2022-10-19, trečiadienis. Çıralı.
Vakar žygiavome Kas - Limanagzi.
Nubundu anksti. Susiruošusi nueinu į Kašo (Kaş) miesto autobusų stotį pažiūrėti, kelintą valandą autobusas į Čirali (Çıralı).
Jei kam įdomu, 2022 metų spalio mėnesio grafikas:
Po pusryčių atsisveikiname su viešbučio šeimininku ir visos trys pajudame į naują mūsų kelionės tašką.
Mums reikalingas autobusas važiuoja į Antaliją (Antalya), bet į Čiralį neužsuka, o paleidžia prie Čiralio posūkio (Çıralı kavşak). Vairuotojas liepia susidėti bagažą į bagažinę, tačiau mes nežinome, kaip vyks išlaipinimas mums reikalingoje stotelėje, todėl kuprines nešamės į vidų. Autobusas prisirenka pilnas. Už bilietus sumokame po 75 liras, atsiskaitymas tik grynaisiais. Autobusas nedidelis, tačiau modernus, švarus ir tvarkingas.
Kelionė iš Kašo į Čirali užtrunka net tris valandas. Važiavimas prailgtų, tačiau vingiuojame labai vaizdingu pajūrio, o paskui - kalnų slėnio keliu. Neatitraukiu akių nuo kelio ir grožiuosi peizažu bei stebiu pravažiuojamas vietoves. Ech, kada nors aš į jas užsuksiu ne tik pro autobuso langą pažiūrėti.
Autobusas nusuka nuo pagrindinio kelio ir tvarkingai sustoja pirmiausiai Olympos, paskui Çıralı kavşak stotelėje. Tris valandas sau ant kelių laikyti sunkių ir didelių kuprinių tikrai nevertėjo.
Išlipę matome stovintį dolmušą, kuris už 26 liras asmeniui mus netrukus nuveš žemyn, į Čirali. Dolmušo grafikas priderintas prie Antalijos ar Fetijos (Fethiye) kryptimis kursuojančių autobusų. 2022 metų dolmušų, vežančių į Čirali, grafikas yra toks:
Kol laukiame atvyksiančių kitų keleivių, pasidairau į apylinkes. Rašoma, kad nuo pagrindinio kelio iki Čirali yra 5 kilometrai, tačiau kalnų keterų slepiama jūra atrodo taip toli. Kraštovaizdis yra gražus. Gėriuosi ir spėlioju, ką mums padovanos dar vienas kelionės etapas.
Dolmušų stotelė šalia Čirali posūkio.
Netrukus pajudame. Ilgokai serpantinu zigzaguojame žemyn, galiausiai lipame Čiralyje. Pasitinka dolmušų grafikas į Çıralı kavşak. Jis mums bus reikalingas po poros dienų.
Iš gatvės prekeivio nusiperkame vaisių ir patraukiame link viešbučio. Pakeliui kavinėje prisėdame papietauti. Juk jau pietų metas, o valgėme tik anksti ryte. Užsisakome po troškinį. Atneša dar kunkuliuojančius.
Sočios patraukiame į kitame Čirali gale esantį Çıralı Natural Life Bungalows viešbutį.
Programėlė Maps.me rodo, kad iki viešbučio mums liko dar beveik du kilometrai. Nutariame trumpinti kelią ir sukame maps.me žemėlapyje parodytais keliais. Mūsiškis sutrumpintas kelias yra toks:
Įsivaizdavau, kad Čirali kažkiek primins prieš kelias dienas lankytą Gelemišą (Gelemiş), tačiau kol kas bandome jau antrą išklibusį tiltą, jokiu miesteliu net nekvepia.
Kad ir kaip egzotiškai vaikščiotume, jokia aplinka mūsų neišbaidys. Deja, kažkur atsimušame į kelią užtvėrusią tvorą. Tenka grįžti atgal. Vadinasi, sutrumpinome kelią.
Iki pagrindinio kelio grįžtame pro tuos pačius tiltus ir bruzgynus. Deja, pagrindinis kelias atrodo ne ką geriau, bet labiausiai suglumina aplink girdima vien rusų kalba. Ar tikrai atvažiavome į Turkiją?
Šiap ne taip pasiekiame savo viešbutį Çıralı Natural Life Bungalows. Gauname dailų bei švarų trivietį namuką ir pagaliau turime normalų, nebe turkišką dušą.
Apsistojame. Man labai patinka viešbučio aplinka.
Apsigyvenę išskubame į Čirali centrą. Pakeliui lydi vaizdai tarsi iš Afrikos.
Nuo mūsų viešbučio iki tos vietos, kurioje mus išleido dolmušas, yra beveik trys kilometrai.
Pasidairome aplink ir traukiame prie jūros.
Čirali paplūdimys nuklotas stambokais akmenukais, eiti nėra lengva.
Prie jūros praleidžiame vos kelias minutes, nes jau vėlyva popietė, o mes norime suspėti iki darbo laiko pabaigos aplankyti Čirali pakraštyje esantį senąjį Likijos miestą - Olimpą (Olympos Antik Kenti).
Olimpo miestas buvo įkurtas 4 amžiuje prieš Kristų. Einame po jį pasižvalgyti. Lankymo bilietas vienai kainuoja 90 lirų.
Olimpo istorija yra ne tik sena, bet ir įdomi. Olimpas buvo ne tik vienu didžiausių Likijos federacijos miestų, bet tapo vienu iš šešių, turėjusių balsavimo teises.
Įdomu, kad šį miestą kurį laiką valdė piratai ir jis labai greitai tapo piratų prieglobčiu, netgi buvo vadinamas Piratų miestu. Romėnų komandoro Isauricus pagalba miestas buvo išgelbėtas nuo piratų ir prijungtas prie Romos imperijos. Taip Olimpo miestas atsigavo ir suklestėjo.
Viduramžiais ant aplink stūksančių kalnų buvo pastatyti keli fortai, tačiau vėliau jie sunyko.
Senojo Olimpo miesto teritorija yra labai didelė, tad skubame visą apeiti. Jame yra net keli nekropoliai, o vieną tuoj pat prieisime.
Paskui pamatome romėnų šventyklą.
Kitoje upės pusėje matosi buvę pirtys.
Olympos Antik Kenti.
Senojo miesto sienos.
Nueiname iki senąjį miestą juosiančios tvoros ir išdžiuvusia upės vaga pereiname į kitą pusę.
Šioje upės pusėje ant aukšto kalno pamatome pietinį Olimpo nekropolį. Čia randame ir Likijos kelio trasos ženklus.
Lipame į patį viršų, tačiau nuo čia matome tik žalias medžių viršūnes.
Po minutės jau leidžiamės žemyn.
Olimpo senasis miestas man įspūdžio nepalieka, tad vaikštau be jokio susidomėjimo. Galbūt šiai vietai turėjau per didelius lūkesčius, o gal jau esu prisisotinusi griuvėsiais ir istorija. Nors Olimpo senasis miestas užima didelę teritoriją, tačiau yra kažkoks padrikesnis, mažiau prižiūrėtas, nei iki tol matyti senieji miestai.
Ateiname į Olimpo miesto amfiteatro vietą. Amfiteatro yra išlikusi tik įėjimo arka.
Iš tolo apžiūrime pilies kalną.
Praeiname pro iš anos pusės matytas pirtis.
Upėje gulinčiais akmenimis šįkart pavyksta sutrumpinti kelią ir patraukiame link išėjimo, nes muziejaus darbo laikas jau baigiasi.
Kai pasiekiame išėjimą, darbo laikas jau pasibaigęs. Tačiau vartai atviri ir pro juos į senąjį miestą traukia minios žmonių. Suprantame, kad dauguma naudojasi proga, kad nebereikia mokėti už bilietus.
Būtų smagu apsisukti ir užlipti į pilies kalną palydėti saulės, tačiau esu visiškai be jėgų ir nuotaikos. Gal tas ilgas važiavimas autobusu, o gal nusivylimas muziejumi mane visiškai išbalansavo. Einame pasėdėti prie jūros.
Bangų ošimas ramina, tik neramina nuo kalnų atslenkantis tamsus debesis.
Už nugaros stūkso pilies kalnas.
Pradeda lynoti, tad suskumbame bėgti nuo lietaus ir susirasti vietą vakarienei.
Valgome kas gozleme, kas - pide. Maistas neypatingas, bet pilvus prikemšame.
Bailus Čirali kavinės katinukas.
Pavakarieniaujame skaniai, tačiau išėję iš kavinės nusukame ne į tą gatvę ir tik nuėję gerokai tolyn pastebime, kad einame ne ten, kur mums reikia. Kaime su dviejomis gatvėmis sugebame pasiklysti.
Kai sugrįžtame į savo gatvę, lauke jau visiškai sutemę. Gatvės žibintų taip pat ne visur yra, tenka šviestis žibintuvėliais. Ir ne mes vienos taip žygiuojame. Keistas tas Čiralis ir kokio velnio mes atvažiavome į šią skylę.
Netoli viešbučio pasigrožime vešliais kaktusais ir patraukiame ilsėtis.
Rytoj lauks žygis pakrante ir Chimeros ugnys.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą