Turkija: Kalkan - Gelemis.

2022-10-16, sekmadienis. Kalkan - Gelemis.

Vakar lankėme Xanthos-Letoon-Pataros kopą. 

 

 

Šiai dienai išankstinių planų neturime. Vakar, sėdėdamos Ayšės blyninėje, susidėliojome dienos žygio planą, tačiau po vakarykštės liūties buvo aišku, kad šiandien žygio nebus. Atsikėlę ieškome informacijos, kaip galėtume praleisti šią dieną. Dviese norime važiuoti į Fetiją, kitos dvi - nuvykti kažkur netoli. Internete rasti autobusų grafikai į Fetiją atrodo retoki, tad nutariame jungtis prie planuojančių artimesnę išvyką. Taigi, važiuosime į už 8 kilometrų nuo Gelemišo (Gelemiş) esantį Kalkan miestelį.
Po pusryčių einame į dolmušų stotelę. Dolmušas atvažiuoja kiek vėluodamas. Nors ant dolmušo priekinio stiklo kabo užrašas, kad jis važiuoja į Kalkan, mums vėl tenka Pataros posūkyje persėsti į kitą transporto priemonę. Dolmušų maršrutų sistemos mums nesuprasti.

Riedame pakrante vedančiu vaizdingu keliu. Vėliau dolmušas pasuka į šalutinį kelią ir juo gana stačiai kopia į kalną. Važiuojame pro Yeşilköy, Akbel kaimus. Pro dolmušo langą grožimės žemai esančia kalnų apsupta įlanka. Galvoje šmėsteli mintis čia išlipti ir į Kalkan miestą nusileisti pėstute, tačiau nuvažiuojame iki pat autobusų stoties.

Kalkan autobusų stotis yra gana didelė. Apsidžiaugiame joje radę tualetą. Nuo autobusų stoties pasileidžiame gatve link jūros.

 

Minutę pasigrožime jūra, bet visos nutariame, kad prie jūros sugrįšime vėliau, pirmausiai apžiūrėsime Kalkan senamiestį. Pakylame į aukščiau esančią gatvelę.

 

Gatvelė eina pro parduotuves ir kavines. Dairomės aplinkui, grožimės žemai apačioje likusia žydra jūra. 

Vienoje pakrantės kavinių prisėdame išgerti kavos ir ramiai pasigrožėti jūra, tačiau iškart tenka bėgti po stogu, nes prasideda stipri liūtis.

Liūtis užtrunka, tad ramiai geriame kavą, arbatą.  Paragauju Turkijoje populiarios obuolių arbatos. Arbata kaip arbata, didelio įspūdžio nepalieka, bet sušildo.

Lietui lyti apstojus einame pasivaikščioti.

 

Viliamės, kad lietaus dievai mums ir šiandien bus palankūs: vienai liūčiai pasibaigus, kitos nebesulauksime. 

Danguje pasirodo saulė, kuri gana greitai nudžiovina po lietaus slidžiu tapusį grindinį. Besidairydamos aplink ateiname į Kalkan uostą. 

Rašoma, kad senais laikais dabartinio Kalkan vietoje gyvenviečių nebuvo, tačiau įlankoje nuo vėjo slėpdavosi laivai, todėl dažnai apsilankydavo ir piratai. 

Kalkan dažnai yra pristatomas kaip buvęs graikų žvejų uostas, tačiau kiti šaltiniai teigia, kad miestas, kaip krovinių uostas, įkurtas 19 amžiuje valdant osmanams. Jo pavadinimas kilęs iš graikiško žodžio "Kalamaki". Iš čia kalnais buvo gabenamos prekės į Xanthos slėnį, o laivais buvo plukdoma anglis, audiniai, aliejus, vynas ir kitos prekės. Turkiškas Kalkan vardas reiškia apvalų skydą.

20 amžiuje Kalkan veikė muitinė, mokykla, paslaugų įmonės. Po pirmojo pasaulinio karo čia gyvenę graikai išvyko, daugiausiai jų išsikėlė į netoli esančią Meis salą. 

20 amžiaus viduryje Turkijoje nutiesus naujus kelius, Kalkane gyvenę žmonės išsikėlė į kitas vietas. Miestelį nuo merdėjimo išgelbėjo britų investuotojai. Taip Kalkan atgimė kaip kurortinis miestelis.

Lipame ant molo. Tolumoje jūroje matosi Pelės ir Gyvatės salos.

Molu nužingsniuojame iki švyturio. Nuo molo Kalkan vaizdas yra labai patrauklus.

Pamatome, kad nuo kalnų vėl leidžiasi debesis. Mintyse trokštu, kad jis kažkur ten ir pasiliktų.

Kalkan švyturys.

 

Kalkan uostas.

 

Pradeda lynoti. Kylame į senąją miesto dalį. Kaip minėjau, Kalkan nėra senas miestas, tačiau jame pilna Osmanų imperijos laikotarpiui būdingų statinių. Miestas yra labai spalvingas.

 

Susirandame keturkojų palydovų. 

 

Vaikštome jaukiomis siauromis pėsčiųjų gatvėmis.

Kalkan mečetė.

Slepiamės nuo vėl užėjusio lietaus.

Vėliau į lietų nutariame nebekreipti dėmesio.

 

Kalkan gatvelės yra labai žavios ir jaukios, galėčiau jomis klaidžioti visą dieną.

Šio krašto pastatams būdingi mediniai balkonai.

 

 Kalkan kėdės.

 

Kažkur randame arką su ažūriniu balkonėliu.

 

 

Kalkan mieste yra keletas spalvotų laiptų. Kai kurie kiemai ar kavinės yra graikiško stiliaus. Ir ne šiaip sau, nes, kaip minėjau, šio krašto istorija susipynusi su graikų, o pati Graikija nuo šio miesto yra vos už keletos kilometrų.

 

 

Kalkan miesto gatvėmis vaikštome be jokio plano. Tiesiog grožimės ir geriame neaprastą šio miesto jaukumą. Dailieji balkonėliai.

 

 

Dar vieni spalvoti laiptai.

 

 

 

Kur tik einame, akys užkliūna už spalvingų balkonų

Senamiesčio gatvėse įsitaisiusios parduotuvės ir kavinės. Pasidairome į prekes ir kainas. Kalkane viskas yra brangiau nei mūsų Gelemiše. Ko norėti, juk Kalkan yra prie pat jūros, jaukus kurortas, tad ir kainos čia kitos. Nepaisant to, šio miestelio aplenkti nevalia.

 

 

Kaip ir visur Turkijoje, Kalkan gatvės yra pilnos naminių gyvūnų. Jie įsitaisę visur: kavinėse, parduotuvėse tarp produktų lentynų, ant gatvėse spaliktų transporto priemonių ar baldų. Sustojus ar atsisėdus, dažnas prieina pabendrauti, nes nori būti pamaitintas ar paglostytas. 

 

 Vaikštome po Kalkan miestelį. Jis pilnas mielų smulkmenų.

Norime pamatyti Kalkan panoramą iš aukštai, tad gatve kylame į viršų.

 

Užsukame papietauti į šiek tiek toliau nuo miesto centro esančią kavinę. Sušveičiu labai skanų Beyti kebab. Vis dažniau pradeda lyti. Porą kartų trinktelėjus perkūnui, kavinėje dingsta elektra, į tualetą tenka eiti su žibintuvėliu.

 

 

Dangus pilkas, lyti nenustoja, tad nutariame grįžti į Gelemiš. Labai gaila, kad mūsų planus sugadino lietus, nes Kalkan man pasirodė pats mieliausias iš visų lankytų miestų, tad norėjau čia pabūti ilgiau.
Kalkan žiedai.

Gelemiše tiesiu taikymu einame į "savo" barą "Medusa". Lietingą dieną bare lankytojų nedaug.

Nors darbuotojai čia atsipūtę, bet baro aplinka yra labai jauki ir jame visada būna kačių.

 

Užsisakome paragauti vietinio vyno. Padavėjas atneša trijų rūšių vyno butelius. Išsirenkame Patara. Skanus, o ir pavadinimas skamba kaip labai artimas. 

 

Ilgai sėdime bare, geriame vyną ir glostome kates. Nuo nieko neveikimo mane apima nuobodulys ir erzulys. Tačiau lietus pliaupia ir vaikščioti nebūtų smagu. Šiandien lietus mums surengė visišką poilsio dieną. 

Po kelių valandų pajudame iš baro. Gatvėje nušvinta vaivorykštė, gal pagaliau lietus baigsis. 

Vakarieniauti einame pas mums jau pažįstamą "dieduką". 

 

Valgau labai skanų ėrienos kepenėlių kebabą. Ilgai vakarojame. Bare kabantis televizorius rodo futbolo varžybas. Apsidairę pamatome, kad sėdime vienos moteriškės tarp kokių 50 vyrų, bet niekam tai nerūpi. Kartu su žiūrovais emocingais balsais džiaugiamės įvarčiais, nors kas su kuo žaidžia, mums visiškai neaišku. Iš pradžių lyg buvo raudoni žaidėjų marškinėliai, bet paskui pasidarė mėlynieji. Koks skirtumas, svarbu, turime gerą laiką.
 

Sugrįžę į viešbutį į kuprines dėliojamės daiktus.

 

Rytoj mūsų laukia Kas - Cukurbag.