Juodkrantė: Miško katedros takais.

2021-09-06, pirmadienis. Juodkrantė: Miško katedros takais. 

Vakar žygiavau iš Nidos į Preilą.  

 

 

Vakar dienos žygis iš Nidos į Preilą mane taip užkabino, kad nutariu tęsti mintį praeiti kitais Kuršių nerijos pažintiniais takais.  Anksti nubudusi, anksti išeinu ir pakeliui į keltą dar užsuku į Klaipėdos senamiestį pasidairyti po Teatro aikštę.

 

Kitoje Kuršių marių pusėje išlipusi iš kelto, sėdu į jau atvažiavusį autobusą ir riedu iki Juodkrantės. Iš autobuso išlipu Juodkrantės pradžioje esančioje Gintaro įlankos stotelėje ir patraukiu į čia pat prasidedantį 6 kilometrų ilgio pažintinį taką "Miško katedros takais". Tiesa, aš šį taką eisiu atvirkščiai, bet nuo to jis bus ne prastesnis. Dalis šio pažintinio tako sutampa su Juodkrantės dendrologiniu taku.
Miškas iš pradžių yra mišrus, bet netrunku įeiti į nepaprastai gražią sengirę. 

Pažintiniuose stenduose rašoma, kad Kuršių nerijai tapus dykuma, sengirė apsaugojo Juodkrantę nuo užpustymo. 

Iš ryto giria yra visiškai tuščia ir labai gaivi. Praeinu  Griekynę, paskui pamatau nuorodą link Garsų gaudyklės.

 

Negaliu atsigrožėti sengire.

Žmogaus sukurta pažintinio tako puošmena.

 

Miško katedros takas atveda prie garsų gaudyklės. Paprasta atrakcija, bet šiek tiek paįvairinanti miško taką.

 

Rekomenduojama atsigulti gaudyklės viduje ir pasiklausyti miško garsų. 

 

Nuo Garsų gaudyklės išskubu tolyn į miško taką ir netrukus kopiu į 53 metrų aukščio kopą - Bloksbergą arba Raganos kalną. Kadaise ant šios kalvos stovėjo rotonda ir švyturys. Dabar matau aukštą bokštą, randu, kad tai - švyturys.

 

Rašoma, kad kol Bloksbergo kopa nebuvo apsodinta medžiais, nuo jos matėsi marios, jūra bei netoli Nidos esantys miškai. Dabar matau tik mišką, o aukštai užvertusi galvą - mėlyną dangų ir švyturio viršų. 

Visas Miško katedros pažintinis takas yra gerai sužymėtas.

Nuo Bloksbergo kalno leidžiuosi į Kopų taką. Kai kur šis takas vadinamas promenada. Giria čia labai graži, nors šiek tiek kirba sąžinė, kad vaikštau mišku, o ne pamariu ar pajūriu.

 

Miške vis pasigirsta  traškesys ar garsai. Matau grybautojus, dažniausiai pavienes moteris. Aš pati grybus renku tik foto objektyvu.

Kopų promenada yra labai įvairi: tai miško kelias, tai dviračių takas, tai kelias automobiliams.

Miško katedros pažintinis takas. Vaikštau po tūkstančius metų skaičiuojančias parabolines kopas. Jei ne informaciniai stendai, apie po mano kojomis esančias kopas nė nepagalvočiau. Atrodytų kalvotas miškas ir tiek.

Takas pilnas nuorodų. Maudyklų kelias turėtų vesti prie jūros, bet aš nutariu laikytis Miško katedros pažintinio tako. 

 

Pažymėti pagrindiniai pažintinio tako objektai.

 

Gražioji sengirė.

 

Kopų promenadą keičia Kalnų promenada. Kalnų promenada buvo suformuota 19 amžiaus pabaigoje, Juodkrantei tapus kurortu. Kuo promenados skiriasi, kol kas dar nežinau, bet visai smagu pabūti kaluose.

 

Senasis trasos ženklas.

 

 

Prieinu Sengirės stovyklavietę.

Prie stovyklavietės pametu trasos ženklą, bet įsijungusi GPS, labai greitai atrandu savo kelią ir kalnuotu takeliu pasileidžiu pirmyn. 

Tuoj už stovyklavietės atsiveria Juodkrantės panorama. Prisipažinsiu, ne kartą aplankė mintis mesti trasą ir leistis prie jūros. Ne todėl, kad trasa nepatiktų. Tiesiog gražių girių ir šalia namų turiu, o jūros ar marių - ne.

Kalnų promenada atveda į tikrą kalnų tarpeklį. Štai čia ir buvo visa pažintinio tako vinis. Siauras takelis veda tarp tarp aukštų kalvų. Aukšto šlaido augalija ir akmenys tarsi rutuliukai apaugę žaliomis samanomis. Vieta tokia magiška, neįmanoma žodžiais nusakyti.

 

Slapti Kalnų promenados takeliai.

 

 Minkšti samanų kamuoliukai.

Ši vieta prie samanų kamuoliais apaugusio šlaito mane tiesiog užburia. Stoju kas žingsnį ir grožiuosi. 

Netrukus takas išsišakoja ir aš palieku šią slaptą samanų karalystę.

Slapti takeliai baigiasi, o trasa išveda tiesiai prie Raganų kalno skulptūrų.

 

Raganų kalno skulptūras prieš keletą metų viešėdama šiuose kraštuose  jau esu apžiūrėjusi. Čia daug lankytojų, miškas aidi nuo garsų, tad skulptūras tik praeinu.

Rašoma, kad Raganų kalnas yra įkurtas ant vienos gražiausių parabolinių kopų. O kalnas Raganų pavadintas, nes nuo senų laikų čia puotas keldavę velniai ir raganos. Prieš daugiau nei 40 metų šioje vietoje įkurdintos pirmosios pasakų personažus įkūnijančios medžio skulptūros. Skulptūros nuolat atnaujinamos, papildomos ir dabar jų rasime daugiau nei 80. 

Raganų kalnas netrunka baigtis, tad šalia jo pabaigos esančioje maisto parduotuvėje nusiperku ledų ir apeinu Raganų kalno trasą iš naujo.

Nuo Raganų kalno tęsiu Miško katedros trasą ir patraukiu Kalnų promenada.

Dabar Miško katedros pažintinis takas sukasi link Juodkrantės bažnyčios. Pasakojama, kad kadaise ši kelio dalis ir vadinosi Parapijos keliu, nes juo laikyti mišių eidavo kunigas.

Kažkur atsiveria Juodkrantės panorama. 

Atvažiavus į Kuršių neriją dienai ar porai, šiam takui laiko gaišti tikrai neverta. Bet apsistojus ilgiau ar karštą vasaros dieną norint pasislėpti nuo saulės spindulių, jis bus tobulas. Miškas nepaprastai gražus, su daugybe takų ir takelių, tad galima leistis kur tik akys mato.

 

Miško katedros pažintinis takas baigiasi prie Ąžuolyno poilsio namų. Prieš -niolika metų šiuose poilsio namuose buvau apsistojusi, tad įdomu pasižvalgyti aplinkui.

 

Čia pat stovi Juodkrantės Evangelikų liuteronų bažnyčia.

 

Netoli bažnyčios yra Juodkrantės Vėtrungių galerija. Aplankyti šią vietą buvau numačiusi lietingam orui. Šiandien šviečia saulė ir man norisi būti gamtoje. Tad paraukiu tolyn, link kormoranų stebėjimo vietos.

 

Iki kormoranų veda tvarkingas pusantro kilometro ilgio pėsčiųjų takas.

 

Šalia pilkųjų gatnių ir kormoranų stebėjimo aikštelės pastatytas informatyvus stendas. Taip susipažįstu su šių paukščių gyvenimu. 

Nuo stebėjimo aikštelės žvalgausi į nudžiuvusius medžius. 

Kad jau atėjau iki kormoranų, tai nueinu ir iki Avikalnio apžvalgos aikštelės. Pro pušų viršūnes žvelgiu į tolumoje mėlynuojantį jūros ruoželį. Apžvalgos aikštelės prieigose jaunimas tvarko aplinką, rauna kopas užželiančius augalus, retina jaunų medžių atžalas. 

Kadangi Avikalnio apžvalgos aikštelėje didelio stebuklo nerandu, tai labai greitai sukuosi atgal.

 

Grįždama atgal fiksuoju gražias pušis. Rašoma, kad tokias išsišakojusias pušų formas lemia jų genetika. Naudos iš tokių formų medžių nėra, tačiau akims tai - tikras goržis.

Gražioji panorama ties Avikalnio ragu.

 

Pušų grožis.

 

Grįžtu iki kormoranų stebėjimo aikštelės, o tada jau trepsėsiu atgal į Juodkrantę.

Į Juodkrantę grįžtu jau pažįstamu pėsčiųjų taku.

Pasiekusi Juodkrantę, suku prie marių.

 

Jaukiu taku žingsniuoju mariu pakrante. Žmonių nedaug, tobulas metas keliauti.

Mariose maudosi kormoranas. Tiksliau ant akmens prieš saulę kaitinasi. Šis drąsus. Anas dienas pamario takais einant jie greitai išsilakstydavo.

 

Juodkrantės pėsčiųjų promenada.

Rašoma, kad Juodkrantė yra viena seniausių nerijos gyvenviečių, jau 1429 metais minima Kryžiuočių ordino laiškuose. Senoji Juodkrantė stovėjo keletą kilometrų šiauriau, arčiau jūros. Iškirtus miškus, slenkančios kopos privertė gyventojus persikelti prie marių. Iš marių tolumos žvelgiant į Juodkrantės sengirę, tarp boluojančių kopų ji atrodydavusi kaip juoduojanti pakrantė - tuo ir paaiškinama vardo kilmė - juodas krantas - Juodkrantė.  

 

Juodkrantės pamario takas.

 

Rašoma, kad nuo 19 amžiaus vidurio Juodkrantę pradėjo lankyti pirmieji poilsiautojai, o 20 amžiaus pradžioje ji jau garsėjo kaip kurortas.

Ant molo kurorto ramybe mėgaujasi paukščiai. 

 

Marių pakrantės promenadą puošia skulptūros ir meniškos dekoracijos. 

 

Priekyje vis smarkiau juoduoja debesis, marių vanduo tamsėja ir šiaušiasi bangos.

 

Artėju link kurorto centro. Jis pilnas ryškiaspalvių gėlių žiedų.

Man patinka šių kraštų gėlynai. Tokius norėčiau matyti ir savo mieste.

Žingsniuoju pamariu ir dairausi tinkamos vietos pavalgyti. Žolėje puikuojasi skulptūros ir dekoracijos.

Negaliu atsižavėti šių kraštų medine architektūra.

Pietų stoju "Žvejonėje". Vieta populiari, tenka truputį palaukti. 

Kertu sterkį, otą ir krevetes su daržovėmis. Išeinu ne alkana, bet iki sotumo gal dar kokios vienos bulvės reiktų.

 

Lietumi gasdinęs debesis nutolsta. Pavalgiusi Kuršių marių pakrante patraukiu tolyn. Grožiuosi mediniais namais.

Miestas pilnas gėlių, o mariose plaukioja jachtos. 

 

Ateinu prie smėlio skulptūrų. Smėlio skulptūras matau pirmą kartą gyvenime, tad jos man palieka didelį įspūdį. Apžiūriu po kelis kartus.

 

Smėlio skulptūrų eksponavimas šiam smėlio kraštui labai dera. Tiesa, Kuršių nerijos smėlis skulptūroms kurti nėra tinkamas ir jo buvo atvežta iš žemyno. 

Nutariu Kurių marių pakrante nueiti iki Gintaro įlankos ir nuo jos autobusu grįžti namo. Pakeliui - žvejų kraštui būdingos kompozicijos.

Ateinu iki ryte matytos Gintaro įlankos. 

Popietinės saulės šviesa palankesnė šių skulptūrų apžiūrai ir fotografavimui.

 

Rašoma, kad 1855 metais prie Juodkrantės begilinant laivybai Kuršių marių dugną, darbininkai dumble aptiko gintaro. Šiuo atradimu netrukus susidomėjo įvairūs verslininkai. Prasidėjo gintaro paieškos ir kasybos darbai. Didėjant darbų apimtims, buvo pradėti statyti  barakai, atidaryta laivų remonto dirbtuvė, įrengta uosto krantinė, dirbtuvės narų aprangai gaminti.

Šiais laikais kievieną birželį čia vyksta nendrinių skulptūrų simpoziumas. Nendrinės skulptūros žmones džiugina iki rudens, o per rudens lygiadeinio šventę sudeginamos.

Ketinau prie Gintaro įlankos sėsti į autobusą ir grįžti į Klaipėdą, bet pamačiau, kad šiuo metu važiuoja tarpmiestinis autobusas, kuris šioje stotelėje nestoja. Grįžtu į Juodkrantės centrą ir iki autobuso pasivaikščiosiu jos gatvėmis.

Žavios medinės vilos.

Juodkrantės centre įsėdu į autobusą, paskui keltą, o išlipusi dar pasivaikštau Klaipėdos senamiesčio gatvėmis. Tačiau šį vakarą miesto į save taip ir neįsileidžiu, nes mane yra užvaldžiusi gamta. Einu namo ir laukiu naujos dienos gražiojoje Kuršių nerijoje. 

 

Rytoj lauks Preila - Pervalka pėsčiomis.