2021 m. rugsėjo 26 d., sekmadienis

200 km su Vilniumi: Vilnius - Naujoji Vilnia - Pavilnys.

2021-09-26. Sekmadienis. 200 km su Vilniumi: Vilnius - Naujoji Vilnia - Pavilnys. 

Praeitą kartą ėjau nuo Pūčkorių atodangos iki Naujosios Vilnios.

 


Šiandien yra paskutinis rugsėjo sekmadienis – nemokamo muziejų lankymo diena, todėl išsiruošiu į Vilnių, nes planuoju apsilankyti Vilniaus gynybinės sienos bastėjos muziejuje. 

Išlipusi iš autobuso, patraukiu link bastėjos.


 

Bastėjoje esu ko gero pirmoji šios dienos lankytoja. Lankytojo bilietas šiandien iš tiesų nieko nekainuoja. Susimoku tik už audiogidą ir patraukiu į sales.

Išklausau Vilniaus ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gynybos ir ginkluotės istoriją, po to suku į kiemą, kuriame atsiveria viena gražiausių Vilniaus panoramų.



Kieme eksponuojamos patrankos ir kitokie senoviniai pabūklai.





 Vilniaus gynybinės sienos bastėja.



 

Grįžtu į vidų, leidžiuosi į požemius ir išklausau istorijų apie 15 – 19 amžiaus ginklų ekspoziciją: artileriją, patrankas, šarvus ir įvairius kitokius ginklus.


Požemyje sutinku prieš šimtmečius bastėjos kalno urvuose įsikūrusį siaubūną Baziliską. Be jo legendomis apipinta Vilniaus istorija neįsivaizduojama. 


 

Išklausiusi visas audiogido pasakotas istorijas, apžiūrėjusi ekspoziciją, išeinu į lauką. 

Lankantis bastėjoje, audiogidas ne kartą minėjo Švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčią. Pro šią bažnyčią būdama Vilniuje praėjau ne kartą, tačiau užėjusi taip ir nebuvau, tad patraukiu link jos. 


 

Žinau, kad Švč. M. Marijos Ramintojos bažnyčios patalpose veikia socialinė kavinė "Pirmas blynas", nutariu ten užsukti, tačiau kavinės darbuotojai ruošiasi renginiui, į kurį mane pakviečia užeiti po šv. mišių.

Lipu į antrą aukštą, kuriame, neįprastai, yra įsikūrusi bažnyčia. Greitai prasidės pamaldos, o kol kas skamba muzika ir giesmės. Aura nepaprasta. 


Nesu Bažnyčia mylėtoja, tad prieš pat mišias nutariu išeiti, tačiau prie durų susiduriu su ateinančia visa procesija kunigų ir patarnautojų. Kad jau taip netikėtai atsiradau beveik ant kelio, jie visi su manimi kaip su kokia ministre pasisveikina. Jaunuoliai ir kunigas A. Toliatas. Šios dienos maldos bus už keliautojus. Kad ir su Bažnyčia nedraugauju, bet kurį laiką pasiklausau. Taip pat norisi sudalyvauti renginyje apačioje, bet už lango toks geras oras. Norisi ir ten, ir ten, nors persiplėšk. Pasvarsčiusi vis tik nutariu leistis į gatvę ir mėgautis saule bei šiluma.

Gatvės tuščios ir šiltos. Šiandien be proto myliu kiekvieną senamiesčio kampelį. 



 

Nuostabios durys šv. Kazimiero gatvėje. Vėliau sužinau, kad už jų yra smagi vieta pavalgyti - "Artistai".



 

 "Artistai".


 

Rožytės veidas - dabar jau tik atsiminimuose.



Nuėjus į judresnę miesto dalį apima jausmas, kad viskas jau žinoma, pažįstama, o aš užsinoriu kažko naujo. O tas "nauja" galėtų būti anąkart nespėta iki galo apžiūrėti Naujoji Vilnia. Patraukiu ieškoti autobuso stotelės.

 

Pakeliui pasidairau po labai gražų kiemelį, esantį Subačiaus gatvėje.

 

Užmetu akį į restauruojamą Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo bažnyčią, geriau žinomą kaip Vilniaus Misionierių bažnyčią. 

 

Iki autobuso dar yra kelios minutės, tad pasigrožiu Vilniaus panorama nuo Subačiaus gatvės apžvalgos aikštelės.




Naujojoje Vilniuje išlipu Tremtinių stotelėje. Kadangi memorialą tremtiniams apžiūrėjau praeitą kartą, suksiu į gatveles, kurioms anąkart nebeliko laiko.



Šalia dailės mokyklos randu gatvės piešinį.



Palei bėgius patraukiu pasidairyti į geležinkeliečių namus.




 

Kadaise besikūrusio miesto geležinkeliečių gyvenamieji namai. Stilių ir spalvų makaliūzė yra Naujosios Vilnios bruožas.



S. Batoro gatvėje 158 numeriu pažymėtas namas. Plečiantis geležinkelio stoties gyvenvietei, 19 amžiaus pabaigoje statytas geležinkeliečių gyvenamasis namas buvo rekonstruotas ir atsirado  medinis antstatas, puoštas raižinių ornamentais.


 

Pasižvalgiusi į senuosius geležinkeliečių namus, patraukiu į kitas gatves. Įvairiuose giduose aprašomų objektų neberandu, nes jų vietose stovi naujos statybos arba senieji pastatai neatpažįstamai rekonstruoti.

Bet Pramonės gatvėje kai ką rasti pavyksta, nors tenka žaisti spėlionių. Pvz., ar šis pastatas tikrai - buvęs brolių Mozerių mezgimo fabriko administracinis pastatas?


 

Už kelių metrų akis patraukia nepaprastai gražus geležinkeliečių klubo pastatas. Pastatas yra dviejų aukštų, puošniausia jo dalis - įėjimas ir didžiulis arkinis laiptinės langas bei frontonas. Gaila, kad geležinkeliečių klubo pastatas labai apleistas, bet gal ateis eilė jam atgimti.


 

Už geležinkeliečių klubo netrunku prieiti pėsčiųjų perėją per geležinkelį. Argi aš galiu nelipti pasidairyti?





Tolimesnis mano tikslas - pamatyti  Sofijos popieriaus fabriko "pilaitę". Kadangi "pilaitė" yra privačioje teritorijoje, iki jos prieiti greičiausiai nepavyks. Straksėdama per bėgius, pylimus, pabandau savo tikslą pamatyti iš kuo arčiau.



20 amžiaus pradžioje šioje vietoje buvo atidarytas Sofijos rašomojo popieriaus fabrikas, o istorizmo - romantizmo stiliaus "pilaitė" buvo fabriko administracinis pastatas. 

Kaip ir tikėjausi, iki pačios "pilaitės" prieiti nepavyks, tad vaizdą teks fotokamera prisiartinti pro statybines medžiagas.


 

Pasidairiusi į "pilaitę", grįžtu atgal. Vilnios upę pereinu pėsčiųjų tiltu ir jau trepsiu Naujosios Vilnios parku.


Ateinu į naująją Naująją Vilnią. Šios rajono dalies teritorijoje stovi sovietmečio viduryje statyti darbininkų kvartalai. Namai daugiabučiai, o miesto vaizdas čia labai skiriasi nuo to, ką mačiau anoje upės pusėje. 

Žingsniuoju prie Parko gatvėje esančios Naujosios Vilnios psichiatrinės ligoninės.  



Rašoma, kad 1898 metais šioje vietovėje buvo pradėta statyti psichiatrinė ligoninė pagal paties imperatoriaus Nikolajaus II labdaringą projektą. Ligoninė pradėjo veikti 1903 metais, joje buvo tūkstantis vietų. Pirmasis šios ligoninės direktorius buvo garsus Charkovo mokyklos psichiatras, rašytojas Nikolajus Krainskis. Ligoninės salėje savo susirinkimus rengdavo tuometinė Naujosios Vilnios inteligentija ir visuomeninės organizacijos. Karo metais ligoninės pastatuose buvo įrengtos kareivinės. Antrą kartą ligoninė atkurta 1961 metais. Ši ligoninė minima ir naujausioje Lietuvos istorijoje – čia glaudėsi ir rado prieglobstį atsisakiusieji tarnauti sovietų kariuomenėje. Nepriklausomybės metais ligoninė buvo renovuota ir atnaujinta.


Pro šalia psichiatrinės ligoninės esantį parką ir sporto aikštyną patraukiu prie paskutinio Naujosios Vilnios objekto. Pakeliui - skirtingų balkonų spalvų daugiabutis. 



Prieinu Švč. Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčią.


 

Ši bažnyčia buvo pradėta satyti tarpukario laikotarpiu. Tai būtų buvusi Karinės įgulos bažnyčia, o ją statė lenkų kariai. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, statyba nebuvo baigta. Sovietmečiu bažnyčios patalpos buvo naudotos sporto reikmėms. Dabartinė bažnyčia buvo pašventinta 2002 metais. 

Į bažnyčios vidų neinu, nes vyksta pamaldos. Diena šiandien karšta, tad žmonės meldžiasi lauke. Pamaldos - lenkų kalba. 

Apsuku ratą aplink šventorių ir sugalvoju, kad dar turiu laiko takui aplink Vilnių. 

Išėjusi į gatvę pasidairau į bažnyčią, paskui į žemėlapį ir, susidėliojusi savo maršrutą, pasileisiu į kelią.



 Trepsiu Naujosios Vilnios gatvėmis. 



Žaliakalnio gatvėje už Murlės ežerėlio pamatau nuorodą į Rokantiškių piliakalnio pažintinį taką. Sukirba mintis juo praeiti, bet kita mintis sudrausmina, kad šis takas man negirdėtas, nežinau, ką rasiu ir galbūt sugaišiu daug laiko. Bet Rokantiškių piliakalnio pažintinio tako dalimi vis tiek praeinu - ja patraukiu link savo tikslo: Rokantiškių piliavietės. Mat nutariu, kad mišku žingsniuoti bus maloniau nei judraus kelio pakraščiu.

Eidama pasidžiaugiu, kad nėjau visu Rokantiškių piliakalnio pažintiniu taku, nes miškas tikrai neįspūdingas, o takas drėgnas ir vietomis slidus. 

Netrukus takelis išbėga iš miško ir mane pasitinka geltoni rykštenių laukai. 



Šiek tiek neramu, ar tolimesnis mano improvizuotas takas praeinamas, ar saugus, bet jis, kaip ir pavaizduotas maps.me žemėlapyje, prabėga gyvenamųjų namų pakraščiu, paskui pasiekia nedideles kapinaites.



Kapinaitėse yra žmonių, o už jų esančiame takelyje sutinku dviratininkų šeimą, tad pasijaučiu saugiai ir besigrožėdama geltonais rykštenių laukais traukiu link piliavietės.

Netrukus mano takas įsuka į mišką, o jame ir tako aplink Vilnių ženklą atrandu.



Vienas seniausių Lietuvoje pilies kalnas - Rokantiškių piliavietė - jau čia pat. 


 

Nuo Rokantiškių piliavietės pasidairau į Naujosios Vilnios, kurioje ką tik vaikščiojau, panoramą.



Šiandieninį savo taką aplink Vilnių ketinau čia ir baigti, tačiau diena šiandien labai šilta, aplink vaikštinėja minios žmonių, o laikas dar ne vėlus. Jaučiuosi pilna jėgų ir norisi eiti. Atsidariusi maps.me programėlę susidėlioju maršrutą iki kito taško. Laiko iki saulės laidos ir paskutinio autobuso į namus dar yra sočiai, tad leidžiuosi tolyn į taką.



Mišku kulniuoju gana sparčiai, nes čia nėra aukštų kalvų ir skardžių. Dabar takas aplink Vilnių sutampa su Strielčiukų žygtakiu, dažnai sustoju paskaityti žygtakio informacinių stendų. 

Miškas pilnas žmonių, tad eiti drąsu ir saugu. Pabėgti nuo miesto triukšmo čia visai smagu.


 

Nuo šios vietos trasos šakojasi. Strielčiukų žygtakis eina tiesiai, o takas aplink Vilnių suka į šalį. Pažiūrėjusi į žemėlapį nutariu likti žygtakyje.



Galiausiai su žygtakiu tenka atsisveikinti ir pasidaro neramu, kad improvizuodama pasiklydau, tačiau pasukusi žolynais užaugusiais takeliais ateinu ten, kur ir reikia.



Kurį laiką einu tyliu keliu. Rudenėjantis takas aplink Vilnių.



Kuomet nusiteikiau, kad ši rami gatvė ves iki šios dienos finišo, takas suka į šalį ir žemėlapyje piešia aštrius tarsi Bazilisko dantis.



Kažkur pakeliui - vandens kolonėlė.



Kažkam mirtinai nusibodo į trasą vis nepataikantys žygeiviai. 


 

Einu sparčiu žingsniu, nes miškas gana monotoniškas. Vis aplanko mintis, kad jei ne mano sumanymas į taką aplink Vilnių įtraukti pakeliui esančius rajonus ir objektus, šis maršrutas būtų gana nuobodus. Tiesą sakė kažkas šiandien sutiktas, kad šis takas tik labai išreklamuotas, bet kažko įspūdingo jame nėra.


 

Taku aplink Vilnių geriausia yra eiti vasarą, kai sausa. Nors ši diena buvo saulėta ir sausa, bet miško ir pievų takeliai daug kur yra šlapi ir slidūs.


 

Taip dekoruotus medžius mačiau ne vienoje vietoje. Įdomu, kokie tai ženklai?


 

 Rudens žiedai.



Pagaliau takas išeina iš miško į Žemąjį Pavilnį. Trumpam sustabdo panorama į Vilnių ir Pūčkorių slėnį.


 

Visa suplukusi kylu į aukštą kalvą. Trumpam poilsiui vis atsisuku pasigrožėti žemai esančiu slėniu.



Besigrožėdama vaizdu nepamatau, kaip užlipu į Aukštąjį Pavilnį. Sparčiai pražygiavusi keliomis Aukštojo Pavilnio gatvėmis, Tuputiškių serpantinu vėl nusileidžiu į Žemąjį.



Aukštąjį Pavilnį su Žemuoju jungia vienintelis Lietuvoje serpantinas - Tuputiškių. Serpantinu paprastai vadinama labai vingiuota kalnų kelio dalis. Į stačią kalvą vingiuojantį kelią vietiniai gyventojai, skirtingų šaltinių duomenimis, išgrindė prieš 120 - 150 metų. Praeitais metais buvo baigta Tuputiškių serpantino rekonstrukcija. 



Nusileidusi serpantinu tiesia gatve patraukiu į autobusų stotelę. 

Nuo Naujosios Vilnios iki Žemojo Pavilnio nutrepsėjau 12 km. Šiandien baigiau antrąją tako aplink Vilnių atkarpą: Pūčkorių atodanga – Rokantiškės – Pavilnys – Serpantinas.



Kitą kartą trepsėsiu iš Pavilnio į Naujininkus.





Komentarų nėra:

Rašyti komentarą