2018 m. birželio 12 d., antradienis

Šiaurinė Portugalija: žygis Miradouro de Sao Leonardo da Galafura trasa.

Vakar Lamego ir Pinhao.

2018-06-12. Antradienis. Žygis Miradouro de Sao Leonardo da Galafura trasa.

Šiai dienai buvau suplanavusi dar vieną žygį vynuogynais ir oras rodėsi būsiantis tam palankus. Atrodo, turėčiau džiaugtis nauja gražia diena ir laukiančiais nuotykiais, tačiau į žygį vykstu pilna nerimo širdimi.

Jei anos dienos Quinta Nova žygio trasa buvo išsamiai aprašyta šio vyno ūkio tinklapyje, o maps.me žemėlapyje buvo aiškiai pavaizduotas kelias, tai šiandien keliaujame į visišką nežinią.

Prisipažinsiu, teko nemažai pavargti ieškant antrojo žygio po vynuogynus maršruto. Interneto platybėse užtikau kelias užuominas apie Deuro slėnio trasas, tačiau niekur neradau detalaus jų aprašymo. Tik Wikiloc tinklapyje pavyko rasti kelis kiek detaliau išdėstytus variantus. Vieną iš jų – 14,5 km ilgio žygį Miradouro de Sao Leonardo da Galafura trasą ir pasirinkau.

Žygio maršrutas prasideda ir baigiasi Covelinhas kaime. Pakilti, po to nusileisti teks po beveik 640 metrų. Kelyje turėtume užtrukti septynias su puse valandos.

Wikiloc tinklapyje rastą žygio žemėlapį nusikopijuoju į Maps.me programą telefone. Tik neaišku, kokia yra trasos būklė, bet noras pavaikščioti aukštais Deuro šlaitais toks didelis, kad nusprendžiu rizikuoti ir žygiuoti nežinodama, nei kokia tai trasa, nei kas mūsų laukia. Draugę nuteikiu būti pasiruošusiai viskam ir pajudame.

Traukiniu vyksime iki Covelinhas stotelės. Traukinys iš Peso da Regua (Regua) išvažiuoja 09:10, bilietas į vieną pusę kainuoja 1,60 Eur. Iškart perkame atgalinį bilietą, nes žinome, kad nedidelėje Covelinhas kaimo stotelėje kasos gali ir nebūti.

Kelionė trunka gerų dešimt minučių. Iš traukinio išlipame Covelinhas stotelėje ir pirmiausiai patraukiame į tokio paties pavadinimo kaimą.



Gyvenvietė dešiniajame Deuro upės krante esančio Covelinhas kaimo vietoje, spėjama, gyvavo jau 200 metų prieš Kristų, tik tuomet ji buvo vadinama Covelas. Legendos pasakoja, kad šioje vietoje būta aukso gyslų. O karų metu vietiniai į priešus mėtydavę avių kaulus, manydami, kad pastarieji virs akmenimis.

Dabartiniam kaimui pradžią davė romėnai. Jie pradėjo statyti įtvirtinimus nuo priešų apsiginti. Vienas iš jų ir buvo Covelinhas.

12 amžiuje krašte gyveno ir vyndaryste užsiėmė cistersinų vienuoliai. Gamtos ir Dievo sukurtas produktas vienuolynui atnešė daug pelno.

1756 metais karaliaus įgaliotinis atliko žemių pertvarką ir nustatė vynuogynų ribas. Senuosius riboženklius galbūt mums pavyks pamatyti

Einame ramia Rua do Senhor da Boa Passagem gatve. Iš ryto kaimas tylus. Kažkokių ypatingų objektų Covelinhos nėra. Už nepilno kilometro prieiname baltą žemėlapyje nė nepažymėtą koplyčią.



Nuo koplyčios gatvė sukasi ir eina palei upę. Ją kertame nedideliu tiltu. Besižvalgydamos į namus serpantinu į šlaitą lipančia tuščia ir tylia gatve traukiame iki pagrindinės kaimo bažnyčios - 90 metrų aukštyje esančios Igreja Matriz de Covelinhas, kurios bokštas šviečia iš toli. Ją pasiekiame lygiai dešimtą valandą ir išklausome varpų gaudesį.









Nuo bažnyčios sukame į EM-313-1 kelią, vedantį iki mūsų žygio starto. Dabar pro vynuogynus kilsime į Marão kalnus.

Iš pat ryto karšta. Kelias ramus, apačioje lieka Deuro upė ir vaizdingas kelias. Einame iki nuorodos, rodančios į kapines. Pakeliui kažkur aploja nedidelis šunelis. Iki kapinių nueiti neskubėdamos užtrunkame gerų dešimt minučių. Netrukus kapinės lieka šalia, o mes trepsime keliu tolyn.



Už poros minučių pasiekiame vietą, kurioje turėtų išeiti dar vienas iš kaimo vedantis kelias. Deja, jis užtvertas aukšta metaline tvora ir vartais.



Pabandome atidaryti, nes galvojame, kad vartai tik dėl akių, tačiau jie tikrai užrakinti. Pasidžiaugiame, kad teisingai pasirinkome ateiti keliu, vedančiu pro bažnyčią. Kitu atveju būtų tekę grįžti atgalios.

Einame keliu tolyn, tačiau tie užrakinti vartai pasėjo šiek tiek nerimo: o jei bus užrakinta ir ten, kur turėtume pasukti į trasą? Tačiau nerimą savyje bandau užgniaužti ramindama, kad blogiausiu atveju EM-313-1keliu eisime iki Galafura kaimo.







EM-313-1keliu eiti iki Galafuros kaimo neprireikė, nes ties mano maps.me programos žemėlapyje pasižymėta vieta į kalną pasuka neplatus žvyro kelias. Žvyrkelio pradžioje stovi ženklas, kad šis kelias priklauso savivaldybei, turbūt todėl jis neužtvertas.

Taigi, vos po pusės vienuolikos sukame žvyro keliu, kuris bus mūsų trasa. Jis vėsiu mišku palengva kyla aukštyn.



Tarpais kelio pakraštyje ant medžių yra priraišiotos raudona- balta juostelės. Pagalvoju, kad gal jos žymi trasą, gal iš tiesų čia yra oficiali trasa ir tikiuosi kur nors pamatyti jos ženklą bei pasiekti savo sumanymo tikslą. Tačiau panašu, kad oficialios trasos čia nėra, o žygeiviai žygiuoja paprasčiausiais šlaitus išraizgiusiais keliukais.



GPS seka iš Wikiloc žemėlapio nusižiūrėta ir mano pačios dar prieš kelionę maps.me žemėlapyje susižymėta trasa. Galbūt kai kur nuo trasos, sudėliotos telefone, nutolsta, tačiau grįžta į savo vietą. Nerimas kiek atslūgsta ir pamažu judame į priekį.

Pro medžių properšas matosi kalnų šlaitai.



Po nepilnų dvidešimties minučių pasiekiame pirmąją kryžkelę. Nėra jokių rodyklių ir jei ne GPS bei maps.me žemėlapis, mums čia būtų riesta. Dar daugiau - po kokių dešimties minučių GPS rodyklė nutolsta nuo žemėlapyje pažymėto kelio. Eiti neramu, tačiau laiko turime, todėl rizikuojame. Eidama pastebiu, kad GPS rodyklė atkartoja šone likusio kelio vingius, o po kurio laiko grįžta ten, kur reikia – į žemėlapyje pavaizduotą trasą.

Paskui kelias išeina iš miško į atvirą vietą ir sukiojasi pro vynuogynus. Vynuogynai čia ne tokie išpuoselėti, kokius anądien matėme aplink Quinta Nova.

Vaizdų dovanoja apačioje tekantis Deuras.








Šiandien oras be lietaus, todėl vynuogynuose matome daug dirbančių žmonių. Dauguma purškia vynuoges. Žmonės mandagūs, sveikinasi.

Ketvirtis po vienuolikos prieiname labai statų kalną, į kurį lipant tenka gerokai paprakaituoti. Tačiau statumą šturmuoti tenka geras penkias minutes ir netrukus vėl įeiname į palengva kylantį kelią. Nespėjame apsidžiaugti, o kelias kažkur kalno viršuje staiga baigiasi. Sekundę sutrinku, bet norėdamos judėti pirmyn, turime tik vieną pasirinkimą: eiti per staiga prasidėjusią žydinčią pievą. Juolab, kad maps.me žemėlapis čia rodo kelią.

Nusprendėme teisingai, nes vos už kelių metrų kelias vėl atsiranda ir daro posūkį.

Dabar yra pusė dvylikos. Likusį kelią turėsime eiti nosies tiesumu, nors nuo kelio bus nemažai atsišakojančių kelių.



Be ketvirčio dvyliktą vėl prieiname besišakojančius kelius. Vienas jų veda į Galafura kelią, o kitas - į mūsų tikslą: Sao Leonardo viršūnę.

Sukame kairiuoju ir patenkame į aukšta žole apaugusį turbūt vos kelis kartus per metus pravažiuojamą kelią.



Kelias minutes einame šiuo vos įžiūrimu keliu. Netrukus priekyje ant aukšto šlaito pamatome asfalto kelią. Tačiau laukia nemažas iššūkis į tą šlaitą užlipti. Mat iki viršuje nutiesto kelio veda siauras lietaus paplautas takelis. Apačioje matosi aukštokas žvyro šlaitas. Tačiau kažkaip užlipame. Čia labai pagelbsti lazdos.

Ant kelio pristoję automobilių. Pasigrožėti nuo Miradouro de São Leonardoda da Galafura apžvalgos aikštelės besimatančia panorama sustoję keliautojai į mus, iš kažkur išnirusias, pasižiūri labai keistai.



Užeiname į šalia automobilių stovėjimo aikštelės esantį tvarkingą ir nemokamą tualetą, o tada laipteliais lipame į viršų.



Iš pradžių žiūrime į Sao Leonardo koplyčią, po to einame iki už jos esančių akmenų, kur yra pati kalno viršūnė.

Pamatome betoninę konuso formos Sao Leonardo kalno žymą -Marco geodesico Monte de São Leonardo. Kalnui São Leonardo pavadinimas duotas siekiant pagerbti 5 amžiuje veikusio vienuolyno globėją. Šventas Leonardas yra kalinių, palikuonių, kalvių ir šaltkalvių globėjas. Rugpjūčio mėnesį į apylinkes švęsti šv. Leonardo šventės suguža lankytojai.



Atsiveria gražus vaizdas į Deuro slėnį ir apačioje tekančią Deuro upę.




Kelionių gidai šią apžvalgos aikštelę pristato kaip dieviško grožio. Man ji tik graži. Planuodama šią kelionę galvojau, kad ši trasa turėtų būti įspūdingesnė nei anądien eita Quinta Nova. Tačiau su drauge vienbalsiai nusprendžiame, kad ši trasa yra mažiau graži. Vis tik reikėjo maršrutą dėlioti atvirkščiai: pirmą šią, o po to Quinta Nova.

Kalno viršuje, 640 metrų aukštyje medžių apsuptyje stovinti ir į apačioje tekančią Deuro upę žiūrinti nedidelė kukli dviaukštė Capela São Leonardo da Galafura koplyčia, pastatyta 18 amžiuje. Koplyčios šone yra Galafuros apylinkėse gimusio žymaus praeito amžiaus portugalų rašytojo Miguel Torga užrašyti poemos žodžiai. Deuro slėnio vaizdai įkvėpė poetą 1977 metais parašyti vieną žymiausių jo poemų.




Apsidairome aplinkui. Šalia koplyčios yra įtaisyta daug poilsio vietų, tad čia pat papietaujame įsidėtu maistu.



Paskui grįžtame prie koplyčios ir einame prie už jos esančių akmenų.




Ant akmenų prisėdę nemažai žmonių. Vaizdas puikus, tačiau gražių vaizdų jau esame prisižiūrėję, todėl nusprendžiame negaišti ir eiti tolyn.

Šįkart leidžiamės asfalto keliu. Kelias eina pro daugybę poilsiui skirtų aikštelių. Už jų nuo šlaito galima pasidairyti į apylinkes.



Kelias leidžiasi žemyn.





Pakeliui prieiname kavinės „Sao Leonardo“ pastatą.



Planavome čia nusipirkti ledų, tačiau kavinė uždaryta. Nieko kito nelieka, kaip toliau leistis asfalto keliu žemyn. Eismas neintensyvus, eiti spartu.

Šiandien buvau numačiusi aplankyti senąsias maurų kapines. Pakeliui pamačiau į jas rodančią nuorodą ir labai apsidžiaugiau.

Praėjęs apdegusį mišką, į kapines vedantis kelias atsišakoja į kairę. Dabar jau tenka eiti nebe asfaltu, o sunkiai nusakomo paviršiaus keliu. Kai kur jis dengtas plytelėmis, kai kur padorus žvyrkelis, kai kur mašinų ratais išmindytas šunkelis, kai kur vėl plytelėmis klotas. Kelias įvairus.







Įvairūs ir aplink matomi vaizdai. Aplink plyti vynuogynai, tolumoje žaliuoja kalnų slėniai, auga medžiai, žydi gėlės.

Netrunkame prieiti senąsias maurų kapines. Jų vietą rodo akmeninės juostos.



9 -11 amžiuje veikusios senosios maurų kapinės Cemiterio dos Mauros – tai viduramžių nekropolis. Iš smėlio ir akmenų pastatytas nekropolis dar vadinamas “Fonte dos Mouros”. Šiuo metu yra išlikę tik griuvėsiai.

1943 metais šioje vietoje buvo atliekami dideli kasinėjimai. Buvo rasta aukso monetų su pavaizduotu sfinksu ir iškaltu užrašu "Agripina".



Kažko įspūdingo čia nėra, todėl nė nesustojame ir keliu einame tolyn.

Tiesa, kaip tik dabar tenka apsispręsti, kur toliau eiti: į Galafura kaimą ar grįžti į kelią ir bandyti įveikti likusią trasos dalį.

Man rūpėtų pamatyti Galafura kaimą, tačiau neaišku, kokia trasa mūsų dar laukia. Nusprendžiame verčiau pasilikti šiokį tokį laiko rezervą likusiam etapui įveikti ir suksime link tos vietos, kurioje nusukome į maurų kapines.

Į kelią trauksime kitais keliukais, nei atkulniavome iki kapinių.






Netoli kelio prieiname kelis didelius gyvenamus namus. Iš vieno kiemo išlėkęs nedidelis šunėkas aploja ir šaižiu kiauksėjimu mus lydi iki pat kelio.

Perėję kelią, lygiai pusę dviejų sukame į Caminho de Vila Cova keliuką. Čia pat mus pasitinka iššūkis: didelė per visą keliuką išsiplėtusi bala. Tenka rankomis stipriai kabintis į sodybos sieną ir tokiu būdu pereiti kliūtį.



Kurį laiką einame tvarkingu žvyrkeliu. Kelias nestačiai leidžiasi žemyn, oras geras. Vaizdus kol kas užstoja medžiai, tačiau retkarčiais pro juos šmėžuoja žemyn besileidžiantys slėniai.




Po dvidešimties minučių lengvo, bet nelabai įdomaus kelio pasimato pirmieji žemai tekančio Deuro vaizdai.



Keliu pravažiuoja mašina, kurią praleidžiame palipę į šoną. Važiuojantys žmonės šypsosi ir padėkoja.

Pro nesibaigiančius vynuogienojus žemyn vingiuojantis keliukas statėja. Pasidžiaugiu, kad vis tik gerai, kad šia trasa nėjome užvakar, kuomet nors ir trumpai, bet lijo lietus.




Nors kelias status, bet atsiveriantys slėniai yra fantastiški. Nespėju dairytis, nes nuo kiekvieno posūkio vaizdas vis kitas. Nuo šio momento prasidės fantastiško grožio trasos etapas. 

Šiandien vynuogynuose pilna žmonių. Purškia, skina lapus ar dar kažką daro.






Antrą valandą prieiname keistą akmeninį stulpą su jame iškaltais ženklais. Tai Feitorija – senąsias vynuogynų ribas rodantis ženklas.



Po 15 minučių prieiname dar vieną Feitorijos ženklą.






Kelias nepaprastai vaizdingas, tačiau stačiame slėnio šlaite labai kepina saulė. Pusė trijų, draugė nusvilusi ir traukia marškinius.

Gera nuotaika leidžiamės žemyn. Po kelių minučių kažkas iš viršaus nuo kalno mums šaukia bei kažką rodo. Nieko nesuprantame, bet nusprendžiame, kad galbūt tie žmonės pasilabinti nori.




Už kito posūkio vėl girdime tų pačių žmonių balsus, tik šįkart jie skamba rimtai. Apima didelis nerimas. Negana, kad visą kelią jaučiau netikrumą dėl pasirinktos trasos, tai dar ir tie šūksniai. Kas ten priekyje mūsų laukia? Uždarytas ar užgriuvęs kelias? Palaidi šunys ar piktos bitės? O gal čia iš vis negalima vaikščioti? Gal dėl šios priežasties Deuro slėniais beveik niekas nežygiuoja? Tačiau iki šiol matėme tik mums palankumą rodančius žmones ir niekas mūsų neperspėjo.

Kad ir kaip neramu būtų, einame pirmyn. Mintyse svarstau, ką reiktų daryti, jei tektų grįžti atgal. Juk į tokį statų kalną kilti tikrai nesinorėtų. Visiems rekomenduoju šia trasa eiti tokia kryptimi, kokia ėjome mes.
Dėl visa ko draugę perspėju būti pasiruošusiai perlipti tvorą ar net grįžti atgal.

Netrukus šalia keliuko pamatau savivaldybei priklausančio kelio ženklą. Na, bent jau policijos mums neiškvies.
Iš priekyje esančio namo šunys taip pat neišbėga.





Trečia valanda. Sodyba lieka už.mūsų, o prieš akis atsiveria Deuro upės vaga. Labai gražu, tačiau karštis ir nerimas užgožė norą džiaugtis.







Gerą pusvalandį vingiuojame Deuro pakrante. Kelias čia nestatus, o palengva besileidžiantis.




Stebime šlaito apačioje naujai rengiamas terasas, dairomės į neseniai pasodintus alyvmedžius. O dar tas gražuolis Deuras. Juo retkarčiais praplaukia dideli laivai.












Pusę keturių priartėjame prie Covelinhas kaimo. Pasirodo pirmieji namai, o mes apsidžiaugiame, kad per tvorą lipti neteks.

Kas norėsite kartoti mano kelius, rekomenduoju pasitikrinti, ar tikrai jais galima vaikščioti.






Sulėtiname žingsnį. Traukinys tik po šešių, o laiko turime per akis. Slenkame kaimo gatvėmis. Būtų getai atsigaivinti kokioje kavinėje, tačiau ketvirtą valandą tikrai nesitikime kažką rasti atidaryto.




Einame link artimiausios žemėlapyje rodomos kavinės. Ketvirta valanda, moteriškė kaip tik ją atidaro.

Einame į vidų ir perkame alaus. Viduje vėsu, tad ilgokai pasėdime.

Tada dar užsimanome ledų. Su ledais einame į kiemą ir taisomės po skėčiu.

Kavinėje be ant kėdžių miegančio vyriškio nieko daugiau nėra.

Išėjusi darbuotoja prižadina miegalių. Netrukus į kavinę ateina dar keli žmonės. Nei vienas jų nekalba angliškai, tačiau nori pabendrauti.

Ir pabendraujame, taip užmušame nemažą gabaliuką laiko.

Galiausiai išeiname. Iki traukinio dar ko ne dvi valandos. Nutariame grįžti į tą pačią vietą, iš kur atėjome baigę žygį ir dar kartą pasigrožėti Deuru. Tačiau labai karšta. Draugė nori eiti į traukinių stotį, aš pusantros valandos prasėdėti stotyje nenusiteikusi, todėl noriu dar pavaikščioti. Išsiskiriame ir kiekviena nueiname su savo norais.



Aš einu gatve aukštyn iki ryte matytos bažnyčios.



Nuo bažnyčios suku į už jos esančią gatvelę ir netyčia atrandu įdomią koplyčią.



Nedidele gatvele pasileidžiu žemyn.



Covelinhas kaimo gatvės jaukios ir mielos, galima būtų klaidžioti, tačiau į kūną smelkiasi tinginys ir nuovargis. Nors iki traukinio dar visa valanda, tačiau nusprendžiu judėti link traukinių stoties.

Perėjusi upę einu tuo pačiu keliu, kaip kad čia atėjau ryte. Pavakario saulė šviečia iš kito kampo, todėl ryte matyti kalnų šlaitai dabar atrodo kitokie.






Praėjusi ryte pamatytą žemėlapyje nepažymėtą koplyčią, apačioje prie Deuro upės pamatau traukinio bėgius. Kaip tik toje pusėje, kur yra Covelinhas traukinių stotis, sutūtuoja traukinys. Jis turėtų važiuoti į Pocinho, todėl minutę palaukiu ir jį įamžinu.




Nusileisti prie stoties netrunku. Randu ten sėdinčią savo bičiulę. Atsisėdu prie jos. Iki traukinio laiko dar nemažai, bet pagaliau sulaukiame.

Jei dar kada nuspręsiu aplankyti šiuos kraštus, tai padaryti norėčiau rudenį ir sudalyvauti derliaus nuėmimo atrakcijoje, nesvarbu, kad ji daug kainuoja. Gal netgi pavyktų basomis kojomis paminti vynuogių masę. Vynuogynai mane stipriai įtraukė.

Išlipę Regua traukinių stotyje, einame vakarieniauti. Šįkart užklystame taverną Do Jerere. Sakomės Bacalhau pagal Jerere. Gauname Bacalhau ko gero iš nesunaudoto maisto likučių, bet skani.




Pavakarieniavę einame pasivaikščioti ir atsisveikinti su Regua.



Parėjusių laukia daiktų pakavimas.