Alta via 1. Žygio pabaiga: rifugio Vazzoler - Listolade - Treviso.

2025 m. rugsėjo 14 d., sekmadienis. Žygio pabaiga: rifugio Vazzoler - Listolade - Treviso. 

Vakar žygiavome VII Alta via 1 trasos etapu: Rifugio A. Sonino Al Coldai - Rifugio Vazzoler.

Šiandien yra paskutinė mūsų Alta via 1 žygio diena. Iš tiesų, net ne žygio, o pasitraukimo iš trasos diena.
Mūsų lėktuvas į Lietuvą tik antradienį ir šiandieną dar galėtume praleisti žygiuodamos Alta via 1 trasa, tačiau ne visur kursuoja autobusai, tad kitomis dienomis nebūtų galimybės pasitraukti iš trasos. Tenka taikytis prie logistikos ir civilizacijos.

Paskutinę Alta via 1 žygio naktį sužinome, kad kopėtėlės, skirtos užlipti į antrą lovos aukštą, gali būti pastatomos bet kurioje lovos vietoje. Šiame žygyje sužinojome ir išmokome daug ko naujo.  

Papusryčiavę iš lėto ruošiamės. Išėję į kiemą, apžvelgiame kalnų trobelę supančius kalnus ir leisimės į kelią. 

 

Iš rifugio Vazzoler kalnų trobelės patraukiame plačiu žvyro keliu. 

  

Rytas vėsus, kalnus gaubia rūkas, aplink nelabai kas ir matosi, tad stebiu sodriomis spalvomis nudažytą augaliją.

 

Eidamos žvalgomės į lengvų debesų gaubiamą slėnį, kuriame mūsų laukia Listolade miestelis. 

Vis dar besikaupiantys debesys tai parodo, tai paslepia kalnus.

 

Prieiname Alta via 1 trasos ženklą. Nuo šios vietos trasa bėgs aukštyn link aštrių kalnų viršūnių, o mūsų žvyro kelias leisis žemyn, link Listolade miestelio. Šiandien kelyje nužingsniuosime tik 8 kilometrus. Kūnas džiaugiasi, kad jau trauks link namų, o širdis verkia. Kelias labai įtraukia. 

Ilgesingai pasižiūrime į trasų rodyklę ir pasileidžiame 555 numeriu pažymėtu keliu, pirmiausiai nuvesiančiu mus į Capanna Trieste. 

 

Laiko iki autobuso į Trevizą (Treviso) turime sočiai, tad žingsniuojame neskubėdamos, tarsi dar nepasisotinę kalnais, norėtume pamatyti jų kuo daugiau. Pakeliui pastebime nedidelę trobelę, užsukame pasmalsauti. 

 

Keliu pasileidę žemyn, prieiname skaidrų ir sraunų kalnų upelį.

Tolumoje matome nuo aukštų kalnų viršūnių krintančius krioklius, kurie ir suteka į šį upelį.

Ilgai fotografuojamės ant tilto, nutiesto per upelį. Paskui patraukiame tolyn. 

 

Žvyro kelias vingiuoja šalia sraunaus upelio. Rytas gaivus. Žemyn eiti spartu. 

Kadangi mūsų autobusas iš Listolade į Trevizą tik po pietų, užeiname į pakeliui prieitą Trieste Capanna kalnų trobelę. Geriame kavos, valgome pyragų. 

Kam įdomu kainos, cappuccino kavos puodelis šioje trobelėje kainuoja 3,5 euro, obuolių štrudelis su vanilės padažu (strudel vaniglita) - 6,5 eurus, pyragas pavadinimu "Crostata" - 6 eurai.  

 

Ilgokai pasėdime Trieste Capanna kalnų trobelės kavinėje. Kai išeiname, oras visiškai pasikeitęs: dangus giedrutėlis, jo fone mėlynuoja kalnų viršūnės. Kaip gaila, kad tokio dangaus nebuvo, kai žygiavome keliu, bet kur kas labiau suspaudžia širdį dėl to, kad už keletos valandų kalnų jau nebematysiu.

 

Nuo Trieste Capanna kalnų trobelės kulniuojame asfalto keliu. Vis atsisuku atgal pasigrožėti už mūsų likusiais kalnais, pro kuriuos ryte ėjome ir kurie buvo paslėpti rūko.

Pakeliui pamatome sodybą, smalsaudamos iš tolo pasidairome. 

Vis atsisuku atgal. Kairėje ar tik ne Venecijos bokšto viršūnė kyšo?

 

Kažkur mediniu tiltu kertame siaurą upelį. 

 

Asfalto kelias vingiuoja žemyn. Juo į abi puses pravažiuoja vienas kitas automobilis. 

Pastebime uoloje šalia kelio įrengtą nedidelę koplytėlę. Panašių koplytėlių kalnuose matėme daug. 

Jei šiandien būtume žygiavę Alta via 1 trasa, mūsų takas eitų kažkur ten aukštai, pro šių kalnų viršūnes.

Trepsėdama keliu, pakelėje pastebiu žydinčią budlėją. 

 

Asfalto kelias priartėja prie pat upelio. Niekaip neatsistebime, kokio skaidrumo vanduo teka upeliu.

Nuo Trieste Capanna kalnų trobelės asfalto kelias žemyn eina pakankamai stačiai. Nuo ilgo ir vienodo ėjimo kojos pavargsta ir skauda. Pasvarstome, kad eiti kalnų takais yra kur kas lengviau, nei asfaltu.

 

Į kalnus ateina ruduo.

 

 

 

Iki Listolade miestelio lieka visiškai nedaug kelio. 

 

 

Prieiname Listolade miestelį. Jis visai nedidelis. Pasukame pora tvarkingų gatvelių ir atsirandame prie Monte Civetta kavinės. Prie kavinės mus sutinka vienos bendražygės vyras. 

 

 

Iki vienintelio per dieną važiuojančio tiesioginio autobuso į Trevizą dar kelios valandos, tad kavinėje pietaujame. Paskui atsisveikiname su komandos nare ir jos vyru. Jiedu ištraukia į kiek ramesnes atostogas Italijoje, o mes trise laukiame autobuso į Trevizo miestą. 

 

 

 

Autobusas atvažiuoja laiku. Jo stotelė yra kaip tik priešais Monte Civetta kavinę, kurioje pietavome. Ant grindinio geltona spalva nupieštas "Bus" ženklas, ant stulpo pritaisyta lentelė su autobusų grafiku. 

Tiesioginius Brusutti autobusų firmos bilietus esame nusipirkę internetu iš anksto. Vėliau  sėdėdama autobuse pamatau, kaip vairuotojas parduoda bilietus kitose stotelėse įlipusiems keleiviams. 

 

Važiuodamos pro autobuso langą grožimės kalnais. Po poros valandų įvažiuojame į Trevizo miestą. Trevizo priemiesčiai per autobuso langą mane sužavi. Vairuotojas mus išleidžia autobusų stotelėje prie Trevizo traukinių stoties, toje pačioje, į kurią atvykome iš oro uosto. 

Noriu atkreipti dėmesį, kad Brusutti autobusų grafikas priklauso nuo metų laiko. Žiemos sezonu autobusas važiuoja ne kasdien. 

 

Netrukus pro Hotel Continental viešbučio langą žvalgomės į Trevizo miestą. Dvi naktys su pusryčiais šiame viešbutyje mums trims atsieina 282 eurus. 

 

Išeiname susipažinti su Trevizu. Trevizo esame šiek tiek matę mūsų atvykimo į Italiją vakarą, tad patraukiame tiesiai į miesto širdį, į pagrindinę miesto aikštę - Piazza dei Signori. 

 

Trevizas žinomas nuo 1 amžiaus prieš Kristų. Istorijos laikmetyje Trevizas buvo romėnų imperijos dalimi, buvo savarankiškas miestas, taip pat Venecijos Respublikos dalimi, priklausė austrams, per Antrąjį pasaulinį karą buvo sunaikinta didžioji senamiesčio dalis. 

 

Pasidairome į Valdovų rūmus - Palazzo dei Trecento.  

 

 

 

Trevizas pristatomas kaip miestas ant vandens - città d'acque ir dažnai lyginamas su Venecija. Venecijoje esu buvusi prieš 17 metų, tad bandysiu palyginti, ar tikrai šie miestai iš tiesų yra panašūs.

 

Skulptūra Trevizo mieste.

Vaikštome gatvėmis.

 

 

Kanalų kanalėlių Trevize tikrai daug. Miestas man patinka, bet Venecijos dvasios neturi. Pabandau surasti instagramines Canale dei Buranelli kanalo vietas, tačiau vaikščiodama palei kanalus nusiviliu -  dauguma jų eina pro privačius kiemus, tad visuomenei atvirų kanalų iš tiesų nėra daug. Arba nuo kanalų išeinama į triukšmingas gatves, ko nėra Venecijoje. Taigi, į Trevizą rekomenduoju užsukti kokiam pusdieniui ar skrydžio dienai, bet ne daugiau. 

 

 

 

Didysis - Cagnan Grando kanalas. 

 

 

Trevizo undinėlė šalia Žvejų salos - Isola della Pescheria.

Vaikštome palei kanalus, kur akys veda. Grįžus iš kalnų, man nesinori jokios istorijos, tad namuose pasiruošto konspekto nė neatsiverčiu.  

 

 

Bažnyčių mieste labai daug.

 

Pavaikštome Canale dei Buranelli kanalo pakraščiu, dairomės vietos vakarienei. Mieste daug žmonių, tačiau mūsų kelyje pasitaiko tik kavinės ar užkandinės. 

 

Vakarieniaujame Universiteto aikštėje esančioje Trattoria Caprese. Valgome picas. Picos skanios, tačiau ne tokios, kokias valgėme La finestra kavinėje pirmą vakarą atvykę į Italiją.

 

Picų kainos panašios, kaip Lietuvoje: pica Capricciosa kainuoja 11 eurų, Margarita su sūriu ir grybais - 10 eurų, Monaco pica - 14 eurų. Pusė litro balto namų vyno - 9,50 eurų. Ir dar prie sąskaitos prisideda 7,50 eurų paslaugos mokestis - coperto. 

 

 

Po vakarienės Sile upės krantine patraukiame į viešbutį. Trevizas jaukus, tačiau širdies giliai neužkabina. 

 

 

Prieš kelionę viena pažįstama man rekomendavo nevykti į Veneciją ir visą laiką praleisti Trevize, ką ir planavau daryti. Tačiau du trečdalius miesto per kelias valandas jau apžiūrėjome. Eidamos namo, vienbalsiai nutariame, kad pusantros dienos Trevize tikrai neturėsime ką veikti.  Spontaniškai nuspręsta: rytoj važiuojame į Veneciją. 

Parėjus į viešbutį, laukia Venecijos lankomų objektų paieška ir adatėlių žemėlapyje smaigstymas. Labanakt.