2022 m. spalio 20 d., ketvirtadienis

Turkija: Çıralı. Yanartaş.

2022-10-20, ketvirtadienis. Çıralı. Yanartaş.

Vakar dieną leidome Cirali.  



Šiai dienai turime daug planų, tačiau pusryčiai Çıralı Natural Life Bungalows viešbutyje yra vėlyvi, tad tenka atsiduoti lėtam ritmui. Kalbiname vakar vėlai vakare į svečius atklydusį patį mieliausią visos Turkijos katinų katiną, grožimės po viešbučio teritoriją vaikštančiais paukščiais. 





Pagaliau ateina laikas pusryčiauti. Smagiai įsitaisome saulėtoje terasoje ir su pasigardžiavimu kertame tradicinį turkišką pusryčių maistą. 



Papusryčiavę patraukiame į žygį. Šiandien žygiuosime Likijos kelio dalimi. 19 kilometrų ilgio vidutinio sudėtingumo trasa nuo Čirali (Çıralı) veda į Tekirova miestą, o mes eisime tiek, kiek nueisime. 

Nuo savo viešbučio patraukiame link arčiausiai esančių kalnų. Iš pradžių trasa eina lygia miško vietove, vėliau prasidės status kopimas į viršų. 



 

Nors priėję kalną, jo šlaitu vedančiu takeliu kopiame stačiai, tačiau takas nėra labai sunkus. Trumpomis poilsio minutėmis pasidairome į vis žemiau liekantį Čirali. Dešinėje įžiūrime savo Çıralı Natural Life Bungalows viešbučio rudaspalvius medinius namukus. 



Su kiekvienu pakiltu metru žemai likęs Čirali yra vis gražesnis.



Už mūsų lieka tik status aštriais akmenimis nusėtas takas, žalios pušys ir kalnai, kuriose dega Chimeros liepsnos.



Dar keli metrai aukštyn - ir jau grožimės pilnu Čirali paplūdimio vaizdu. Nėra tas Čirali toks prastas, koks pasirodė vakar. 




Užlipę į aukščiausią tašką, sustojame trumpai pertraukai ir grožimės Čiralio panorama. Kol ilsimės, mus aplenkia nemažai žygeivių, žygiuojančių su didelėmis kuprinėmis arba nieko nesinešančių ir turbūt į gretimus paplūdimius išsiruošusių. 

Visas Čiralis kaip ant delno. 




Nuo apžvalgos aikštelės takas sukasi, Čiralis lieka už nugaros, o prieš akis pasimato kita įlanka. Nuo šio momento grožėsimės nauja panorama.





Atsisukęs link naujos įlankos, takas leisis žemyn. Kai kur tenka perlipti skersai tako išvirtusius medžius ar peržengti didelius akmenis, tačiau trasa nėra sunki, tik be proto graži. 

Kažkur ten už mūsų nugarų liko Čiralis.



Žalios kvepiančios pušys vietomis suformavo tunelius.



Kitos prikausto akis savo raitytomis formomis ir išlinkiais.



Gamta šioje trasoje ir jos spalvos bei kvapai mums beprotiškai patinka, tad kas žingsnį stojame ir stojame grožėtis. Gerai žinome, kad su tokiais ėjimo tempais iki Tekirova tikrai nenueisime, bet ir nereikia, nes pilnai pakanka kiekvieno naujo žingsnio sukeltos gamtos grožio euforijos.

Už vieno posūkio savo viršūnę parodo Tahtali kalnas. Šiame dieviško grožio atviruke norėtųsi ir pasilikti.

 

Priekyje matosi Boncuklu Koyu įlanka ir jos paplūdimiai, kuriuos netrukus lankysime.





Takas statokai žemėja, eiti būtų spartu, bet įlankos vaizdas mūsų tempą paverčia nuliniu.



Smaragdinis vanduo yra nepaprastai skaidrus, iš aukštai galima įžiūrėti giliai jūroje gulinčius akmenis.


 

Likijos kelias.





Taip ir ėjome visą kelią: tai aukštyn, tai žemyn.


 

Kai kuriose kelio atkarpose tenka kaip reikalas paprakaituoti.



Stačiai pakilę aukštyn, taip pat stačiai nusileidžiame į mažąjį Boncuklu paplūdimį. 




Paplūdimys yra gana šiukšlinas ir jis mums ne itin patinka. Trauksime tolyn. Paplūdimio pakraštyje randame pastatytą didelį turą ir pakabintą hamaką. 




Vėl kylame į statų kalną, bet pakeliui matoma panorama atperka visą vargą. 





Tik pakilęs takas vėl stačiai leisis žemyn.



Netrukus iš viršaus žiūrime į dieviško grožio didesnį Boncuklu paplūdimį.



 

Į paplūdimį nusileidžiame gana sparčiai. Jis yra beveik tuščias, matome vos pora žmonių.





Boncuklu paplūdimyje mums patinka, todėl šalia stačios ir vėsios uolos įsitaisome poilsiui.

Nustebina tamsi akmenukų spalva, bet ji kaip tik suteikia daugiau egzotikos. Tiesa, vaikščioti basomis šiais, atrodo, nugludintais akmenimis nėra lengva, nes jie gana skausmingai muša padus.


 

Visame paplūdimyje esame vos kelios moteriškės. Tyla, ramybė, gražus paplūdimys, kuriame su niekuom nereikia stumdytis. Kas gali būti nuostabiau? Svajonių atostogos, stebuklinga diena, nes gauname tikrą vyšnią ant savo atostogų torto.

Nusimaudome. Kiek vėliau mūsų ramybę sudrumsčia grupė baidarininkų, kurie, apie pusvalandį pailsėję, išplaukia tolyn.


 

Ateina metas pietums.



Paplūdimyje praleidžiame apie pora valandų, paskui nueiname iki jo kito galo ir jau grįšime į Čirali. Dėmesį patraukia paplūdimio pakraštyje pritaisytos sūpynės ir mums prireikia pasisupti. 




Iš šio paplūdimio krašto Likijos kelias vestų link Maden paplūdimio, tačiau mes vakarui turime ypatingų planų ir nutariame iki Maden neiti. Tad dar kelias minutes pasigrožime Boncuklu paplūdimiu ir tuo pačiu keliu grįšime į Čirali. 



Pažįstamas takelis kopia į viršų. Vis stojame atsisveikinti su mums tiek džiaugsmo atnešusiu paplūdimiu.


 

Nors kelias tas pats, bet popiečio saulė visą aplinką dažo kitomis spalvomis, tad jis atrodo naujai ir vėl dažnai stojame grožėtis.



Grįžtame į mažąjį paplūdimį. 



Iš mažojo paplūdimio spėriai kopiame aukštyn. Po keletos minučių vaizdinga Boncuklu Koyu įlanka ir mažasis paplūdimys lieka žemai.




Jūros vanduo šios dienos popietę atrodo dar skaidresnis, o jo spalva - smaragdinė. 




 
 
Ant kalnų kyla debesys, Tahtali kalno viršūnės nebematyti. Vienu metu pasirodo, kad sudunda perkūnas, tačiau manome, kad nuo kalnų nulipti suspėsime sausos.





Eidamos sutinkame nemažai į paplūdimius traukiančių žmonių. Dauguma jų kalba rusiškai  ir netgi sveikinasi ta kalba. Jau spėjau pasiilgti turkų kalbos.

Gražiosios kalnų pušys.





Metame paskutinį žvilgsnį į žaviąją Boncuklu Koyu įlanką, nes takas netrukus atsisuks į Čirali pusę.



Už kelių minučių pamatome Čirali supančius kalnus.



Sugrįžtame į Čirali ir patraukiame į netoli kempingo esantį paplūdimį. Vaizdas čia iš tiesų primena Afriką.


 

Čirali paplūdimio krašte įsitaisę pramogas poilsiautojams siūlantys laivai.




Čirali paplūdimys. 




Taisomės ant smėlio ir kurį laiką pailsime. 



Paskui paslampinėjame paplūdimiu. Nepasakyčiau, kad man jis patinka, kai jau esame išlepintos Boncuklu paplūdimio gerumo ir grožio.



Pro mūsų pamėgtą "Afriką" grįžtame į viešbutį. 





 

Viešbutyje pasiruošiame dar vienai atrakcijai ir iškart išeiname. 

Trauksime žiūrėti vos už kelių kilometrų nuo Čirali esančių Chimeros (Yanartaş) ugnių.
Prieš 12 metų kelionių agentūra neįvykdė šios ekskursijos, tad
šiandien pagaliau įgyvendinsiu norą pamatyti garsiąsias Chimeras.

Išėję iš viešbučio patraukiame pro sodybas vedančiu asfalto keliu.



Grožimės vakarėjančios saulės nušviestomis kalnų viršūnėmis.



Kelias beveik tuščias. Juo pravažiuoja vienas kitas automobilis, o pėsčiųjų visiškai nesimato.



Pasiekiame bilietų kasą, sumokame už įėjimą ir akmenimis sutvirtintais laiptais kylame aukštyn.





Į viršų tenka nueiti apie kilometrą ir netrukus prieš akis atsiveria nuolat degančios Chimeros ugnys. 


 

Šių ugnių paslaptis paprasta: jos dega iš žemės gilumos besiskverbiant dujoms.



 

Turiu pasakyti, kad buvau susidariusi per didelius išankstinius lūkesčius ir iš šios atrakcijos tikėjausi daugiau, o tai, ką matau, nepasakyčiau, kad man padaro labai didelį įspūdį. Vieta yra unikali ir ją pamatyti būtinai reikia, tačiau prisisvaigti tikrai nebūtina.

Lipame iki toliausiai visame šiame plote degančių ugnių. Nuo čia tolumoje matosi Čiralis ir jūra.


 

Esame suplanavę apžiūrėti ir viršutines Yanartaş kalno ugnis, tad sužymėtu taku kylame aukštyn. Takas pasirodo esantis labai status, akmenuotas ir pilnas byrančio žvyro. Iki saulės laidos laiko nedaug. Draugės nuskuba į viršų, o aš nutariu, kad neverta tiek vargti, nes tamsoje stačiais kalnų takais eiti nenoriu, tad pasileidžiu žemyn. 

Kai sugrįžtu prie apatinių Yanartaş ugnių, žmonių čia labai padaugėję. 


 

Žmonės sėdi šalia ugnies angų, daugelis jų liepsnose kepa zefyrus. Sėdintiems smagu, tačiau norintiems prieiti arčiau ir gražiai nufotografuoti šviesas, tai jau yra iššūkis.



Kai kurie žmonės vaikšto su deglais ir ieškodami akmenyse angų, bando uždegti naujas liepsneles. Tiesa, dažnai nutinka, kad liepsnos išsiveržia pačios.



Vis labiau temsta.



Į kalną užkopia ištisos grupės žmonių, norinčių pamatyti šį neįprastą reginį.



Pasidairau aplinkui, draugių dar nematyti, o ant kalno veikti nebeturiu ko. Jaučiu, kad laukti visiškos tamsos neverta, nes prie ugnelių bus sunku prasibrauti pro minią, todėl nutariu leistis žemyn.

Pamažu nulipu prie bilietų kasos, nusiperku ledų ir, stebėdama nuo kalno viršaus besileidžiančią žibintų upę, sulaukiu grįžtančių draugių. 

Į Čirali patraukiame visiškoje tamsoje. Kelis kartus sustojame pasigrožėti žvaigždėmis danguje. Kažkurioje vietoje pamatome aukštai kalne degančias Chimeros liepsnas. Va, čia man ir buvo tikrasis ugnių įspūdis. 

Pasiekę Čirali, traukiame ieškoti vakarienės. Įsitaisome netoli mūsų laikinų namų esančio viešbučio restoranėlyje. Valgome kalmarų žiedus ir geriame alų už puikią dieną bei fantastiškai geras atostogas. 

Šios kelionės programa jau baigta ir rytoj prasidės lėta kelionė namo. Iš tikrųjų Čiraliui reiktų dar vienos dienos, gal tuomet būtų pavykę Likijos keliu nueiti iki Tekirova, gal būtume mažiau skubėję Olimpo mieste ir jis pasirodęs visiškai kitaip, gal Čirali apylinkėse būtume radę dar daugiau įdomybių.

Restorano maistas skanus, darbuotojai paslaugūs, aplinka puiki, nes jame išsitenka ne tik žmonės, bet ir katės, šunys bei po teritoriją bėgiojanti ežiukų šeimyna. 

Po vakarienės grįžtame į savo namelį, kur mūsų laukia visos Turkijos katinų katinas, į kuprines susikrauname daiktus ir krentame miegoti.

 

Rytoj vyksime į Antaliją. 

 


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą