2019 m. rugsėjo 9 d., pirmadienis

Rumunija: Mărginimea Sibiului ir žygis Răşinari - Cisnădioara - Prislop – Răşinari.


Vakar buvome Alba Julia.


2019-09-09. Pirmadienis. Mărginimea Sibiului: žygis Răşinari - Cisnădioara - Prislop – Răşinari.

Cindrel ir Lotru kalnų papėdėje į vakarus nuo Sibiu esantis Mărginimea Sibiului yra unikalus 18 kaimų apjungiantis etninis regionas.

Šio regiono kaimai intensyviausiai kūrėsi 14 – 15 amžiuje, kuomet neapsikentę saksų ir Vengrijos karaliaus priespaudos Sibiu gyventojai bėgdavo iš miesto. Pabėgėliai apsigyveno slėnyje prie kalnų, o jų pragyvenimo šaltiniu buvo avininkystė.

Geriausiai Mărginimea Sibiului regione yra žinomi Saliste, Poiana Sibiului, Sibiel, Fântânele, Gura Râului, Răşinari, Orlat, Jina kaimai, kuriuos kelionių gidai rekomenduoja aplankyti. Į kelis iš jų visuomeniniu transportu iš Sibiu nukeliauti yra paprasta.
 

Planuodama kelionę labai apsidžiaugiu radusi iš regiono kaimų vedančių žygių trasų. Taigi, nutarusi sujungti pažintį su Mărginimea Sibiului bei galimybę pasivaikščioti, savo sumanymą įtraukiu į Rumunijos kelionės planus.
 

Mes su Mărginimea Sibiului etniniu regionu susipažinsime pabuvę seniausiame regiono kaime - Rășinari, kuris pirmą kartą buvo paminėtas 1204 metais, o jo pavadinimas kilęs nuo ano meto gyventojų amato – rinkti ir pardavinėti dervą.

Miesto autobusas Nr. 22 nuo Sibiu traukinių stoties (Gara) pajudės lygiai septintą. (Sibiu visuomeninio transporto grafikus galima rasti https://www.sibiucity.ro/index.php/en/transport )

Tiesa, Rășinari galima pasiekti ir bėgiais. Iki 2012 metų Rășinari buvo sujungtas su Sibiu per Dumbravos mišką nutiesta maždaug 8 kilometrų ilgio tramvajaus linija. Nutraukus tramvajaus maršrutą, dalis bėgių buvo išardyta, bet dabar tramvajaus linija yra atnaujinta ir sezono metu kelis kartus per dieną kursuoja turistinis traukinys. Žinoma, kad norėjosi išbandyti tokią atrakciją, tačiau šiai dienai turėjau daug planų ir tramvajaus grafikas atrodė vėlyvas, tad nutariu į Rășinari vykti ankstų rytą autobusu.

Netoli Sibiu Gara autobusų stotelės stovinčiame savitarnos aparate nusiperkame vienkartinių bilietų (vieneto kaina – 2 lėjos).

Atėję į stotelę autobuso Nr. 22 nematome, tačiau tolėliau stovi kitas autobusas, su lentele, skelbiančia, kad važiuoja į Paltinis. Žinau, kad mums reikalingo autobuso Nr. 22 kryptis taip pat yra Paltinis, todėl įlipame. Už bilietą iki Paltinis vairuotojui sumokame po 9 lėjas ir paprašome, kad išleistų Răşinari kaime, nes, kaip supratau, Răşinari stotelės nėra.

Pajudame lygiai 07:00, turbūt čia ir yra Nr. 22 autobusas.

Išlipę pagrindinėje Răşinari gatvėje esančioje autobusų stotelėje sukame į šoninę gatvelę ir traukiame link jos gale matomos Biserica Sfanta Treime bažnyčios. 




Biserica Sfanta Treime (Šventosios Trejybės bažnyčia) buvo pastatyta 1801–1815 metais vietos gyventojo lėšomis, kuris paaukojo visą savo turtą jos statybai.

Rašoma, kad bažnyčios vidus yra išpuoštas dėmesio vertomis freskomis, tačiau bažnyčia dar yra uždaryta ir mums galbūt pavyks ją apžiūrėti po žygio. 





Eidamos link suplanuotos trasos pradžios apžiūrime Răşinari kaimą. Tiesa, Rășinari labiau panašus į nemažą miestelį, nei kaimą. Jis mums pasirodo labai vaizdingas ir jaukus. Kaip ir Sibiu, čia kai kurių namų stogai, ypač seni ir nerenovuoti, irgi turi akis. Kiti pastatai yra papuošti dailiomis detalėmis arba tiesiog akiai maloniomis spalvomis nudažyti.

Kiek paėję pamatome Răşinari kultūros centrą. Tačiau mane sudomina ne tiek pats centras, o faktas, kad netoli jo yra dar vienų autobusų, gana dažnai vežančių iki Sibiu miesto pagrindinių kapinių (Cimitir Sibiu), nuo kurių yra paprasta pasiekti centrą, stotelė. 




Netikėtai atrastos autobusų stotelės vietą pasižymiu žemėlapyje ir patraukiame tolyn link trasos pradžios.

Netoli nuėję pamatome nedidelę bažnyčią. Spėju, čia turėtų būti Biserica Sfantul Ilie. 





Jaukiomis pastelės spalvomis dažyti namai. 




Rășinari pabaigoje randame nedidelę pakelės koplytėtę. 




Netrukus sukame į mus iš Rășinari išvesiantį žvyrkelį. Jo pakraštyje yra sužymėti trasų ženklai. Kur jos veda, nežinau, nes trasų schemos nematėme, todėl seku savo dar namuose pasižymėtu keliu. 




Rășinari tolsta, o mes kulniuojame link gretimo - Cisnădioara miestelio. 




Apylinkės labai vaizdingos. Trasa eina kaimo vieškeliais. Esame vienintelės šios trasos žygeivės, aplink nėra nei gyvos dvasios. 






Kažkurioje vietoje trasos ženklas ir mano Maps.me žemėlapyje sužymėtas kelias išsiskiria. Su nerimu seku trasą savo telefone, mat ratais vos išvažinėtas kelias išnyksta, lieka tik siauras takelis. Guodžia tai, kad einame į reikiamą pusę ir priekyje jau matome pirmuosius Cisnădioara miestelio namus. Tačiau tuo pačiu ir sunerimstame, nes iš tų namų bei šalia besiganančios avių bandos pasigirsta šunų lojimas.

Iš kišenių traukiame ultragarso aparatus šunims nubaidyti. Nepaisant baimės susidurti su šunimis pagaliau išvydau taip trokštą pamatyti vietos gyventojo bei jo šunų ganomą avių bandą.

Kai kerdžius avis nuvaro mums nuo tako, pajudame.

Turbūt tiesa, kad aviganiai šunys žmonių nepuola, kai nejaučia pavojaus arba šalia yra šeimininkas. Šunys net neloja ir į mus nekreipia jokio dėmesio, tačiau kerdžius mus pašaukia ir kažką mums nesuprantama kalba kalbėdamas prieina artyn.

Jis man ištiesia ranką pasisveikinti ir jos nepaleisdamas bei žiūrėdamas vis kalba. Pajuntu, kad nuo jo trenkia alkoholiu. Skubu draugiškai išvaduoti ranką. Atsisveikiname. Vyras nueina paskui avis, o mes – savo keliais link Cisnădioara. 




Cisnădioara priartėja. Miestelis yra pilnas didelių prabangių ir modernių namų.

Einame į centrą. Cisnădioara centras kažkiek primena Rășinari. 




Aukštai ant šv. Mykolo kalno viršūnės matome romėniško stiliaus tvirtovę. Ji ir buvo mūsų tikslu atvykti į Cisnădioara.

Rašoma, kad Cisnădioara įkūrėjai buvo prancūzų kilmės kolonistai, atvykę čia su Cistersų vienuoliais. Jie įsitvirtino ant kalno stovėjusioje bažnyčioje ir pavertė ją tvirtove. Plokštuma, ant kurio pastatyta tvirtovė, buvo apjuosta akmenine siena. Iš tvirtovės atsiveria viso regiono panorama, todėl labai norisi pasidairyti. 




Deja, laiptai, vedantys į kalną, yra užrakinti. Turbūt kaltas pirmadienis. Prie vartų kabo informacija rumunų kalba, kaip suprantame, kviečiančia dėl vizito paskambinti pilies administracijai.

Nutariame negaišti laiko ir sukame link bažnyčios. 




Šalia bažnyčios esančioje kavinėje išgeriame kavos su bandele ir patraukiame apžiūrėti 18 amžiuje pastatytos evangelikų liuteronų bažnyčios. Pakeliui prie mūsų prisijungia šunelis. Mano bendrakeleivės šunų bijo ir jo nenori, bando jį atbaidyti ultragarsu (tačiau jis nereaguoja), o man tokie palydovai patinka. Šuo galbūt pasitarnaus trasoje meškas nubaidydamas. 





Cisnădioara. 




Evangelikų liuteronų bažnyčia. 





Jaukiomis Cisnădioara gatvėmis leidžiamės link pėsčiųjų trasos pradžios. 







Trasą randame miestelio pabaigoje, Argintului slėnyje. Ji yra sužymėta ir eina plačiu žvyrkeliu, kuriuo retkarčiais praskrieja automobiliai.

Nuo Cisnădioara nenuėję nė kilometro pamatome, anot kelionių gidų, labai ypatingą geologinį paminklą iš kreidos - Calcarele cretacice. Varlės uolą, kaip ją vadina vietiniai gyventojai. 




Uola pasirodo niekuo neypatinga, tik grįžusi namo įsitikinau, kad visas jos įspūdis yra iš apačios, o žemyn leistis mes patingome.

Vieškeliu trepsime tolyn. Kažkur prie sodybos mus lodami pasitinka trys dideli šunys. Negi teks grįžti atgalios?

Netrukus suprantame, kad šunys loja ne mus, o į mūsų kompaniją įsibrovusį keturkojį. Anuos atbaidome ultragarsu ir jie pabėga, o „mūsų“ šunelis į ultragarsą kaip nereagavo, taip nereaguoja. Ką darysi, žygiuojame keturiese.

Į tankų mišką įsukęs vieškelis virsta visiškai neįdomiu ir net bauginančiu. Jei ne šuo, man čia būtų labai nejauku. Jau pradedu galvoti, kokio velnio rinkausi šią trasą, juk mačiau, kad didelė jos dalis eis mišku. 




Kažkur miške ant rastų sėdame užkąsti. 




Kai kelyje taip ir neatsiranda nieko įdomaus ir naujo, dar kartą pasigailime pasirinkę šią trasą. Verčiau būtume po kitus Mărginimea Sibiului miestelius pavaikščioję. Norime trumpinti kelią, tačiau Maps me žemėlapyje pažymėto kelio, nuvesiančio tiesiai į Prislop kaimą, nerandame. Tiesa, neseniai matėme kelią, kurio Maps.me žemėlapis nerodo. Jau turiu patirties, kad Maps.me žemėlapyje gali būti netikslumų, tačiau ir improvizuoti būnant gūdžiame miške nesinori. Ką darysi, galime tik grįžti atgal arba nuobodžiai eiti trasa aukštyn. Pasirenkame eiti į priekį.

Viršuje labai statu, tad lipame sunkiai. Laimė, trasa yra pažymėta, tad nebėra baimės paklysti. Labai nusistebiu, kad ši trasa yra populiariųjų sąraše. Iš tiesų ja verta eiti nebent tik norint fizinę formą palaikyti.

Beveik pačioje viršūnėje pakyla vėjas ir sūkurys pradeda stipriai siūbuoti medžius. Kyla panika, kad jie pradės lūžti ir virsti, bet viskas tetrunka minutę ir niekas nenukenčia.

Šiaip ne taip pasiekiame viršų ir išeiname iš įgrisusio miško. Čia laukia didelis nusivylimas, nes aplink esanti panorama visiškai nežavinti. Vienoje pusėje matome Varful Magura viršūnę. 




Kitoje pusėje – žaliuoja miškas ir ruduoja pievos plotas. Eiti iki Rosengarten trobelės ir lipti į Varful Dragut viršūnę nėra jokio noro.

Jau kiek po vidurdienio, tad ant šlaito prie kelio sėdame pietauti.

Prieš akis – miškas su čia mus atvedusiu nuobodžiu keliu. 




Šuo ramus, maisto iš rankų negriebia, tačiau duonos ir agurko neėda, tik dešrą.

Papietavę kiek pailsime ir leisimės į kelią. 





Kokį statumą pirmai pakilome, tokį ir nusileisime, tik kitu keliu. Be to žemyn eiti kur kas sparčiau.

Mus paveja motociklais pramogaujantis jaunimas. Būtent tokioms pramogos ši trasa tinkama.

Šuo stovi viduryje keliuko ir jų nepraleidžia, o mes jo liesti bijome, bet jis šiaip ne taip susipranta ir nueina.

Po kiek laiko išeiname į laukymę. Nuo čia panorama yra labai graži, bet dėl kelių minučių grožio ši trasa netampa verta dėmesio. 







Gana sparčiai priartėjame prie Prislop kaimo. Žinau, kad Prislop yra nemažas romų kaimas. Ne romų tautybės gyventojų jame gyvena vienas kitas.

Mūsų šuo, išgirdęs romų šunų lojimą, nuskuodžia atgal. Kaimo šunys pasileidžia iš paskos. Jei nebūtų pabėgęs, būtume bandę jį kažkaip pravesti su ultragarsu. Deja, belieka tikėtis, kad vargšelis išnešė sveiką kailį.

Prislop stipriai skiriasi nuo kitų matytų Rumunijos kaimų. Vos įėjusias į kaimą iškart pasitinka netvarka, skurdas, nešvarios duobėtos gatvės, šiferio lakštais apjuosti namai. Fotografuoti nė nebandau, tik greitomis žemėlapyje susižiūriu, kuriomis gatvėmis mums verčiau išeiti. Tarptvoriuose lojančius šunis nubaidome ultragarsu.

Prislop kaimas iš kitų išsiskiria dar ir tuo, kad jis pilnas žmonių. Sutiktos moterys mums pasirodo draugiškos. Vyrai aptarinėja savus reikalus. Baimę kelia tik vaikai.

Vaikų Prislop kaime pilnos gatvės. Jie nesėdi kambariuose prie kompiuterių ar išmaniųjų telefonų, bet pagal amžių susibūrę į grupes gyvai bendrauja gatvėse, karstosi po medžius, važinėja dviračiais. Pasijuntu lyg būčiau grįžusi 30 ar dar daugiau metų atgal.

Vaikai mus kalbina, bet mes į jų kalbas nereaguojame. Paskutiniai po medžius besikarstantys mus pamatę pradeda šaukti „bubo, bubo“. Spėjame, kad prašo pinigų. Kai nutolstame, į mūsų pusę atskrenda stiklo šukė. Keliautojų forume skaičiau, kad į kažką skrido akmenys.

Tas incidentas sukelia nemalonius jausmus, tad kiek kojos neša skuodžiame į Rășinari. Į jį iš Prislop veda platus cemento kelias.

Kaip bebūtų, pamatyti romų kaimą buvo labai įdomu. Nedrįstu primygtinai rekomenduoti tą padaryti kitiems, tačiau ir atbaidyti nenoriu. Verčiau kiekvienas nusprendžia pats.

Rășinari atėjus nuo Prislop kaimo. 




Nors laikas dar nevėlus, tačiau visiškai neįspūdinga trasa išvargino, tad nutariame surasti autobusą ir važiuoti į Sibiu.

Pakeliui pamatome 1300 metais Rășinari kaime įkurtą Biserica Cuvioasa Paraschiva bažnyčią. 




Rašoma, kad 18 amžiuje rekonstruota bažnyčia išsiskiria spalvingomis ir išskirtinėmis išorinėmis freskomis, suderintomis su tokiais pat nuostabiais interjero paveikslais.

Priėjus arčiau iš nuostabos atvimpa žandikaulis. Biserica Cuvioasa Paraschiva bažnyčia yra fantastiška. 





Rășinari yra labai žavus ir dabar, rašydama dienoraštį, gailiuosi, kad skubėjome išvažiuoti. Tačiau buvome pavargę ir kojos nešte nunešė į ryte atsitiktinai atrastą autobusų stotelę.

Autobusas iš Rășinari iki Sibiu miesto pagrindinių kapinių (Cimitir Sibiu) važiuoja dažnai, jei neklystu, kas pusvalandį. Autobuso vairuotojui už bilietus sumokame po 4 lėjas ir pajudame.

Pro langą spėju pamatyti jau besiilsintį tramvajų. 




Išlipę Cimitir Sibiu stotelėje ilgokai laukiame 13 numerio autobuso, nuvešiančio mus iki Sibiu traukinių stoties.

Įlipę į autobusą pažymime Rășinari autobuse pirktus bilietus. Mąstome pažymėti ir ryte savitarnos aparatu pirktus bilietus, tačiau ant jų yra išmušta pardavimo data, tad nutariame, kad jie jau nebegalios. Čia ir padarėme klaidą, tad prasideda didysis mūsų šios dienos nuotykis.

Turbūt neteisingai supratau Rășinari autobuso vairuotojo pasakymą, kad su tuo pačiu bilietu galima važiuoti toliau, nes kaip tik į autobusą įlipę kontrolieriai pareikalauja parodyti galiojančių bilietų, o mūsų pažymėti netinka. Mūsų jauniausioji bendrakeleivė gudresnė ir dėl visa ko pažymėjo ryte pirktą bilietą, tad ramiai sėdi kikendama, o mudvi su drauge mokėsime baudą. 

Vyresnio amžiaus du vyrai kontrolieriai šiek tiek kalba angliškai. Niekaip nepavyksta nusiderėti bent iki pusės baudos, nes kontrolieriai nenori žiūrėti iš žmogiškos pozicijos. Mes juk bilietus pažymėjome, tik ne tuos.   
Sibiu visuomeninio transporto kontrolieriai yra tikri cerberiai.
 

Sibiu miesto autobusuose pirkti ir žymėti vienkartinius bilietus būtina visada, nesvarbu, iš kur važiuotumei.

Aš baudą gaunu apskritai pirmą kartą gyvenime, o dar taip kvailai, tad ir apmaudu, ir juokinga.

Išlipame Sibiu traukinių stoties stotelėje. Prie manęs prieina paskui mus išlipusi moteriškė ir paėmusi mane už rankos gestais paguodžia bei parodo į bilietų pardavimo aparatą. Rumunijos žmonės yra patys gražiausi šios kelionės prisiminimai. 

Sibiu visuomeninio transporto kontrolieriai buvo vieninteliai nusiteikę negatyviai.

Pareiname namo persirengti, o paskui trauksime pavaikštinėti po Sibiu. Šiandien vėl eisime dviese.

Iš pradžių patraukiame jau pažįstamu keliu ir ateiname iki Didžiosios aikštės - Piaţa Mare. Tris dienas trukusi šventė jau baigėsi, tad aikštė atrodo visiškai kitaip: tuščia ir labai didelė. 




Kurį laiką vaikštome po senamiestį.





Paskui pasileidžiame į mums dar nematytą Sibiu senojo miesto dalį. 




Prieš akis pasirodo Šv. Trejybės ortodoksų katedra (Catedrala ortodoxă Sf. Treime). 




Šios bažnyčios pamatinis akmuo padėtas 1902 metais, o jos statyba truko penkerius metus.

Šv. Trejybės bažnyčia nustebina dydžiu ir savo panašumu į Konstantinopolio šv. Sofijos katedrą.

Į viršų stiebiasi 45 metrų aukščio bokštai. 




Užeiname į vidų. Katedros dydis įspūdingas. Greitomis apžiūrime ir išeiname, nes pamaldos ką tik baigėsi ir bažnyčios tarnautojai pradėjo tvarkytis. Trauksime senamiesčio gatvėmis iš vienos į kitą. 




Sibiu senamiesčio periferija labai sužavi. Apačioje raudonais stogais pasidabinęs driekiasi Žemutinis miestas.

Buvęs Sibiu gamybos rajonas - Žemutinis miestas yra nepaprastai jaukus ir patrauklus savo spalvingais dviaukščiais pastatais ir gatvelėmis. 




Po Žemutinį miestą galėčiau vaikščioti ir vaikščioti, tačiau pilvas jau gurgia maršus. Pakeliui apžiūrime senamiestį ir dairomės vakarienės. 





Grįžtame į pėsčiųjų Strada Nicolae Balcescu gatvę. 




Vakarienei tinkančią vietą randame Didžiojoje aikštėje - Piaţa Mare esančiame restorane La Taifas. Aš renkuosi troškintą vištieną, draugė – spagečius. Aptarnauja greitai, o patiekalai yra labai skanūs. Besilankantiems Sibiu tikrai rekomenduoju Restaurant La Taifas.

Pavakarieniavę pavaikštome vakarinio miesto gatvėmis ir patraukiame ilsėtis.