2023 m. kovo 27 d., pirmadienis

Stambulas: Emirgan - Arnavutköy - Ortaköy - Yıldız - Galatos bokštas.

2023-03-27, pirmadienis. Stambulas: Emirgan - Arnavutköy - Ortaköy - Yıldız - Galatos bokštas.


Vakar keliavome Sultanachmet ir Fatih rajonuose.

Šios kelionės programą diktuoja oras. Šiandienai buvau suplanavusi aplankyti konservatyviuosius Stambulo rajonus, tačiau lauke šviečia saulė, o kitoms dienoms rodomas ištisas lietus. Atsikėlę nutariame, kad po rajonus vaikščioti galima ir lietui lyjant, tad saulėta diena bus skirta ne miestui, bet gamtai. Taip, taip, dvidešimtmilijoniniame Stambulo mieste tikrai yra gamtos, tik iki jos reikia ilgokai važiuoti. 

Eidamos į tramvajaus stotelę, dairomės į pakeliui esantį šv. Sofijos soborą.

 

Sultono Achmeto III fontanas šalia Sofijos soboro.

 

Kaskart praeidama pro šalį, pasigrožėdavau dailiomis durimis.


 

Nuo Sofijos soboro traukiame akmenine Soğukçeşme Sokağı gatve, kurios pavadinimas reiškia šaltą šaltinį. Šioje gatvėje galima pamatyti istorinius osmanų imperijos laikotarpiui būdingus medinės architektūros pastatus.



 

Tramvajaus stotelėje prie vartelių skenuojame Istanbulkart Stambulo visuomeninio transporto kortelę. Gana greitai sulaukiame tramvajaus, važiuojančio Kabataş kryptimi. Tramvajumi važiuojame iki paskutinės maršruto stotelės - Kabataş. Išlipę iš tramvajaus, gatvėje randame autobusų stotelę. Turiu pasakyti, kad kelionės autobusu buvo vienintelė situacija Stambule, kuomet man norėjosi turėti interneto ryšį. Mat autobusų stotelėse nėra jokių numerių, grafikų ir pan, tik QR kodas, kurį skenuoji ir gauni reikiamą informaciją. Bet autobuso maršrutus ir grafikus buvau susižiūrėjusi dar namuose. Jų paieškoms naudojau Google maps ir Stambulo visuomeninio transporto tinklapį. Važiuosime į Emirgan parką, tad nuo Kabataş mums tinka 22, 22RE ir 25E numerių autobusai.

Sulaukę 22 numerio autobuso,  iki Emirgan stotelės gerą pusvalandį riedame Bosforo pakrante. Noriu atkreipti dėmesį, kad iki Emirgan būtų buvę labai smagu plaukti laivu. Tik laivo grafikai retoki, reikia pasidomėti prieš plaukiant. Valstybinių laivų plaukimo grafikus galima rasti Sehirhatlari tinklapyje.

Iš autobuso lipame prie Emirgan parko esančioje autobusų stotelėje. Šis 325 000 kvadratinių metrų plotą užimantis parkas šiandien yra labai gražus viešasis parkas tiek Stambulo gyventojams, tiek turistams. Parko lankymas yra nemokamas. 


 

Tiesa, noriu atkreipti dėmesį, kad į Emirgan parką vykti tikrai nebūtina, tačiau pavasarį jame visu grožiu sužydi tulpės. Šįmet nuo balandžio 1 d. Stambule prasideda kasmetinis tulpių festivalis. Mes keliaujame dar kovą, tačiau tikiuosi pamatyti bent mažą gabalėlį išgirto tulpių festivalio Emirgan parke grožio. 

Atėję į parką, iškart pasileidžiame jo takeliais. Nors diena labai graži, tačiau ryte parko lankytojų matosi tik vienas kitas. Kažkur žaidimų aikštelėje krykštauja su mokykliniais autobusais atvažiavę vaikai. Iš pat ryto šildo saulė, tad striukės keliauja į kuprines ir patraukiame parko takeliais.


 

Pirmieji žingsniai parke stipriai nuvilia, nes tulpės dar yra vos pradėję žydėti. 

Rašoma, kad tulpė yra oficialus Stambulo simbolis.
Kadaise tulpės į Turkiją buvo atvežtos iš Irano. Jos mielai buvo auginamos ir mėgiamos. Taip miestą užvaldė tulpių manija. Osmanų imperijos laikais už retą tulpių veislę buvo klojamos milžiniškos sumos.
Iš Turkijos tulpės paplito po visą Europą. Ypač jas pamėgo Olandija.


Mūsų akis kol kas labiaus džiugina visa jėga žydintys narcizai. 


 

Visu gražumu išsiskleidę dideli magnolijų žiedai.




Rašoma, kad šių metų festivaliui buvo pasodinta 30 milijonų tulpių sodinukų. O dar pusė milijono pasodintų sodinukų sudarys tulpėms foną suteikiantys augalai. Emirgan parke pasodinta 3 milijonų tulpių ir 90 rūšių, suformuoti tulpių kilimai.




Šįmet Stambule pavasaris vėsus, tad kovo gale žydi tik ankstyvosios tulpės. Su pirmaisiais žingsniais parkas didelio įspūdžio nepadaro, nes matome žydinčias pavienes augalų grupes, o gėlių kilimus galime tik įsivaizduoti. Kai prieiname jaukų tvenkinį, Emirgan parko įspūdis kiek pagerėja.





Emirgan parką puošia kelios dailiais raižiniais dekoruotos medinės vilos.




Atsisuku atgal. Po savaitės parkas sužydės margais tulpių raštais. Šiandien galiu tik įsivaizduoti jų grožį.



Takeliu pakylame iki raižiniais papuoštos vilos. Apačioje paliekame ryškiai geltonai žydinčias ankstyvąsias tulpes ir žemai mėlynuojantį Bosforą.

 

 

Tulpių žydėjimas Emirgan parke nėra toks, kokio norėčiau, tačiau magnolijų žiedai kompensuoja viską.



 

Takeliais vis kylame aukštyn. Balandžio pradžioje, kai viskas sužydės, šiame parke bus labai gražu.


 

Ateiname prie prabangios baltos vilos. Vila, tarsi gulbė, patraukia akį, tačiau dėmesį iškart nuvilioja hiacintų spalvos ir kvapas. Nors įvairiaspalviai hiacintai jau baigia nužydėti, tačiau kvepia svaiginančiai.




 

Prie vilos pabūname ilgiau, geriame svaigų hiacintų aromatą, dairomės į žemai apačioje likusį žydrą Bosforą. Mums besidairant, įsijungia fontanai.





Nuo vilos patraukiame kitais parko takeliais. Nusifotografuojame prie Stambulo simbolio. Tulpių žydėjimo metu šiuoje vietoje nusifotografuoti ko gero reiks laukti eilėje, tačiau šiandien čia visiškai tuščia.



Prieiname gausiau žydinčią parko vietą.








 

Grįžtame prie gražiosios vilos ir kvepiančių hiacintų.



Pasvarstę, nutariame, kad Emirgan parkui daugiau laiko skirti nebeverta. Praeisime dar vienu parko takeliu ir judėsime link kitų šiai dienai numatytų pamatyti vietų. 

Pasukę už baltosios vilos vedančiu takeliu, randame šio parko vinį: žydinčių spalvingų hiacintų jūrą. 


 

Jei priešais vilą esantys hiacintai jau baigia nužydėti, tai šiuos gelbėja pavėsis ir jie žydi visu gražumu. 


 

Į tulpių žydėjimo festivalį atvykti paskubėjome, tačiau į hiacintų pataikėme pačiu laiku.










 

Pasigrožėję hiacintais, parko pakraščiu vedančiais takeliais einame link išėjimo. 


 

Pakeliui praeiname dar vieną mediniais raižiniais padabintą vilą.


 

Tako pakraštyje žydi armėninės žydrės, tačiau joms į kompaniją susodintos tulpės žydėti dar nesiruošia.
Reziumuodama pasakysiu, kad nesant intensyvaus tulpių žydėjimo laiko, į šį parką važiuoti tikrai neverta. Norintiems pabūti gamtoje ir pasigrožėti miesto panorama, verčiau rekomenduosiu azijinę Stambulo dalį: Tepesi kalvą, Nakkaştepe Millet Bahçes, Fethi Pasa Korusu parkus.




 

Išėję iš Emirgan parko, einame į autobuso stotelę. Saulėtą dieną norisi pasivaikščioti Bosforo pakrante. Nuo Emirgan iki pat senosios Stambulo dalies nenueisime, tad nutariu pavažiuoti autobusu iki Bebek arba Arnavutkėjaus, o likusį kelią grįžti pėsčiomis. Užbėgdama į priekį pasakysiu, kad toks sprendimas buvo klaidingas. Būtent nuo Emirgan iki Arnavutkėjaus reikėjo eiti, o paskui važiuoti. 


 

Iš autobuso išlipę Bebek stotelėje, toliau smagiai žingsniuojame Bosforo pakrante. Saulė šviečia ir šildo. Krantinė pilna vaikštinėjančių, žvejojančių, važinėjančių dviračiais žmonių. 



 

Kažkur tenka sukti į judrią gatvę ir apeiti dailią vilą. 


 

Atsisukus atgal į nueitą kelią, matosi sultono Fatih Mehmeto - Užkariautojo vardu pavadintas tiltas. Tai antras didžiausias Bosforo tiltas, jungiantis Europą ir Aziją. Tiltas atidarytas 1988 metais ir tuo laiku jis buvo penktas didžiausias tiltas pasaulyje. Pavadintas Konstantinopolį užėmusio sultono garbei. Tilto ilgis 1510 metrų ir 36 metrų plotis.
Šalia tilto stovi Europos - Rumeli Hisari tvirtovė.





Prieš akis matosi dar vienas tiltas per Bosforo sąsiaurį bei pakrantės žvejai. 




 

Prieiname nepaprastai gražų gyvenamąjį rajoną Arnavutkėjų - Arnavutköy.
Į šį rajoną rekomenduoju atvykti specialiai.




Kertame judrią gatvę, pereiname nedidelę miesto aikštę su bronziniu Ataturko biustu.



Nekantraukame leistis į siauras, į statų kalną kopiančias gatveles.


 

Pavadinimas Arnavutköy reiškia albanų kaimą. Rašoma, kad osmanams užkariavus Konstantinopolį, į miestą buvo kviečiami atvykti nauji gyventojai. Šioje vietoje apsigyveno atsikėlę albanai. Tuo metu Arnavutkėjus buvo labai daugiakultūris ir kosmopolitiškas, čia gyveno daug žydų ir armėnų šeimų, tad rajone sutilpo mečetė, sinagoga ir krikščioniška bažnyčia.

Dauguma šio rajono pastatų yra mediniai. Dalis jų dar neseniai priklausė graikų šeimoms. Aštuntajame dešimtmetyje dalis gyventojų, turinčių graikiškų ar albaniškų šaknų, emigravo iš Arnavutkėjaus, palikdami savo nuostabiai gražius namus.




 

Pastatai atrodo labai lengvi, o jų metamas šešėlis maloniai gaivina. Kitoje Bosforo pusėje priešais mus matosi didžiausia Stambule ir Turkijoje Camlica mečetė.



 

Arnavutkėjus labai kontrastingas: vieni namai renovuoti ir žavi dailiais raižiniais, kiti apleisti ir apgriuvę. Šią minutę žaviuosi senais medinukais.


 

Paklaidžiojame po rajoną Beyazgül Sokak, Francalacı Sokak, Eğlence Sokak, Dolaplı Kuyu Sokak, Kamacı Sokak gatvėmis. 





 Stambule vis dar Kalėdos.



 

Jau įsidienoję. Pamatę žmonių pilną kavinę, sėdamės užkąsti. Kavinėje meniu skaitmeninis: gauname lapą su QR kodu, o interneto tai neturime. Paprašau padavėjos popierinio meniu, bet ji atneša savo telefoną. Skenuojame kodą ir renkamės maistą. Nesame išalkę, norime tik deserto. Desertas šioje kavinėje gana europietiškas. Išsirenku churros su kava cortado (iš ilgesio Maljorkai). Churros, tikliau - padažas yra be proto skanus.


 

Pasistiprinę ir pailsėję toliau trepsime Arnavutkėjaus gatvelėmis. Praeiname pro graikų stačiatikių Arkangelų bažnyčią. Rašoma, kad bažnyčia pastatyta 1899 metais ir joje kiekvieną sekmadienį vyksta maldos. Lankytojai kviečiami prisijungti prie nedidelės išlikusios Arnavutkėjaus ortodoksų bendruomenės pamaldų.



 

Vėl miname grindinį Arnavutkėjaus gatvėmis. 









Arčiau Bosforo sąsiaurio esančios Arnavutkėjaus gatvės yra kur kas labiau išdailintos. Gražąsias gatves išvaikštome skirsai išilgai.





 

Kai pabosta vaikščioti gatvėmis, sukame į Bosforo pakrantę.


 

Šalia judraus kelio stovi didingos pakrantės rezidencijos – iš medžio pastatyti ir nudažyti prislopintomis persikų, alyvinės ir kreminės spalvomis aukšti namai su dailiais langais, langinėmis ir balkonais.


Atsisveikinę su Arnavutkėjumi, pasileidžiame Bosforo pakrante. 





Saulei šviečiant eiti Bosforo pakrante yra labai smagu. Nepamatome, kaip 15 Temmuz Şehitler tiltas per Bosforą, dar vadinamas tiesiog Bosforo tiltu, kurį vis matydavome prieš akis, lieka už mūsų. Tai pirmasis kabantis tiltas per Bosforo sąsiaurį Stambule. Tiltas jungia europinę ir azijinę Stambulo dalis. Tilto ilgis 1510 m, plotis 39 m, tarpatramis 1074 m ilgio. Atidarytas 1973 metais. 

 

Kol kas džiaugiamės Bosforo vandens spalva, tačiau netrukus kelyje pasitaiko daug parkų,  pėsčiųjų takų remonto darbų ar naujų statybų, tad nemažai laiko tenka eiti palei judrią gatvę. Kaip minėjau anksčiau, vertėjo šią dalį pravažiuoti autobusu.

Kokia palaima einant bjauriu keliu pasiekti Ortakėjaus rajono/Ortaköy simbolį - Ortakėjaus mečetę.


 

Tačiau pirmiausiai suvilioja ne mečetė, bet čia pat, gatvėje, gaminamos bulvės su įdaru - kumpir. Visada buvau įsitikinusi, kad kumpir man bus neskani, bet nutariu išbandyti šį dar neragautą turkišką užkandį. Kumpir gaminama visai paprastai: imama didelė virta bulvė, o jos vidus sutrinamas šakute su sviestu ir sūriu, o paskui į bulvę dedami paririnktini priedai. Padavėjui pasakau, kad kumpir ragausime pirmą kartą ir tegul jis parenka priedus savo nuožiūra. Taigi, buvo sudėti turbūt visi priedai ir buvo pasakiškai skanu. Kam aktualu kainos, už vieną paklojome 100 lirų.


 

Pasistiprinę užeiname į Ortakėjaus mečetę-Ortaköy Camii. 


 

Ši mečetė 19 amžiuje buvo pastatyta sultonui Abdulmecidui. Ją projektavo architektas N. Balyanas, pastatęs ir Dolmabahçe rūmus. Mečetė yra prabangi tiek išorėje, tiek viduje.





 

Iš mečetės einame į Ortakėjaus aikštę, vadinamą Iskele Meydani. 




Aikštė yra pilnutėlė žmonių. Pasidairome aplink, sulaukiame eilės nusifotografuoti Ortakėjaus mečetės fone.  



Ortakėjaus rajone buvau numačiusi apžiūrėti sinagogą ir ortodoksų  bažnyčią, tačiau jas kažkaip praleidžiame. Gal tiksliau pasakyti - nebeturime jėgų ieškoti, o šiai dienai dar yra numatyta aplankyti objektų. Patraukiame link Bešiktašo rajono-Beşiktaş.

Nuo Ortakėjaus iki Bešiktašo būtų buvę geriausia važiuoti autobusu, tačiau turėjau iš anksto  sugalvotą planą - užsukti į Yıldız Parkı parką.




Prieš kelionę skaičiau, kad Yildiz parke taip pat gausu žydinčių tulpių. Turiu pasakyti, kad į šį parką užsukome visiškai bereikalingai, nes tulpių taip ir neradome. Tulpės turbūt prie Yildiz rūmų pasodintos, o pats parkas nėra labai išvaizdus. Žinoma, pabėgti čia iš miesto triukšmo yra  labai gerai, tačiau atvykus į Stambulą savaitei, Yildiz parko lankyti tikrai neverta. Nebent tikslas būtų Yildiz rūmai. Mes į rūmus nėjome, nes šoniniai vartai buvo uždaryti, o per paradinius eiti aplink jau tingėjome.

Yildiz parko raktažolės.



Mane, išeinančią iš Yildiz parko, sudomina atsitiktinai rastas jaukus kampelis ir rūmai. Tai Çırağan Sarayı rūmai, kurie šiuo metu priklauso Kempinski viešbučiui.




 

Išėję iš Yildiz parko, netrunkame prieiti Bešiktašo rajoną. Bešiktašo prieplaukoje pasidairome, kur plaukia laivai. Į "mūsų" pusę laivo artimu metu nematyti, tad vėl pasileidžiame pėsčiomis.



Praeiname Dolmabahçe rūmus. Nors šių rūmų lankymas yra kelionės plane, bet kas žino, ar tie planai nepasikeis. Užeiname pasidairyti po rūmų prieigas. Vakaro saulė išryškina prabangių pastatų ornamentus.



 

Prie rūmų praeiname daiktų patikrą ir pasidairome po priekinį kiemą.






Pamatau, kad prie Dolmabahçe rūmų kavinukėje pardavinėja sahlep - šildantį gėrimą, gaminamą iš orchidėjų šaknų. Nutariu paragauti (50 TL). Primena virintą pieną su medumi.


Aplankome ir netoli rūmų esančią Dolmabahçe mečetę. 


Nuo Kabatašo stotelės tramvajumi važiuojame iki Karakėjaus. Išlipę kiek pavaikštome krantine, tačiau netrukus šiukšlinomis gatvėmis kylame į kalną. Mat giedram vakarui esu numačiusi dar vieną atrakciją.

 

Lipame link Galatos bokšto, nuo kurio viršaus žiūrėsime vakarėjančio miesto panoramą.

 

Nusipirkę lankytojo bilietą (175 TL), liftu kylame į Galatos bokšto viršų, paskui lipame laiptais ir netrukus grožimės fantastiška Stambulo panorama. Atvykome pačiu laiku, nes bokštą apėjome gal 5 kartus ir spėjome pamatyti tiek šviesų, tiek nakties tamsoje skęstantį miestą.

Vaizdas į Auksinio rago - Haličo įlanką.


Dangus vis labiau temsta, o susižavėję akys laksto į visas puses: Haličo įlanka.



Žvalgomės į Bosforą. Tolumoje matosi Bosforo tiltas, kurį šiandien praėjome.


 Bosforas ir Auksinio rago įlanka.

 

Auksinio rago įlanka, Galatos tiltas, kuriuo šįvarkar grįšime namo ir mūsų Sultanachmetas.



Nusileidę nuo Galatos bokšto, traukiame namo.


 

Eidamos gatvėmis apžiūrime parduotuvių vitrinas. 



 

Netoli namų gatvės kioskelyje nusiperkame keptų kaštainių (30 TL) ir simitų (15 TL). Po Ortakėjuje valgytos bulvės - kumpir vakarienės nebesinori.
Tai tokia buvo ši diena, su kaitinančia saule, mėlynu vandeniu, daugybe žingsnių ir žiedų stygiumi. Buvo džiaugsmo, buvo nusivylimo, bet miesto panorama nuo Galatos bokšto kompensavo visus šios dienos trūkumus.

 

Rytoj - Stambulas lietui lyjant.  

 

 

 

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą