Stambulas: Sultanachmet ir Fatih.

 2023-03-25. Šeštadienis. Stambulas.

 

Mintis aplankyti Stambulą kirbėjo seniai, tačiau tik po pernykštės Likijos kelionės supratau, kad Stambului tikrai atėjo laikas. 

Stambule viešėjome savaitę. Tai yra šiame mieste praleidome 6 pilnas dienas ir 2 nepilnus pusdienius. Mums dienos ar net dviejų ptitrūko, bet mes skyrėme daug laiko antraeiliams Stambulo objektams, kurių lankyti tikrai nėra būtina. Kaip bebūtų, savaitės Stambului pažinti tikrai reikia.

Iš Vilniaus skrendame su turkų oro linijomis Turkish airlines. Ne pigiausias, tačiau labai patogus variantas, nes skrydis yra tiesioginis ir vykdomas dienos metu.

 

Po kiek daugiau nei 3 valandų skrydžio leidžiamės Stambulo oro uoste. Oro uostas yra didelis, tad šiek tiek užtrunkame, kol išeiname į lauką. Įšėję iš oro uosto, papuolame į pavasarį. Žieminė striukė keliauja į lagaminą.  

Lauke dairomės galimybės nusigauti iki Auksiniame rage, netoli Sofijos ir Mėlynosios mečečių, užsakyto viešbučio. Važiuoti taksi ar užsakytu transferu nevilioja (viešbutis siūlė atvežimą už 45 eurus). Prie lauko durų matome Havaist autobuso, vežiančio į Stambulą, stotelės ženklą, tačiau paties autobuso nematyti. Nutariame važiuoti prieš mėnesį atidaryta metro linija. Tiesa, mūsų kelionė metro iki Sultanachmeto bus su 4 persėdimais, bet esame įsitikinę, kad tokiu būdu į vietą nukaksime greičiau, nei autobusu. 

Ar mūsų pasirinkimas teisingas, suabejoju jau pačią pirmąją akimirką, supratusi, kad iki metro stotelės teks gerokai paeiti. Pasiekus metro stotį, tenka ilgai leistis žemyn, o nusileidus - įsigyti ir papildyti Stambulo visuomeninio transporto kortelę Istanbulkarte.  Čia ir prasideda mūsų pirmieji nuotykiai: naujoviški savitarnos aparatai, kuriuose galimas atsiskaitymas banko kortelėmis, nedirba, o senieji priima tik grynuosius pinigus - Turkijos liras (TL). 

Istanbulkarte kainuoja 50 TL. Nuo praeitos Likijos kelionės man yra likęs pluoštelis turkiškų pinigų, tačiau jie yra stambiomis kupiūromis. Kad ir kaip bandau juos sumaitinti savitarnos aparatui, kortelės įsigyti nepavyksta. Į pagalbą ateina turkas vyrukas, kuris iškeičia mano turimą 200 lirų kupiūrą į smulkesnes. Su jo pagalba kortelė nupirkta ir papildyta. 

Įterpsiu informaciją, kad Istanbulkarte galioja visam visuomeniniam transportui: metro, tramvajams, autobusams, miesto transportą atstojantiems traukiniams, laivams, funikulieriams, netgi viešiesiems tualetams. Šios kortelės negalioja privačiam transportui.

Antros kortelės padėti nupirkti jau nebeprašome, nes už mūsų stovi išsirikiavusi gal 20 žmonių eilė, o aš žinau, kad viena Istanbulkarte gali naudotis keli keleiviai. Taigi, kiekviena pridedame tą pačią kortelę prie skaitytuvo ir įeiname pro vartelius, o už kelių sekundžių jau sėdime traukinyje, vežančiame Kâğıthane kryptimi. 

Išlipę Kâğıthane turime pereiti į rožinę M7 metro liniją. Nuo Kâğıthane traukinių stoties iki metro yra geras pusės kilometro kelias. Kažkoks vyrukas palydi, nors visur yra rodyklės, o ir einama kartu su minia. Pasiekę metro, pasirenkame Yldiz kryptį. Lipame Mecidiyeköy stotelėje, kurioje pereiname į žalią M2 metro liniją, vežančią Yanikapi kryptimi. Iš metro išlipame Vezneciler Ist. U. stotelėje ir kelias minutes pėsčiomis kulniuojame iki Divanyolu gatvės, kuria važinėja mums reikalingas tramvajus. Su tuščiais lagaminais toks vojažas tėra tik nuotykis, tačiau kitą kartą į Sultanachmetą važiuočiau autobusu. 

Radę Halkbank bankomatą, išsigryniname pinigų. Turkijoje naudojau Revolut kortelę. Namuose eurus konvertavau į liras, o bankomate nemokamai išsiėmiau. Tačiau jokių problemų nėra pinigus keičiant Stambulo keityklose. Visame Stambule keityklose keičia geresniu kursu, nei Lietuvoje. Geriausias, kokį radome, visos kelionės metu buvo Didžiajame turguje, kur už 1 eurą davė 20,77 lirų. Kitur už 1 Eur buvo 20,50 TL ar mažiau. 

Pakeliui į tramvajaus stotelę nusiperkame ir pasipildome dar vieną Istanbulkarte. Žinoma, galėjome naudotis viena, tačiau nutarėme turėti atskiras.  

Galiausiai lipame iš tramvajaus Sultanachmet stotelėje.

 

Stambulo visuomeninis transportas yra labai paprastas ir man patiko, nepaisant istorijos su kortelių pirkimu. 

Sultanachmete saulėta, bet pučia vėsokas vėjas, striukė traukiama iš lagamino. 

 

Viešbutis. Nueiname į iš anksto maps.me žemėlapyje pasižymėtą Peninsula. Darbuotojas, pažiūrėjęs į asmens dokumentą, sako ne pas juos užsakėme, ne Peninsula, o Grand Peninsula. Parodau rezervaciją, matau, kad aiškiai parašyta Peninsula, bet darbuotojas nepriima, liepia eiti į Grand. Susiskambina su to viešbučio darbuotoju sutaria, kad ten mus tikrai priims. Pažymi Grand Peninsula viešbučio vietą žemėlapyje mano telefone ir išleidžia. 

 

Grand Peninsula viešbutis nuo Peninsula yra netoli, už poros kvartalų, bet užrašas toks nepastebimas, kad vos randame. 

 

Su visais kortelių pirkimais ir blūdinimais iki numerio užtrukome beveik 3 valandas.

Kitą rytą pamačiau, kad vis tik Grand Peninsula ir užsakiau. Taigi, kelionė prasideda labai nuotaikingai.

 

Pirmąją kelionės dieną nieko ir nenuveikiame. Kol apsigyvename, jau vakarėja. Išeiname vakarienės, o po jos vaikštome po erdvią aikštę, esančią tarp šv. Sofijos soboro ir Mėlynosios mečetės. 

 

 

 

Į Stambulą atvykome ramadano metu. Prieš kelionę nerimavau, kad važiuodama per ramadaną, pasirinkau netinkamą laiką. Tačiau užbėgdama įvykiams už akių pasakysiu, kad absoliučiai jokio suvaržymo dėl ramadano Stambulo mieste nepatyrėme. Gyvenimas Stambule teka savo tėkme.
Rinkdama kelionei informaciją, perskaičiau, kad aikštėje prie Aya Sofia po saulėlydžio vyksta iftar - tradicinė ramadano vakarienė. Labai tikėjausi, kad iftar vyksta kaip maisto mugė ir labai panorau joje sudalyvauti, tačiau randame tik ant žolės įsitaisiusias ir tyliai savo atsineštu maistu užkandžiaujančias šeimas.

 

Vakarieniaujame kavinėje netoli viešbučio. Apibendrindama maitinimosi patirtis, pasakysiu, kad valgyti kavinėse nebuvo pigu. Tiesa, mes neieškojome pigių "darbininkų valgyklų" - esnaf lokantasi, o valgėme, kai jau norėdavosi. Po gausių viešbučio pusryčių paprastai užtekdavo dieną kur nors lengvai užkąsti, o paskui - tenorėdavome sočiai pavakarieniauti. Turistinėse vietose vakarienė atsieidavo kaip Vilniaus senamiestyje.

 

 

Besiruošdama šiai kelionei, vadovavausi ne tik internete rasta informacija, bet ir knygomis. Prieš kelionę į Stambulą tikrai užtenka paskaityti lietuvių kalba išleistą Jolitos Koruklu knygą "Savas Stambulas", kurioje aprašyta ne tik miesto istorija, lankytinos vietos, visuomeninio transporto sistema, apsipirkimo bei maitinimosi vietos, netgi paminėtos lauktuvės, kurias verta Stambule pirkti.
Aš mėgstu prieš keliones paskaityti tos šalies, į kurią vykstu, rašytojų arba apie tas šalis pasakojančias knygas. Taigi, šioje kelionėje mane lydėjo Orhan Pamuk knygos "Stambulas: prisiminimai ir miestas", "Nekaltybės muziejus", taip pat Elif Shafak knyga "Mečetė sultono dukteriai".  

 

Apie interneto ryšį: dar rudenį keliaudama Likijos keliu, įsitikinau, kad interneto paslaugos Turkijoje yra brangios. Tada vietinio mobilaus ryšio tiekėjo sim kortelės nepirkau ir apsiribojau tik atsitiktinai rastu wifi, pasielgsiu taip pat ir dabar. Juk Stambulas - miestas. Mūsų viešbutyje puikiai veikia nemokamas wifi, o mieste pagal galimybes pasinaudosiu wifi kavinėse.

 

Dar vertėtų paminėti, kad mano tobulai sudėliotą kelionės programą visiškai sugriovė oras.  Ne kartą teko keisti dienų planus, lankomų objektų eiliškumą, o kai kuriems objektams netgi nebeliko laiko. Tačiau tarp dviejų jūrų esantis Stambulas yra būtent toks: nenuspėjamas ir pilnas netikėtumų, kuriuo metų laiku bekeliautum.

 

 

2023-03-26, sekmadienis. Sultanachmet ir Fatih.

 

Rytas prasideda gausiais pusryčiais viešbučio viršuje esančioje terasoje, o po jų išskubame į pažintį su Stambulu.

Patraukiame pro netoli viešbučio esantį Arastos turgų.

 

 

Apibendrindama turgus ir apsipirkimą, apsipirkti patarsiu kuo toliau nuo turistinių vietų. Didysis, Egiptietiškas ar Arastos turgus man pasirodė labai brangūs. Kelionės metu užsukome į pora drabužių parduotuvių Istiklal gatvėje, Taksim rajone, kuriose šį tą nusipirkau. Vėliau buvo smagu užtikti didelę Waikiki parduotuvę, esančią beveik prieš pat Fatih mečetę. Maisto produktus paprastai pirkome Migros prekybos centruose.
Apsipirkti turistinėse vietose privalumas nebent tas, kad čia prieskoniai, arbatos yra užvakuumuojami, o lukumas ir kitas "Turkish delight" sudedamas į gražias dėžutes. O nusipirkęs lukumo kažkur aptriušusiame skersgatvyje Fatihe, gausi jį plastmasiniame maišiuke, užtat sumokėsi 2 - 5 kartais mažiau. Tokia ta pasirinkimo laisvė.

Už Arastos turgaus sukame į nedidelę gatvelę. Jauki gatvelė ir medinė architektūra. Vienas namas renovuotas, kitas - osmanų imperijos laikus mena. 

 

Stambulas yra labai įvairiapusis miestas. Oficialiai mieste gyvena 17 milijonų gyventojų, bet manoma, kad yra apie 20 mln. Tačiau miestas man pasirodė labai saugus. Tiesa, vėlyvu metu mes nevaikščiojome, grįždavome vėliausiai po dešimtos. Mieste yra daug apsaugos, prie populiaresnių lankomų objektų ar įstaigų stovi sargyba su automatais. Įeinant į lankomas vietas ar didesnius prekybos centrus, skenuojami asmeniniai daiktai ir tikrinama metalo detektoriumi. Taigi, žmonių saugumai šiame mieste skiriamas labai didelis dėmesys.
Žmonės draugiški ir paslaugūs.
Stambulas yra gana europietiškas miestas, tad nedrįstančius čia vykti dėl kitokios religijos ar kultūros, tikrai padrąsinsiu. 

Stambulas yra gerai žinomas Konstantinopolio pavadinimu. Daugelį šimtmečių Konstantinopolis buvo Rytų Romos imperijos sostine. 1453 m. Konstantinopolį užgrobus osmanams, sultonas įsakė aplinkinių miestų amatininkams persikelti į šį miestą. Graikų kalba "į miestą" skambėjo i stopal. Taip Konstantinopolis vietinių buvo pradėtas vadinti Instanbul - Stambulu. Oficialiai miestui Stambulo vardas suteiktas 1930 metais, Turkijai jau būnant Respublika. 

Vaikštome po Sultanachmeto rajono gatveles. Šalia pagrindinių lankomų objektų esančios gatvelės yra gražios ir tvarkingos.

Ateiname į Hipodromą. Pradeda lyti.
Bizantijos Konstantinopolyje Hipodromas buvo svarbiausia renginių, ceremonijų ir politinių įvykių vieta. Miestą užėmus osmanams, ši aikštė buvo sugriauta ir nebe atkurta. Dabar aikštę puošia trys kolonos.
Labiausiai norėjau pamatyti Gyvačių koloną. Rašoma, kad kadaise ji turėjo tris susisukusių gyvačių galvas.
Kolona nepalieka jokio įspūdžio, tačiau pati aikštė yra gana jauki.

Didelio lankytojų susidomėjimo sulaukia Teodosijaus obeliskas/Theodosius Dikilitaşı. Mane erzina plapliupęs lietus, todėl pro obeliską praeinu be didelio intereso.

Hipodromo gale matome išvaizdų Vokiečių fontaną. Tai Vokietijos kaizerio Vilhelmo II dovana osmanų imperijai, primenanti apie jo apsilankymą Stambule 1898 m. Fontanas buvo pagamintas Vokietijoje ir dalimis atvežtas į Stambulą, kur pastatytas 1901 metais.
Prie fontano dairosi didelė turistų grupė, nueiname tolyn.

Kadangi Mėlynoji mečetė vis dar remontuojama, einame prie šv. Sofijos soboro. Vakar vakare į Sofiją patekti nepavyko, nes prieš pat nosį buvo užtrenkti vartai, o šiandien neatrodo, kad kažkas leistų į vidų. Pasidairome aplink.
Aikštę tarp Šv. Sofijos ir Mėlynosios mečečių puošia ne tik žydinčios tulpės, bet ir fontanas. Erdvė aplink šias mečetes man visam gyvenimui išliks kaip Stambulo širdis.
P.S. Sofijos soborą/mečetę turbūt paprasčiau būtų vadinti tiesiog Ayasofya. 537 metais šioje vietoje duris atvėrė šv. Sofijos soboras - Dievo išminties bažnyčia. Daugiau nei 9 šimtmečius šv. Sofijos soboras buvo Konstantinopolio patriarcho bazilika. 1453 metais osmanams užkariavus Stambulą, šv. Sofijos soboras buvo paverstas į mečetę ir daugiau nei 470 metų tai buvo pagrindinė mečetė Stambule. Įkūrus Turkijos Respubliką, 1935 metais šv. Sofijos soboras tapo muziejumi, o štai 2020 metais Ayasofya vėl buvo paversta mečete.

Ratu apeiname parko viduryje šniokščiantį fontaną. Grožiuosi Mėlynąja mečete.

 

Kaip ir visoje Turkijoje, taip ir Stambulo gatvėse pilna benamių kačių ir šunų. Šunys dažnai būna veršiuko dydžio, tačiau taikūs.

 

Už nugaros lieka Ayasofya.

 

Pabuvus šalia žinomiausių Stambulo mečečių, laikas leistis į platesnę pažintį su miestu.
Ateiname prie Sokullu Mehmet Paşa Camii mečetės.
Paprastai mečetės kompleksas turi uždarą kiemelį, supantį kolonados, kurio viduryje stovi purvo fontanas şadırvan, skirtas kojoms nusiplauti. Pas musulmonus yra religinis reikalavimas būti švariam meldžiantis, pavyzdžiui, apsiprausti prieš maldą, taip pat išvalyti kūną ir aprangą ir, įeinant į mečetę, nusiauti batus.
Mečetės komplekse dažnai veikia mokykla - medresė, vargšų valgykla. Ankščiau prie mečečių veikdavo parduotuvės ir nakvynės vietos, padėdavusios mečetei išsilaikyti. 

 

Sokullu Mehmet Paşa Camii mečetė yra pirmoji mano apskritai gyvenime lankyta mečetė. Džiaugiausi, kad ja tapo ši vienam žinomiausių ir reikšmingiausių didžiųjų vizirių Sokullu Mehmet Paşa skirta mečetė, statyta žinomo osmanų architekto M. Sinano.
Nors su mečečių lankymo etiketu esu susipažinusi: skara iškart apsuku galvą, o štai batus nusiauti ir palikti lauke kažkaip nedrąsu (tiesa, visose mečetėse viduje yra spintelės jiems susidėti, bet dauguma palieka lauke, tiesiog prie įėjimo). Šiandien esu numačiusi daugybės mečečių lankymą, tad ant basų kojų aunuosi storas kojines ir, atkėlusi duris dengiančią odinę uždangą, patenku į vidų.
Mečetė nepaprastai jauki. Ją puošia mėlynos "İznik" plytelės (taip vadinama keramikos glazūravimo technika, kilusi XV a. iš Vakarų Anatolijos Iznik miesto). Žmonių viduje yra vos keli. Iškart prieš akis iškyla knygos "Mečetė sultono dukteriai" vaizdai. 

Ši mečetė yra ta, kurią aplankyti norėsis dar kartą.

 

Čia atsiranda ir kelionės rutina: apsilankyti šalia mečetės esančiuose tualetuose. Vieni jų yra mokami, kiti - ne. 

Pro tvorą pasidairome į nedideles kapinaites.

Iš Sokullu Mehmet Paşa Camii mečetės pasileidžiame į gatvę. Laukia dar vieno reikšmingo architektūros objekto lankymas.

Rajonas, kuriuo einame, nė iš tolo neprimena išpuoselėtų gatvelių šalia Mėlynosios ir Sofijos mečečių, tačiau nepaisant netvarkos, jis yra jaukus.

Ateiname prie Mažosios šv. Sofijos mečetės - Küçük Ayasofya Camii.
Manoma, kad ši 530 metais pastatyta bažnyčia buvo Šv. Sofijos soboro pavyzdys ir yra vienas svarbiausių ankstyvųjų Bizantijos pastatų Stambule.
Laukia tas pats ritualas: skaros rišimasis ir batų nusiavimas. Mečetėje esame tik mes vienos.

 

Mažosios šv. Sofijos mečetė iš išorės. Ji tikrai bizantiška.

Sokullu ir mažoji šv. Sofijos mečetės yra kiek atokiau nuo pagrindinių objektų. Pažiūrėjusi į žemėlapį, nutariu, kad į centrą bus smagu grįžti Bosforo sąsiaurio pakrante. Link pakrantės kurį laiką vingiuojame neišpuoselėtomis, bet jaukiomis gatvėmis. Galiausiai ateiname į palei Bosforą vedančią krantinę. Nors vaizdą užstoja rūkas, bet man čia pasirodo visai jauku. Žvelgiu į tą pusę, kurioje prasideda Bosforo sąsiauris. Tolumoje, Marmuro jūroje, plūduriuoja daugybė laivų ir sušmėžuoja vos įžiūrimas kažkurios salos siluetas.

 

Šiai kelionei esu numačiusi apžiūrėti krūvą objektų, tačiau labai smagu iš lėto, ne pagal programą, pėsčiųjų taku trepsėti Bosforo pakrante. Vienoje tako pusėje stovi tūkstantmečius skaičiuojanti senojo Konstantinopolio siena bei judri gatvė, kitoje - Bosforas ir tolumoje rūke paskendę Azijos krantai. Stambulas unikalus tuo, kad vienos kelionės metu galima pabuvoti ir Europoje, ir Azijoje.
Bosfore ištisai vyksta judėjimas, todėl eiti nėra nuobodu.

Artėjame prie Auksinio rago - Haličo įlankos.

 

Haličo įlankos pakrantėje pilna žvejų.

Iš lėto žingsniuojame Auksinio rago įlankos pakrante. Stebime krantinės gyvenimą, pažiūrime į iš Eminjono plaukiančių laivų grafikus, pasidairome į Galatos tiltą ir kitoje pusėje besimatantį Galatos bokštą.

 

Pradeda stipriai lyti. Sukame prie Galatos tilto ir einame jo pirmu aukštu. 

 

Kavinės darbuotojas pakviečia užeiti. Nors tai ir ne išgirtoji Galatos kavinė, bet sakomės paragauti čia populiaraus sumuštinio su žuvimi - balik ekmek. Sumuštinis sotus ir skanus.

 

Kol pavalgome, nustoja lyti. Pakrante patraukiame link Suleimanijos mečetės.

 

Priėję Haličo tiltą, sukame į gatves. Neturistinės Stambulo gatvelės pakeliui link Suleimanijos mečetės yra gana netvarkingos ir kylančios tai į kalną, tai besileidžiančios į pakalnę. Jose verta nusipirkti lauktuvių ar užvalgyti, nes kainos, lyginant su išpuoselėta Sultanachmeto dalimi, čia yra juokingos.

 

Nuo lipimo į stačias įkalnes pavargsta kojos, tad apsidžiaugiame pamatę Suleimanijos mečetę.

 

Į vidų neskubame, nes Suleimanijos mečetės prieigos garsėja viena gražiausių Stambulo panoramų. Šiandien diena mums nedėkinga, nes vaizdą slepia debesuotas dangus ir rūkas. Turiu pasakyti, kad ir prastu oru ši vieta tikrai graži.

Užeiname į Suleimanijos mečetę. Ji buvo pastatyta sultonui Suleimanui, kuris Osmanų imperiją valdė 46 metus ir nuveikė tiek imperijai, tiek miestui reikšmingų darbų. Įėjus į vidų, mane iškart pasiveja knygos "Mečetė sultono dukteriai" puslapiai.
Lyginant su prieš tai lankytomis, ši mečetė yra milžiniška ir erdvi. Yra atskirtos zonos maldininkams ir turistams.
Sėdame ant minkšto kilimo ir pailsime.

Suleimanijos mečetė pastatyta 1557 metais. Mečetės vidų apšviečia per 200 langų patenkanti šviesa. Stebimės, kokius stebuklus pastatydavo tų laikų žmonės.

Išėję į lauką, kelis kartus apsukame Suleimanijos mečetės vidinį kiemą. 

 

 Mečetė turi ne tik vidinį kiemą, bet ir erdvų sodą. Stambule - pavasaris.

Pamatome, kad dangus kiek giedresnis, tad sukame dar kartą pasigrožėti Stambulo panorama.

 

Prie Suleimanijos mečetės yra nemažos kapinaitės. 

Suleimanijos mečetės sode pastatytame mauzoliejuje yra palaidoti sultonas Siuleimanas su šeima ir mečetės autorius - osmanų architektas Sinanas.
Tenka dar kartą nusiauti kojas.

 

Išėję į lauką, apžiūrime mauzoliejų, pavaikštome po kapines.

Suleimanijos mečetėje ir jos kieme praleidžiame daug laiko. Atsibuvę pasileidžiame į gatves. Kaupiasi lietaus debesis. Norėčiau iki lietaus nueiti iki čia pat esančio Stambulo universiteto.

 

Deja, universiteto vartai uždaryti. Juk sekmadienis. Einame į gatvę ir patraukiame universiteto pasieniu. Prapliumpa lietus, nuo kurio slepiamės po gatvės skėčiu.

Kai lyti apstoja, pasileidžiame į gatves. Su skėčiu vaikščioti nepatogu, o be skėčio nuo viršuje esančių stogelių ir gatvių pavėsinių plaupia vandens srovės. Labai greitai nuo drėgmės pasidaro vėsu, pradeda purtyti šaltis, tad norisi sušilti. Sušilti būtų tobula žemėlapyje pastebėtame ir čia pat esančiame Didžiąjame turguje, bet randame uždarytus jo vartus. Kai beviltiškai bandydamos patekti į šilumą, apeiname aplink visą turgų, prisimenu, kad sekmadienį jis nedirba. 

Sušalę sukame į pakeliui rastą Mahmut Paşa mečetę. Problema yra ant šlapio grindinio nusiauti kojas. Kojas pavyksta išsaugoti sausas, tačiau mečetės viduje nėra šilta, tad greitai išeiname.

Prie Didžiojo turgaus yra 18 amžiaus viduryje pastatyta Nuruosmaniye Camii - Nuruosmanijos mečetė. Ji tokio didumo, kad praeiti tikrai neįmanoma. Užeisime į vidų. Laimė, įėjimas į pačią mečetę dengtas, tad nusiauti batus nėra bėdų.

 

Kelionių giduose rašoma, kad šalia Nuruosmanijos mečetės dažnai groja liaudiškais drabužiais apsirengę muzikantai, tačiau lietingą sekmadienį gatvėje gana tylu. Erdvios mečetės viduje irgi beveik tuščia. Nustembame pamačiusios Nuruosmanijos mečetėje kamuoliu žaidžiančius vaikus, o jų mamos mums tik nusišypso. Smagu, kad islamą išpažįstantys žmonės irgi laisvėja.

Nuruosmaniye Camii mečetė pastatyta 18 amžiuje ir yra vadinama pirmuoju turkišku baroku. 

Šeima su vaikais išeina, visoje milžiniškoje mečetėje liekame beveik vienos.

Nuo mečetės kiemo matosi Stambulo senieji stogai. Lietus lyti nustojęs, tad pasižvalgome į žemai stovintį Didįjį turgų ir į kalną kopiančių namų stogus.

Išėję iš Nuruosmaniye Camii mečetės, bandome grįžti į savo kelionės planą ir Divanyolu Caddesi gatve patraukiame link kitų šiai dienai suplanuotų objektų.
Pakeliui užeiname į Gazi Atik Ali Paşa Camii mečetę. Mečetė pastatyta osmanų valdymo laikais vizirio Atik Ali Paşa nurodymu. Mečetė visiškai tuščia, tačiau lyginant su jau matytomis, yra paprasta, tad neužsibūname.

Štai tokios odinės uždangos paprastai dengia mečečių duris. 

 

Nuo Hipodromo iki Beyazit rajono einanti Divanyolu Caddesi gatvė yra pilna parduotuvių ir vaikštančių žmonių. Šia gatve važinėja tramvajus. Bizantijos laikais ši gatvė buvo reikšminga, nes nuo jos prasidėdavo visi svarbūs žygiai, kelionės, ceremonijos. Osmanų imperijos laikais imperijos taryba (Divan) šiuo keliu vykdavo į posėdžius Topkapi rūmuose.

 

Istorinėje Divanyolu gatvėje pilna lankomų objektų ir mečečių. Į čia rastas mečetes nebeiname, nes tingime autis batus. Užeiname nebent į tualetą.
Viena iš parduotuvių Divanyolu gatvėje.

 

Lauke šviečia saulė. gerai nusiteikę prieiname Beyazit mečetę.

 

Į Beyazito mečetę prižiūrėtojas mūsų neįleidžia, nes netrukus prasidės maldos. Beklausydamos nuo mečetės minaretų sklindančio ir maldai kviečiančio azano, per Beyazit aikštę patraukiame link kito numatyto pamatyti objekto. Skaičiau, kad Beyazit aikštėje per ramadaną vyksta iftar - šventinė vakarienė. Tačiau vakarienei dar anksti, kol kas dairomės į renginį vaikams ir universiteto vartus.

Stambulo universiteto vartai sekmadienį uždaryti.

 

Kulniuojame jaukiomis Fatih rajono gatvelėmis.

Pakeliui pamatome neįprastos spalvos ir formos maldos namus ir užeiname.
Tai - Kalenderhane Camii, viena iš bizantiškų bažnyčių, paversta į mečetę. Theotokos Kyriotissa bazilika buvo pastatyta 12 amžiuje. Po osmanų užkariavimo šie maldos namai buvo atiduoti Kalenderi dervišams, kurie pastatą naudojo mokyklai ir vargšų valgyklai. 18 amžiuje ši maldos vieta buvo paversta į mečetę.

 

Būnant bazilikoje - mečetėje apima keistas jausmas. Viename mečetės kampe jaunuolis skaito knygą, kitame - garsiai parpia pavargęs maldininkas ar šiaip prašalaitis. Per daug neįprastų dalykų vienoje vietoje.

Ateiname į sultono Suleimano pirmajam sūnui Mehmedui skirtą Şehzade Camii mečetę.
Ši 16 amžiaus viduryje pastatyta mečetė yra vienas pirmųjų osmanų architekto Sinano darbų ir man mintyse vėl iškyla rašytojos Šafak knygos puslapiai.
Mečetė labai didelė ir erdvi.

Šehzadės mečetės kiemą juosia erdvi kolonada. Ornamentai virš durų yra skirtingi.
Mehmedas buvo mylimiausias sultono Siuleimano sūnus, tačiau būdamas jaunas netikėtai mirė, tad mylimam sūnui skirtas mečetės kompleksas išties labai įspūdingas.

Išėję iš Šehzadės mečetės, jaukiu parku ateiname iki Valensos akveduko arba dar vadinamo Bozdoğan Kemeri. 375 metais akvedukas buvo baigtas ir pavadintas imperatoriau Flavijaus Valensos vardu. Šiuo akveduku daugiau nei 1500 metų į Bizantijos sostinę iš miškų atbėgdavo vanduo. Tiesa, osmanai buvo atnaujinę vandens tiekimą akveduku. Dabar matome dviaukštį akveduką, kurio arka siekia 28 metrus. Šiuo metu tėra išlikę 200 akveduko metrų. Vaizdas ir jausmas nepaprastas.

 

Šios dienos planuose buvo nueiti iki Fatih mečetės, tačiau jau vakarėja ir mūsų baterijos beveik nusėdę. Grįžtame atgal į Beyazit aikštę prie universiteto.

 

Grįžę į Beyazit aikštę užeiname į pirmai dėl maldų turistams uždarytą Beyazito II mečetę - Beyazit Camii. 

 

Pirmoji mečetė čia buvo pastatyta 1506 metais, tačiau ją sugriovė žemės drebėjimas.
Mečetė yra labai graži. Kad ir kiek jų aplankėme (o aplankėme lygiai 10. Įskaitant Suleimanijos mečetės mauzoliejų, 11 kartų šiandien teko nusiauti ir apsiauti batus), mečetės vis dar atrodo neįprastai gražios ir įdomios.

Vakarienės sėdame kavinėje šalia Beyazit aikštės. Sakausi ėrienos kebabą - kuzu šiš. Norime ir vyno, tačiau šioje kavinėje jo neturi, pakviečia pereiti į kitą salę. Tingime keltis, tad vyną pakeičiame airanu.
Vakarienė abiems, įskaitant užkandį - meze ir arbatą, atsieina 570 lirų. Šį vakarą prasisukome gana pigiai.

 

Po vakarienės patraukiame link viešbučio. Norėtųsi pažiūrėti, ar Beyazit aikštėje vyksta ramadano renginiai, tačiau nebeturime jėgų.

Griždamos į viešbutį pamatome, kad į Sofijos soborą eina žmonės, o eilės beveik nėra. Į vidų įeiname per 5 minutes. Prižiūrėtojas moteris  iškart paskirsto eiti į kairę, vyrus - į dešinę. Šįkart batus paliekame spintelėje, tik svarbu nepamiršti numeriuko.
Įeiname į mečetę. Ažūrinių raižinių apjuosta patalpa nedidelė, o moterų joje - masė. Suprantame, kad esame mažoje soboro dalyje. Tolėliau esanti erdvė, kur vaikšto vyrai, yra kur kas didesnė, šviesesnė, gražesnė. Išeidama paprašau srautų skirstytojo, kad įleistų į pagrindinę dalį. Sako, negalima, nes tuoj prasidės maldos. Taigi, Sofijos soborą ir matėme, ir nematėme.

Purvo fontanas Ayasofya kieme.

 

Aplankius Sofijos soborą, atsiranda jėgų, tad prasukame Arastos turgumi.

 

Paskui pajudame į viešbutį. Kavinės vitrina netoli mūsų viešbučio.

 

Kas vakarą turime ritualą užlipti ant viešbučio terasos pasižiūrėti miesto panoramos.
Spindi Bosforo vanduo, o toliau - azijinės Stambulo dalies krantai. 

 

Parėję krentame miegoti.

 

 Rytoj mūsų lauks Emirgan - Arnavutköy - Ortaköy - Yıldız - Galatos bokštas.