2023 m. kovo 30 d., ketvirtadienis

Stambulo azijinė dalis.

2023-03-30, ketvirtadienis. Stambulo azijinė dalis. 


 

Vakar keliavome Taksim, Beyoğlu, Cihangir, Topkapi. 


Ši diena bus skirta Azijai. Rytą pradedame Sirkeci garı traukinių stotyje. 


 

Sirkeci garı baigta statyti 1881 metais. Tuo metu ši stotis būdavo paskutine stotele daugeliui traukinių maršrutų. Joje kelionę baigdavo ir Orient Express traukinys, kurio maršrutai čia atveždavo žmones iš Paryžiaus, Vienos, Budapešto. Iki 2013 metų iš Sirkeci stoties žmonės keliavo į aplinkinius rajonus, tačiau vėliau ji buvo uždaryta, nes pradėjo veikti po Bosforo sąsiauriu nutiesta Marmaray metro linija, į kurią mes šį rytą ir nusileidžiame. 


 

Greitąja metro linija vos per kelias minutes praskriejame po Bosforo vandenimis ir lipame pirmoje stotelėje - Uskudaras/Üsküdar, Azijoje. (Išeinant iš stoties reikia nepamiršti nuskenuoti Istanbulkarte kortelių, tokiu būdu kelionė kainuos pigiau.)

Atvykusi į Aziją, iškart nepajuntu jokio skirtumo. Skiriasi tik matomas vaizdas - žvelgiu į pakrantes ir rajonus, po kuriuos vaikščiojau ankstesnėmis dienomis. 

Azijos krante pirmiausiai noriu pamatyti mano pamėgtos knygos "Mečetė sultono dukteriai" herojei, osmanų sultono Süleymano I dukrai Mihrimah pastatytą mečetę. 16 amžiuje mečetę pastatė žymusis osmanų architektas Mimaras Sinanas. Įdomu buvo sužinoti, kad Stambule yra dvi mečetės, skirtos sultonaitei Mihrimah. Pasakojama, kad savo simbolika garsėjantis Mimaras Sinanas abi mečetes paskyrė Mihrimah, kurios vardas persiškai reiškia „saulė ir mėnulis“. Kovo 21 d. – Mihrimah gimimo dieną – saulė leidžiasi už Mihrimah mečetės, esančios europinėje Stambulo dalyje - Edirnekapi, mėnulis kyla nuo Mihrimah mečetės, esančios Uskudare, Azijoje, kurią kaip tik planuoju apžiūrėti. Deja, mečetėje tuoj prasidės maldos ir į vidų nepatenkame.


 
Nepatekę į mečetę, sukame link Bosforo ir einame pakrante. Saulėtą dieną kitoje pusėje likusi Europa yra labai vaizdinga. 
Ilgoje krantinėje žvejoja žvejai.
 

 

Traukiame link tolėliau matomos Šemsi Pašos mečetės/Şemsi Paşa Camii. Ši mečetė yra viena mažiausių Stambulo mečečių, tačiau ji stovi pakrantėje ir sudaro puikų vaizdą. 1580 metais architekto Sinano pastatyta mečetė yra skirta sultono viziriui Šemši Pašai, kuris, kaip spėjama, netgi dalyvavo savo sultono nužudyme. 
 

 

Bosforo vandenis skrodžia laivai. 



Rašoma, kad iki 1980 metų Azijos dalyje buvo įsikūrę tik nedideli vienas nuo kito nutolę rajonai. Šiuo metu ir Uskudaras ir Kadikėjus - Kadıköy yra du didžiausi Stambulo rajonai Azijos žemyne. Gyventojų skaičius azijiniame Stambule taip pat yra didesnis, nei europinėje jo dalyje. Üsküdar rajonas suklestėjo 19 amžiaus pabaigoje, kuomet čia buvo pastatyta garlaivių įmonė.

 
 
Rašoma, kad Uskudaras yra konservatyvus rajonas, kuriame gyvena daugiausiai atvykėliai iš Anatolijos. Tai akivaizdu per ramadaną, tuo metu gatvės būna tuščios. Vaikštant krantine to apie tuštumą nepasakytum.
 
Priartėjame prie Šemsi Pašos mečetės. 
 


 

Šemsi Pašos mečetės vidus yra labai kuklus.





Išėję iš mečetės, vėl patraukiame Bosforo pakrante. Nors pučia stiprus vėjas, tačiau vaizdai dieviški. 


 

Artėjame prie vienos žinomiausių Stambulo vietų - Mergelės bokšto: Kız Kulesi. Deja, bokštas yra uždengtas pastoliais, o krantinė, kurioje žmonės  iš viso pasaulio susirenka pasigrožėti saulėlydžiu, yra remontuojama.

 
 
Bokštas stovi ant nedidelės salelės. Bizantijos laikais šioje vietoje stovėjo gynybinė siena. Dabartinis bokštas pastatytas 18 amžiuje. Per istoriją jis buvo švyturiu, muitinės kontrolės punktu.
Bokšto pavadinimas kildinamas iš legendos, kurioje pasakojama, kad imperatorius iš žiniuonio išgirdo pranašystę, kad jo dukra, įkandus gyvatei, mirs per 18 gimtadienį. Taigi, siekdamas apsaugoti dukrą nuo blogos lemties, jis pastatė bokštą ir ten įkurdino savo mylimą dukterį. Per 18 gimtadienį jai buvo nusiųstas krepšys su vaišėmis. Krepšio niekas nepatikrino, o jame buvo įlindusi gyvatė. Kaip ir pranašauta, gyvatė įkando mergaitei ir ši mirė ant tėvo rankų.




Norėtųsi eiti Bosforo, netrukus įsiliesiančio į Marmuro jūrą, pakrante tolyn, tačiau šiai dienai turime nemažai planų. Grįžtame link Uskudaro stoties. Grįžtant akys žiūri į tolumoje, Europoje, esantį modernų Stambulo rajoną - Leventą.



Pakeliui užsukame į dar vieną mažytę mečetę - Rum Mehmet Paşa Camii, nes sudomina jos aprašymas. Teigiama, kad ši mečetė yra viena seniausių mečečių Uskudaro rajone. Mečetė pastatyta 1471 metais ir turinti Bizantijos stiliaus bruožų, tačiau viduje ji įspūdžio nebepalieka. Nutariame į nedideles mečetes daugiau neiti.





Sugrįžę prie Uskudar metro linijos, šalia jos randame autobusų stoteles. Į kitą objektą važiuosime autobusu. Visuomeninis transportas Stambule yra tobulas, tačiau važinėti autobusais neturint interneto yra sudėtinga. Mat stotelėse nėra jokios informacijos apie autobusų kryptis ir grafikus. Yra QR kodas, kurį turi skenuoti ir pažiūrėti informacijos, o be interneto to padaryti neįmanoma. Bet buvau atlikusi namų darbus, tad randame reikiamą 12A numerio autobusą ir už keletos minučių lipame prie Şakirin Camii mečetės.


 

Ši mečetė atidaryta 2009 metais, įamžinant filantropus Šakirus. Įdomu, kad mečetės interjerą kūrė Šakirin produkterėčia, pirmoji moteris, prisidėjusi prie mečetės statymo per visą Turkijos istoriją.
Mečetė yra moderni. Krinta į akis neįprastas mihrabas - arkinė niša mečetės sienoje, rodanti maldininkams kryptį į Meką. Bet labiausiai žavi lengvų lašelių nusagstytas sietynas. 





 

Nuo Şakirin Camii judėsime prie dar vieno populiaraus Stambulo objekto. Šalia Šakirin mečetės esančioje stotelėje ilgai laukiame tiesiogiai prie būsimo mūsų lankomo objekto vežančio autobuso Nr. 14F. Ir, kai jau nutariu, kad grįšime atgal į Uskudar, o nuo jo judėsime link didžiausios ne tik Stambule, bet ir visoje Turkijoje - Çamlıca Camii mečetės, atvažiuoja mūsų lauktas autobusas. Apsidžiaugiame negaišiančios laiko bereikalingiems važiavimams ir netrukus lipame prie akimis vos aprėpiamos mečetės, kurią anomis dienomis vis matydavome iš europinės Stambulo dalies. 
 

 
2019 metais atidaryta Çamlıca Camii mečetė pribloškia savo dydžiu. Tiesa, veikia ne tik mečetė, bet ir visas kompleksas su muziejumi, meno galerija, biblioteka, mokykla, kavine, didele parkingo aikštele. Nieko keisto, kad įėję į vidu pasimetame, tačiau žilaplaukis senukas mums pamoja sekti iš paskos. 
 
Prie įėjimo į mečetę randame ne tik tvarkingas ir sunumeruotas dėžutes batams, bet ir maišelius jiems susidėti. Kelios sekundės pasiruošimui - ir mes jau gigantiškos mečetės viduje.




 
Čamlidža - Çamlıca Camii mečetė liaudyje vadinama prezidento Erdogano mečete. Joje vienu metu gali melstis 63 000 žmonių, mečetė turi 6 minaretus. 
 

 
 
Nors rašoma, kad prieš maldas turistai būna išprašyti, tačiau milžiniškoje Çamlıca Camii mečetės erdvėje vietos užtenka visiems. Pavaikštome, paskui pasėdime ant minkšto kilimo ir paklausome maldų. 




Atsibuvę viduje, išeiname į lauką. Vienoje pusėje dar vyksta statybos darbai. Tolėliau styro dangoraižių virtinė ir pilkuoja Stambulo užmiestyje esantys kalnai. 
 


 

Aplink Çamlıca Camii mečetę yra keliais aukštais išsidėstę plačios erdvės.
 
 
 
Esu užburta komplekso didumo ir didybės. Fotografuodama plačiausiu objektyvu neįstengiu apimti visumos.
 

 
 
Nuo Çamlıca Camii mečetės prieigų atsiveria nepaprastai graži Stambulo panorama. Apačioje autobusais atvyksta maldininkai.
 

 
 
Bevaikštant pasigirsta azanas - kvietimas maldai.
 




 
Kelis kartus apeiname aplink mečetę. Jos kieme stovi purvo fontanas.
 



 
 
Į mečetės kavinę užeiname pavalgyti. Žmonių kavinėje vos keli. Turbūt tik visiškas bedievis ramadano laiku vidury šviesios dienos ateina į maldos namus pavalgyti. Tačiau pardavėjas jokių pastabų neturi, pasiūlo bioreko. 
Pasistiprinę dar kartą apeiname aplink mečetę ir suksime tolyn.
 


 
 
Pasukame link Pušų kalvos - Çamlıca Tepesi. Nuo jos Çamlıca Camii mečetė atrodo dar gražiau.
 

 
 
Nuo Pušų kalvos Stambulo vaizdas yra fantastiškai gražus. Grožiuosi plona juostele vingiuojančiu Bosforo sąsiauriu, kairėje - Marmuro jūroje supasi laivai.
 





 
 
Žvilgsnis į Televizijos bokštą ir Marmuro jūrą.
 

 
 
Į pačią Pušų kalvos viršūnę nutariame nelipti. Einame į autobusų stotelę ir bandome sugrįžti prie Bosforo. Labai norisi pasivaikščioti Bosforo pakrante, tačiau nužiūrėta vieta sąsiaurio pakrantėje pasirodo užtverta, tad ilgai užtrunkame, kol ją apeiname. Kai ateiname į Nakkaştepe parką, po jį vaikščioti nebelieka jėgų.
Stambulas nuo Nakkaştepe parko.
 



 
 
Nakkaştepe parkas lankytojams gali pasiūlyti iš labai arti pamatyti per Bosforo sąsiaurį nutiestą Bosforo tiltą. Mes parku apeiname labai mažą ratą ir patraukiame į gatves. Tačiau panoramų mėgėjai šio parko tikrai neturėtų praleisti, nes nuo jo europinio Stambulo vaizdai yra dieviški.
 

 

Leidžiamės į Kuzguncuk rajoną. Kelias link jo yra labai vaizdingas. Nuotrauka atspindi gal tik trečdalį viso įspūdžio, netgi spygliuotos tvoros jo nesumažina.
 

 

Ateiname į Kuzguncuk rajoną. Akis patraukia savos spalvos.


 

Pasakojama, kad Kuzguncuk rajonas gavo savo pavadinimą iš jame gyvenusio šventojo vardu Kuzgun Baba. Kuzguncuk rajone visada gyveno graikai, armėnai, žydai, todėl jame yra įvairių maldos namų, veikia senos kapinaitės, į kurias įėjimo iš pradžių neradome, paskui jau patingėjome eiti. Bet mane labiausiai domina gatvės su senais medinukais.


 

Nors jaučiuosi nusikalusi, bet meniška Kuzguncuk rajono dvasia iškart prikelia gyvenimui. Rajone yra vos kelios dailios gatvės, tačiau čia tikrai jauku. Specialiai važiuoti neverta, bet būnant netoliese, užsukti būtina.




 

Kai kurie Kuzguncuk rajono namai yra renovuoti.


Gatvės pilnos kavinių ir nedidelių parduotuvėlių.



 

 Kuzguncuk rajono medinukai.




 

Dailios dekoracijos.



Kuzguncuk rajonas.



 

Dar viena jauki kavinukė.


Lipu aukštyn pasigrožėti dar vienu dailiu namu, vietinių kalba vadinamų "ahsap evleri". Šiandien visa diena praėjo laipant aukštyn - žemyn.



 

 

Istorinių objektų šiame rajone nebeieškau, tiesiog mėgaujuosi atmosfera.


 

Dailios durys Kuzguncuk rajone.




Tikrai nemaluoju, kad esame Kuzguncuk rajone.


 

Kai apima nuovargis, autobusu grįžtame į Uskudarą. Pavaikštome krantine. 


 

Vakarėja, laikas ieškoti vakarienės. Pažiūrėjusi į žemėlapį, suprantu, kad su vakariene šiame rajone gali būti prastai. Nutariame grįžti į Europą ir vakarieniauti ten.

Pro nešvarų kelto langą: iš Azijos į Europą.




Nuvykstame į Taksim, į Istiklal gatvę. Sėdame pirmoje pasitaikiusioje kavinėje. Tiksliau - bare. Vienu metu norisi pabėgti, nes pamatome, kad čia visi ateina kaljano patraukti. Bet vakarienė per daug greitai atkeliauja ant mūsų stalo. Kuzu şiş - ėrienos kebabas, bet toks ūkiškas. Prisivalgom iki negalėjimo.


 

Sočios po vakarienės vos panešame pilvus iki Taksim funikulieriaus. 


 


Taksim mečetė. Per ramadaną visos mečetės pasipuošė užrašais.


 

Tokia šiandien buvo ta diena, su daugybe įspūdžių ir atradimų, su paklaidžiojimais ir nusivylimais, tačiau diena baigiasi gera gaida. 

 

Rytoj lauks Fatih, Balat, Fener.  

 

 

 

 

 

 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą