2023 m. kovo 29 d., trečiadienis

Stambulas: Taksim, Beyoğlu, Cihangir, Topkapi.

2023-03-29, trečiadienis. Stambulas: Taksim, Beyoğlu, Cihangir, Topkapi


 

Vakar pažinome lietingą Stambulą. 


Ketvirtoji diena Stambule prasideda nedideliu lietumi. Su bendraminčių pagalba šią dieną sudėliojau taip, kad lietui lyjant būtume po stogu. 

Iš pat ryto akmenine Soğukçeşme Sokağı gatve trepsime į tramvajaus stotelę ir viltingai tikimės, kad diena bus geresnė, nei sako oro prognozės.
Dieną pradėsime Beyoğlu rajone, kuris atsirado sujungus Galata, Pera ir 
Karaköy rajonus. Vėliau prie Beyoğlu buvo prijungti dar keli rajonai.

Tramvajumi važiuojame iki Kabatašo - Kabataş, o nuo jo iki Taksim kylame funikulieriumi. 


 

Išlipame šalia Taksim Gezi Parkı parko ir Respublikos aikštės - Taksim Meydanı.

Planuodama kelionę, ketinau pasižvalgyti po Taksim Gezi Parkı parką, tačiau viršuje mus sutinka ne tik į visas puses besiplėšantis vėjas, bet ir lietus, šlapdriba, sniegas. Greitomis akimis apmetu Taksim Meydanı ir svarstau, kur reikia lėkti ieškoti užuovėjos ir šilumos.

Aikštėje stovi Respublikos įkūrimui paminėti skirtas ir 1928 metais pastatytas Respublikos paminklas - Taksim Cumhuriyet, o už jo - Taksim mečetė.



Sušylame čia pat esančioje Taksim mečetėje. Mečetė yra moderni ir šiuolaikiška. Viduje veikia šildymas, batus aunamės šiltoje patalpoje ir dedame į tvarkingas dėžutes su numeriais.  




Kai nustoja krėsti drėgmės ir vėjo sukeltas drebulys, grįžtame į Respublikos aikštę. Joje vėl košia vėjas, tad į šalimais esantį Taksimo parką eiti vėl jokio noro nėra. Paminėsiu, kad Taksim visada buvo populiari vieta visų formų protesto akcijoms ar demonstracijoms, kurių metu ne kartą buvo praleitas kraujas. Tačiau aikštėje vyksta ir renginiai, pasirodymai, šventės.
Žiūriu į vėjo plaikstomas vėliavėles ir spėlioju, ar pritars šiandien Turkija Suomijos narystei NATO? Įdomu čia ir dabar būti šalyje, kurioje šiandien sprendžiami ir mums reikšmingi klausimai.



 

Leidžiamės pėsčiųjų Istiklal gatve - Istiklal Caddesi. Lietuviškai šis gatvės pavadinimas skambėtų Nepriklausomybės. Tokį pavadinimą gatvė gavo įkūrus Turkijos Respubliką. Istiklal gatvė visada būna pilna žmonių. Gyvenimas čia verda iki paryčių.
Tiesa, dar praeito amžiaus aštunto dešimtmečio pabaigoje Istiklal gatvė buvo visiškai suniokota ir garsėjo prasta reputacija. Šią gatvę pavertus į pėsčiųjų, situacija pradėjo keistis.
Nuo vieno Istiklal gatvės galo į kitą važiuoja senasis - Nostalgiškasis tramvajus. Atkurtas medinis tramvajus dažnai yra vaizduojamas ne tik kaip Istiklal gatvės, bet ir Stambulo simboliu.



Tik įžengus į Istiklal gatvę, akis patraukia šv. Trejybės graikų ortodoksų bažnyčia. Užsukame jos apžiūrėti. Bažnyčia labai daili, tik užrakinta. 

Visos mūsų matytos krikčioniškos bažnyčios Stambule yra gana mažos. Mat šalį valdant osmanams, kito tikėjimo religijų maldos namai negalėjo būti didingesni, nei mečetės.


Grįžtame į pėsčiųjų Istiklal gatvę.


Eidama Istiklal gatve, pamatau Yeşilçam Sokak gatvės pavadinimą ir prisimenu jį dažnai minėtą Orhan Pamuk knygoje "Nekaltybės muziejus". Čia buvo pagrindinės filmo kompanijų būstinės ir knygoje minimas vienas gražiausių Emek kino teatrų. Deja, kino teatras 2023 metais buvo nugriautas ir jo vietoje išdygo parkingas. Iki parkingo neisime, bet praeitas gatvės gabalas atrodo gana apleistas. 







Apsukę Yeşilçam gatve, grįžtame į Istiklal. Netrukus pastebiu kitą populiarų Beyoğlu rajono gatvės pavadinimą: Nevizade. Ši gatvė garsėja daugybe kavinių ir restoranų. Rytas turkų gyvenimo būdui yra gana ankstus, tad kavinės dar nepradėję darbo.



 

Bevaikščiodamos randame žuvies turgų - Balık Pazarı. Čia veikia ir daugybė kitų parduotuvėlių, smagu pasižvaldyti. Jūsų gėrybės mane vilioja labiausiai.




Pamatę užeiname į Uc Haren kilesi bažnyčią. Lietuviškai turbūt skambėtų Armėnų trijų altorių bažnyčia. Rašoma, kad bažnyčia pastatyta 1805 metais, viduje yra daugybė paveikslų ir sietynų. 

Viduje intensyviai pamaldoms ruošiasi bažnyčios tarnautojai. Mes tyliai pasėdime, sušylame ir gana greitai išeiname.


 

Šiame rajone privaloma yra pamatyti Gėlių pasažą - Çiçek Pazarı. Šis pasažas yra turistų labai mėgiama vieta po stikliniu stogu. Kadaise čia veikė naktinis gyvenimas. Specialiai įrengtoje salėje sultonai žiūrėdavo operą. Po Rusijos revoliucijos nuskurdusios rusės čia pardavinėdavo gėles, todėl buvo atidarytos kelios gėlių parduotuvės. Nuo to ir prigijo pasažo pavadinimas - Gėlių.

 

Dabar Gėlių pasažas pilnas restoranų, kavinių. Pasižvalgome po pasažą, į ramų kavinių darbuotojų ruošimąsi naujai darbo dienai ir nuskubame į kitas pažintis su miestu.







Grįžtame į pėsčiųjų Istiklal gatvę. Gatvę puošia 19 - 20 amžiuje Art Nouveau stiliumi pastatyti pastatai.



Atkreipėme dėmesį, kad dauguma parduotuvių šioje gatvėje dirba nuo 10 valandos ryto iki 1 ar 2 valandos nakties. Parduotuvės sargyba dar ilsisi.


 

Lietus lyti nustoja. Leidžiamės į šoną nuo Istiklal gatvės atsišakojančia gatvele. Tenka nulipti stačia nuokalne. Stambulas jau toks, su daugybe kalvų. Rašoma, kad kaip Roma, taip ir Stambulas yra pastatytas ant 7 kalvų.




Nulipusi žemyn randu viršuje pražiūrėtą Cezayir Sokak - prancūzišką laiptų gatvę. 


 

Iš tiesų šioje gatvėje nėra nieko prancūziško. Ji pradėta vadinti prancūziška, nes ją renovavo prancūzų architektai. Rašoma, kad gatvelė yra labai jauki ir mėgiama fotografų. Kur jau jos nemėgti, ypač ryte, kai aplink tylu ir tuščia, gali mėgautis į valias.







 

Didesnėmis ir mažesnėmis gatvelėmis zigzaguojame skertai išilgai. Beyoğlu rajonas yra labai kontrastingas, tapybiškas ir įdomus.



Pastebiu visiškai apleistą, tačiau labai fotogenišką vietą.


 

Beyoğlu rajonas sužavi kiekvienu nužingsniuotu žingsniu. Dairausi tai į pastatus, jų langus ir duris, tai į sienų dekorą. Tokiame hostelyje ko gero būtų smagu apsistoti.


 

Be proto žavūs Beyoğlu rajono keistumai: kilimais klojama ne tik mečetės, namai, bet ir gatvės.



 

Judame link Džihangiro rajono - Cihangir, kuris aprašytas O. Pamuko "Nekaltybės muziejuje". Dairomės į jaukias gatves. Oras taisosi, apima labai gera nuotaika.


 

Rašoma, kad tarp daugybės patrauklių Džihangiro vietų yra Akarsu Yokuşu – centrinė, plati gatvė, kurioje gausu grakščių daugiabučių namų, madingų kavinių, senovinių parduotuvių, prabangių viešbučių ir veikia O. Pamuko Nekaltybės muziejus. Praeiname ir patį muziejų, tik į vidų neužsukame.



Stambulas žavi lankytojus spalvotais laiptais. Pasileidžiame į pastarųjų paiešką. Kol kas dairomės po kačių mylėtojų kampelį.



Vienose iš žemyn smingančių gatvelių pamatome tolumoje mėlynuojančius Bosforo sąsiaurio vandenis. Mane vėl ir vėl aplanko O. Pamuko knygų puslapiai.


 

Laiptais su pieštu moters portretu nusileidžiame žemyn.



 

Vaivorykštės spalvomis nudažytais laiptais pakylame aukštyn.


 

Viršuje randame Džihangiro mečetę. Deja, pati mečetė užrakinta. Ko gero tai pirmoji mečetė, kurios durys buvo užrakintos. Tad pasidairome po jaukų kiemelį.


 

Nuo Džihangiro mečetės atsiveria puikus Bosforo sąsiaurio vaizdas.



 

Džihangiro mečetė.



 

 Vėl leidžiamės į gatves. Siaurų gatvių automobiliai.


 

Nepaprastai žavus tas Džihangiras.


 

Diena jau persivertė į kitą pusę, sukame pro Tripadvisor ir kitokiais ženkliukais nukabinėtas nedidelės kavinukės "Yiğit Sofram Gözleme ve Kahvaltı" duris. Viduje jauku, greitai pasijuntame savoje terpėje.


 

Sakomės po gözleme - blyną su špinatais, malta mėsa ir čedaro sūriu. Giozleme labai skanus. Išgeriame kavos. Nustembu, kad kava skani.



 

Valandžiukę pailsėję vėl leidžiamės į gatves.



 

Vėl zigzaguojame po Beyoğlu rajoną. Šiame rajone tiek daug visokių keistenybių.


 

Kai kurie pastatai net ir apleisti yra labai dailūs.



Vėl sugrįšime į pėsčiųjų Istiklal gatvę. Gatvių - laiptų Beyoğlu rajone netrūksta.



Ateiname prie didelio netikėtumo - gražios, puošnios ir išdidžios Šv. Antano Paduviečio bažnyčios - Sent Antuan Kilisesi. Bažnyčia pastatyta 20 amžiaus pradžioje itališku stiliumi.



Priešais bažnyčią stovi itališko stiliaus pastatas. Minutę pasijuntu Venecijoje ar kažkur kitur Italijoje, tik ne Stambule.



Užeiname į bažnyčios vidų. Ji gana kukli.





 

Prie Šv. Antano Paduviečio bažnyčios stovi monumentas popiežiams.



Ateiname į Istiklal gatvę. Ji daug gyvesnė, nei buvo anksti ryte.


 

Nostalgiškasis tramvajus kursuoja pirmyn - atgal, o jo keleiviai važiuoja, kaip kuris sugalvoja.





Iš Istiklal gatvės sukame Galip Dede Sokağı gatve. Galip Dede gatvė yra vienas iš svarbiausių taškų, jungiančių Istiklal gatvę su Karaköy. Galip Dede gatvė, kuri yra viena iš seniausių Stambulo gatvių, pavadinta šeicho Galipo, vieno garsiausių turkų sufijų literatūros vardų, vardu.



Gatvių kiemeliai pilni įvairybių. Randame kiemelį, kuriame yra šeicho Galipo kapas. Ant sienų iškabintos eilutės iš knygų.



 

Gatvėje nusiperkame ir išgeriame šviežių sulčių.


Ateiname prie anądien lankyto Galatos bokšto, nuo kurio grožėjomės vakarėjančio miesto panorama. Galatos bokšto bilietų kasa įsikūrusi sename tramvajuje.

 

Pirmasis Galatos bokštas buvo pastatytas 1348 metais kaip apsauginės miesto sienos dalis. Po osmanų užgrobimo Galatos bokštas buvo naudojamas kaip kalėjimas, o 19 amžiuje iš šio bokšto buvo stebima, ar kur nekylo gaisras. 1960 metais Galatos bokštas buvo restauruotas ir jo viršuje įrengtas restoranas bei aplink vedanti apžvalgos aikštelė. 

Šįkart Galatos bokšto nelankysime, tad jis greitai nutolsta. Einame link dar vieno objekto, o pakeliui gal ką įdomaus rasime.


 

Kai kurios gatvės veda beveik stačiai žemyn. Tokia ta šiandien diena, vien laipiojimai tai į viršų, tai žemyn. Prieš akis matome krikčioniškos bažnyčios kryžių, tačiau pati bažnyčia turbūt kitoje pusėje, bet vaikščioti aplink neturime laiko.


 

Praeiname Bankalar Caddesi gatve, kuri laikoma viena garsiausių miesto gatvių. Ji žinoma kaip vėlyvosios Osmanų imperijos finansinis centras. Čia buvo įsteigti bankai, tokie kaip Osmanų centrinis bankas ir Osmanų vertybinių popierių birža.


 

Prieiname Kamondo laiptus - vienus gražiausių Art nouveau stiliaus laiptų. Būtinai reikia jais užlipti ir vėl nulipti.



Nuo Galatos leidžiamės į Karakėjaus rajoną - Karaköy. Vėlai vakare čia vaikščioti tikrai nenorėčiau.


Karakėjaus gatvių šiukšlyną pagyvina nebent trys maži kamuoliukai.


 

Karakėjuje lipame į tramvajų ir traukiame link sultonų Topkapi rūmų. Draugės orų prognozė išsipildė: vos išlipame iš tramvajaus, pradeda ne tik lyti, bet ir snigti. 

Topkapi rūmų savitarnos aparate perkame pilnus bilietus. Pilno komplekso lankymo kaina užsieniečiai - 650 TL. Informaciją apie muziejus galima rasti čia.

Talžomos vėjo bei sniego, vėl palikę už užstatą asmens dokumentus, pasiimame audiogidus ir pro pagrindinius rūmų vartus nuskubame ieškoti šiltos užuovėjos. Užbėgdama į priekį pasakysiu, kad audiogidas rusų kalba yra gana prastas, pateikiama tik labai siaura informacija. Tačiau visame rūmų komplekse yra daug informacinių stendų anglų kalba, tad bendrai galima gauti reikiamą kiekį informacijos. Ir dar pridursiu, kad trys valandos šiuose rūmuose yra visiškai niekas. Topkapi rūmams reikia mažiausiai 4 valandų arba gero pusdienio.




1460–1478 metais Topkapi rūmus pastatė sultonas Mehmedas II, Konstantinopolio užkariautojas. Iš pradžių norėta rūmus statyti ant trečios miesto kalvos, kur dabar yra universitetas, tačiau galiausiai buvo pasirinkta pirma kalva. Per šimtmečius kiti sultonai pastatė naujus pastatus ir priestatus, sukurdami tokį rūmų kompleksą, kokį matome šiandien.
Topkapi rūmai išliko pagrindine sultono rezidencija ir valdymo centru iki 19 amžiaus vidurio, iki buvo pastatyti Dolmabahče rūmai. Rūmų kompleksas sudarytas iš daugybės pastatų ir kiemų, į kuriuos dabar žiūrint, jau galva painiojasi.


Tiesiu taikymu nuskubame į patį pirmąjį pastatą, kuriame kiek sušylame, o tada jau galima pradėti dairytis.



 

Topkapi rūmai yra visiškai kitokie, nei vakar mūsų apžiūrėti prabangieji Dolmabahčės rūmai. Šių rūmų sienas puošia raštuotos keramikinės plytelės, o interjeras kur kas kuklesnis. 

Sultono Ahmedo III biblioteka. 






 

Einame į visus iš eilės pastatus ir kiemus. Kai kuriuose randame užuovėję, tačiau įėję į patalpas, sušylame. Pastatai ir kiemai atrodo vieni už kitus gražesni.

Planuodama kelionę buvau numačiusi, kokia eilės tvarka rūmus ir kiemus lankysime, tačiau lietus ir šaltis iš galvos iššlavė visas planavimo detales, tad einame ten, kur akys mato.



 

Kiemuose yra keli karališkieji paviljonai. 




 

Ketvirtajame kieme yra keli karališkieji paviljonai, İftariye pavėsinė ir sodai su terasomis. Rašoma, kad Bagdado ir Revano paviljonai yra puikūs klasikinės Osmanų laikotarpio paviljonų architektūros pavyzdžiai.






Topkapi rūmai yra vienoje iš seniausių Stambulo dalių: istoriniame pusiasalyje, apsuptame Marmuro jūros, Bosforo sąsiaurio ir Auksinio rago įlankos. Nuo kai kurių kiemelių atsiveria puiki Stambulo panorama.

 

Pastatų viduje užburia plytelių raštų harmonija.





 Čia dieviškai gražu.


 

Pasižiūrime į Bosforo pakrantę, kuria vaikščiojome pirmąją mūsų kelionės dieną.

 

Tolumoje įžiūrime Marmuro jūrą.




Topkapi rūmai.


 

Atskiruose pastatuose veikia skirtingos ekspozicijos. Jos tikrai įdomios. Kai kur pasitinka žavūs gidai.


 

Nuo lietaus  slepiamės eidamos iš pastato į pastatą, iš ekspozicijos į ekpoziciją. Pagaliau pradeda šviesti saulė.



Ateiname prie Teismo rūmų. Lietus baigėsi ir šviečia saulė.





Nors viduje forografuoti negalima, bet visi pyškina net išsijuosę. 

Sukame į haremą - sultono šeimos gyvenamąją dalį.




Haremas kilęs iš arabiško žodžio haram "Uždraustas". Haremas, į kurį patekti galėjo tik sultonas ir eunuchai, daugiau nei 400 moterų buvo namai, kalėjimas ir visas gyvenimas. Į haremą moterys patekdavo kaip vergės arba kaip dovana sultonui. Haremo moterimis negalėjo būti musulmonės arba moterys, kilę iš kilmingų šeimų. Hareme buvo labai vertinamos šviesesnės odos spalvos moterys. Jos paprastai atvykdavo iš dabartinės Armenijos ir Gruzijos. Naujokės privalėdavo priimti musulmonų tikėjimą, mokydavosi kalbos, religijos mokslų. Pagal kiekvienos gabumus ir išvaizdą moterims hareme būdavo paskirtos pareigos. Hareme buvo laikomasi hierarchijos ir tik pagimdžiusios sultono vaiką, moterys galėjo užimti galingiausios moters ne tik hareme, bet ir imperijoje, vietą. Jos paprastai vadovavo haremui, spręsdamos, kiek ir kokių moterų čia reikės. Tačiau tarp moterų klestėjo stipri konkurencija, virė intrigos ir sąmokslai, apkalbos, smurtas, netgi nunuodijimai ir žudymai.


Išskirtinę vietą hareme užėmė eunuchai. Jie buvo trečias žmogus po sultono (sultonas, viziris, eunuchas) ir buvo tarpininkai tarp sultono ir aukščiausio rango haremo moterų. Eunuchai hareme palaikė tvarką.



Hareme man asmeniškai buvo pati įdomiausia muziejaus dalis, tačiau haremą vos ne bėgomis apibėgu, nes jau artėja muziejaus darbo laiko pabaiga.



 

Skubame link išėjimo. Saulei šviečiant rūmų kiemai atrodo visiškai kitaip. Mielai juos apeičiau dar kartą.


 

Išeidamos užsukame į šv. Irenos bažnyčią.



 

Apsilankę Topkapi muzieje, grįžtame į Istiklal gatvę. Kodėl taip blaškėmės - juk taikėmės prie oro. 

Istiklal vakare kur kas daugiau žmonių, tačiau dar ne tokios minios, kuomet baisu su bendrakeleiviu pasimesti.





 

Istiklal gatvėje užeiname į kelias parduotuves, paskui vakarieniaujame bendramintės bičiulės rekomenduotoje kavinėje "Parole".




 

Po vakarienės ramiai nueiname iki Tunel, kur turėtų būti žemyn nukelsiantis funikulierius. Tik iš pradžių ne ten pataikome ir nusileidžiame į Šišanės metro. Bet niekis, gretimame pastate atrandame ir funikulierių.
Nuo Tunel leidžiasi senasis funikulierius F2, pastatytas 1876 metais. Tai yra trečiasis seniausias požeminis transportas visame pasaulyje (po Londono ir Niujorko). Klestėjimo laikais per dieną juo pasinaudodavo 40 tūkstančių žmonių. Šiuo metu tai 554 metrų požeminė linija, kuria važiuojama 25 km/h greičiu. Kelionė tarp dviejų stotelių užtrunka pusantros minutės.







Kavinėje netoli namų pamatome šokantį dervišą. 



 

Namo šį vakarą grįžtame vėlai. 

Rytoj laukia Stambulo azijinė dalis. 

 

 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą