Kapadokija: Meilės slėnis ir Göreme.

2024-10-09, trečiadienis. Meilės slėnis ir Göreme.

Vakar keliavome aplink Goreme.  

 

Paskutinį kartą užlipu į lauko terasą pasigrožti ryto dangumi skrendančiais oro balionais.

Grįžusi į kambarį, pakuojuosi daiktus. Po pusryčių lagaminus paliekame recepcijoje, o pačios išeiname pasivaikščioti po Meilės slėnį. Skrydis į Stambulą tik vakarop, tad turime laisvą gerą pusdienį. Iš pat ryto nutvilko didelis karštis, bet nepasiduodame. Pakeliui pasigrožiu panorama.

Ateinamą į gražiąją kavinę, kur anądien baigėme savo žygį Baltuoju slėniu. Danguje kabo vienas kitas oro balionas.

Uoloje iškirstais laiptais nusileidžiame žemyn į žvyro kelią. Dabar didžiausias rūpestis yra surasti taką iki Meilės slėnio uolų. Vienur statu, kitur takelis baigiasi, bet kažkur įėjimas tikrai bus.

Pagaliau pamatome įėjimą į Meilės slėnį - Bağlıdere Vadisi. Šis slėnis pavadintas Meilės, nes jame esančios uolos primena falo formą. Aš meilės jokios nejaučiu, nes nuo karščio norisi sulįsti į žemę.

Nepaisant karščio, vaikštome tarp uolų. Slėnis iš tiesų yra labai gražus ir tikrai vertas aplankyti.

Lipame vis aukštyn.

Už mūsų likusios apylinkės atrodo vis gražiau.

Kai Meilės slėnio grožybės baigiasi, suksimės atgalios.

 

Vis atsisuku pasigrožėti tolstančiomis Meilės slėnio uolomis. 

Ar tas kasdienis karštis pribaigė, ar Kapadokijos jau gana, bet Meilės slėniu praėjome per vargus ir atkaklumą. Labai gražus jis, bet karštis atėmė visą džiaugsmą.

Meilės slėnis yra gana trumpas, jį rekomenduoju jungti kartu su Baltuoju.

Pamažu judame link išėjimo.

 

Meilės slėnyje matosi takų, takelių, būtų galima klaidžioti ir klaidžioti, tačiau mums norisi tik į pavėsį.

Nuoroda, nukreipianti į Meilės slėnį. 

Sukamės atgalios. Į Göreme grįšime tuo pačiu taku, kaip ir atėjome.
Sustojame grožiojoje kavinėje išgerti šviežių sulčių. Geriame apelsinų ir granatų miksą, 150 TL. Ilgokai sėdime pavėsyje ir grožimės paskutiniais Kapadokijos vaizdais.

Grįšime į Göreme. Vis sustoju ir pasigrožiu Kapadokijos panorama. 

Kažką nuoroda dar tik nuves į Meilės slėnį, o mes jau trepsime atgal.

Kad ir koks karštas kelias būtų, randu jėgų nuo kelio pasidairyti į žemai esantį Göreme.

Göreme dar turiu neatliktą reikalą: išsiųsti atvirlaiškius bendramintėms. Pašto pastatas paprastas, tačiau keliaudamos iki jo dar pasidairome į vietinius namus. 

Pašte žmonių daug, bet aptarnauja greitai.

Paskui paskutinį kartą pasidairome į Göreme parduotuvių lentynas. Likusią dienos dalį prasėdime pavėsyje  po medžiu Göreme.

Užeiname į kavinę pietų. Valgome pides, geriame airaną. Pidė šiaip sau. Turbūt neskaniausia visos kelionės metu. Bet kavinė yra jaukioje gatvelėje.

 

Iki transfero į oro uostą likusį laiką pavaikštome Göreme gatvėmis. Šiek tiek neramu, skrydis 19:25, o transferas mūsų atvažiuos paimti 17:30. Paprastai prieš tiek laiko jau būname oro uoste, tačiau viešbučio darbuotojas, užsakęs mums transferą, patikina, kad tikrai suspėsime.

 

Vidury Göreme esančiose uolose įsikūrę kavinės ir viešbučiai. 

 

Po 17 valandos grįžtame į viešbutį susirinkti daiktų. Prisijungusi prie wifi sužinau apie giminėje ištikusią netikėtą netektį. Deja, esu čia ir kitomis dienomis kelioninio ūpo nebeturiu.  

Transferis atvažiuoja laiku. Per 20 minučių surenka ekipažą, paskui tiesiogine prasme skriejame į oro uostą, kažkur netgi per raudoną šviesoforo signalą. Oro uoste išlipame iki skrydžio likus valandai. Žmonių minios, praeiname daiktų patikrą, priduodame lagaminus, praeiname rimtesnę patikrą ir tiesiai pro vartus einame į lėktuvą. Valandos Nevşehir oro uostui tikrai užtenka. Užtektų ir pusvalandžio.
Oro uoste sutinkame pirmuosius per visą kelionę lietuvius.  

Išskrendame laiku, skrydis trunka virš valandos. Stambulo Sabiha Gökçen (SAW) oro uoste labai greitai sulaukiame bagažo ir einame į transferio į viešbutį vietą. Transferio laukiame ilgai. Nurodytoje vietoje yra budintis vaikinas, kuris visus keleivius išdalina vairuotojams. Mes savojo ilgokai laukiame. Bet iki Sultanahmet rajone esančio viešbučio nuveža greitai, per valandą. Už kelionę paklojame 45€, bet esu patenkinta, kad vėlesnį vakarą užsakiau šią paslaugą.  

Viešbutyje užsiregistruojame, išsidėliojame ir iškart einame miegoti.

 Rytoj laukia Stambulas.

 

 

 

 

 

 

Kapadokija: aplink Göreme.

2024-10-08, antradienis. Aplink Göreme. 

Vakar buvo Raudonasis ir Rožinis slėniai. 

 

Jau tampa ritualu ryte nubudus, su naktiniais šokti į džinsus ir lėkti į terasą žiūrėti balionų. Šįryt jų pilnas dangus.

 

 

Po pusryčių einame link Göreme muziejaus po atviru dangumi. Iš pat ryto karšta, eilinį kartą burnoju ant vėlyvų viešbučio pusryčių. 

Per Göreme einame kitomis gatvėmis, pasidairau į miestą dienos šviesoje.

Išėję iš miesto, trepsime palei judrų kelią. Pakeliui pasidairau į žirgų aptvarą. 

Ateiname prie Göreme muziejaus po atviru dangumi. Nors šio muziejaus neketinau lankyti dėl didelės bilietų kainos (25 eurai suaugusiam), pamačiusi į jį iš autobusų viena po kitos traukiančias turistines grupes, galutinai užslopinu šią mintį.  

Šios dienos pradžiai buvau numačiusi praeiti Kardų slėniu - Kılıçlar Vadasi.
Rašoma, kad Kardų slėnio pažintinis takas prasideda virš Göreme muziejaus po atviru dangumi. Kadangi mano pasižymėtas takas yra uždarytas ir jokių ženklų nėra, ieškome kitų. Kopiame senuoju į Ortahisar miestą vedančiu keliu ir dairomės į žemai likusį muziejų.

 

Nulipę nuo senojo kelio, vingiuojame smagiu takeliu. 

 

Pakeliui sutiktas vyras perspėja, kad šis takas veda į kopėčias, siūlo mums eiti kitu, lengvu taku. Padėkojame, sukamės atgalios ir einame lengvu, nes nei viena nenorime kopėčių. Deja, tas lengvas takas maps.me žemėlapyje net nepažymėtas, tad nežinau, kur einame, nei kur turėtume išeiti. O ir takas pasirodo visai ne lengvas, nes prieiname sunkų užlipimą į kalną. Toks užlipimas ne mūsų jėgoms. Pasidairome į priekyje matomas uolas ir grįžtame į čia atvedusio takelio pradžią. 

 

Svarstome, ką daryti toliau. Nesinori taip lengvai pasiduoti. Nutariame vis tik eiti per kopėčias, kaip jau bus sunku ar baisu, taip. Einame, bet netikėtai atsimušame į didelius akmenis, nuo kurių reiktų nulipti. Prie akmenų esanti rodyklė rodo į Raudonąjį slėnį, kuriuo ėjome vakar. Jaučiasi nuovargis po vakarykščio žygio, tad norisi kažko lengvo, taip pat nesinori kartoti jau matyto slėnio, tad nutariame mesti viską velniop ir grįžti atgal į Göreme. 

Kardų slėnio paieškose prasiblaškėme gerą valandą. Nesiseka man su trasomis Kapadokijoje. Dažniausiai daug laiko sugaištu pati nežinodama, ko ieškau. Todėl dar kartą rekomenduoju iš anksto atsisiųsti tikrųjų trasų žemėlapius.  

Karštis, nusivylimas dėl nerastos trasos visiškai numuša ūpą. Grįžčiau į viešbutį ir prasėdėčiau kambaryje visą likusį laiką. Jau noriu namo. 

Eidamos atgalios pro muziejų, užmatome priešais esančiu kalnu laipiojančius žmones. Nutariame palaipioti ir mes. 

Bevaikščiodama suprantu, kad čia ir yra mano suplanuota šios dienos trasa. Tik įsivaizdavau, kad mes turėtume eiti slėnio dugnu, o einame jo viršumi.
Žvilgsnis į Kardų slėnį iš viršaus. Slėnis teisingai pavadintas Kardų, nes smailos ir aukštos uolos yra tarsi kardai iškilę į viršų.

 

Trasa, kuria einame, yra labai vaizdinga ir lankomais objektais turtinga, tik einame visiškoje atokaitoje, nelabai kas bedomina.

Jei anas dienas iš Göreme žiūrėdavome į rausvas uolas, tai šikart žiūrime į Göreme ir už jo esantį Uçhisar miestą.

 

Kardų slėnis. Rašoma, kad Kardų slėnis yra vienas iš mažiausių Kapadokijos slėnių, tačiau jis yra vienas iš įdomiausių.

 

Žemyn į Kardų slėnį nusileisti kol kas nėra galimybės, vaikštome saulės kepinamo kalno viršumi.

 

Karštovaizdis tikrai įspūdingas, tik kaitri saulė ir niekaip nepraeinantis apmaudas dėl nevykusios trasos paieškos neleidžia pilnai džiaugtis vaizdais aplinkui.

 

Gražiosios uolos.

 

Kalną išraizgę dešimtys takelių.

 

Kažkur pamatau buvusios bažnyčios liekanas.

 

Kitur apžiūrime gyvenamuosius kambarius su durų akmeniu.

Užeiname į dar vieną bažnyčią. Jų šiame take daug, tik nebeturime sveikatos per karštį laipioti aukštais kalnais. Tesinori stovėti medžio ar uolos šešėlyje. Net ir į Kardų slėnio apačią lipti nebesinori.

 

Pamažu leidžiamės prie kelio, kuriuo ryte atėjome iš Göreme.

 

Užeiname į ūkį su arkliais ir asiliuku.

 

Galvojame atvėsti pakelės kavinėje ir leistis į arčiau Göreme esantį Zemi slėnį. Galbūt tas slėnis bus lengvesnis tokią karštą dieną. Pakeliui apžiūriu molio puodų ir turkiškų akių medžius.

Apie tai, kad Maps.me žemėlapyje yra sumaišytos Zemi ir Görkündere trasos, pasakojo bendramintis. Ryte eidama link Göreme muziejaus po atviru dangumi, mačiau nuorodas į abi trasas. Pasukame tikrąja Zemi slėnio trasa ir traukiame link Piktosios akies - El Nazar Kilise bažnyčios.

 

El Nazar bažnyčia užrakinta. Nusiminu, kad bereikalingai ėjau per tokį karštį, tačiau netrukus man sušunka vyras, kad bažnyčia atidaryta. Bažnyčios lankymas yra mokamas, bilietas kainuoja 125 TL, gaunu bilietą. Vyriškis trumpai paaiškina, kad ši bažnyčia yra priskiriama 9-11 amžiui ir aprodo freskose pavaizduotus šventuosius.

Paskui vyriškis parodo balandžių namą, pasako, iš kurios pusės užlipti pažiūrėti.

Nuėjusi į nurodytą balandžių namo pusę, užlipu. Įdomu apžiūrėti vidų, nors panašu, kad balandžių čia nebūna.

Nuo bažnyčios nutariame grįžti atgal, nes karštis net klijuoja prie žemės, o Zemi slėnio trasa kol kas yra visiškai neįdomi. Net Meskendir buvo gražesnė. Einant atgal, pamatau ženklą, kad iš Zemi galima pereiti į Görkündere slėnį. Nepaisant karščio, pasukame link Görkündere. Ši trasa yra sužymėta.

Šiek tiek paeiname žvyro keliu.

Görkündere slėnis man labai patinka nuo pirmo žingsnio, nors ir karšta.

Görkündere slėnis yra vos 3 kilometrų ilgio, tačiau į jį tikrai verta užsukti.

Görkündere slėnio uolų formų įvairovė.

Visą laiką takas vedė aukštyn. Vėsiuose uolų metamuose šešėliuose sustodavome trumpo poilsio. 

Görkündere slėnio uolų formos primena Meilės slenio grožius.

Kitoje slėnio pusėje glaudžiasi nykštukai.

Görkündere slėnis yra fantastiškai gražus.

Vis kylame aukštyn.

Pavienės uolos.

Görkündere slėnis.

Jau baigiame pakilti į patį Görkündere slėnio viršų.

Pasidairome į Görkündere slėnį iš aukštai ir patraukiame tolyn, nes takas dar nesibaigė.

Slėnio pabaigoje tenka lipti labai stačiai aukštyn. Esu skaičiusi, kad šioje trasoje būna piktų šunų. Galvoju, kad nuo tokio statumo žemyn turbūt nenusileisčiau, bet laimei šunų nėra.
Priešinga kryptimi šia trasa eiti nenorėčiau. 

 

 

Görkündere slėnį rekomenduoju įsitraukti į "būtina pamatyti" sąrašą. 

 

Užlipę stačiu šlaitu, kurį laiką einame lygiu keliu. Galiausiai išeiname į populiariąją Saulėlydžio aikštelę. Kadangi einame į ją iš kitos pusės, mokėti pinigų nereikia.

Sugrįžę į Göreme dairomės vakarienės. Nutariame vakarieniauti anąkart mums patikusiame ir netoli namų esančiame restorane Wood fire. Ėrienos jie šiandien neturi, tad sakomės vištienos šašlyką - tavuk şiş. Restorane mus atsimena ir priima kaip savus. Skanu, bet ne taip, kaip pirmą kartą.

Po vakarienės vaikštome Göreme miesto gatvėmis.

 

Temstant einame į šiandien jau lankytą Saulėlydžio panoraminę aikštelę, atsisveikinsime su vakariniu Göreme. Už praėjimą sumokame po 20 TL. Viršuje matosi minios žmonių.

Paskutinį kartą pažiūrime į Göreme saulėlydį.

Pasigrožime žibintų šviesoje skendinčiu miestu.

 

Nulipę nuo apžvalgos aikštelės dar pereiname pro parduotuves, nusiperkame trūkstamas lauktuves. Grįžusi užregistruoju rytdienos Ajet skrydžiui. Vakarojame terasoje ant stogo.

 

 Rytoj lauks Meilės slėnis ir Göreme.