200 km su Vilniumi: Pūčkorių atodanga - Naujoji Vilnia.

2021-08-01. Sekmadienis. 200 km su Vilniumi: Pūčkorių atodanga - Naujoji Vilnia. 

 Praeitas etapas: Paupys - Pūčkorių atodanga.

Iš tiesų tai net nežinau, kiek bus tų kilometrų Vilniuje ir su Vilniumi. O ir nesvarbu. 200 km su Vilniumi istorija prasidėjo nuo tako. Mat sužinojusi apie 100 kilometrų pėsčiųjų taką aplink Vilnių, nutariau po gabaliuką jį praeiti. Pradėjusi analizuoti trasos žemėlapį supratau, kad ji veda pro tas Vilniaus vietas, į kurias kaip turistė tikrai neužsuksiu. Arba atvirkščiai: su malonumu nukaksiu dar ir dar kartą. Taigi, taką aplink Vilnių improvizuosiu pagal save ir jį praplėsiu pažintiniais Vilniaus intarpais. 

Takas aplink Vilnių oficialiai yra suskirstytas į 10 atkarpų.  Pirmą 9,8 kilometrų ilgio atkarpą Kalnų parkas (Stalo kalnas) – Užupis – Paupys – Belmontas – Pūčkorių atodanga baigiau eiti prieš kelias dienas. Šiandien pradėsiu antrąjį etapą: 11,2 kilometrų Pučkorių atodanga – Rokantiškės – Pavilnys – Serpantinas.  Tiesa, jį vėl dalinsiu į kelias dalis, nes pakeliui daug  įdomių improvizacijų laukia. 

Šiandien į taką išsiruošiau nebe viena, o su bendraminte bičiule. 

Praeitą kartą nutrepsėjau iki Šaudyklos autobusų stotelės, tad šiandien iš autobuso lipame Mildos stotelėje, viaduku kertame kelią ir netrukus randame tako aplink Vilnių ženklą. Trauksime link Rokantiškių.

Takas iš pradžių eina laukyme pro retus gyvenamuosius namus, paskui suka pamiške. Žydi pievų gėlės.

 

Netrukus takas įsuka į mišką. 

Laukia ilgas ėjimas mišku. Deja, miškas visiškai neįdomus, tad džiaugiuosi, jog einu ne viena ir pokalbiu galiu užmušti atsirandantį nusivylimą trasa. 

Pasvarstome galimybę aplankyti netoli tako esančias Rokantiškių kapines bei slidinėjimo trasą, bet tą mintį atmetame. Trepsime mišku tolyn.

Prieiname kažkada buvusį upelį. Sausą vasaros dieną šioje vietoje tėra tik griovelis.

Žingsniuojame gana spėriai. 

Dar būdama namuose žemylapyje apsižiūrėjau, kad greta sodininkų bendrijos „Ąžuolas“, galima pamatyti Šv. Kristoforo skulptūrą (ją padarė tautodailininkas Vladimiras Šiškovas). Skulptūra pastatyta Vilniaus šviesuolio, Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorio, bitininko Antano Gelumbausko rūpesčiu, minint pogrindžio leidinio „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“ leidybos pradžios keturiasdešimtmetį. 

Norėdamos monotoniškam keliui įnešti spalvų, užsukame pasmalsauti. 

Skulptūra kaip skulptūra. Nusistebime, kad ji pastatyta šioje atokioje vietoje ir grįžtame atgal į mišką. Gabaliuką paėję leidžiamės link Naujosios Vilnios pilkapyno. 

Ant Naujosios Vilnios pilkapyno prieš kelis metus jau esu buvusi. Dabartinis pilkapyno vaizdas pasirodė šviesesnis, nes aplinka prižiūrima, visur nušienauta.

Ant pilkapyno guli akmenys su ženklais. 

Šioje vietoje abi esame lankęsi, tad neužsibūname. Kai prieš keletą metų lipome į Naujosios Vilnios pilkapynus, juokavome, kad neprižiūrimi laiptai. Šiandien laiptų iš vis nėra. 

Nuožulnesniu pakraščiu nusileidžiame į gatvę, kur pasitinka tako aplink Vilnių nuoroda. 

Tako aplink Vilnių nuoroda mus kreipia Užtvankos gatve link buvusio Kučkuriškių popieriaus fabriko. Mes ten esame buvę, tad tik pasidairome po užtvanką.

Saugiai įkomponuotas žuvitakis.

Prie užtvankos atsisveikiname su taku aplink Vilnių, nes jis bėgs į kitus tolius, o mūsų planuose šiandien yra pasivaikščiojimas po senąją Naująją Vilnią. Grįžtame ir A. Kojelavičiaus gatve kylame link šio ne itin gerą reputaciją turinčio Vilniaus rajono.

Prie senų medinių namų žydi "Jūrų mergelės".  Taip hortenzijas vadino draugės a.a. mama, o aš tokį pavadinimą girdžiu pirmą kartą. Mūsuose jas vadina Gyvenimu. Kaip bebūtų, abu pavadinimai mieli, o žiedai - gražūs.

Artimiausias mūsų apžvalgos taškas bus bevardės Naujosios Vilnios kapinės. Kaip žinia, Naujoji Vilnia kadaise buvo besikuriančios pramonės gamyklų ir geležinkelininkų miestas, tad kryžiai šiose kapinaitėse yra iš tų žaliavų, kurių buvo galima lengvai gauti, pvz., geležinkelio bėgių.

Kada beateitum, šias kapinaites rasi prižiūrėtas ir nušienautas. Įdomu ir malonu užsukti pasižvalgyti.

Iš bevardžių kapinaičių grįžtame į gatvę. Akis patraukia mažytė vandens kolonėlė. Beje, tokių kolonėlių eidama savu maršrutu aplink Vilnių mačiau tikrai daug. 

Nutariame iš A. Kojelavičiaus gatvės pasukti į siauras gatveles, vedančias aukštyn į kalną. Gatvelės niekuo neypatingos. Gyvenamieji namai kai kurie mena statybos metus, kiti sutvarkyti moderniai.

Grįžtame į A. Kojelavičiaus gatvę. Senosios Naujosios Vilnios kontrastai.

Netrukus pamatome Švento Petro ir Povilo cerkvę. 

 

Ieškodama informacijos apie šią cerkvę, perkaičiau, kad čia gyvenusių stačiatikių bendruomenės istorija prasidėjo nuo reguliariai atvažiuojančio į geležinkelio stotį cerkvės-vagono, kuriame vykdavo pamaldos. Vilniaus gubernatoriaus žmonos Sofijos Veriovkinos iniciatyva buvo surinktos lėšos, o pastatyta cerkvė buvo pašventinta 1908 metais. Tačiau į cerkvę netilpo visi norintys melstis, tad buvo nutarta statyti didesnius mūrinius maldos namus. Prasidėjęs pirmasis pasaulinis karas sužlugdė pradėtus statybos planus, tad Naujojoje Vilnioje liko stovėti senoji cerkvė.

Šįkart pavyksta užeiti į cerkvės vidų. Nustebina žemos lubos.

 

Pasižvalgome po cerkvės prieigas.

Grįžę į gatvę toliau dairomės į kontrastingus Naujosios Vilnios pastatus. 

Lauke karšta. Į atsitiktinai pamatytą maisto prekių parduotuvę užsukame nusipirkti ledų, paskui vėl žingsniuojame gatve. Netoli dienos centro pamatome medinę skulptūrą. 

A. Kojelavičiaus gatvės pamatome buvusį depo pastatą – “Garvežį”. "Garvežys" geriau matysis iš kitos geležinkelio pusės, bet kiek įmanoma bandome prieiti artyn.
Šis raudonų plytų dviejų aukštų pastatas yra vienas seniausių Naujosios Vilnios geležinkelio pastatų. Išgaubto stogo forma primena garvežį. Pirminė šio paskirtis buvo depas, o dabartinė - daugiabutis.

 

Paskui akimirkai sustojame prie buvusio gaisrinės pastato.

 

Kelis metrus trepsime atgalios ir, pasigrožėję A. Kojelavičiaus 180 numeriu pažymėtu namu, suksime į aukštyn į kalvą kylančią Akacijų gatvę. 

 Akacijų gatvėje - sustojęs laikas.

Kai kurios šios gatvės sodybos yra modernios ir gražios. Kažkur akis lepina gražūs žiedai.

Dar kažkur užmatome agrokultūrų mišinį. Ši į kalvą kopianti Akacijų gatvė man labai patinka, nes čia jaučiuosi tarsi kontrastų šalyje, o atsisukus galima pasidairyti į žemai likusios Naujosios Vilnios vaizdus.

 

Skaičiau, kad einant Akacijų gatve galima pamatyti improvizuotą apžvalgos aikštelę. Apžvalgos aikštelė yra bevardžio akligatvio gale, kuris baigiasi ties stačiu medžiais ir krūmais apaugusiu šlaitu. Nuo jos atsiveria Vilnios upės slėnio, geležinkelio, Naujosios Vilnios istorinio centro, buvusio dalgių fabriko, piliavietės ir Pavilnių regioninio parko raguvų kalvynas ir miškų daugiaplanė panorama. 

Atrodo, atėjome ten, kur reikia, tačiau ypatingo vaizdo nėra.

Jaukių gatvelių vingiais išeiname prie Naujosios Vilnios Šv. Kazimiero bažnyčios. 

 Bažnyčia atrodo kukliai.

Šalia šv. Kazimiero bažnyčios veikia piligrimų namai ir šeimos ugdymo centras, tačiau viskas yra uždaryta.

 

Grįžtame į A. Kojalavičiaus gatvę. Naujosios Vilnios geležinkelio stoties požemine perėja kertame geležinkelio bėgius. Pavaikštome siauromis gatvelėmis besidairydamos į gyvenamuosius namus. Kai kurie jų yra chaotiškas stilių ir spalvų mišinys. 

Paskui sukame prie Tremtinių memorialo. Tai - skaudi Lietuvos vieta: tremties laikotarpiu iš Naujosios Vilnios pajudėdavo žmonių prikimšti gyvuliniai vagonai.

 

Šalia stovi skulptoriaus V. Gylikio paminklas, kuriame vaizduojamas nešamas metalinis kryžius. 

Šalia memorialio matosi buvęs geležinkelio stoties pastatas, dabar dailės mokykla.

Nuo dailės mokyklos trauksime link buvusių Naujosios Vilnios pramonės gamyklų. Dūmų gatvėje pastebime kažką abiems mielo.

Pagrindinis šio pasivaikščiojimo po Naująją Vilnią tikslas buvo apžiūrėti atgimstančią buvusio dalgių fabriko teritoriją. Apžiūrėsime Dūmų g. 3 kvartalą, kuriame išliko istorinio dalgių fabriko pastatai. Atėję randame kavinę. 

 

19 amžiaus pabaigoje čia buvo įkurtas dalgių fabrikas. Teigiama, kad vienas didžiausių pasaulyje. Sovietmečiu vietoje dalgių čia buvo įkurta dažų gamykla, o dabar ši vieta atgimė Dūmų fabriko pavadinimu.
Nuo dalgių fabriko laikų išlikusi geležinkelio atšaka.

 

Nepaprastai jauki ir smagi vieta. Planavome čia papietauti, tik, deja, sekmadienį kavinė nedirba.

 

Buvęs dalgių fabrikas, dabar - pramogų vieta.

 

Dūmų fabrikas.

 

Dėl neveikiančio Dūmų fabriko apima šioks toks nusivylimas, bet jį greitai išblaško kiti Dūmų gatvėje esantys pastatai. Radę gatvelę, ja pasukame ir pavaikštome po buvusio dalgių fabriko teritoriją.

Pirmiausiai į akis krinta Dalgių fabriko administracinis pastatas su bokšteliu.
Rašoma, kad šiame kampiniame trijų aukštų pastate buvo įsikurusi gamyklos administracija. Pastatas tuo metu buvo dviejų aukštų, plytų stiliaus. Po antrojo pasaulinio karo, kai pasikeitė gamyklos paskirtis ir joje buvo gaminamos statybos apdailos mašinos, pastatas buvo paaukštintas, nutinkuotas ir pristatytas kampinis aštuonkampis bokštelis.
 

Užėję į vidinį kiemą, pamatome garsųjį Naujosios Vilnios graffiti.

 

Dairomės po kiemelius. Keliuose pastatuose vyksta statybos ar renovacijos darbai. Kitur senos aptrupėję sienos gatvės meno piešiniais padabintos. Buvęs pramonės rajonas atgimsta gyvenimui.

 

Kai kur sienų tapyba tokia tikroviška, kad net tenka sustoto ir įsitikinti, tai - tikra ar menas. 

Kitame kieme stovi buvusios gamyklos vandens bokštas.

Rašoma, kad keturkampis bokštas yra statytas 19 ir 20 amžių sandūroje, raudonų plytų ir gelžbetonio konstrukcijų. Tai buvo savotiška statybos technikos naujovė naudoti gelžbetonį, iš jo buvo įrengta vandens bokšto perdanga. Šis objektas dėl savo aukščio ir padėties Vilnios upės slėnije yra gerai apžvelgiamas skirtingose Naujosios Vilnios panoramose.
 

 

Nors buvusio dalgių fabriko teritorijoje tepraleidome trumpą akimirką, tačiau vieta paliko didelį teigiamą įspūdį. Praėjus kuriam laikui mielai atvyksiu čia pasižiūrėti, kaip ši vieta keičiasi, o dabar jau trauksime link stoties. Aišku, po Naująją Vilnią dar galima klaidžioti, bet jau vasariškos dienos karštis abi iškankino. 

Kiek šiandien tiksliai nutrepsėjome kilometrų, nepasakysiu, nes atėjusi į autobusų stotelę pamiršau išjungti programėlę ir ją prisiminiau tik autobusui pajudėjus. Bet galiu drąsiai teigti, kad nuėjome tikrai daugiau, negu 10 km. 

Grįžtame pilnos įspūdžių, tad reikia pamaloninti ir skrandžius.
Druska, miltai, vanduo Geležinkelio gatvėje.

 Kitą kartą manęs lauks Vilnius - Naujoji Vilnia - Pavilnys.