Turkija: Antalija.

2022-10-21, penktadienis. Antalija.

Vakar žygiavome Cirali ir Yanartas. 

 

Atostogos baigėsi, netrukus prasidės lėta kelionė namo. Tiesa, šiandien kelionė namo apsiribos tik registracija į rytdienos oro linijų Turkish airlines skrydžius.

Po pusryčių išeiname Čirali (Çıralı) į dolmušo stotelę. Už 26 liras dolmušas nuveža iki pagrindinio kelio, kuriame netrunkame sulaukti nedidelio autobuso į Antaliją (Antalya). Kelionė nuo Čirali posūkio (Çıralı kavşak) iki Antalijos trunka apie dvi valandas. Autobuse sėdime visos atskirai, visos šalia vietinių vyriškių. Kelionės metu autobuse tvarką bei įlaipinimą/išlaipinimą reguliuoja darbuotojas. Darosi smalsu, kada mus persodins, nes girdėjau, kad moterims šalia vyrų musulmoniškose šalyse sėdėti negalima. Tačiau Turkija yra vakarietiška šalis ir griežtų normų nėra.
Antalija mano bendrakeleivėms yra gerai pažįstama, tad iš autobuso lipame prie prekybos centro Migros. Greitai įšokstame į miesto autobusą (patinka, kad autobuse bekontakte banko kortele galima įsigyti bilietą) ir labai greitai lipame prie Adriano vartų.
Skėčiais papuošta gatvė mus nuveda prie mūsų kuklaus Sunrise viešbučio.

 

Mieste labai karšta, tad galima atsigaivinti šviežiomis vaisių sultimis.

 

Pirmiausiai apsigyvename, paskui lipame į ant viešbučio stogo įrengtą terasą išgerti arbatos.
Mūsų viešbutis kuklus, tačiau jo vieta yra net labai įspūdinga, nes nuo terasos matome net kelių mečečių bokštus, žemai nusidriekusio senamiesčio spalvingus namus bei mėlynuojančią jūrą su rūke paskendusiais kalnais.

 

Šalia mūsų viešbučio stovi mečetė, kuri netrukus kvies maldai. Garsas galingas.

Netrukus mūsų keliai trumpam išsiskirs. Mes su kauniete drauge eisime apsipirkti, o vilnietė trauks pasivaikščioti po miestą. Po apsipirkimo mudvi taip pat einame susipažinti su Antalijos senamiesčiu - Kaleiçi. Tai - senojo miesto dalis, esanti miesto įtvirtinimų viduje.

Patraukiame į senamiestį, į kurį patenkame pro Adriano vartus.
Antalija buvo  įkurta 2 amžiuje prieš Kristų. Miestą užkariavus romėnams, jis tapo imperatoriaus Adriano lankyta vieta. Imperatoriaus vizitui pastatyti Adriano vartai, turkų kalba vadinami Uçkapılar - „treji vartai“, buvo vieni iš miesto vartų.

 

Vaikštome jaukiomis gatvėmis, juosiamomis pastatų su dailiais balkonais. Dauguma jų yra atstatyti osmanų namų stiliumi. 

Antalijos senamiesčio gatvėmis pasivaikščioti yra smagu, tačiau jaukumu jos neprilygsta nei Kalkano, nei Kašo senamiesčių gatvėms.

Gatvės pilnos parduotuvių.

Paskersuojame į mažesnes gatveles. Jose slepiasi mielos smulkmenos.

Didesnės gatvės yra pilnos žmonių. 

Mane labai žavi spalio mėnesio žiedai. Jau rytoj įvairiomis ryškiomis spalvomis lauke žydinčių augalų nebematysiu, tad džiaugiuosi jų grožiu. 

Miestą puošia ir žmonių sukurti darbai.

Antalijos senamiesčio spalvos. 

Ateiname prie jūros. Stebiu jūroje plaukiojančius laivus. Dairausi ant priešais esančių stačių uolų įsikūrusius gyvenamuosius rajonus. Antalija yra labai didelis miestas, pajūrio regione - vienas didžiausių.

 

Pasidairome į Hidirlik bokštą - Hıdırlık Kulesi.

Manoma, kad Hidirlik bokštas buvo pastatytas 2 amžiuje, o jo paskirtis šimtmečiais kito: šis bokštas buvo ir fortifikacinių įtvirtinimų dalis, ir švyturys. Šiandien aplink šį bokštą vyksta archeologiniai kasinėjimai.

 

Paskui vėl leidžiamės į senamiesčio gatves. 

Antalija yra pilna žiedų ir dailių balkonėlių.

 

Kažkur pasimato Antalijos senamiesčio prieplauka - Kaleiçi Yat Limanı. Vaizdai labai žavūs.

 

Greitomis apsukame nedideliu, bet labai jaukiu parku ir laiptais leisimės į prieplauką.

 

Pakeliui - spalvingi pastatai.

 

Kaleiçi Yat Limanı. Vandenyje ilsisi laivai, o už uosto matosi senojo miesto gynybinės sienos.

 

Nusileidžiame laiptais žemyn. Vienoje pusėje - mokamas Mermerli paplūdimys.

 

Kitoje pusėje - Kaleiči uostas.

 

Senosios miesto sienos. Į jų viršų galima užlipti laipteliais, tačiau dar pasižvalgysime uosto pakraštyje.

Į viršų pakylame nemokamu stikliniu liftu. Kaleiči uostas nuo viršutinių senojo miesto sienų.
 

 

Senojo miesto sienos, stogai ir mečetės. Reginys, kurį matau, mane labai sužavi. Gaila, kad Antalijai galime skirti vos kelias valandas. Iškart panoru šį miestą aplankyti ateityje.

 

Ant senojo miesto sienų įrengtos modernios apžvalgos aikštelės.

 

Respublikos aikštė - Cumhuriyet Meydani.

 

Senamiesčio panorama nuo kitos apžvalgos aikštelės.

 

Dėmesį patraukia jaukus pastatas. Jau namuose sužinau, kad tai - Mevlevihane Müzesi, Dervišų muziejus.

 

Sutartą valandą visos trys susitinkame į draugiją ir kartu einame vakarieniauti į viešbučio darbuotojo rekomenduotą vietą. Čia buvo pati pigiausia visos kelionės vakarienė, kiekvienai tekainavusi kiek daugiau nei po 1 eurą. Žinoma, maistas buvo neįmantrus, bet keliaujant su labai ribotu biudžetu, šioje šalyje galima pavalgyti labai pigiai. 

 

Gatve rieda vežimėlis su Drakono vaisiais. Užsinorime jų paskanauti. Pardavėjas mikliais judesiais supjausto pora skirtingų spalvų vaisių. Drakono vaisiai nei labai patinka, nei nepatinka, tačiau išbandyti neragautą maistą visada verta.

 

Paskui vėl pasileidžiame gatvėmis. Vakarėja. Gatvės ir vitrinos sužimba šviesomis.

 

Grįžtame į jau lankytas apžvalgos aikšteles ir palydime saulę.
Kitoje jūros pusėje - Kemeras, kuriame buvau prieš 12 metų.

 

Dairomės į lemputėmis apšviestą senamiestį, liftą, kuriuo dieną pakilome, kitoje jūros pusėje esančias Kemero šviesas ir tamsius kalnus.

Pro Adriano vartus išeiname iš senamiesčio. 

 

Paskui patraukiame pasaldinti gyvenimo trilečiu.

 

 

Saldumynų krautuvėlės vitrinos.

 

Vaikštome gatvėmis. Akis patraukia įdomaus interjero viešbutis.
Galiausiai sukame ilsėtis.

 

2022-10-22, šeštadienis. Skrydis namo.

Anksti keliamės ir prieš šešias skėčių gatve patraukiame į tramvajaus stotelę.

 

Tramvajaus bilietų patikra taip anksti dar nedirba ir iki pačios stotelės ateiname bėgių pakraščiu. Kurį laiką bandome išsiaiškinti, kaip nusipirkti bilietus. Pabandau nupirkti bekontakte kortele, ji veikia. Bet kad jau įėjome į stotelę, gal tų bilietų nė nereikia?

 

Ankstų rytą tramvajus beveik tuščias. Į Antalijos oro uostą yra atskiras jo maršrutas. Važiuojame valandą. Mūsų skrydis bus su persėdimu Stambule, tad pasiekę oro uostą, patraukiame į domestic skrydžių terminalą. 

Pirmiausiai vyksta viso bagažo skenavimas. Paskui atiduodant bagažą tenka atsisveikinti su viena sugedusia ir iš krepšio išlindusia žygio lazda. Kas skrenda be bagažo, gali savitarnos automatuose atsispausdinti įlaipinimo bilietus.
Po visų patikrų laukiame savo lėktuvo. 

 

Iki kito karto, kalnai. Iki kito karto Likijos keliui. 

 

Skrydis į Stambulą trunka virš pusantros valandos. Vos spėjame suvalgyti sumuštinius ir jau tenka dairytis į apačioje besidriekiantį Stambulą.

 

Nusileidę Stambulo oro uoste, patraukiame į uosto pastatą. Negalvojome, kad išsiskyrimas mus ištiks taip greitai: jau lauke dėdulė reguliuoja srautus, kas į miestą, kas - į transferą. Nė nespėję suvokti, greituoju būdu atsisveikiname, nes viena bičiulė sės į autobusą ir porai dienų riedės į Stambulą, o mes ilgai lauksime savo lėktuvo į Vilnių.

Viena nueina savo keliais, o mes trauksime oro uosto koridoriais. 

 

Stambulo oro uostas pastatytas 2019 metais. Girdėjau, kad jis yra labai prabangus. Skrisdamos pirmyn buvome vietinių - domestic skrydžių dalyje, ten kažkokios prabangos nematėme. O štai international skrydžių dalis yra visiškai kitokia. 

 

Iš pradžių dairomės po parduotuves, bet nieko neperkame, nes kainos čia kur kas didesnės, nei Antalijoje. 

 

Stambulo oro uostas laikomas vienu judriausių Europoje. Žmonių ištiesų daug ir visokių šalių bei kultūrų, tačiau visi sutelpa milžiniškoje oro uosto erdvėje.

 

Galima ką nors parašyti ir pakabinti.

 

Paskui patraukiame į oro uosto muziejų. Nubaido jo kaina (13 Eur), tad apžiūrime tik parodą koridoriuje ir grįžtame prie parduotuvių. 

Vienintelis šio oro uosto trūkumas - tai internetas. Nemokamo wifi slaptažodį galima gauti savitarnos automatuose, kuriuose, perbraukus pasą, duoda prisijungimo duomenis. Nemokamas Wifi galioja tik valandą. Bandėme pasinaudoti antrą kartą, rašė, kad jau išnaudojome.
Valandai pasineriu į interneto platybes. 

Skrydžio laikas artėja. Paskutinė tradicinė nuotrauka. 

 

Šeštadienis, skrydžių pikas. Matome, kaip prie vartų darbuotojai ieško žmonių, kas savanoriškai sutiktų skristi ne šiandien, bet rytoj. Nors šiam skrydžiui užsiregistravome beveik pirmosios, dėl visa ko stojame į eilę, kad netektų pasilikti Stambule. Priėję prie vartų sužinome, kad skrisime verslo klase. 

 

Verslo klase skrisiu pirmą kartą. Patogumai, meniu, paserviravimas visiškai kitokie, nei tradicinėse vietose.

Skrydžio laikas neprailgsta ir lipame Vilniaus oro uoste.
Apsidžiaugiame, kad kartu atskrido ir kiek paplyšęs, bet neišbyrėjęs mano registruotas bagažas.

Taigi, kelionė baigėsi. Ji buvo puiki. Iš kiekvienos kelionės parsivežu po ypatingą įspūdį. Iš šios parsivežu kalnų viršūnėmis sklindančius maldai kviečiančius muedzinų balsus. Kažkada man netikusi Turkija netikėtai tampa labai patrauklia ir miela. Šalis, su kuria netrukus vėl pasimatysiu.