2021 m. rugsėjo 5 d., sekmadienis

Nida - Preila pėsčiomis.

2021-09-05. Sekmadienis. Nida - Preila pėsčiomis.

 

Šįmet švenčiu jubiliejų - savarankiškų kelionių dešimtmetį. Kelis metus kirbėjo mintis šia proga praplėsti kelionių geografiją ir išvykti į kitą žemyną, bet kaip ten sakoma: "žmogus planuoja, o Dievas juokiasi". Taigi, vietoje planuotų tolių išbandau dar vieną ilgai brandintą mintį: išvažiuoti į solo kelionę. Viena jau esu buvusi dienos ar poros dienų išvykoje, tačiau visada rūpėjo išbandyti ilgesnę kelionę. Ir štai, tokia kelionė pagaliau įvyko. Dabar, po visko, labai gerai suprantu, kodėl dėl solo kelionių taip svaigsta keliaujantys po vieną. Mano solo buvo tobula. Tiesa, nesakau, kad dabar visos kelionės bus tik vienumoje, bet jų tikrai bus. Taigi, pristatau savo solo kelionę po Neringą.

Per šias atostogas norėjau tiesiog eiti. Neilgai svarčiusi, nutariau, kad eiti vienai bus geriausia pajūriu. Kadangi prieš mėnesį atostogavau Palangoje, dabar norėjosi kitų vietų. Taip ir suplanavau pėsčiomis pajūriu nueiti nuo Smiltynės iki Nidos, bet aptikusi Kuršių nerijos regioninio parko direkcijos tinklapį, nerijoje radau daugybę pažintinių takų.

Planuojant kelionę atrodė patogiausia apsigyventi Nidoje. Tačiau mano kišenei tinkantį būstą Nidoje tegalėjau gauti nebent sandėliuke įrengtame ankštame kambaryje. Vis gi nutariu apsistoti netoli Senosios perkėlos Klaipėdoje ir kaskart keltu keltis į Kuršių neriją bei po ją riedėti autobusais. Dabar galiu pasakyti, kad mano sprendimas buvo geras. 

Į Klaipėdą atvykstu šeštadienį. Pusdienį praslampinėju po senamiestį, o vakarop išplaukiu į pusantros valandos trunkantį kruizą laivu "Forelle", į pasiplaukiojimą šalia uosto. 

Ankstų sekmadienio rytą patraukiu į Senąją perkėlą, iš kurios kelsiuosi į Kuršių neriją. 




 

Autobusų grafikas suderintas su keltų grafiku. Tiesa, rugsėjy autobusų važinėja mažiau. Smiltynės autobusų stotelėje prisirenka daug žmonių, tačiau visi telpame ir po valandą trukusios kelionės autobusu lipu Nidos autobusų stotyje. 

Nidoje buvau prieš mėnesį, tad šįkart po miestą nevaikščiosiu. Krantinės kavinėje prisėdu kavos ir trauksiu į savo šios dienos tikslą.






 

Šiandien žygiuosiu 9 kilometrų ilgio pėsčiųjų maršrutu, pamariu vedančiu iš Nidos į Preilą. Tai gamtos kelionė ir joje objektų daug nebus, tad pasakojimą iliustruosiu nuotraukomis bei savo asmeniniais potyriais ir emocijomis. 

Išgėrusi kavos ir suvalgiusi skanų tiramisu, neskubiu žingsniu tolstu nuo Nidos centro. 



Nidos periferijoje randu stilizuotą bibliotekėlę.




 Nida.




 

Miesto pabaigoje suku į Purvynės gatvę ir tik GPS pagalba randu tarp krūmų pasislėpusį trasos ženkliuką.


 

Iškart patenku į šabakštyną, kuris manęs visai nedžiugina. Smėlio takas lipa į kopą, tikiuosi, jos kitoje pusėje rasiu kažką smagesnio. 


 

Takas tai priveda prie Kuršių marių, tai vėl suka gilyn į kopas.



 

Marių pakrantės apaugusios nendrėmis, tad vaizdai ne itin gražūs. 



Rašoma, kad krantų sutvirtinimui prieš kelis dešimtmečius buvo sodinamos nendrės, tačiau dabar jų kiekis mažinamas, kad nesuaugtų į vieną didžiulį plotą. Marių pakrantėje įsikūrusiems vandens paukščiams ir augalams būtinos atviros protakos, kurių dėka krantus pasiekia švarus vanduo. Taigi, matau ištisus nendrynus ir vietomis padarytas protakas.


Take įrengtos poilsio aikštelės. Nustembu sutikusi nemažai vaikštančių žmonių.


 

Atsisukus atgal, tolumoje sumirga Nidos namai ir didžiosios kopos.


 

Aš ne tokiomis didelėmis kopomis traukiu pirmyn. Vaizdai pradeda taisytis. Takas yra įvairus ir ne monotoniškas, todėl mane pamažu apima ėjimo džiaugsmas.





Atsisukusi atgal grožiuosi tolumoje likusia Nida. 



 

Paskui akiratį vėl okupuoja nendrynai.



 

Trasos žymėjimas geras, bet, kaip ir visada sakau, GPS turėti būtina. 

Šiuo maršrutu eina ir Jūrų takas. 

Menkaverčius krūmus keičia pušynai, tad mano nuotaika dar labiau pagerėja, nes eidama ne tik vaizdus geriu, bet ir pušų kvapą. 





Tako ženklas rodo, kad pamažu judu į priekį.



Netrukus pamatau pirmą savo kelyje paukščių stebėjimo bokštelį. Jei Lietuvoje yra populiarūs apžvalgos bokštai, tai pamaryje - paukščių stebėjimo bokštai. 




Būtinai lipu išbandyti. Viršuje galima visapusiškai susipažinti su vandens ir pakrančių gyventojų įvairove. 



Iš pradžių žiūriu pro virbų tarpelį, tačiau vėliau suprantu, kad virbų tvorelę galima atsidaryti.



Už paukščių stebėjimo bokštelio pamatau viržių lauką. Ne tokį didelį, kokius nuotraukose vis parodo Olandijoje gyvenanti bičiulė, bet vis tiek smagu, kad pagaliau savomis akimis matau viržyną.






Kai atsidžiaugiu violetiniais viržių žiedais, trepsiu skurdžia pieva vedančiu taku. Priekyje pamatau keistus ženklus ir netrunku suprasti, kad artėju prie Nidos oro uosto.





Nidos oro uostas, gal geriau tikrų įvardinti - aerodromas, atnaujintas ir atidarytas tik prieš dvejus metus. Jame leidžiasi mažieji lėktuvai. Kai aš priartėju, nepanašu, kad kažkas norėtų kilti ar leistis.




Rūpi pavaikščioti pakilimo taku, bet pamatau lentelę, kuri skelbia, kad už tai grėstų 500 Eur bauda. Tai gal ne taip ir noriu. Nueinu smagiu takeliu į pakilimo taką žiūrėdama iš tolo.




Netrukus mano takas nuo Nidos oro uosto nutolsta. 



Takas Nida - Preila yra labai įvairus. Tai tenka minti kopų smėlį, tai žolę, tai žvyrą. Tai pievos, tai miškai, tai marios.





 

Smagiausios tako akimirkos aplanko tuomet, kai jis atveda prie marių. Prieinu plačiausią Kuršių nerijos dalį - Bulvikio ragą.






 

Kelias minutes pailsiu plačiausioje Kuršių nerijos vietoje ir vėl pasileidžiu į taką. 





Netrunku pasiekti Bulvikio poilsiavietę. Nustembu, kad ji visiškai tuščia. 



 

Poilsiavietė gerai įrengta. Randu tualetą. Paskui prie stalo, žiūrinčio į marias, prisėdu užkąsti.



Pasistiprinusi ir pailsėjusi patraukiu tolyn į taką.






Už nepilno puskilometrio pamatau dar vieną paukščių stebėjimo bokštelį.



 Šįkart langelį randu pravertą.



Panorama nuo paukščių stebėjimo bokštelio.





 

Nulipusi nuo paukščių stebėjimo bokštelio netrunku prieiti rodyklę, skelbiančią, kad esu nuėjusi didesnę pusę tako.



Norėtųsi ant Vecekrugo kopos, bet seku savo trasa.





Netrukus prasideda šiame take gražiausios marių pakrantės su smėlėtais krantais ir aukštais skardžiais. 






Nepamirštu pasidairyti ir į už nugaros likusį Bulvikio ragą.



Marios pilnos į vandenį prikritusių medžių, saulė šviečia ir šildo - puikūs reginiai ir geras laikas keliauti pėsčiomis.



 

Preila artėja.



Smėlėti Kuršių marių krantai ir skardžiai.





 

 Takas, vedantis į Preilą.





 

 Tikslas artėja.



Netoli Preilos pušyną keičia mišrus miškas ir krūmokšniai.




Pakrantė pilna išvirtusių medžių. Vieni guli ant žemės, kiti maudosi mariose ir sudaro fotogeniškus vaizdus.








 

Takas pakankamai tvarkingas. Ši vieta buvo vienintelė, kurioje reikėjo perlipti išvirtusį medį.


 

 Smėlėti krantai.




Nustembu pamačiusi kėdę - gigantę, į kurią galima užlipti kopėtėlėmis.



 Preila artėja.



Maps.me žemėlapis rodo, kad pakrante turėčiau praeiti iki Preilos, tačiau takas kažkur dingsta. Kurį laiką dar bandau jį surasti.



Nieko nepešusi suku atgalios ir, sekdama trasos ženklu, atsirandu priešais Vecekrugo kalną.



Kelias minutes einu dviračių taku. Dviračių eismas gana intensyvus.


 

Apsidžiaugiu, kai kuprinėtas lapiukas parodo iš dviračių tako sukti į šalį.



Preila jau čia pat.


 

Pasiekusi atokias įlankas dažnai išbaidydavau paukščius. Žinoma, fotomedžioklė nevykusi, bet akims vaizdai nuostabūs.





 

Netoli Preilos prieinu dar vieną poilsiavietę, bet ji pilna švenčiančio jaunimo, tad ne visai smagiai per mišką apeinu aplinkui. Netrukus vėl galiu mėgautis taku ir artėjančia Preilos panorama.



Marios netoli Preilos ir žydintys viržiai.


 

Prieinu pirmuosius Preilos namus. Prie sodybos auga labai gražios saulėgrąžos, bet vyriškis žolę šienauja, tad nedrįstu lįsti artyn gražesnio kadro.


 

Trepsiu gatve Preiloje. Pradeda niaukstytis. Skubu pasiekti miestą ir rasti vietą nuo artėjančio lietaus pasislėpti, bet netikėtai pamatau laiptus, vedančius į aukštą kalną.



Pakeliui rasta nuoroda rodo, kad tai - kopa virš Preilos. Velniai nematė to lietaus, lipu į viršų.



Lietus ėjo ir, neišbarstęs nei vieno lašo, nuėjo, o aš grožiuosi nuostabia panorama nuo kopos viešaus. 53 metrų aukščio kopa virš Preilos dar vadinama Menininkų kopa, nes kadaise ant jos mėgo piešti dailininkai.





Viršuje įrengtas nedidelis apžvalgos takas.





Kopa virš Preilos. Ji - dieviška. Šios dienos atradimas. Matosi plati panorama: marios, miškai, jūra, aukštai iškilęs ilgas kopgūbris.







 

Apžvalgos aikštelė ant šios kopos veikia gana neseniai, nes viskas nauja ir tvarkinga.


 

Nusileidusi nuo kopos, jaukia gatve einu į Preilos centrą. 

 

Preila įkurta 1843 metais, kuomet iš smėlio užpustyto Naglių kaimo į šią vietą atsikėlė namų netekę gyventojai. Jie dažniausiai žvejojo mariose, todėl Preila gyventi buvo tinkama. 

Dairausi į gyvenamuosius namus. Patinka, kad jie išlaikę senovinį stilių. 


 

Minutei sustoju pasigrožėti privačiame kieme augančiomis šluotelinėmis hortenzijomis.


 

Paskui pamatau evangelikų liuteronų senąsias kapines su paslaptingaisiais krikštais, būdingais šiems kraštams. 


 

Preila. Šis Kuršių nerijos miestelis neretai įvardijamas gražiausiu nerijos miesteliu. Gal ir tiesa, nes yra labai gražus, jaukus ir tylus.


 

Kiemus puošia senoviniai žvejybos rakandai.



Radusi praėjimą, ateinu į marių pakrantę.




 

Krantinė kur kas kuklesnė, nei Nidoje, bet Preila man labai žavi.




 

Pamačiusi ant marių pastatytą kavinę, susigundau užeiti, o užėjusi skaniai papietauju.



Pavalgiusi aptingstu, smėlį visą dieną minusios kojos aptingsta ir nutariu važiuoti namo. 

Iki autobuso likusį laiką praleidžiu vaikštinėdama krantine.





Prieš keliaudama į autobuso stotelę, nusiperku rūkytos žuvies ir patraukiu link autobuso.



 

Nors Preiloje autobuso laukia vos keli keleiviai, tačiau sekmadienio vakarą į Klaipėdą traukia didelė minia. Vienu metu atvažiuoja net du dideli autobusai. Keltas irgi yra pilnut pilnutėlis.
Su Preila dar neatsisveikinu, kažkurį rytą susitiksime.

Kitame krante laukia Klaipėda.




 

Nors dar esu soti po pietų, vakarienei namuose laukia Preiloje pirkta rūkyta skumbrė. Skumbrės aš nelabai mėgstu, bet vienai dydžiu ji buvo tinkamiausia. Ko gero vienintelis solo kelionės trūkumas yra tas, kad nėra su kuo pasidalinti žuvies. Vienai jos tikrai per daug. Bet skumbrė gardutėlė, šviežutėlė, kemšu iki negalėjimo.



 

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą