2022-10-18, antradienis. Kaş - Limanağzı.
Vakar keliavome Kaş - Çukurbağ.
Per pusryčius nuo terasos dairomės į Kašą (Kaş) supančius kalnus. Šiai dienai esame suplanavę žygį į gretimą miestelį, tad džiaugiamės pro kalnų viršūnes lendančiais saulės spinduliais.
Po pusryčių iškart patraukiame pildyti suplanuotos dienos programos. Šiandien žygiuosime trise ir eisime gabalėlį Likijos kelio, besidriekiančio nuo Kašo iki tik pėsčiomis arba laivu pasiekiamo Limanazi (Limanağzı) miestelio. Programėlė Trailsmart rodo, kad nuo Kašo iki Limanağzı yra kiek virš 4 kilometrų kelio. Trasa apibūdinama kaip vidutinio sunkumo. Šiandien nuo mūsų atsiskyrusi draugė įspėjo, kad ši trasa yra su siurprizais ir galima rinktis alternatyvų kelią. Tačiau mes panorome iššūkių ir į Limanağzı leisimės pakrantės taku.
Smagiai nusiteikę trepsime link jūros.
Nustembame gatvės žiedo viduryje pamatę sarkofagą.
Netoli jūros užmatome dailų vandens fontaną.
Jaukiai išdabintos gatvelės netrukus mus nuves prie jūros.
Praeiname mums jau pažįstamą uostą, už kurio sukame į nedidelį tylų ir vėsų jūros pakrante vedantį taką. Taku einame labai lėtai, nes grožimės jūroje plaukiančiais laivais, baltuojančiu švyturiu bei nepaprastai gražia vandens spalva.
Akis prikausto gražuolis žydintis medis su dygliuotu kamienu. Tokiais pat žiedais grožėjausi prieš kelias dienas lankytame Kalkane. Vėliau išsiaiškinau, kad tai - kapokmedis. Kapokmedis stebina ne tik žiedų grožiu, bet ir dygliuotu kamienu.
Kai žydintis kapokmedis nutolsta, jūros pakrantėje pamatome sarkofagą. Jį čia rasti buvo labai netikėta, tačiau likiečių gyventose teritorijose sarkofagų yra tikrai daug.
Nors ištisai stojame fotografuoti ar grožėtis vaizdu, bet po žingsnį judame pirmyn. Akis malonina vis dar matomas Kašo švyturys, o tolumoje pilkuoja Graikijai priklausanti Meis (Kastellorizo) sala.
Po kurio laiko pajūriu vedantis takelis įsuka į miestą ir susijungia su automobilių gaudesiu bei žmonių balsais. Miesto triukšmo ilgai klausytis netenka, nes po kelių minučių vėl žingsniuojame pajūriu ir grožimės vandens mėlyne. Kašas tolsta.
Takas baigiasi, toliau tenka eiti automobilių važinėjamu keliu, bet kelias yra patogus, mažai judrus ir labai vaizdingas, tik gana karštas. Prieš akis netrunka atsiverti nauja panorama.
Už mūsų likusio Kašo jau nebematyti.
O prieš akis - nauji toliai ir vandens platybė.
Net nežinau, kiek laiko ėjome iki atsiradome stačių kalnų apsuptoje kaitrioje dauboje. Karštis čia svilina, vaizdai dingsta, o kelyje padaugėja automobilių. Skubame praeiti šią, kad ir neilgą, bet nemalonią atkarpą. Nuorodos rodo, kad iki Limanağzı liko 3 kilometrai.
Netrukus Likijos kelio ženklas mus nukreipia sukti į šalį. Einame siauru keliuku, vedančiu pro gyvenamuosius namus. Vis dar stebina kai kurios Turkijos gyvenimo detalės.
Už kaimo pasukęs keliukas bėga pro įvairių atspalvių augaliją.
Likijos kelio trasa nutolsta nuo jūros ir veda plokščia akmenuota vietove. Kad jau nebereikia kas žingsnį stoti fotografuoti ar aikčioti nuo grožio, mūsų žygiavimo tempas pagreitėja. Prieiname plačius laukus su alyvmedžių sodeliais. Kai kur stovi sukrautos akmenų krūvos.
Pametame trasos ženklus, tačiau kelias minutes pavaikščioję ratais, ateiname į teisingą taką. Alyvmedžių šešėlyje pailsime.
Netrukus vėl patraukiame į taką. Prieš akis sumėlynuoja jūra, vadinasi, žygio tempas vėl sulėtės, nes dažnai stosime grožėtis panorama.
Kašas lieka tolumoje, o mūsų akis jau gano Limanağzı įlanką juosiančios pakrantės.
Dar kelios akimirkos - ir jau grožimės Limanağzı pakrante.
Štai, koks takelis mus lydi į Limanağzı. Trasa tikrai nesunki, labai vaizdinga, tad eiti - vienas malonumas. Tai kur gi ta bičiulės įspėta pavojinga vieta?
Kažkur pasimato Kašo panorama.
Tačiau artėjantis Limanağzı yra kur kas patrauklesnis.
Žygiuojame linksmai čiauškėdamos. Atsitiktinai pakėlę galvas pamatome sarkofagą. Koks netikėtumas yra jį rasti čia, viduryje kalnų.
Iki sarkofago tenka truputį palipti, bet praeiti pro šalį negalime.
Apžiūrėję sarkofagą dar pasigrožime vos beįžiūrimu Kašu ir nueiname vaizdingąja trasa tolyn.
Dabar jau labai lėtai žingsniuojame pirmyn, nes prikausto vis plačiau atsiverianti Limanağzı panorama. Dangus - giedras, saulė - teisingoje pusėje, o apačioje esantis vanduo yra smaragdinės spalvos. Širdis džiaugiasi matant tokį grožį.
Miestelis jau čia pat, belieka į jį tik nusileisti. Visos trys pasidžiaugiame, kad sunkiųjų išbandymų šioje trasos atkarpoje nebeliko ir pakiliai nusiteikę pasileidžiame pirmyn. Tačiau už minutės pametame trasos ženklą. Kurį laiką pasiblaškome ant stačių uolų ieškodamos savo tako. Prie mūsų prisijungia ir pora kitų žygeivių. Visi kartu trasą randame, tačiau šis atradimas visiškai neteikia džiaugsmo. Mat laukia stati uola, nuo kurios reikės nusileisti žemyn. Supanikuojame. Stačiais akmenimis žemyn šliaužiu ant užpakalio, tačiau šis nusileidimas nėra toks baisus, koks atrodo iš šalies žiūrint. Padiskutuojame, kad einant su didele kuprine, o ypač vienam, čia būtų labai nelengva, netgi pavojinga. Visos prisimename pirmomis žygio dienomis sutiktą dviemis kuprinėmis nešiną solo žygeivę iš Pietų Afrikos Respublikos. Paspėliojame, kaip jai sekasi.
Nusileidę nuo baisiosios uolos, pamatome stačiu uolos pakraščiu vedantį siaurą takelį. Laimei, čia žygeiviais yra pasirūpinta ir prie uolų yra pritaisytos virvės. Besilaikydama virvių suprantu, kad leidžiuosi pro uoloje iškirstą senojo likiečių miesto kapavietę. Kadaise Limanağzı miestelis buvo vadinamas Sebeda. Taip netikėtai susipažįstu su senuoju Limanağzı - Sebeda Antik Kenti.
Nors nulipus nuo uolų norėjosi bučiuoti žemę, tačiau šios dienos atrakcija man labai patiko. Gavau ne tik grožio akims, bet ir adrenalino. Likijos kelias yra labai įvairus, vaizdingas ir įdomus. Visiems rekomenduoju jį išbandyti, o ir šios dienos atrakcijos nevengti.
Likusią trasos dalį iki Limanağzı nusileidžiame paprastu takeliu.
Limanağzı iš apačios atrodo kaip paprastas, niekuo neypatingas miestelis. Iš viršaus jis buvo kur kas gražesnis. Tačiau prie tokio skaidraus ir smaragdinio vandens šioje kelionėje taip arti priartėju pirmąkart.
Pirmiausiai pasukame į beveik visą pakrantę juosiančią prieplauką. Nuo jos pasidairome į kalnų aukštybes, kuriuose ką tik buvome.
Prieplaukoje pilna žmonių, o mes, kaip paprastai, užsinorime rasti ramų ir tylų užutėkį. Einame besidairydamos į skaidriame vandenyje besisupančius laivus.
Prieplaukoje galima išsinuomoti gultų ir skėčių.
Traukiame į atokaus laukinio pliažo paieškas. Kažkur
apeiname į jūrą nuvestus užtvarus, bet esame išprašytos teritorijos
prižiūrėtojo. Toliau esanti teritorija neva yra privati.
Ir nereikia, taisomės ant akmenų, ilsimės, maudomės, gaudome saulės spindulius. Šiame miestelyje tik tokią nemokamą vietą prie jūros rasi.
Atsibuvę grįšime į prieplauką. Reikia susirasti laivą, plukdantį į Kašą. Kitu atveju alternatyvia Likijos kelio trasa teks lipti aukštyn į kalną.
Maršrutinis laivas į Kašą išplauks beveik už valandos, tad sėdame prieplaukos kavinėje užkąsti.
Laivas į Kašą išplaukia laiku. Žiūrime į kalną, nuo kurio prieš kelias valandas taip sunkiai lipome žemyn. (O leidomės mes nuo to viršuje esančio elektros stulpo, o iš toli vos įžiūrima viršutinė kapavietė turėtų būti toji su virvėmis).
Iš vandens apžiūrime vietas, kuriomis šiandien ėjome.
Kašas priartėja.
Nuotaikingas ir vaizdingas plaukimas iš Limanağzı iki Kašo trunka nepilną pusvalandį. Laivas labai operatyviai švartuojasi Kašo miesto krantinėje.
Už minutės spalvinga krantine trepsime link Kašo švyturio.
Kašas nuo krantinės.
Pasivaikščioję krantine, sukame miesto gatvėmis. Šiam vakarui turime planų, tad skubame prie objekto, kurio būnant Kaše praleisti nevalia. Pakeliui - graikiški akcentai. Juk Graikija - už vos kelių kilometrų.
Kaše taip pat yra spalvingų laiptų.
Ateiname iki Kašo pakraštyje esančio Antiphellos amfiteatro. Antiphellos amfiteatro lankymas yra nemokamas.
Iš vietinio kalkakmenio Antiphellos teatras buvo pastatytas 1 amžiuje prieš Kristų. Manoma, kad amfiteatras buvo iš 28 sėdimų eilių ir talpino 4 tūkstančius žmonių.
Amfiteatras ne kartą buvo atkurtas. Sparčiai užkopiame į viršų.
Nuo amfiteatro viršaus dairausi į tolumoje esančius kalnus.
Antiphellos amfiteatras žiūri į jūrą.
Nuo amfiteatro matomas Kašas. Vieta nepaprastai vaizdinga.
Kitoje amfiteatro pusėje - kalnai.
Vieta nepaprasta, tačiau parko takeliais nuskubame pirmyn, link dar vieno uosto, o gal jachtklubo, nes dar turime kitų planų.
Atsisukus atgal kažkur pasimato amfiteatro kraštelis ir jūra.
Uostas artėja.
Judame link namų. Pakeliui apžiūrime nedidelį nekropolį, o nuo kalvos dairomės į savo namus. Jie - netoli mečetės.
Vakarėjantis Kašas.
Surandame ir nekropolį.
Belieka nusileisti nuo kalvos ir jau einame miesto gatvėmis.
Sugrįžę į namus pasigražiname, mat esame pakviestos vakarienės. Tai - ketvirtosios bendrakeleivės vyro mums visoms surengta maloni staigmena. Juk šis vakaras yra paskutinis, kai susitiksime visa draugija. Rytoj mūsų amsterdamiečiai pajudės viena kryptimi, mes - kita.
Ilgai vakarieniaujame. Paskui vaikštome naktinio Kašo gatvėmis. Dar vėliau užsukame į nedidelę kavinę kavos, kurioje pirmą kartą paragauju trijų pienų deserto - trilečio.
Buvo labai smagus vakaras ir liūdnokas išsiskyrimas.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą