2019 m. liepos 20 d., šeštadienis

Aplink Giedraičius.

2019-07-20. Šeštadienis. Giedraičiai.

Giedraičių bendruomenės centro bei kitų organizatorių skelbimą, kviečiantį į žygį „Mykolo Giedraičio palaimintojo gimtinės keliais" mačiau ne kartą, tačiau tik paskutinę akimirką sugebėjau jį atidžiai perskaityti ir suprasti, kad man į jį tikrai reikia.

Žygio pradžia numatoma šeštadienį 9 valandą ryto. 

Greitomis sutikrinu autobusų grafikus bei užsiregistruoju skelbime nurodytu telefono numeriu.

Giedraičiai – vienas iš nedaugelio Molėtų rajono miestelių, gana lengvai pasiekiamų visuomeniniu transportu. Iš Utenos ir Molėtų pro Giedraičius kiekvieną dieną važiuoja keli autobusai, o vilniečiams pasisekė kiek labiau. 

Autobusas iš Giedraičių mane į namus parveš tik pavakaryje, tad, ketindama sutrumpinti jo laukimą, į kuprinę įsimetu dekį bei knygą ir ištraukiu į netoli namų esančią autobusų stotelę.

Autobuso taip ir nesulaukiau, nes sustoja pravažiuojantis automobilis. Ta pačia kryptimi važiuojančios pažįstamos moterys pakviečia mane į draugiją.

Į žygį susirenka nemažas būrys mažų ir didelių (ir netgi visai mažų, dar vežimuose sėdinčių) giedraitiškių, pora moterų iš Utenos ir mes, trys molėtiškės. Smagiai nusiteikęs būrys nekantriai trepsime šalia buvusios mokyklos pastate įsikūrusios Giedraičių seniūnijos ir bendruomenės centro. 




Lūkuriuodama pastebiu, kad prie buvusios mokyklos pastato durų šviečia piligrimų kelio ženklas, taip pat kabo atminimo lentelė tautinio atgimimo žadintojams Giedraičiuose Malvinai Valeikienei ir Matui Valeikai atminti. 

Ryte eidama į autobusų stotelę planavau po žygio susirasti buvusią vaistinę – namą, kuriame Valeikų šeima gyveno. Planavau aplankyti ir senose Giedraičių kapinaitėse pastatytą paminklą knygnešei Domicelei Graužinytei – Palevičienei. Rūpėjo pamatyti ir Giedraičių Antano Jaroševičiaus gimnazijoje įkurtą Giedraičių krašto muziejų. Nors šios ir kitos Giedraičiuose lankomos vietos lauks kito mano vizito, tačiau jos neliko nepaminėtos žygyje mus lydėjusios gimnazijos mokytojos bei muziejaus puoselėtojos ponios Donatos pasakojimuose.

Kiek po devintos valandos pajudėję nuo bendruomenės centro netrukus jau stojame prie Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčios. 




Anot mūsų gidės, pirmoji bažnyčia Giedraičiuose buvo pastatyta 1410 metais. Bažnyčia tada buvusi medinė. 1445 metais Giedraičių bažnyčia buvo aprūpinta beneficija, o ilgus amžius ja rūpinosi garbinga ir daug bažnyčiai nusipelniusi Giedraičių giminė.

Šiaurės karo metu medinė bažnyčia sudegė ir ilgą laiką nebuvo atstatyta. Tokia bažnyčia, kokią matome dabar, stovi nuo 1809 metų. Bažnyčia yra klasicizmo stiliaus ir šiek tiek primena Vilniaus katedrą. Ne tik stiliumi, bet ir viršuje stovinčia šv. Elenos skulptūra.

Šalia bažnyčios stovi 1835 metais pagal Vilniaus universiteto profesoriaus K.Gregotovičiaus projektą pastatyta varpinė. 




Užeiname į bažnyčią. Viduje tamsoka. 




Bažnyčios presbiterijos sienoje įmūryta Žemaičių vyskupo, lietuvių raštijos veikėjo bei šios bažnyčios statytojo Juozapo Arnulfo Giedraičio širdis.

Giedraičių šv. Baltramiejaus bažnyčia turtinga keliais vertingais paveikslais. Mus labiausiai sudomina 1632 metais sukurtas Mykolo Giedraičio paveikslas. Paveiksle Mykolas Giedraitis vaizduojamas atsiklaupęs prie stalo su atversta knyga. 




2018 metais Popiežius Pranciškus Mykolą Giedraitį paskelbė palaimintuoju. Nors vienuolio gyvenimą Mykolas Giedraitis nugyveno Krokuvoje, tačiau tvirtinama, kad jis gimė Giedraičiuose, 1425 metais. Manoma, kad Giedraičių bažnyčia ir buvo pirmoji Mykolo bažnyčia.

Iškilmingos padėkos šv. Mišios už Mykolo Giedraičio paskelbimą palaimintuoju buvo aukojamos Videniškių šv. Lauryno bažnyčioje, kurios statybas ir išlaikymą taip pat fundavo Giedraičių giminė. Šv. Lauryno bažnyčios šone buvo pastatyta Mykolo koplyčia su altoriumi ir iki šių dienų išlikusiu Mykolo Giedraičio paveikslu.

Bet grįžkime į Giedraičių miestelį.

Iš šv. Baltramiejaus bažnyčios išeiname į Vilniaus gatvę. Tai ilgiausia ir pagrindinė miestelio gatvė.

Aikštėje priešais bažnyčią vyksta prekyba maisto produktais ir drabužiais. 




Giedraičiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1338 metais Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ir Livonijos ordino magistro pasirašytoje Dešimties metų prekybos sutartyje.

Anot legendos, miestelio pavadinimas Giedraičiai kildinamas nuo po apylinkes jojusio giedančio raitelio. Tačiau labiausiai tikėtina, kad vietovė pavadinimą gavo nuo ją valdžiusios Giedraičių giminės.

Labiau nei vardo kilmė mane nustebina faktas, kad Giedraičiai kažkada yra buvusi savarankiška kunigaikštystė. Manoma, kad vos už poros kilometrų nuo dabartinių Giedraičių ant piliakalnio stovėjo kunigaikščio pilis. Ir tik į valdžią atėjus Vytautui, 1392 metais Giedraičių kunigaikštystė buvo įjungta į Lietuvos didžiąją kunigaikštystę.

Nuo bažnyčios paėjusi keletą metrų pamatau 1928 metais pastatytą paminklą Kariams, žuvusiems už Lietuvos laisvę. 1920 metais ties Giedraičiais vyko Lietuvos ir Lenkijos kariuomenių kautynės, po kurių buvo sustabdyta tolimesnė lenkų agresija. Visai šalia Giedraičių ėjo demarkacinė linija, kuri po minėtų kautynių nebebuvo pažeidžiama.

Kalbant apie lemtingą mūšį, verta paminėti krašto heroję, patriotę ir lietuvybės puoselėtoją Malviną Valeikienę, kuri po kautynių, apsirengusi vargeta, su vežimu vyko į mūšio lauką ir gelbėjo sužeistus tiek lietuvių, tiek lenkų karius. Sužeistieji buvo vyniojami į paklodes su prisiūtais raudonais kryžiais. Spėjama, kad būtent tuo momentu Nepriklausomoje Lietuvoje
pirmą kartą buvo naudotasi  Raudonojo kryžiaus vėliava.

Štai, kiek įdomybių saugo Giedraičių kraštas. 





Lietuvos Nepriklausomybės kovos nėra šios dienos mūsų žygio tema, tad prie paminklo sustosime kada nors kito žygio metu, o dabar leidžiamės ilga Vilniaus gatve. Prieš akis pasirodo apleistas didelis cementinis monstras – sovietmečiu jame veikė Giedraičių pieninė. 




Eidama dairausi į vietos gyventojų namus. Giedraičiai – miestelis paprastas, bet tvarkingas. 





Kaimo pabaigoje sukame į žvyro kelią – Martyniškių gatvę, nuvesiančią į to paties pavadinimo kaimą. 




Nuo žvyrkelio galiu grožėtis gražiu kraštovaizdžiu. Tolėliau matosi vingiuojantis Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai plentas, kuriuo ryte atvažiavau iš Molėtų. 




Nepilną kilometrą paėję žvyro keliu jau dairomės po Martyniškių kaimą. Apačioje gaiviai alsuoja Kiemento ežeras, o šalia sustatytos senosios ir naujos kaimo trobos. 





Mes stojame prie buvusio Martyniškių dvaro griuvėsių. 




Panaikinus Giedraičių kunigaikštystę buvo parduodamos jai priklausiusios žemės. Jas įsigyja Komarų šeima, o 1880 metais - Graužinių. Dvarininkas Graužinis buvo ne tik nuovokus ir verslus dvarininkas (beje, jis vėliau įsigijo ir neturtingą Molėtų dvarą), bet ir lietuvybės puoselėtojas. Jis samdė lietuvius samdinius, platino lietuvišką spaudą ir skatino kalbą. Anot mūsų gidės Donatos, Martyniškių dvaras yra įdomus dar ir tuo, kad čia buvo ruošiami bažnyčių giesmininkai lietuvių kalba. Dvarininkas Graužinis reikalavo, kad pamaldos būtų vedamos ne tik lenkų, bet ir lietuvių kalba. Prie jo prisijungė pasakojimo pradžioje mano jau minėtas lietuvybės skatintojas Matas Valeika.

Keliautojams bus įdomu išgirsti faktą, kad šiame dvare lankėsi ir Prezidentas Antanas Smetona. Net nepatikėtum į visiškais griuvėsiais virtusius rūmus bežiūrėdamas.

Tiesa, reikia paminėti, kad atkūrus Nepriklausomybę pretendentai į dvaro nuosavybę buvo atsiradę. Tačiau pastatas yra įtrauktas į paveldo sąrašus, o šiam paveldui tvarkyti yra nustatyti apribojimai. Tad pretendentams buvo paprasčiau atsisakyti nuosavybės.

Paliekame Martyniškių dvarą ir keliu nužingsniuojame tolyn. 




Mūsų žygio kelias traukė Giedraičių miestelio apylinkių keliais ir tik kelis šimtus metrų teko paeiti siauru takeliu privačios valdos pakraščiu. 




Netrukus sukame į paprastą kaimo keliuką. 




Vėl džiugina Aukštaitijos kraštovaizdis. Kažkur spėju pasigrožėti mūsuose nelabai populiariu lietuvišku prieskoniu – bitkrėsle. 




Besimėgaudami gražia gamta vėl prieiname man gerai pažįstamą Raudondvaris – Giedraičiai – Molėtai plentą. 




Plentą puošia originalios rodyklės. 




Eidama stebiu lietuviško kaimo kasdienybę. 




Saulėtas dangus ir į priekį kviečiantis plentas. 







Apie pora kilometrų žingsniuojame plentu. Iš vaizdingo kraštovaizdžio sukeltos meditacijos pažadina žalios spalvos vienišas pakelės namas. Nuo jo suksime į dešinę ir žvyrkeliu judėsime link Zanėnų kaimo. 



Jau po vienuolikos, saulė vis aukščiau į dangų lipa ir visu kaitrumu kepina. 




Pakeliui apžiūriu kuklias, bet jaukias sodybas. 




Tai sodybos, tai miškai, tai pievos, tai margi laukai, tai rusvi kviečių plotai. Myliu lietuvišką kraštovaizdį ir mintyse pati sau mintyse papriekaištauju, kad nedrįsau žygiuoti lietuvišku Camino Lituano piligrimų keliu. 






Netrukus tenka leistis į stačią gilią daubą, o po to vėl į jos viršų pakilti, bet tokios reljefo išdaigos tik paįvairina kelią. 




Žali laukų raštai. 




Dar kiek – ir prieiname kelių kryžkelę. Vieno iš jų pavadinimas sako, kad artėjame link Piliakiemių kaimo. 




Ąžuolas. 




Štai ir Piliakiemiai. Stojame kryžkelėje. Kol gidė pasakoja vietovės istoriją, stebiu vietinių gyventojų buitį. 




Paskui akys krypsta į čia pat esantį Kryžių kalnelį – senąsias Piliakiemių kaimo kapinaites. Kiek toliau nuo Giedraičių esančioje vietovėje kažko įdomaus rasti tikrai nesitikėjau. 




Mūsų įdomioji gidė Donata pasakoja, kad nuo šio kalnelio ir prasidėjo Piliakiemių kaimas.

Piliakiemių kaime žmonės gyveno dar prieš Kristų. Beje, pats Piliakiemių piliakalnis yra gerokai toliau, netoli Kiemento ežero. Mes piliakalnio nelankysime, nes iki jo tektų eiti per privačią valdą ir pievas, bet istorijos mielai pasiklausysiu.
Manoma, kad ant Piliakiemių piliakalnio stovėjo Giedraičių kunigaikščio pilis. 

Pilis buvo gerai įtvirtinta, nes priešams nepavyko jos užimti. Buvo tikima, kad kunigaikštis turėjo slaptą tunelį, iškastą po ežeru, jungiantį pilį ir bažnyčią. Realybėje tas tunelis greičiausiai tebuvo kūlgrinda, nors kai kurie šaltiniai teigia, kad faktas apie tunelį po ežeru buvo tiesa.

Nustebina, kad tokią įdomią istoriją turintys Piliakiemiai nebuvo tyrinėti. 


Sovietmečiu bandyta piliakalnį suarti, tačiau iš žemių pabirus žmonių kaulams, šios minties atsisakyta. Sovietmečiu Piliakiemių piliakalnis buvo apylinkių jaunimo švenčių ir gegužinių vieta.

Piliakiemių pavadinimą kaimas gavo tik Nepriklausomybės laikotarpiu, anksčiau turėjo panašiai skambantį lenkišką pavadinimą - Piliakancy.

Kaimas kadaise priklausė Graužinių dvarui, o jo gyventojai tris kartus per savaitę turėjo eiti į lažą. Panaikinus baudžiavą gyventojams buvo padalinta žemės.

Nepriklausomybės laikotarpiu Piliakiemių kaimo gyventojams teko ne kartą susidurti su lenkų išpuoliais, kurie visokiais būdais pažeidinėjo demarkacinę liniją.

Nepriklausomybės laikotarpiu kaimas turėjo mokyklą ir gyventojų jame gyveno žymiai daugiau.

Mūsų žvilgsniai vėl sugrįžta prie Kryžių kalnelio. Gidė pasakoja, kad kadaise vietos gyventojas bandė prisiarti tolimesnį kalno galą, tačiau pabirus žmonių kaulams, šios minties atsisakė. Minėtas gyventojas naktį susapnavo čia palaidotųjų prašymą palikti juos ramybėje. Kitą dieną vyras suorganizavo kaimo gyventojus ir 1936 metais ant šio kalno buvo pastatyti du kryžiai bei surengta didelė šventė.

Sovietmečiu Kryžių kalnelį buvo bandoma sunaikinti ir per ji nutiesti kelią. Kalno sunaikinti nepavyko, tačiau kryžiai buvo atstatyti tik atkūrus Nepriklausomybę, 1989 metais.

Kryžių kalnelis mūsų vizito metu yra nušienautas, smagu užlipti į viršų bei nuo jo atsiveriančia plačia panorama pasigėrėti. 





Kai nulipusius nuo kalnelio gidė į muziejų pakviečia, nelabai supratusi nuseku paskui bendražygius.

„Piliakiemio muziejus“ – skaitau ant lentomis apkalto pastato kabantį pavadinimą. 




Ko jau ko, o muziejaus mažame atokiame kaime rasti tikrai nesitikėjau.

Nedideliame ūkinio pastato kambariuke yra sudėti senoviniai rakandai ir baldai, o ant stalo išdėliotos knygos išduoda, kad šiame man beveik nežinomame kaime didūs žmonės gyvena. 





Su šeimininke prasilenkėme: ji kitu keliu mūsų pasitikti nuėjo ir ties kalneliu laukia. Pagaliau susitinkame.

Šiltai bendraujanti šeimininkė ponia Zita spindi energija, orumu ir išmintimi. 

Pabrėžia, kad kaimo tikrasis pavadinimas turi būti ne Piliakiemių, o Piliakiemio, mat kaimas lietuviškas ir pavadinimas turi būti lietuviškas. 
Papasakoja savo šeimos istoriją, muziejuje saugomų daiktų istoriją. Dar kartą apžiūrėti muziejuje esantys eksponatai iškart įgyja kitą prasmę.

Paskui šeimininkė visus pakviečia pavaikščioti po sodybą.

Matosi lauko virtuvė ir obelis, kur gimė ponios Zitos parašytos knygos ir straipsniai apie kaimą, apie giminę. Taip pat ir buvęs autobusas, kuriame pirmiausiai buvo įkurtas muziejus. Beje, sodyboje dar yra ir skaitykla.

Kažkas nepaprasto vyksta mažuose Lietuvos kaimeliuose. Stoviu klausydama pasakojimo ir galvoju, kad šis žygis yra vienas geriausių ir įdomiausių, o šios dienos atradimai – patys netikėčiausi. 




Nors muziejus yra privatus ir neįtrauktas į lankomų objektų sąrašą, bet šeimininkė priima visus iš anksto užsiprašiusius lankytojus. Tačiau garbaus amžiaus moteris prasitaria, kad šiuo metu norėtų ramybės, todėl kontaktų nė neprašau. Jei kas norės aplankyti, manau, ras būdą, kaip tai padaryti.

Žygio organizatoriai jau trepsi kojomis, o šeimininkė dar mus nuveda pasirodyti akmens su dauba, kuris jų šeimos ilgą laiką buvo naudojamas kaip girdykla vištoms, tačiau manoma, kad tai galėjo būti vienos pirmųjų girnų grūdams malti.

Nors dar nesinori išeiti, bet leidžiamės į jau pažįstamą kelią. 




Dar kartą stojam prie Kryžių kalnelio, į kurį užlipę po Giedraičių vėliava sudainuojame Giedraičių bendruomenės himną.

Dabar iki Giedraičių lauks keli kilometrai karštu, pakankamai judriu ir nelabai įdomiu žvyrkeliu.

Galiausiai pamatome miestelio ribas nurodantį ženklą. 




Kažkieno sodyboje plevėsuoja Vytis. 




Sena, bet jauki sodyba. 




Grįžtame į Giedraičių centrą. 




Žygeivius pasitinka Šaulių sąjungos Giedraičių skyriaus nariai. Ant stalo garuoja jų ruošta skani sriuba, o bendruomenės centro darbuotojos visus žygeivius vaišina pačių keptais skanėstais.

Diena buvo puiki. Žygis sklandus ir įdomus. Grįžau ne tik pailsėjusi, bet ir daug sužinojusi.

Važiuojantiems link Molėtų technikos muziejaus, Didžiokų koplyčios ar kuria kita Molėtų kryptimi rekomenduoju rasti laiko ir sustoti Giedraičiuose.

Tokį mūsų žygio maršrutą užfiksavo programa Endomondo: 






2019 m. liepos 14 d., sekmadienis

Varmijos Mozūrai: Lidzbark Warminski. Olsztyn.


Vakar dieną leidome Gižycko ir Olsztyn.


2019-07-14. Sekmadienis. Lidzbark Warminski. Olsztyn.

Nubundame šeštą. Danguje nė debesėlio. Keliamės ir skubame giedrą dangų išnaudoti.

Šiai dienai buvau numačiusi pasivaikščioti gamtoje po Olštyno (Olsztyn) apylinkes, tačiau abi nutariame verčiau aplankyti atsarginiam variantui atidėtą šiaurinės Lenkijos miestą – Lidzbark Warminski arba lietuviškai Varmės Lidzbarką.

Susiruošę patraukiame į neišvaizdžią ir netvarkingą Olštyno autobusų stotį. Sekmadienio rytą autobusų stotis visiškai tuščia ir tyli, tik vienas kitas keleivis praeina ar autobusas pravažiuoja.

Pažiūrime autobusų stoties informaciją. Nors namuose nagrinėtas tinklapis https://en.e-podroznik.pl/ rodė visą pluoštą mums reikalingos krypties autobusų išvykimo laikų, tačiau realybė pasirodo visiškai kitokia. Tiesa, iš Olštyno į Lidzbark Warminski per dieną vyksta tikrai daug autobusų, bet dėl rytdienos planų iškart sunerimstame.

Mikroautobusas į Lidzbark Warminski pajuda 08:30. Už bilietus vairuotojai sumokame po 9 zlotus ir skriejame Olštyno gatvėmis. Olštyną ir Lidzbark Warminski skiria 50 kilometrų.

Kelias geras, netrunkame išvažiuoti iš miesto ir grožimės vaizdingu kraštovaizdžiu. Lidzbark Warminski pasiekime per valandą.

Lidzbark Warminski autobusų stotis yra šalia geležinkelio stoties. Tiesa, tos stoties tėra tik kelios platformos be jokios informacijos. Mikroautobuso vairuotoja pasako, kad atgal į Olštyną mikroautobusas išvyks iš pirmos stotelės.

Išlipę nusifotografuojame lauke ant informacinės lentos pakabintą grafiką ir leidžiamės link senamiesčio.

Gražų ir saulėtą rytą norisi gamtos, tad pirmiausiai sukame į bulvarą prie Lynos upės – bulwar nad Lyną. Upę pereiname nedideliu pėsčiųjų tiltu. 




Kadaise Lidzbark Warminski buvo Varmijos sostine, o dabar yra vidutinio dydžio miestas Varmijos Mozūrų vaivadijoje.

Pirmieji įrašai apie šią vietovę rasti nuo 1240 metų, kuomet Lecbargas (tuometinis Lidzbarkas) buvo užkariautas kryžiuočių. Daugelį metų miestas buvo ordino rankose. 1245 metais jis buvo atiduotas Varmijos vyskupui Anzelmui, o 1308 metais gavo miesto privilegijas.

Tikrasis ekonominis miesto bumas įvyko po to, kai vietinė pilis buvo pasirinkta kaip vyskupų susirinkimų vieta. Pilis tapo administraciniu, teisminiu, kultūriniu ir švietimo centru.

Vėliau Lidzbark Warminski priklausė tai Prūsijai, tai Lenkijai.

1807 metais čia įvyko vienas didžiausių Napoleono karo mūšių: Heilsbergo mūšis (tuometinis Lidzbark Warminski vardas).

Miestas Lenkijai buvo perduotas tik pasibaigus Antrajam pasauliniam karui. Karo metu Lidzbark Warminski stipriai nukentėjo, o dabar jis patiria turizmo ir ekonomikos augimą.

Einame parku palei Lyna upę. Šalia upės yra įrengta nedidelė vasaros estrada. Patinka, nes ji yra dengta. 




Paupio takas yra tvarkingas. Senamiesčio pusėje palei upę yra nutiestas dviračių takas.

Prieiname grojantį medį. Jis reaguoja į judesį ir vos mums pasirodžius užgroja linksmą populiarią melodiją. 




Nuo tako matome gražų Lidzbark Warminski miestą. 




Pėsčiųjų takas. 




Artėjame prie bulvaro pabaigos. 




Paskui pereiname judrią gatvę ir sukame link Oranžerijos parko (park Oranžeria). 




Ant aukštos kalvos stovi dailūs rūmai, o parkas pilnas šioje kelionėje mūsų pamėgtų baltų jukų žiedų. 




Rūmuose dabar veikia biblioteka. Link jos lipame prabangiai atrodančiais laiptais. Nuo aikštelių pasigrožime parku ir priešais stovinčia šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčia (Kościół parafialny św. Apostołów Piotra i Pawła). 




Ankstų sekmadienio rytą biblioteka užrakinta. Apeiname aplink pastatą ir apžiūrime miesto istoriją pristatančią lauko ekspoziciją.

17 amžiuje ant šios kalvos buvo pastatyta pirmoji vasaros rezidencija, kuri Šiaurės karo metu buvo sugriauta. Po karo rūmai buvo atstatyti, o vieta gavo Oranžerijos pavadinimą. Mat naujasis šeimininkas vyskupas Potockis pastatą pastatė daug modernesnį ir dailesnį. Tačiau galutinį įvaizdį pastatui ir parkui sukūrė vyskupas Ignacy Krasicki, kuris taip pat buvo ir poetas, prozininkas, komedijų autorius, enciklopedininkas ir publicistas. 

Vyskupas rūpinosi ne tik Oranžerija, bet plėtė parkus visame mieste.

Pasigrožėję Oranžerija pasileidžiame žemyn. 




Perėję judrią gatvę einame šaligatviu ir susižavime kitoje Lyna upės pusėje besimatančiu istoriniu ansambliu. 




Prieš mus stovi kryžiuočių pilis, o atsisukus atgal – nuo Oranžerijos apžiūrėta šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčia. 




Lyna upė. 




1315 metais įkurta šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčia. Šalia bažnyčios stovi vienuolynui priklausantys pastatai. 




Sukame link pilį juosiančio Pilies kanalo – Fosa Zamkova. Kitoje kanalo pusėje stovi prabangus pilį primenantis Krasicki viešbutis. 




Į viešbučio kavinę vedantis tiltas. 



 

Dailūs viešbučio bokštai. Vaizdas fantastiškas. 




O priekyje – kryžiuočių pilis. 




Taip ir nežinau, į kurią pusę žiūrėti: į pilį – viešbutį ar į kryžiuočių pilį. 




Besimėgaudamos ansamblio grožiu iš lėto žingsniuojame palei kanalą nutiestu pėsčiųjų taku. Net nepastebiu, kaip ateiname iki kryžiuočių pilies, priešais kurią pamatome didelį amfiteatrą. Tokio tipo vasaros renginių vietos šiaurinėje Lenkijos dalyje labai populiarios. 




Kryžiuočių pilis. Netrukus trauksime pasižvalgyti į jos vidų. 




Kelios minutės – ir mes jau kieme. 




Nuo pilies prieigų pasigrožime Lidzbark Warminski senamiesčiu. 




Už pilies lankymo bilietą sumokame po 14 zlotų. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad pilyje esančiam apžvalgos bokštui reikalingas atskiras bilietas. Manėme, kad į mūsų bilieto kainą jis yra įskaičiuotas, bet pasirodys, kad ne. O kasininkė jo įsigyti nepasiūlė.

Sekame rodykles į ekspoziciją. Pirmiausiai leidžiamės į rūsį. 




Lidzbark Warminski pilis pastatyta 1350-1401 metais vietoje prūsų pilies Lecbarg, buvusios Alnos ir Simsarnos upių santakoje. Ilgą laiką čia buvo Varmijos vyskupijos kapitulos rezidencija, o pilis atliko rytinės Varmijos sienos apsaugą.

Rašoma, kad vienas iš Varmijos vyskupų buvo Lukas Vacenrodė (lenk. Lukasz Watzenrode), Mikalojaus Koperniko dėdė. Teigiama, kad su jo parama Kopernikas kurį laiką susiejo savo gyvenimą, mokslinę ir publicistinę veiklą su Varmija ir šia pilimi. Taip pat vyskupų kapitulos rūmai suformavo Koperniko požiūrį, priešingą kryžiuočiams.

Nuo 16 amžiaus pabaigos pilis palaipsniui ėmė netekti gynybinės reikšmės ir virto ištaigingu kunigaikščių dvaru, turtingu prašmatniais namų apyvokos daiktais, bibliotekomis ir meno kūriniais.

Vyskupo rezidencijos klestėjimo laikotarpis pasibaigė 1772 metais Varmijai atitekus prūsams. Paskutinis Varmijos vyskupas, pilyje rezidavęs beveik trisdešimt metų, buvo Ignacy Krasicki. Jam išvažiavus 1794 metais apleistas statinys pamažu pradėjo nykti.

Pirmieji kompleksiški pilies restauravimo darbai pradėti 1927 metais.

Einame iš aukšto į aukštą, apžiūrime sales ir ekspozicijas. Ekspozicija yra įdomi, neperkrauta, moderni. Istorijos ir muziejų nemylėtojams šios pilies lankymas yra pats tas. 





Nerimstame, ieškome, kaip patekti į apžvalgos bokštą. Čia ir sužinome, kad mūsų bilietai tam netinkami. 




Sukame atgal į menes ir bažnyčią. 





Apžiūrėję pilį vėl traukiame į jos kiemą. 



Iš kiemo sukame link mums dar nematytos Lyna upės pakrantės. 



 

Nuo pakrantės visu grožiu matosi pilis, kurią ką tik lankėme. 



Eilinį kartą pasigrožėję pilimi senamiesčio gatvėmis trepsime link jau ne kartą į mūsų akiratį patekusios šv. Apaštalų Petro ir Povilo kolegijos bažnyčios. Gatvėse išlaikytas senasis akmens grindinys. 




Lidzbark Warminski – ištisas susižavėjimas. Šįkart mūsų meilės kupinų žvilgsnių sulaukia languose kabančios dailios užuolaidos. 




Aplankome bažnyčią. Žmonės renkasi į sekmadienio pamaldas, tad nefotografuoju. O bažnyčios išorė iš toliau atrodo kur kas fotogeniškesnė.

Apžiūrėję bažnyčią žingsniuojame link buvusio malūno bei vandens elektrinės. 




Nuo elektrinės besimatantis senamiesčio vaizdas tiesiog užburia.




Nors pagrindinius Lidzbark Warminski objektus jau apžiūrėjome, tačiau norisi vaikščioti senojo miesto gatvėmis dar ir dar. Viename iš parkų trumpam prisėdame užkąsti. 




Et, kad būtume žinoję, į kokį grožį ši pėsčiųjų gatvė nuves. 




Mes pasukame kita gatve, link Rotušės. 




Nuo Rotušės einame neįdomiu keliu, kuris atveda į gėlėmis nuspalvintą pėsčiųjų gatvę. Tik kelias akimirkas pasižvalgę suprantame, kad tai ta pati prie parko, kuriame užkandžiavome, matyta gatvė. 





Po dar kelių žingsnių euforiją sukelia senamiesčio ir masyvaus keturaukščių Viršutinių vartų – Wysoka brama kompozicija. 




Kadaise Lidzbark Warminski turėjo trejus miesto vartus, tačiau iki šių dienų yra išlikę Viršutiniai.

Miesto vartai buvo pastatyti 1352 metais, o 1850 metais viršutinė dalis buvo rekonstruota. 




Esu labai laiminga, atvažiavusi į šį nepaprastai gražų miestą. Niekad nebūčiau patikėjusi, kad Lidzbark Warminski - visai atsitiktinai į mūsų kelionės „dėl visa ko“ sąrašą įrašytas miestas paliks didžiausią įspūdį ir taps ne tik dienos, bet ir šios kelionės atradimu.

Pro Wysoka brama miesto vartus išeiname už senojo miesto sienų. Šalia Wysoka brama stovi dailūs pastatai. 




Tačiau niekaip nesinori palikti netikėtai kelionės vinimi tapusio miesto, vėl grįžtame į senamiestį. 




Grindinio fragmentas. 




Laikas atsisveikinti. 




Lipame gatve link ryte matytos šv. Apaštalų Petro ir Povilo cerkvės - Cerkiew św. Apostołów Piotra i Pawła. 





Nutariame traukti į stotį. Norėtųsi dar pabūti, bet Olštyne dar turime nebaigtų reikalų.

Pakeliui pamatome paštą ir užeiname išsiųsti atvirukų keliautojams. 




Nors pagal turimus grafikus autobusas į Olštyną dar po pusvalandžio, išėję iš pašto pamatome gatve atvažiuojantį mikroautobusą su užrašu „Olsztyn“. Pakėlę ranką sustabdome. Pasirodo, tai ankstesnio laiko maršrutas. Sumokame po tuos pačius 9 zlotus ir ketvirtis po pirmos pajudame.

Išlipę Olštyno autobusų stotyje pirmiausiai tuneliu pereiname į traukinių stotį ir nusiperkame bilietą į rytdienos traukinį, o tada patraukiame į Olštyno Planetariumą.

Olštyno turbūt taip ir nebepamilsiu, nes po gražuolio Lidzbark Warminski šis miestas man dar labiau nepatinka nei vakar, tačiau pusdienį teks ištverti.

Einame judriu keliu. Aplink Planetariumą vyksta statybos ir kelio remontas.

Pats Planetariumas yra įsikūręs pilko betono pastate su apvaliu kupolu. Pavaikštome aplink pastatą. 




Rašoma, kad Planetariumas yra antras pagal dydį Lenkijoje. Kaip suprantu, konkuruoja su Varšuvos Koperniko muziejumi. Rašoma, kad per du aukštus įsikūrusiose parodų salėse lankytojai gali apžiūrėti objektus, tarnavusius nuo Koperniko laikų iki dabarties.

Planetariume taip pat galima pažiūrėti filmų, kurie vyksta kas valandą.

Radę reikiamas duris įeiname į vidų. Darbuotoja angliškai nekalba, tačiau pakviečia kalbančią moterį. Ji informuoja, kad kino seansas bus tik po valandos, parduoda bilietus, vienas jų atsieina 15 zlotų. Pasiūlytų aplankyti Observatoriją, į kurią šiuo metu yra perkelta ekspozicija, tačiau ji sekmadienį nedirba.

Nusprendžiame iki kino seanso pasivaikščioti. Patraukiame parku, esančiu už Planetariumo.

Parkas neprižiūrėtas, apaugęs žole, o jo viduryje esantys tvenkiniai – meldais. Vienai vaikščioti čia būtų labai nejauku.

Jei jau Observatorija šiandien nedirba, tai į ją bent pasižiūrime.

Observatorija yra įsikūrusi buvusiame vandens bokšte. Kai 1899 metais mieste buvo pradėta rengti nauja vandentiekio sistema, tuo laiku ir buvo pastatytas šis 500 kubinių metrų talpos vandens bokštas. Tačiau bokštas greitai tapo netinkamas naudoti.

1979 metais pastačius Planetariumą, pradėjo kurtis ir Observatorija. Taigi, vandens bokštas buvo panaudotas jai įrengti.

Prieš kelerius metus pastatas buvo atnaujintas, o pastaruoju metu jame buvo įrengtas liftas ir spalvingas išorinis apšvietimas. 




Žvilgtelėję į Observatoriją, pasileidžiame kalniuku žemyn ir netrukus vaikštome po Centrinį – Centralny parką. 




Erdviame parke vaikštinėja daug sekmadienio popietę leidžiančių žmonių, tačiau mes tik trumpai pasidairome ir grįžtame į Planetariumą.

Darbuotoja duoda ausines, su kuriomis galėsime klausytis filmo anglų kalba. Žiūrovas salėje vienas kitas.

Netrukus ant kupolo pradeda skrieti filmo kadrai. 




Filmas buvo įdomus.

Po valandos išeiname. Dar tik penkios valandos, Olštynas jau apžiūrėtas, tad nutariame eiti prie ežero. Kaip bebūtų, Olštynas yra neįprastas miestas, nes pusę jo teritorijos užima miškai ir skaičiuojama net 11 ežerų, todėl derėtų bent vieną jų pasiekti.

Pakeliui matome Rotušę. 




Judriomis ir neįdomiomis gatvėmis vingiuojame link arčiausiai esančio Ilgojo – Dlugie ežero.

Ežeras kaip ežeras. Jo pakrantė gražiai sutvarkyta. Kiek pavaikštome. 




Paskui grįžtame į senamiestį ir ieškome vakarienės. Su vakarienės paieškomis mums ir šį vakarą nesiseka.

Užeiname į kavinę, kurioje niekas į mus nekreipia dėmesio. Susiprantame, kad kaip ir vakar, turime užsisakyti ir susimokėti prie baro.

Prie baro dirbanti padavėja angliškai nekalba, tačiau kai paprašau jos kalbėti lenkiškai, ji iš džiaugsmo greitakalbe papila visą tiradą, o aš nesuprantu nė žodžio. Suprantu tik, kad mūsų norimų patiekalų „niema“, o yra tik pierogy (į kuriuos nei viena nenorime žiūrėti) ir dar kažkas. Padavėja atsiprašo, kad negali pasiūlyti mūsų norimų patiekalų, o mes išeiname.

Netekę vilties užeiname į pačioje senamiesčio širdyje esančią kavinę Staromiejska.

Draugė iš meniu išsirenka golonka, o aš – Lin w smietanie ir skaniai pavakarieniaujame. Lyną užsisakyti man kaip ir priklauso, nes juokaujame, kad ant Lyna upės kranto Lina valgo lyną.

Kam įdomu kainos, golonka kainavo 30 zlotų, tačiau draugė papildomai sakėsi bulvių. Mano žuvis atsiėjo 38 zlotus. 




Po vakarienės kiek po pusės aštuonių patraukiame į vakar lankytą švento Apaštalo Jokūbo katedrą baziliką (Bazylika konkatedralna św. Jakuba Apostola), kurioje sekmadieniais po šventų mišių vyksta koncertai.

Šv. Mišių metu katedra bazilika yra puošniai apšviesta. 




Koncertas prasideda aštuntą ir trunka beveik pusantros valandos. Praeidamas patarnautojas surenka aukas.

Po koncerto vakar atrastoje Stara Paczkarnia Olsztyn kepyklėlėje, esančioje Prosta pėsčiųjų gatvėje, perkame spurgų Donut rosa. Jos tokios pat skanios kaip vakar. Jų vienetas kainuoja 3 zl.

Paskui patraukiame namų link.