Turkija, Likijos kelias: Fetija - Ovacik.

2022-10-08, šeštadienis. Turkija, Likijos kelias. 

 

 

Apie Turkijoje, Viduržemio jūros pakrante besidriekiantį 500 km ilgio Likijos kelią (Likya Yolu/Lycian Way) žinojau jau seniai. Šįmet gimė realus planas praeiti šio kelio gabalėliu. Į žygį išsiruošėme 4 bendramintės keliautojos. Iš pradžių planavome įveikti virš šimto Likijos kelio kilometrų, bet koją pakišo mano liga bei nakvynės vietų stoka. Finale mūsų planuose liko pats gražiausias Likijos kelio etapas nuo Fetijos iki Pataros. Iš taško į tašką su kuprinėmis ant pečių nužygiavome apie 60 kilometrų. Kitos atostogų dienos taip pat įsijungdavo į Likijos kelią, tik jau lengvai žygiuojant ir nenešant svorio. 

Aš Turkijoje jau esu buvusi, prieš 12 metų, agentūrinėje kelionėje su AI viešbučiu. Tuomet pasakiau sau, kad į Turkiją nevažiuosiu daugiau niekada. Po dabartinės kelionės nuomonė apie šią šalį ir jos žmones visiškai pasikeitė. Turkija yra nuostabi. 

Pridursiu, kad pagrindiniu Likijos kelio informacijos šaltiniu buvo Trekopedia ir jos programėlė TrailSmart. 

Pridursiu dar ir tai, kad Likijos kelias, bent jau mūsų eita jo dalis, dažnai turi alternatyvią trasą ar net kelias, tad galima kelio maršrutą pasidėlioti pagal interesus, sudėtingumą, oro sąlygas ar kitokias aplinkybes.

Į Turkiją skrendame su oro linijomis Turkish airlines. Perkame multi-city bilietus su persėdimu Stambule. Pirmyn skrisime maršrutu  Vilnius-Stambulas-Dalamanas, atgal: Antalija-Stambulas-Vilnius. Turkų oro linijos gerai pagadina nervus su skrydžių keitimu, bet finale man gaunasi labai geras variantas. 

 

Likijos kelyje būtina turėti grynųjų pinigų, nes ne visur galima atsiskaityti banko kortelėmis, o dar sudėtingiau yra pinigus išsigryninti nemokant aptarnavimo mokesčio.  

Pinigai Turkijoje - Turkijos liros.
Už 90 eurų labai prastu kursu lirų nusiperku Vilniaus autobusų stotyje esančioje keitykloje. Prieš  pat kelionę 500 eurų į liras konvertuoju Revolut sąskaitoje (kursas už 1€ - 18 lirų su keliais kurušais. Mūsų lankytuose miestuose keityklose irgi laikėsi apie 18 lirų). Oro uoste bei daugelyje miestų rasti bankomatai prašo apie 6-10% už pinigų išgryninimą. Iš Revolut be procentų leidžia nusiimti Halkbank bankomatas (ne daugiau kaip 400€ per mėnesį), tad Halkbank visada ir ieškojome.

Maistas. Jis Turkijoje labai skanus ir nebrangus. Kainų yra visokių, galima rasti kiekvieno kišenei. Kurortiniuose miestuose kavinėse kainos aukštokos, bet užtenka nueiti toliau nuo centro ir bus pigiau.
Brangiausiai už vakarienę, įskaitant užkandžius, pagrindinį patiekalą, desertą, airaną/arbatą, alų/vyną esame mokėję šiek tiek virš 10 eurų žmogui. Pigiausiai pavalgėme vos virš 1 euro žmogui.
Užkandžiai (meze) dažniausiai yra įskaityti į kainą ir atnešami kaip maitinimo įstaigos dovana. 

 

Maistas žygiuose. Kaip gi be lietuviškų lašinių? Jų užteko visoms dviems savaitėms. 

Tiesa, mūsų eitoje Likijos kelio atkarpoje pasitaikydavo kavinių ar kaimo ūkių, kur galima pavalgyti, todėl nebūtina tempti maisto iš Lietuvos. Tačiau maisto užkandžiams ir vandens neštis būtina.  

 

Nakvynės. Visas nakvynių vietas iš anksto užsisakėme viešbučiuose ar ūkiuose, tačiau einant Likijos keliu, patogiausia būtų nakvoti palapinėse. Mat Likijos kelyje yra vietovių, kur nakvynių vietų nėra arba atstumai tarp jų yra per dideli, o stovyklaviečių matėme daug. Tiesa, nakvynės palapinėse turi ir minusų: palapines ir papildomą įrangą tektų nešti, kas padidintų kuprinių svorį. Taip pat reikia pasidomėti taisyklėmis. Pvz., šįmet vasarą Muğla regione dėl miškų gaisrų stovyklavimas buvo uždraustas.

Kelionės atradimas. Labai pasiteisino vandens sistema, skirta atsigerti žygio metu. Labai patogu, nes šlangutė visada po ranka ir nereikia nusiimti kuprinės ar traukioti buteliuko.
Beje, vandens Turkijoje gerti iš čiaupo nerekomenduojama, tad visada pirkdavome vandens butelius.
Likijos kelio trasos giduose nurodomi bėgantys vandens šaltiniai. Keletą jų matėme, tačiau dauguma rudenį yra sausi.

 

Komanda. Mes - keturios kelionių mylėtojos, kurias į draugiją kadaise sujungė internetas. Manau, buvome puikia komanda, nes dalinomės džiaugsmais ir rūpesčiais, kartu planavome, žygiavome, gyvenome, nesipykome, be proto daug fotografavome ir gerai leidome laiką.

 

Skrydis iš Vilniaus į Stambulą sekasi sklandžiai ir po kiek daugiau nei 3 valandų sukame ratą virš Stambulo.

Naujasis Stambulo oro uostas yra labai didelis. Traukiame ieškoti vietinių skrydžių - domestic terminalo. Sklandžiai praėję asmens dokumentų ir daiktų patikrą, laukiame dar vienos komandos narės, kuri ką tik atskrido iš Amsterdamo. Laiko iki skrydžio į Dalamaną dar yra, tad visos trys susitikę, sėdame išgerti kavos, pasikrauti telefonų ir pabendrauti.

Turkijoje su interneto ryšiu reikalai yra gana sudėtingi. Stambulo oro uoste savitarnos aparate perbraukus pasą, galima gauti nemokamą valandą naudotis wifi. Mes beveik visą savo valandą išnaudojame gyviems pokalbiams. 

Už vietinio telekomunikacijų operatoriaus sim kortelę tiek Stambulo, tiek Dalamano oro uostuose prašo 35-45 eurų už 20 gb. Plėšikai, už tiek tikrai neperkame. Keliomis dienomis anksčiau į Fetiją atvykusi  vilnietė bendražygė tokio duomenų kiekio sim kortelę pirko už 20 eurų.

Iš Amsterdamo atvykusios bičiulės telefonas palaiko e-sim, jai ši paieška išsisprendė dar namuose esant, o mes su kauniete nutariame sim korteles įsigyti Fetijoje. 

Turkijoje nėra laiko sukiojimo, tad mūsų kelionės metu jis yra toks pats, kaip ir Lietuvoje. Apsidžiaugiu, kad nereikės derintis prie naujo ritmo.

Iš Stambulo į Dalamaną skrendame dideliu lėktuvu. Skrydis tetrunka tik vieną valandą. Vos spėjame suvalgyti sumuštinius, o jau reikia lipti.

 

Dalamano oro uostas beveik tuščias. Prie bagažo atsiėmimo punkto patenkame į šiokią tokią sumaištį. Mat švieslentės rodo vienus takelių numerius, o oro uosto darbuotojai mus nukreipia į kitą salę. Ilgokai laukiame, bet galų gale mūsų registruotas bagažas pasirodo.

Einame į lauką. Oro uosto kairėje pusėje matome Havas autobusus, kuriais nuvyksime į Fetiją (Fethiye). Autobusų grafikas suderintas su skrydžių laiku. Autobusai tvarkingi. Jų stovi ne vienas. Sėdame ir netrukus pajudėsime į Fetiją. Bilietas kainuoja 60 lirų, galima atsiskaityti banko kortele.

Daugelyje Muğla regiono autobusų ir dolmušų (dolmuş) galima atsiskaityti banko kortele.

Kelionė Havas autobusu į Fetiją trunka valandą. Fetijos autobusų stotyje - Fethiye Otogar - mus pasitinka keliomis dienomis anksčiau atvykusi bičiulė ir visos kartu patraukiame į savo nakvynės vietą.

2022-10-09, sekmadienis. Likijos kelias: Fetija - Ovacik. 

Į Fetiją atvykome vakar vakare ir planavome šiandien anksti pradėti Likijos kelio žygį, tačiau vakar nepavyko nusipirkti vietinio telekomunikacijų operatoriaus sim kortelės. Dviese paliekame bičiules miegoti ir ankstų sekmadienio rytą išsiruošiame į veikiančio Turkcel biuro paieškas. 

Ankstų rytą miesto gatvės tuščios.

 

Sekmadienio rytą nei vienas biuras nedirba. Teks naudotis atsitiktinai rastu wifi ryšiu ir daugiau savo laiko skirti gyvenimui.

Mečetė pakeliui. 

 

Vis dar besidairydamos veikiančio Turkcel salono, traukiame link jūros.

Ateiname prie jūros ir Fetijos uosto.

Senovėje dabartinės Fetijos vietoje stovėjo vienas didžiausių Likijos miestų - Telmesas. Šiandien Fetija pristatoma kaip žvejybos, keleivių ir jachtų uostas. Kaip tik tokį miestą dabar ir matau. 

 

Uosto pakraščiu vedančiu pėsčiųjų taku skubame į susitikimą su namuose likusiomis bičiulėmis. Fetija man labai patinka, norėtųsi čia pabūti ilgiau, bet, deja, laiko neturime.

Parke pamatome šokančias skulptūras.

 

Nuo blogio saugančios akys.

 

Miestas pilnas spalvotų žiedų.

Vėl mėgaujamės uosto vaizdais.

Susitinkame drauges. Kavinėje ant jūros kranto pusryčiaujame. Po pusryčių patraukiame susirinkti kuprinių ir pasileidžiame į Likijos kelią.

 

Eiti karštomis miesto gatvėmis su kuprinėmis ant pečių nėra lengva. Pirmoji mūsų stotelė bus Fetijoje, buvusiame senovės mieste - Telmese, šalia 4 amžiuje prieš Kristų pastatytų Likijos kapaviečių.

Kapaviečių lankymo bilietas kainuoja 20 lirų. Pasileidžiame aukštyn stačiu asfalto keliu.

Stačiais laiptais kilsime iki likiečiams svarbios Amyntas kapavietės.

 

Apie likiečius yra žinoma nedaug, bet Amyntas jiems buvo svarbus, nes jo kapavietė yra didžiausia.

 

Nuo kapaviečių matosi graži Fetijos panorama.

Tuo pačiu keliu pasileidžiame žemyn.

Į žygį išsiruošėme vėlai, nemažai laiko sugaišome prie kapaviečių, tad žinome, jog nueiti iki kitos nakvynės vietos Ovacik mieste nebespėsime. Leidžiamės atgal į miestą ir dolmušu važiuojame iki Kayakoy (Kayaköy). Patinka, kad Muğla regiono dolmušuose galima atsiskaityti banko kortele.
Išlipę iš dolmušo, iškart sukame į mirusį miestą - Kayakoy. Jo lankymo bilietas kainuoja 20 lirų.

 

Kayakoy - miręs miestas, kuriame kadaise gyveno graikai krikščionys. 1919-1921 m. Graikijos ir Turkijos vyriausybės, siekdamos užkirsti kelią kruvinam graikų - turkų karui, tarpusavyje susitarė dėl privalomo gyventojų apsikeitimo. Taip visi gyventojai apleido šį miestą ir išvyko iš Turkijos.

Pamatę nuorodas į buvusią mokyklą ir bažnyčią, nusukame ten.

Ant kalvos randame tvirtovę. 

Kayakoy miestas yra nemažas. Nors karšta, bet būtų įdomu po jį paklaidžioti, tačiau mes nusekame rodykle į Ovacik.

 

Rašoma, kad nuo čia iki Ovacik mūsų lauks 7 kilometrų kelias. TrailSmart programėlė rodo šiek tiek mažiau - nepilnus 6 kilometrus. Dienos pabaigoje programėlė Walk15 rodė nueitus dar kitokius skaičius. Su panašiais trasos atstumų neatitikimais susidurdavome beveik kasdien.

Siauru takeliu traukiame į kalną.

Išėję iš mirusio Kayakoy miesto ant pakelės akmenų taisomės pietų. 

Valandžiukę pailsėję, pagaliau pradėsime žygį Likijos keliu. Sekame raudona - balta trasa ir einame ramiu mišku.

 

Trasa nesunki, o miškas - kvepia ir maloniai vėsina. Retkarčiais pro medžius pasirodo žemai esantys slėniai ar kalnų viršūnės.

Visas Likijos kelias yra gana gerai sužymėtas dažniausiai raudona - balta ženklais. Taip pat būna iš akmenų pastatytų turų. Tačiau buvo nemažai vietų, kur trasos ženklų pasigedome.

Kažkur pailsime, kažkur vėl patraukiame į taką. Už Kayakoy kaimo prasidėjusi trasa yra daugiau meditacinė ir labai kvepianti pušimis.

Kažkur randame ūkį su bitynu.

 

Džiaugiamės išėję į platų kelią.

 

Išėję iš miško, pamatome jūrą.

 

Jaukus kelias nubėga tolyn, o mes suksime link artėjančio Ovacik miesto. 

Kai jau manėme, kad į Ovacik beliks nusileisti plačiu žvyrkeliu, Likijos kelias atsišakoja į siaurą takelį ir stačiu šlaitu kyla aukštyn. Mums, nepratusioms judėti nešant 10 -12 kilogramų svorio kuprines, eiti nėra visiškai lengva, bet užtat gražu. 

Takas vėl įsuka į mišką. Visą Likijos kelią mus lydėjo smulkūs rožiniai ciklamenų žiedai.

 

Mūsų kelią į Ovacik paįvairina prieitas ūkis.

Mūsų pirmos dienos žygis yra nesunkus, nors vietomis tenka paprakaituoti lipant statoku taku į viršų.
Galiausiai pasirodo žemai nusidriekęs Ovacik.

Prieš akis - žymusis Babadag (Babadağ) kalnas, kurį yra pamėgę skrydžių parasparniais entuziastai.

Prieš pat Ovacik pametame trasą ir iki miesto einame kitais keliais. Bet nėra blogai, nes spėjame pamatyti jūrą.

Belieka gabaliukas trasos palei labai judrų kelią. Pasiekę Ovacik, pirmiausiai sukame atsigaivinti. 

 

Čia buvo pats brangiausias mano kada nors gertas alus: už 4 bokalus nuskaičiuoja 150 eurų. Laimė, kad kavinėje veikia wifi ir laimė, kad nutariame iškart pasitikrinti Revolut sąskaitą. Savininkai dievagojasi, kad tai - žmogiškoji klaida, o aš nelauktai nemokamai išsigryninu nemažą sumą lirų.
Gal ir klaida - vienu nuliu daugiau prirašyti, bet Turkijoje reikia būti budriems. Mėgsta jie, pvz., padavus 200 lirų kupiūrą, grąžą kaip iš 100 atiduoti. 

Kaip bebūtų, mums ši diena baigiasi gerai. Pasiekiame viešbutį, einame vakarienės, parduotuvėje rytdienos žygiui perkame vandens  ir patraukiame ilsėtis.

 

Rytoj mūsų laukia Ovacik - Kabak.