau. Pietų vieta - su vaizdu į Škėvonių atodangą. Be to jau nueita gera pusė viso žygio. Apima pasididžiavimas savimi, nors kojas vos skaudena, jaučiasi, kad eita.



Be dvidešimties minučių pirmą valandą pajudame į trečiąją trasos stotelę – „Kneipo sodo“ tarpinį punktą. Iki jo mūsų laukia tik trys kilometrai.



Pasistiprinę ir pailsėję, traukiame su naujomis jėgomis. Diena saulėta, eiti dar smagiau.

Trasa veda Nemuno pakrantėje esančios ilgos pievos pakraščiu. Vietovė žema, todėl kojomis minamas takas yra stipriai pažliugęs. Bet juk ne podiumu vaikščioti čia atėjome.

Už gero kilometro vėl sukame į mišką ir kylame į stačią įkalnę. Trasa čia tokia stati, kad žygio organizatoriai įtaisė virves prisilaikyti. Įsikimbant į virvę lipti nėra labai sunku, bet paprakaituoti vis tiek stiprokai tenka. Ši vieta man buvo pati šauniausia žygio atrakcija. Esu labai dėkinga organizatoriams už tai. Deja, kažkam iš žygeivių toji atkarpa tapo paskutine...

Įdomiausia maršruto atkarpa.



Užlipę į kalną, sukame į čia pat prasidėsiančią Birštono vienkiemio gatvę ir linksmai trepsime tolyn. Birštono vienkiemis vaizdų pašykšti, bet prasidėjusią monotoniją išblaško vietinių gyventojų kasdienybė.



Paskui nedidelę trasos atkarpą iki judraus kelio tenka eiti pieva. Pieva šioje vietoje šlapia, o dar žygeivių kojų išminta, tad momentais tenka ne tik pažliugusiu taku maknoti, bet ir balas apeiti. Po žygio teko skaityti žygeivių atsiliepimų, neva, organizatoriai galėjo geriau pasirūpinti tokiomis vietomis. Gal ir galėjo, tačiau man tokios „purvo vonios“ tik atrakcijos suteikė.

Netrukus policininko prižiūrimos kertame judrų kelią ir jau asfaltuota žemyn besileidžiančia gatve riedame į Birštono centrą.



Einame pro „Birštono mineralinius vandenis“, po to sukame į vakar lankytą parką su tvenkiniais ir fontanais, tik šiandien einame jų kita puse.



Už akimirkos pasiekiame trečiąją stotelę - tarpinį punktą „Kneipo sodas“.



Į žygeivio pasus gauname antspaudus ir atsisėdame pasimėgauti labai skania žolelių arbata. Įveikta 16 trasos kilometrų. Kojos dar laiko, tačiau nugara jau primena apie save. Bet nuotaika vis dar puiki, vis dar dūzgia energijos varikliukas.

Trumpai pailsėjusi, pasivaišinusi saldainiais, sudalyvavusi SPA loterijoje, galiu traukti tolyn. Belieka subėgioti į tualetą. Būtų galima ir vandens prisipildyti, bet jo dar turiu pakankamai.

Kita mūsų kompanijos dalis lieka, o mes su drauge be dvidešimt minučių dvi valandos pajudame. Iki kitos stotelės lauks tik 2 kilometrai.
Būsimas takas mums jau gerai pažįstamas. Jis pirmiausiai suka prie vakar mūsų jau lankyto Vytauto kalno, tad norintys gali jį aplankyti. O oficiali trasa eina Vytauto parku iki Nemuno krantinės.



Su pasimėgavimu einu mūsų vakar vaikščiota Nemuno pakrante. Čia toks gražus ruduo. Einame ir grožimės.



Paskui trasa suka prie mūsų vakar apžiūrėto mineralinio vandens garinimo bokšto. Esu dėkinga draugei už sumanymą į Birštoną atvažiuoti penktadienį ir ramiai aplankyti kurorto lankomus objektus. Nors pagrindinius objektus būtų galima apžiūrėti ir šiandien, bet tai padaryti nebūtų gera dėl minios lankytojų.

Pasiekti ketvirtą tarpinį punktą – „Laisvalaikio terapija“, kuris buvo pastatytas kiek toliau už vandens garinimo bokšto, tetruko gerų 20 minučių. Punkte gavome ne tik antspaudus, bet ir nedidelius skanių „Saulės grūdo“ kukurūzų trapučių maišelius. Šiame punkte taip pat galima prisipildyti talpas vandeniu.

Taisomės ant suoliukų ir pasistipriname. Pajaučiu jau įveiktų 18 žygio kilometrų žymę, nes vos prisėdęs kūnas apsunksta. Tačiau vidinis varikliukas, nors ir pasilpęs, bet dar verda.

Užkandę kylame ir dvidešimt minučių po dviejų patraukiame tolyn. Nes žinome, jog kuo ilgiau sėdėsime, tuo labiau aptingsime. Be to laikas spaudžia, nes turiu spėti į paskutinį autobusą.



Iki paskutinio tarpinio punkto lauks 4 kilometrų ilgio kelias.

Trasa netrunka įsijungti į Nemuno pakrante vedančią krantinę. Kūnas atsigauna išvydęs puikią panoramą.



Tačiau šioje atkarpos dalyje pasijunta didesnis kiekis žmonių. Ir nieko keisto, nes šia maršruto dalimi žygiuoja ir 15 kilometrų trasą pasirinkę žygeiviai. Labai daug žygiuojančių su šunimis ir vaikais. Nespėju dairytis tai į dūkstančius šunis, tai į Nemuno vingių grožį.





Už gero pusantro kilometro takas suka į šoną, o mūsų trasa Nemuno pakrante veda siauru miško taku.



Čia tenka kiek sumažinti įprastą tempą, nes daug kur belieka jungtis į žygeivių vorelę ir eiti jos tempu. Be to tenka saugotis pro kojas ištisai bėgiojančių šunų. Ne todėl, kad jie baisūs, bet kad neužminčiau.

Prieš akis - įprastas nežymiai vingiuojantis bei tai į nedidelę kalvą lipantis ar žemyn besileidžiantis miško takas. Kurį laiką vaizdus užstoja medžiai. Tačiau jiems praretėjus, pavyksta akis atgaivinti rudenėjančia panorama.



Kažkur takas nužemėja, tenka perbristi nedidelį upelį. Netgi ne upelį, o žygeivių kojomis jau išmintą plačią purvo masę. Atrodo, ko jau ko, o purvo procedūros čia išvengti nepavyks. Vėl gi, gal kam tai sukėlė nepasitenkinimą, o mane sužavėjo. Ne, ne purvas, o žmonės. Kuomet priešais žygiuojantis paduoda ranką ar pasuka ant kelio iššokusią medžio šaką, ar pataria, kuria vieta saugiau eiti. Kuomet visai nepažįstami žmonės tarsi seni draugai vieni kitiems šypsosi, juokiasi, bendrauja ir „skaldo bajerius“. Kuomet apima toks geras bendruomeniškumo jausmas. To jausmo šiame žygyje buvo labai daug.

Pagaliau pasiekiame paskutinę trasos stotelę – tarpinį punktą „Perskindol“. Įveikti 22 kilometrai. O jei dar skaičiuosime mums tekusį kelią nuo autobusų stotelės iki starto vietos, tai ir visi 24. Galima sakyti, savo trasą beveik įveikėme. Tačiau nepasiduosime, užsidėsime į žygeivių pasus antspaudus, atsigersime arbatos ir trauksime tolyn iki finišo. Juk liko paskutiniai 3 kilometrai.

Šis punktas ne šiaip sau pavadintas „Perskindol“: kojos iš tikrųjų pavargę, keliai dega.



Dešimt minučių po trečios valandos pajudame. Maršrutas vėl ves miško keliuku. Kai kur jis susiaurėja ir tenka labai iš lėto eiti vorele. Paskui įsukame į platesnį kelią, o medžių properšose galime pasigėrėti panorama.



Kelias ramus, žygeiviai prasisklaidę, tad einame kiekviena panirusi į vidinę meditaciją. Nors vaizdai aplinkui labai gražūs, bet norisi likusį atstumą įveikti kuo greičiau. Iš vidinių minčių kaikur pažadina kliūtys, kurias tenka apeiti arba perlipti.Ši žygio dalis labai vaizdinga. Manau, poilsiaujant Birštone, šia atkarta žygį nuo Birštono iki Prienų galima susiorganizuoti savarankiškai, o grįžti autobusu.



Akys nušvinta kitoje upės pusėje pamatę Prienus.



Kažkurioje vietoje Nemunui pasitraukus, liko užpelkėjusi vagos dalis. Atsiranda jėgų, suku iš kelio ir lendu į krūmokšnius fotografuoti.



Paskutiniai trasos trys kilometrai buvo patys ilgiausi. Nors gražu, bet jau norisi poilsio. Turbūt ne tik mums.



Dar keletas amžinybių – ir prieš akis tas išganingas ženklas ir jau pažįstama vieta.




Belieka paskutiniai žingsniai.



Iškart patraukiame prie registracijos stalelių užregistruoti savo finišo. Ketvirta valanda. Panašiu metu finišavusių žmonių – minios, tenka palaukti eilėje. Kol laukiame, klausomės renginio vedėjų pateikiamos informacijos apie žygio eigą ir rezultatus. Mūsų 25 kilometrų trasą žygeiviai įveikė vidutiniškai per 6 valandas (vidutinis žygeivių greitis - 4,17 km/h). Mes užtrukome daug ilgiau, nors atrodo, kad koja už kojos tikrai nėjome ir ilsėjomės, palyginus, nedaug. Tačiau ne dėl rekordo juk žygiavome, svarbu, kad didelį malonumą apturėjome.

Gaunu diplomą ir medalį, taip pat indelį košės jėgoms atgauti. Esu labai pavargusi, bet širdyje – geras jausmas. Pasirinkusi 25 kilometrų trasą, tikrai neprašoviau, nes man tas atstumas buvo pats tas.

Dabar lauks dar vienas kelių kilometrų žygis – į Prienų autobusų stotį. Kulniuojame sparčiu žingsniu. Lengvai pasiekiame kelią ir tiltą. Tada jau pažįstamomis gatvėmis miname iki autobusų stoties. Iš karto nusiperkame bilietus. Iki autobuso laiko dar yra, tad patraukiame į kavinę. Ją veikiančią rasti ne taip paprasta, tenka apsukti nemažą ratą ir sugrįžus prie stoties, laisvas vietas rasti šalia esančioje picerijoje.

Atsigaunu. Į autobusą įlipu per dieną iš viso nužygiavusi 30 kilometrų. Belieka ilgas kelias namo.

Grįžusi iškart užsiregistruoju kitam „Trenkturo“ žygiui.


Naudoti informacijos šaltiniai:
www.nemunokilpomis.lt;
www.visitbirstonas.lt
nemunokilpos.lt/




2017 m. spalio 6 d., penktadienis

Prienai.


Turbūt nieko nenustebinsiu sakydama, kad man ir vėl reikėjo naujų potyrių. Šįkart potyrių ieškoti išsiruošiau į Trenkturo organizuojamą pėsčiųjų žygį Nemuno kilpomis.

Mano noras žygiuoti sutapo su vienos bendramintės keliautojos, tad pasirinktą 25 kilometrų trasą, vedančią tarp Prienų ir Birštono, nusprendžiame įveikti drauge.

Mūsų gyvenamąsias vietas ir starto tašką skiria nemažas atstumas, todėl sugalvojame savo kelionę pradėti viena diena ankščiau. Dar penktadienį apsistosime Prienuose arba Birštone, apžiūrėsime šių miestų lankytinas vietas, o šeštadienio ankstų rytą startuosime pasirinkta Nemuno kilpų trasa.

Taigi, vėlyvą penktadienio rytą lipame Prienų autobusų stotyje. Pasinaudoję nemokamu autobusų stoties tualetu, patraukiame į gatves susipažinti su Prienais.

Nors strateginėje vietoje – ant Nemuno upės krantų įsitaisiusio Prienų miesto gyvavimo istorija siekia net akmens amžių, tačiau iš pirmo žvilgsnio man susižavėjimo šis miestas nesukelia.

Prienų apžiūrai esame numatę kelias valandas ir nepaisant pirmojo nykaus įspūdžio, tikiuosi atrasti žavių perliukų.

Sukame į Kęstučio gatvę ir einame link Prienų Kristaus Apsireiškimo bažnyčios.



Nustembu, kad bažnyčia medinė ir nedidelė.

Pirmoji bažnyčia Prienuose buvo pastatyta 1604 metais. Čia veikė ir parapijos mokykla. Po pusės amžiaus buvo pastatyta nauja bažnyčia, kuri, laikui bėgant, perstatyta ir praplatinta.

Šventoriuje yra paminklas šv. Kazimierui. Kitoje pusėje - Prienų "Žiburio" gimnazijos įkūrėjui, o taip pat ir Lietuvos sodininkystės pradininkui, kanauninkui Feliksui Martišiui bei  laisvės kovų dalyviams.



Norėtume pavaikščioti aplinkui, tačiau vyksta bažnyčios remonto darbai, mums leidžiama apžiūrėti tik vieną  pusę.

Sudomina šalia bažnyčios stovinti nedidelė mūrinė koplyčia.



Negavę galimybės bažnyčios apžiūrėti iš visų pusių, užeiname į jos vidų. Tiesa, netgi neužeiname, tik nuo vidinių durų pro dailias grotas pasidairome.

Mane nustebina žemos lubos ir gana nedidelė vidinė patalpa. Sunku patikėti, kad čia sutelpa visi tikintieji.



Pasidairę į vidų, išeiname į lauką. Bažnyčios aplinka man atrodo labai jauki ir kiek gaila, kad negalime paslampinėti aplinkui.




Kad ir kaip būtų jauku, prie bažnyčios ilgai neužsibūname ir patraukiame kitų objektų apžiūrėti.

Toli eiti nė netenka, nes už kelių metrų ant aukšto Nemuno šlaito pamatome žalioje vejoje pastatytą skulptūrą, žyminčią pirmosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos vietą.

1918 metais kanauninkas Feliksas Martišius įsteigė privačią „Žiburio“ gimnaziją. Mokyklos įkūrimo pradžia buvo nelengva, mat kraštą buvo nusiaubęs karas. Tuo metu Prienuose gyveno 2 tūkst. (kituose šaltiniuose – 3 tūkst.) gyventojų, tačiau dauguma jų buvo žydai bei vokiečiai, įsteigę savo mokyklas. Tad gauti paramą lietuviškos mokyklos statybai buvo sunku. Tačiau direktoriaus ir gyventojų pastangomis mokykla atvėrė duris.

Pasakojama, kad gimnazijos direktoriaus F. Martišiaus labai griežto būta. Norėdami pakliūti į gimnaziją, mokiniai pasižadėdavo ne tik gerai mokytis, bet per pertraukas eiti pasivaikščioti, o po pamokų dar ir sportuoti, dainuoti chore, groti muzikos instrumentais. Net jaunimo laisvalaikio ar susibūrimo metu direktorius akylai stebėdavo gimnazistus ir nepasikuklindavo jų subarti šokančių per daug vienas prie kito priartėjus. Gimnazistai tuo tarpu džiaugdavosi susiorganizavę slaptus vakarėlius ir pabėgę nuo griežtojo direktoriaus akių.

F. Martišius turėjo sodą, kuriame vasaromis vesdavo bitininkystės, augalininkystės seminarus, o neturtingų šeimų vaikus kvietė mokslams užsidirbti sode. 

Pasidairę aplinkui pamatome stačiu šlaitu link Nemuno vedančius laiptus. Laiptai šioje vietoje buvo ir gimnazijos gyvavimo laikais.

Šioje vietoje stovėjusi gimnazija, manoma, dėl netvarkingos įrangos, sudegė 1955 metais. Tačiau vietiniai gyventojai tokiai pastato baigčiai įžvelgė „Dievo pirštą“, mat pirmoji gimnazija buvo pastatyta ant senkapių.



Mums besigrožint gražia rudens diena bei apačioje tekančiu Nemunu, ateina ir ant laiptų atsisėda trys berniukai. Vienas jų pakelia galvą ir žiūrėdamas į mus sako pirmą kartą Prienuose matąs turistes. Jo žodžiai kažkuria prasme teisingi, nes daug patrauklesnis ir įdomesnis Birštonas yra šalia ir didžioji dalis lankytojų vyksta ten. Į Prienus specialiai turbūt mažai kas važiuoja. Tačiau vykstant pro šalį gražią dieną trumpam pasivaikščioti Prienų gatvėmis tikrai smagu.

Kęstučio gatve patraukiame iki dar vieno objekto. Palei siaurą gatvę nutįsę seni mediniai namai mums pasirodo gana tapybiški. O vieno iš jų lange „selfinuosi“ su smalsiu kačiuku.



Kęstučio gatvė atveda prie tarybinių karių kapinių. Spalvingų medžių lapų nuklotos kapinės pasirodo gražios, todėl įkišame nosį pasidairyti.



Kapinėse neužsibūname, nes iškart sukame link kitų, senųjų Prienų kapinaičių.



Kada Prienuose pradėjo veikti kapinės, nėra žinoma, tačiau pirmieji įrašai atsirado 1664 metais, kuomet buvo pradėtos pildyti metrikų knygos. Šiose kapinėse buvo laidojami ne tik lietuviai, bet ir kitų tautybių Prienų gyventojai. Kapinės buvo padalintos į atskiras zonas: laidojimo rūsius turėjusių turtingųjų kapavietes, paprastų piliečių ir nekrikštų. Kapinių centrinė dalis buvo apsodinta iki šiol išlikusiomis liepomis. Šios kapinės veikė iki 1961 metų, nes mirusiems laidoti jau nebeužteko vietų ir buvo atidarytos naujos – Paprienės kapinės.



Nors prieniškiai nepatenkinti senųjų kapinių atvirumu, nes anot jų, čia jaunimas ateina pagerti, tačiau dienos metu jos atrodo labai jaukios. Ankščiau, kuomet kapinėms dar veikė, žmonės pasakodavo jose matę įvairių baisybių bei nelaimes pranašaujančių ženklų. Bet man atrodo, tad jose gyvena gerosios prieniškių vėlės, puikiai sutariančios su dabartiniais gyventojais. Nes per kapines vedančiu keliuku linksmai praklega būrys mokinukų, pasiramstydama lazdele nužingsniuoja senolė, uodegą vizginantis šunelis už virvutės nusiveda jauną šeimininką. Pavaikštinėti besidairant į mažus senus kapelius, senovinius kryžius, samana apaugusius atminties akmenis gera ir jauku.



Išėję iš kapinių, patenkame į medinėmis skulptūromis ir suoliukais primargintą žalią aikštę – Prienų miesto viešąją erdvę. Aikštė yra tvarkoma už Europos Sąjungos lėšas, todėl takeliai nuo lietaus pažliugę. Bet ateity čia bus smagu praleisti laiką šeimoms su vaikais, nes matėme įrengiamas žaidimų aikšteles.



Pavaikščioję po viešąją erdvę, grįžtame prie ką tik lankytų kapinaičių, nes jos pakraštyje turi būti senosios žydų kapinės. Ant kalnelio jokių žydų kapų nerandame. Pamatome tik atminimo lentą.

Prienų lankytinų objektų sąraše padėję dar vieną pliusą, patraukiame prie kito kiek tolėliau esančio objekto.

Laikas būtų trumpai papasakoti Prienų miesto istoriją. Tiesa, nieko naujo nepasakysiu, o istorijų pilna „Google“. Turbūt gražiausiai apie šį miestą kelionių žurnale papasakojo Ona Nosevičienė. O mano miestelio bibliotekoje pavyko rasti knygą „Gyvenimo mokykla“, pasakojančią apie Prienų krašto istoriją, žmones, kūrybą.

Taigi, pietinėje šalies dalyje abipus Nemuno įsikūrę Prienai istoriniuose šaltiniuose minimi nuo 1502 metų, kuomet DLK Aleksandras savo rašte Prienų dvarą padovanojo didikui Mykolui Glinskiui. Aplink dvarą pradėjo kurtis miestas.

Nors per visą gyvavimo istoriją Prienai daugybę kartų nukentėjo nuo gaisrų, karų bei siautusio maro, dėkinga geografinė padėtis miestui leido atsigauti ir stiprėti.

Laikui bėgant Prienai tapo apskrities centru. Pradėjo kilti gamyklos ir fabrikai. Pramonė Prienų mieste pradėjo kurtis 17 amžiaus pabaigoje, įkūrus popieriaus fabriką.

1868 metais Prienuose įsteigtas alaus bravoras, kuris tiekdavo aukštos kokybės alų Suvalkų, Vilniaus, Kauno gubernijoms. Jis gyvavo iki 1941-ųjų. Veikė lentpjūvė, degtukų gamykla, tik šie buvo prastos kokybės, pasak liudininkų, imdavo ir užsidegdavo kišenėje. Taip pat veikė vilnų karšykla ir daug kitų įmonių.

Pirmojo pasaulinio karo metais Prienuose šeimininkavo vokiečiai, daug draudimų vietos gyventojams įvedę. Prieniškiai galėjo maitintis bei šerti gyvulius tik nustatytu kiekiu maisto, o likusią dalį atiduoti vokiečių armijai.

Tarpukariu Prienai sparčiai augo ir vystėsi. 1937 m. mieste veikė 121 parduotuvė, 5 malūnai, 4 lentpjūvės, vilnų karšyklos, kepyklos, mėsinės, 14 smuklių ir arbatinių. Apie pusė gyventojų buvo žydai, kurių dauguma tiesiog prekiavo gatvėje, prie savo namų išsinešę staliuką. Kaip rašė Matas Šalčius, pirkti mieste buvo ką, tik nebuvo už ką, todėl tais laikais daug žmonių emigravo į Ameriką. Kas užsidirbdavo pinigų, pirkdavo žemes ir ūkininkaudavo. Žemė buvo turtas ir išgyvenimo šaltinis. Vėliau šių darbščių žmonių laukė Sibiras ir represijos.

Besiruošdama kelionei, labai nustebau radusi faktą, kad Prienai buvo žinomi kaip arkliavagių kraštas. Anot dar vienos straipsnio apie Prienus autorės L. Duoblienės, amžininkai pasakoja, kad arklius vogdavo ne pačiuose Prienuose, bet Balbieriškio apylinkėse, ir perdažytus parduodavo kitoje Nemuno pusėje. Yra žinoma, kad arkliavagiai iš vargšų arklių nevogdavo – tik iš tų, kurie turėjo du ar daugiau arklių, sakydami: jei turėjo pinigų dviems arkliams, turės ir trečiam.

Šiandien Prienų rajonas traukia trokštančius poilsio gamtoje bei aktyvaus sporto mėgėjus.

Taigi, tolimesnis mūsų pažintinis kelias veda į gana naujus laikus. Statybininkų, J. Lukšos gatvėmis traukiame prie buvusių kareivinių. Einame pro niekuo neypatingą Stadiono gyvenamųjų namų rajoną. Pakeliui žvilgtelime į Stadiono prūdą.



Architektūros ir urbanistikos tyrimų centro duomenimis, 1935 metais greta Prienų, į šiaurės rytus nuo miesto, Nemuno pakrantėje, vyko karinio miestelio statyba, kuri tęsėsi iki 1939 metų ir užėmė 20 ha ir 22 arus. Prienuose 1935 metais buvo statomos kareivinės, valgykla su virtuve, ligoninė, dvejos arklidės, vienas maisto ir pašaro sandėlis, trys gurguolės sandėliai, kalvė, dirbtuvė, skalbykla, maisto rūsys, ledainė, įvairūs pagalbiniai statiniai.

Tarpukariu Prienuose buvo dislokuotas Antrosios pėstininkų divizijos 5-asis pėstininkų DLK Kęstučio pulkas ir 3-čiojo artilerijos pulko 3-čioji grupė.

Sovietmečiu teritoriją naudojo sovietų kariuomenės daliniai. Tuo laikotarpiu buvo pristatyta daug naujų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų namų kariškiams, tad karinio miestelio teritorija gerokai išsiplėtė.

Šiuo metu nemaža dalis teritorijos ir kai kurie pastatai labai apleisti.

Pažintį su kariniu miesteliu pradedame nuo buvusio ginklų sandėlio. Pastatas šiuo metu yra atstatytas ir suremontuotas, jame veikia Socialinių paslaugų centras.



Čia pat stovi apleistas nedidelis sandėlis. Tačiau mano akis patraukia vandentiekio bokštas.



Nė nespėjus praeiti bokšto, akis pagauna raudonų plytų aukšto, ilgo ir labai apleisto buvusio kareivinių pastato vaizdas. Tas apgriuvęs raudonas mūras labai gražiai įsipaišo tarp rudeniškai gelstelėjusių medžių ir atsivėrusio melsvo dangaus.



Nors kareivinių viršuje šviečia užrašas, perspėjantis apie statinio griūtį, tačiau atsargiai pro langą pasidairome į vidų. Kareivinių neprastų būta. Deja, dabar viskas išardyta.



Nusprendžiame, kad kareivinių apžiūros jau gana. Takeliu apeiname aplink raudonąjį pastatą ir sukame į miesto centrą.



Pro kito pakeliui esančio buvusių kareivinių pastato langus šypsosi žydras dangus.



Palei Nemuną vedančia Kęstučio gatve grįžtame iki jau lankytų senųjų Prienų kapinaičių. Dabar mūsų maršrutas eis prie naujosios Prienų „Žiburio“ gimnazijos pastato. Jis lygiai tokios pačios formos, kaip ir mano mokyklos, kurioje mokiausi.



Dabartinė mūrinė gimnazija pastatyta ant vokiečių liuteronų kapų. Šis faktas taip pat kaitino vietos gyventojų vaizduotą, nes ne vienas matė ant gimnazijos tvoros pasirodančią žmogaus galvą. Paaiškėjo, kad veido formos žymę palikdavo iš perpildyto vandens bako ant tvoros išbėgęs vanduo.

Gimnazijos kieme randame atminties ženklą čia ir nežinia kur palaidotiems partizanams.



Bet mane dar labiau nustebina 2012 metais pastatytas paprastas suoliukas – 88 laidos gimnazistų dovana gimnazijai.

Gimnazijos kieme ilgai neužsibūname, J. Basanavičiaus gatve žingsniuojame tolyn.

Nors Prienai iš pirmo žvilgsnio man pasirodė visiškai nepatrauklūs, dabar džiaugiuosi atradusi daugybę smagių dalykų. Nepraleidžiame progos iš arčiau pažiūrėti į netikėtai pamatytą medinę skulptūrą, skirtą gimusiems ir užaugusiems Prienuose.



Netikėta buvo atrasti J. Basanavičiaus gatvėje ant 14 numeriu pažymėto namo pritvirtintą lentelę, informuojančią, kad jame gyveno Prienų burmistras Julius Greimas. Su Greimų pavarde dar teks susitikti, bet kol kas tik perskaitome užrašą ir patraukiame tolyn.



Prieniškiai gali džiaugtis, kad iš Prienų krašto yra kilusių nemažai garsių žmonių: mokslininkų (Jonas Kazlauskas), istorikų (Jozefas Gotfaršteinas), poetų (Justinas Marcinkevičius), rašytojų (Vytautas Petkevičius, Matas Šalčius).

Žinoma, tai ne visi vardai, garsinę Prienus. Kitus savo pasakojime paminėsiu vėliau, o dabar sukime į Vytauto gatvę, kuri atves į Laisvės aikštę.

Laisvės aikštėje labiausiai pastebima yra čia įsikūrusi Prienų rajono savivaldybė.



Aikštė yra padalinta į dvi erdves - grindinio ir vejos. Vejos pusėje pirmiausiai apžiūrime rudenišką kompoziciją.



Po to sukame į tolimesnį jos kraštą, kur stovi paminklas partizanams.



Kitoje Vytauto gatvės pusėje stovi 1991 metais pastatytas Prienų kultūros ir laisvalaikio centras. Šalia jo - paminklas iš Prienų rajono kilusiam poetui ir filosofui Antanui Maceinai.



Einančios pro kultūros namus mano akis patraukia atminimo lentelė, skirta Prienų notarui, literatui ir komedijos „Amerika pirtyje“ autoriui Juozui Vilkutaičiui – Keturakiui atminti.

Knygoje „Gyvenimo mokykla“ nemažai dėmesio skirta Vilkutaičių šeimos gyvenimui Prienuose. Kaip tik Vytauto gatvėje, anais laikais vadintoje Nepriklausomybės, Vilkutaičių šeima kurį laiką ir gyveno. Vėliau nusipirko namą ant Nemuno upės kranto, kur dabar stovi paminklas kunigaikščiui Kęstučiui.

Mano minėtoje knygoje šiltai aprašomi Prienų ir jo žmonių gyvenimai sudomino perskaityti J. Vilkutaičio – Keturakio dukros Bitutės Vilkutaitytės – Gedvilienės išleistą knygą „Nuo Kazanės – ligi Niujorko“.

Knygą skaitysiu grįžusi į namus, o dabar kviečiu žygiuoti tolyn.

Vytauto gatvė veda link autobusų stoties. Pakeliui užfiksuoju dar vieną sudominusį raudonų plytų pastatą. Galbūt kas papasakos jo istoriją?



Šįkart į autobusų stotį nesukame, o einame tolyn iki S. Dariaus ir S. Girėno gatvės.

Vienoje gatvės pusėje pastebiu seną medinį namą. Vietiniai pasakoja, kad jame yra buvusi Prienų pradinė mokykla. O tarp šios mokyklos ir paminklo kunigaikščiui Kęstučiai gyveno mano jau minėto „Amerikos pirtyje“ autoriaus šeima, tą liudija pastatytas atminimo ženklas.



Po kelių žingsnių atsiveria puikus vaizdas į tiltą per Nemuną. Šį tiltą apžiūrėsime dar ne kartą. Dabar pasakysiu tik tiek, kad jis jungia atskirus regionus. O kažkada tiltas jungė netgi valstybes: Prūsiją ir Rusiją. O baltame mūriniame pastate, šalia kurio prasideda S. Dariaus ir S. Girėno gatvė ir kuriame gyveno dailininkas N.Silvanavičius, 1795 metais veikė muitinė.



Tylioje S. Dariaus ir S. Girėno gatvėje sudomina senoji miesto medinė architektūra.



Tylą nutraukia netikėtai suskambėjęs „Revuonos“ vidurinės mokyklos skambutis ir pro mokyklos duris pasipylusių mokinių balsai.



Sukame į Revuonos parką. Parkas pavadinimą gavęs nuo pro jį tekančio Revuonos upelio vardo, kuris šioje vietoje įteka į Nemuną.



Parko pašonėje įsikūręs Nemuno kilpų regioninio parko Prienų lankytojų centras.



Po kojomis šiurena nukritę medžių lapai, aplinkui vaikštinėja šeimos su vaikais. Akis nustebina čia pat esantis tvenkinys ir pastatytos skulptūros.



Užsinoriu nusileisti prie Nemuno, nes esu skaičiusi, kad šiame parke galima pamatyti kriokliuką. Šioje vietoje atrandu man patį žaviausią Prienų objektą: ant Nemuno kranto pamatau 1901-1956 metais veikusį Prienų dvarą ir malūną. Malūnas visiškai apleistas, bet jo dydis bei net ir po aptriušusiu fasadu besimatantis didingumas atima žadą. Rusva pastato spalva kontrastingai atsimuša mėlyname danguje ir sodriai žalioje pievoje, o nuo krioklio krintantis vanduo nuneša į transo būseną. Norėčiau pamedituoti, tačiau skubame, nes šiai dienai dar turime daugybę planų. Belieka mėgautis atmintyje išlikusiais vaizdais.





Grįžtame iki lankytojų centro. Kairėje pusėje puikuojasi laukinių ančių valdomi Revuonos tvenkiniai, kurie buvo skirti iš pradžių malūnui, o vėliau - viešbučiui.



Radusi informacijos apie šioje vietoje veikusį viešbutį, įsivaizdavau jį apibūdinti pradėsianti žodžiais „seniai, seniai...“. Tačiau viešbutis „Revuona“ veikė dar labai neseniai, 1984-1995 metais.

Jo fasadas ne ką mažiau apleistas nei ankščiau apžiūrėta pastato dalis, tačiau dar labiau sužavėjusi. Tik liūdna, kad toks dailus pastatas merdi.




Nuo „Revuonos“ viešbučio planavome eiti prie "Popiernios" -18-19 amžiuje veikusios Prienų popieriaus dirbtuvės, kadaise gaminusios aukštos kokybės baltą ir spalvotą popierių, vyniojamą popierių, kartoną, keliavusį į Maskvą, Peterburgą bei Varšuvą. Tačiau laikas Prienuose kažkur ištirpo, nerimaujame, kad nespėsime sutartu laiku atvykti į nakvynės vietą. Todėl nusprendžiame prie popieriaus dirbtuvės neiti, o per tiltą traukti į kitą upės pusę, ten apžiūrėti Velniabliūdžio pelkę ir vykti į Birštoną.

Leidžiamės prie Nemuno. Tvarkingas tiesus takas pro žmonių kiemus ir daržus eina upės pakrante. Smalsu pažiūrėti į dailiai ir nevisai sutvarkytas privačias erdves, tačiau akis maloniau gano priešais esantis Greimų tiltas per Nemuną.



1914 metais pirmąjį 222 metrų ilgio, 8 angų laikiną medinį tiltą per Nemuną ties Prienais pastatė carinės Rusijos kariuomenė. Kaip žinia, tiltas buvo ne kartą sugriautas. Tiesa, tiltui pakenkė ne tik karai, jį yra sugriovę ir upėje susidarę ledų sangrūdos.

Tiltas Greimų vardą nešioja nuo 2010 metų. Tokiu būdu buvo įamžintas Juliaus Greimo, miesto proveržio siekusio Prienų burmistro bei jo sūnaus Algirdo Juliaus Greimo, pasaulinį pripažinimą pelniusio lietuvių kilmės mokslininko, mitologo, kalbininko, Paryžiaus semiotikos mokyklos įkūrėjo atminimas.

Dabartinio tilto ilgis yra 227 metrai, o plotis 11 metrų.

Kaip jau minėjau ankščiau, tiltas jungia Nemuno skiriamas Prienų dzūkišką ir suvalkietišką dalis. Apie tai skelbia ir prie tilto esantis riboženklis.



Norime apžiūrėti paminklą, skirtą Lietuvos Didžiajam Kunigaikščiui Kęstučiui. Tenka apeiti didelį žiedą.

Skelbiama, kad 1937 metais atidengtas paminklas tada stovėjo kitoje vietoje. Sovietmečiu 9 metrų aukščio paminklas buvo nugriautas, bet Lietuvai atkūrus Nepriklausomybę, pastatytas šioje vietoje, prie tilto per Nemuną.



Labiau nei paminklas mane sužavi vaizdas į Greimų tiltą ir apačioje plačią kilpą darantį Nemuną.



Po kelių minučių mes jau trepsime ką tik rodytu tiltu.



Nemunas prieniškiams buvo labai svarbi anų laikų upė, tarnavusi ne tik kaip sporto ir pramogų vieta, bet ir kaip magistralė. 1920 - 1940 metais pro Prienus labai dažnai plaukdavo sieliai – giriose iškirsti ir į rietinius surišti medžiai. Praplaukdavo vienas kitas prekes, o retkarčiais net turistus plukdantis garlaivis.

Eidamos grožimės upės krante likusiu miestu. Jei pačią pirmą akimirką Prienai man nepatiko, tai išvykdama iš jų išsivežu visiškai kitokius jausmus ir gerą įspūdį.



Tolimesnis mūsų planas buvo aplankyti Velniabliūdžio pelkę, kurioje buvo kasamas ir į Birštono gydyklas vežamas purvas.
Prieš šimtmetį Velniabliūdis buvęs populiari žiemos sporto vieta, pamėgta vietinio jaunimo. Kur vasaros metu žmonės nedrįsdavo kelti kojos, žiemą galėjo eiti ar čiuožti ant storo permatomo ledo bei grožėtis po juo tebežaliuojančia augalija. Dabar pelkėje yra įrengtas takas, todėl ketinome pasivaikščioti trumpučiu pažintiniu taku, pasižiūrėti augalijos. Tačiau priėję Paprienės autobusų stotelę, suprantame, kad nespėsime į sutartą susitikimą su nakvynės vietos šeimininke. Todėl nusprendžiame pažintį su Prienais baigti ir traukti į Birštoną. . Prienai galbūt priims mus kada nors kito vizito metu, nes dabar tvirtai žinau, kad šio jaukaus miesto tikrai neverta apeiti.

Naudoti informacijos šaltiniai:
www.delfi.lt

www.naujasisgelupis.lt
www.autc.lt
www.gyvenimas.eu