200 km su Vilniumi: Pavilnys - Naujininkai.

 2021-10-03. Sekmadienis. 200 km su Vilniumi: Pavilnys - Naujininkai. 

Anąkart iš Naujosios Vilnios ėjau iki Pavilnio. 

 

 

Iš tiesų tai net nežinau, kiek bus tų kilometrų Vilniuje ir su Vilniumi. O ir nesvarbu. 200 km su Vilniumi istorija prasidėjo nuo tako. Mat sužinojusi apie 100 kilometrų pėsčiųjų taką aplink Vilnių, nutariau po gabaliuką jį praeiti. Pradėjusi analizuoti trasos žemėlapį supratau, kad ji veda pro tas Vilniaus vietas, į kurias kaip turistė tikrai neužsuksiu. Arba atvirkščiai: su malonumu nukaksiu dar ir dar kartą. Taigi, taką aplink Vilnių improvizuosiu pagal save ir jį praplėsiu pažintiniais Vilniaus intarpais. 

Takas aplink Vilnių oficialiai yra suskirstytas į 10 atkarpų. Anąkart baigiau antrą atkarpą, o šiandien pradėsiu trečią: 12,4 kilometrų vidutinio sunkumo Serpantinas – Pavilnys – Ribiškės – Liepkalnis – Burbiškės. Tiesa, ir šįkart atkarpą dalinsiu į dvi dalis bei į ją įterpsiu savų improvizacijų. 

Ši diena bus skirta Pavilnių regioniniam parkui. 

Iš miesto autobuso išlipusi Žiedų stotelėje, to paties pavadinimo gatve traukiu iki Aukštąjį ir Žemąjį Pavilnį jungiančio Tuputiškių serpantino.

Tuputiškių serpantiną jau mačiau praeitą kartą. Šiandien čia vaizdas jau kitas, nes medžių lapai kur kas smarkiau nusidažę, nei prieš savaitę.

Iš ryto vėsoka. Keliu leidžiasi ir daugiau žygeivių, kurie labai greit nutolsta, o aš lieku fotografuoti, akimis grožėtis gamta ir mėgautis geru oru. 

Užlipusi ant kalvos ateinu prie Pavilnio Kristaus Karaliaus ir šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės bažnyčios. Tai vienintelė medinė katalikų bažnyčia Vilniaus mieste.

Bažnyčia nepaprastai jauki ir graži. Sužavi ne tik pats pastatas, bet ir išpuoselėta bei madinga aplinka.

Pasigrožėjusi bažnyčia, pasileidžiu į taką. Trasa eina Aukštojo Pavilnio gatvėmis. Eiti gatvėmis nėra labai įdomu, tad kulniuoju gana sparčiai. Akis vis labiau sužavi auksinės medžių spalvos.

 Pakeliui - daili vaikų darželio siena.

 

Trasa šioje dalyje gerai sužymėta.

Aukštasis Pavilnys skendi rudens spalvose.

 

Kažkur judrioje gatvėje pametu trasos ženklą. Praėjus Gurių sodus atsiradusi rodyklė nukreipia leistis plačiu slėniu žemyn. 

Nuokalnė statoka, tačiau galva labiau svaigsta nuo gamtos grožio, nei nuo tako statumo.

Įeinu į mišką. 

Miške visiška tyla ir fantastiškai gražus ruduo. 

 

Fotokamera gaudau aukso lapų lietų ir džiaugiuosi saulėta diena.

 

Po kurio laiko išeinu į laukymę.

 

Stebėdama akiratyje atsiradusias ilgas kalvas netrunku suprasti, kad priartėjau prie unikalaus Ribiškių kalvyno.

Takas aplink Vilnių kurį laiką sutaps su dalimi Ribiškių pažintinio tako. 

Ribiškių pažintinio tako reljefą sudaro ilgi ir siauri gubriai, tad laukia ištisi laipiojimai į kalvą ar žemyn.

 

Akių neatitraukiu nuo medžių spalvų. Pagaliau takas aplink Vilnių man patinka. 

Takas aplink Vilnių ir ilgasis Ribiškių pažintinis takas.

 

Praeinu pro jaukias sodybas. Šiandienos trasa vaikšto daug žmonių. Kitaip nė negali būti, juk visiems norisi pasidžiaugti prasidėjusia Bobų vasara ir auksine medžių spalva.

Iš slėnio takas vėl suka į mišką.

Tokią dieną net ir pati nuobodžiausia trasa būtų auksinė.

 

Kai kur ruduo dar vos įžengęs.

 

Siauresniuose takuose nuotraukoms tenka gaudyti akimirkas be žmonių.

Danguje kartas nuo karto suūžia praskrendantys lėktuvai.

Ribiškių kalvos ir spalvos.

 

Norisi fotografuoti kiekvieną medį.

 

Nuo ištiso laipiojimo kalvomis aukštyn žemyn jau skauda kojas, tad pasidžiaugiu pamačiusi lygesnį kelią. O ketinau šiandien greta Vilniaus tako ir visą Ribiškių pažintinį taką praeiti, bet dabar jaučiu, kad man pakaks vien tik tako aplink Vilnių.

 

 Vis tas medžių auksas.

 Tarp kalvų įsikūrę sodybos.

 

Takas įvairus, eina tai pievomis, tai mišku. O kiek stačiomis nuokalnėmis aukštyn žemyn trepsėta. 

 

Priekyje - Liepkalnio (Laimio) kalnas, ant kurio yra įrengta  slidinėjimo trasa. Ketinau ir į šį kalną užlipti, nes rašoma, kad nuo jo gražiai atsiveria Ribiškių kalvynas. Tačiau panašu, kad pakaks kalno panoramos iš toli pamatytos.

 

Štai kokiomis kalvomis tenka laipioti.

 Apylinkių panorama yra fantastiška. 

Iš gražiojo atviruko netrunku nusileisti į Ribiškių sodus, kuriame atsisveikinu su Ribiškių pažintiniu taku.

 

 Bobų vasara.

Sodų pakraštyje pamatau smagią žaidimų aikštelę, o kitoje pusėje - tenkinį. Pro tvenkinį ir suks takas aplink Vilnių. 

Pasidžiaugusi, kad šios dienos takas aplink Vilnių yra tobulai sužymėtas, įžengiu į miškelį ir vėl kulniuoju vienuj viena. 

Išėjusi iš miško, taką aplink Vilnių maršrutą improvizuoju ir pasuku Birbynių gatve link netoli esančios Pavilnių regioninio parko regyklos.

 

Ši regykla dar vadinama Ribiškių arba Misiūnų regykla.

 

Rašoma, kad regykla ypatinga ir tuo, kad ji – vietos gyventojo Algirdo Misiūno kūrinys, atsiradęs be jokios paramos iš miesto savivaldybės ar parko direkcijos. Šio gyventojo iniciatyva buvo įrengti pėsčiųjų takai, suoliukai, laisvalaikio zonos, vartai.

Menininko Liutauro Griežės skulptūra „Gyvenimo šokis“.

 

Parke prie regyklos žmonių beveik nėra, tik žaidimų aikštelėje žaidžia vaikai. Sėdu ant suolo, žiūrinčio į patį gražiausią Vilniaus vaizdą ir papietauju iš kuprinės išimtais sumuštiniais. Paskui kurį laiką pailsiu. Juk čia mano pirmas sustojimas po ilgų laipiojimų Ribiškių kalvyno kalvomis.

 

 Ši diena lydima lėktuvų gausmo. 

Laikas į trasą. Kurį laiką ji eina gatvėmis, paskui įsuka į nuobodų kelią. Gerai, kad danguje yra veiksmo.

 

Atsiskyręs nuo Ribiškių pažintinio tako, Vilniaus takas tampa gana nuobodžiu. Prieita Jotvingių gatvė yra nešvari. Iš tiesų, tai net ne gatvė, o netvarkingas žvyro kelias. Jei ne spalvoti medžių lapai ir lėktuvai danguje, norėtųsi iš čia mauti lauk.

 

Naujosios statybos Jotvingių gatvėje.

 

 Gamtos spalvos.

 

Žygiuojant gimė mintis nueiti iki  netoliese esančių karaimų ir totorių kapinaičių, bet į jas vedantis keliukas labai nejaukus pasirodė. Jis pilnas priverstų padangų ir mašinų dalių. 

Jotvingių gatvės pabaigoje intensyviai ieškau savo trasos, nes norisi kuo greičiau dumti į švaresnę aplinką. O trasos ženklai vos matosi. Šioje dalyje GPS būtinas.

 

Einu vedama GPS. Baigėsi Ribiškių trasa, baigėsi ir pavyzdingas tako aplink Vilnių ženklinimas. 

Vis kulniuoju siauru takeliu. Jo pakraščiai pilni ne tik automobilių dalių, bet ir statybinių atliekų. Gerai, kad ruduo malonesnėmis spalvomis nuspalvina užterštos aplinkos sukeltą slogią psichologinę savijautą.

 

Kažkur siauri laipteliai nuveda į jau nužydėjusių rykštenių pievą. 

 

 Takas aplink Vilnių.

Pagaliau pasiekiu miestą. Kapsų gatvė Naujininkuose ir karo policijos būstinė. 

 

Kapsų gatvė.

 

Pritrepsiu didesnę sankryžą ir čia pat užsinoriu namo. Juk dieną leidau gražioje gamtoje, o tolesnė trasos dalis eitų palei judrų kelią. Ko jau ko, o triukšmo ir nesibaigiančiu srautu pro šalį skriejančių automobilių šiandien tikrai nenoriu. Pasuku link stoties.

Naujininkų troleibusų žiedo stotelėje susipažįstu su Knygų katinėliu ir patraukiu dar kai kur. 

 

Telšių gatvės daugiabučio kieme apžiūriu koplytėlę. Šią koplytėlę kažkada man rodė bendramintė draugė, tad buvo smagu ją vėl atrasti. 

 

 Pėstute grįžtu į stotį.

Iki autobuso turiu šiek tiek laiko, tad jo pakanka pyragui.

Mano šios dienos vojažas apsiribojo 13 kilometrų.

 

 Kitam kurtui - Rasos - Liepkalnis - Naujininkai - Užusienis.