Turkija: Patara.

2022-10-14, penktadienis. Patara. 

Vakar ėjome Bel - Patara.  

 

 

Šiandien mums yra poilsio diena, nes nebežygiuosime kalnuose ir dieną leisime Gelemiš (Gelemiş) - Pataros apylinkėse.
Ryte tingiai pusryčiaujame. Po pusryčių pasidairome po nedidelio malonių ir paslaugių šeimininkų valdomo viešbučio "Apollon" kiemelį.

Paskui patraukiame pasižvalgyti po Gelemiš miestelį.

 

Gelemiš tėra nedidelis miestelis. Tiesa, turistams jis yra geriau žinomas Pataros pavadinimu, nes už Gelemišo stovi senasis Pataros miestas. Tiksliau būtų pasakyti - stovi tai, kas likę iš senovinio miesto, bet apie jį vėliau. Kol kas mėgausimės Gelemiš miestelio ramybe.

Gelemiše mane labai žavi vešliais ir ryškiais žiedais žydintys augalai. 

Užsukame pasidairyti į parduotuves, nes prireikia tai kepurės, tai suknelės. Kol žygiavome Likijos keliu, skaičiavome kiekvieną nešamą gramą ir apsikrauti papildoma manta nesinorėjo, tačiau dabar turime progą atsinaujinti bei papildyti savo kuklų garderobą.

Gelemiš yra paprastas miestelis, tad specialiai į jį važiuoti tikrai nereikia. Nebent grįžtant nuo Pataros paplūdimio ar senojo miesto, čia verta sustoti pietų, nes, kaip vėliau įsitikimone, maitintis Gelemiš yra kur kas pigiau nei kurortinėse vietose. 

Kukliame Gelemiš miestelyje randame žavių akcentų. 

Ryškiais žiedais pasidabinusio baro "Medūza" terasoje prisėdame išgerti kavos. Turkijoje paprastai geriame arbatą, jų vadinamą čay (Çay), nes įprasta europietiška kava Turkijoje mūsų skoniams neįtinka. Nutariame pabandyti pakeisti turimas patirtis. 

 

Baras "Medūza"sužavi interjeru.

Išgeriame kas kavos, kas šviežių sulčių ir leisimės link jūros. 

 

Neradę mums įprasto europietiškos kavos skonio, patraukiame link garsiojo Pataros paplūdimio. Iš pradžių einame Gelemiš miestelio gatvėmis. 

Už miestelio prasidėjusiu tvarkingu ir gana judriu keliu žingsniuojame pro gyvenamuosius namus, laukus ir besiganančias avis. Prieš kelionę skaitėme, kad nuo Gelemiš iki Pataros paplūdimio yra 20 minučių pėsčiomis, tačiau ėjome kur kas ilgiau. 

Netoli paplūdimio yra įrengtas mokėjimo terminalas, aptarnaujantis tiek važiuojančius automobiliu, tiek pėsčiuosius. Sumokame po 90 lirų už Pataros lankymą. Kasose yra renkamas mokestis ne tik už senojo miesto apžiūrą, bet ir įėjimą/įvažiavimą į Pataros nacionalinį parką. Galima išsirinkti įvairius bilietų variantus. 

Pakeliui pasidairome į Pataros archeologinį kompleksą: buvusio senojo Pataros miesto vartus, sarkofagus, senųjų pastatų griuvėsius.

Pataros miesto vartai arba triumfo arka buvo pastatyta 1 amžiuje, valdant romėnams ir yra Pataros senojo miesto simbolis.

 

Muziejaus lankymą paliekame vakarui. Pirmiausiai patraukiame į beveik 20 km ilgio Pataros paplūdimį. Šios dienos popietę prognozuojamas lietus, tad, kol dar nelyja, norisi pabūti prie jūros.
Prie pagrindinio įėjimo knibžda minios žmonių, tačiau paėję vos porą kilometrų, matome pavienius poilsiautojus.

 

Jūros pakrante pasileidžiame tolyn. Pataros paplūdimys yra ne tik ilgas, bet ir platus. Tolėliau nuo kranto matome pažymėtas vietas, kuriose, kaip rašoma, nuo gegužės iki rugsėjo kiaušinius deda Caretta Caretta vėžliai. 

 

Dvi undinės ilgam atsiduoda jūros bangoms, o ne undinės patraukia paplūdimio smėliu, klausydamos jūros ošimo.

 

Mūsų džiaugsmui, lietus nutolsta, o saulė vandenyje net aukso spindulių taką nupiešia.

 

Mane stebina Pataros paplūdimio plotis. Gaila, kad jo dalyje prie kopų visur mėtosi kalnai šiukšlių. Šiukšlės ir šiukšlinimas yra didelė Turkijos problema.

 

Ketiname nueiti iki Santos (Xanthos) upės, kuri Patara paplūdimį dalija per pusę.
Kelis kilometrus einame visiškai vienos.
Dangus vis labiau šviesėja, priekyje ryškėja kalnai, nuo kurių vakar nulipome baigdamos savo Likijos kelią. Prieš mus susirinkęs būrys paukščių, o pro kojas nepaliaujamai bėgioja didesni ir maži krabukai. Tobula poilsio diena.

 

Žvilgtelėję į laikrodį suprantame, kad nueiti iki Santos upės jau nebespėsime, tad sukamės atgalios. Grįždamos trumpam užeiname į kopas. Nuo jų vėl trepsėsime Patara paplūdimio pakrante.

 

Netoli Pataros susitinkame besiilsinčias savo bičiules. Diena vakarėja. Atrodo, nieko neveikėme, o ji praėjo akimirksniu. Visoms rūpi užlipti į didžiąją Pataros kopą - Küm Tepesi, bet nutariame, kad užlipę nebespėsime į senojo miesto apžiūrą, į kurį jau esame nusipirkę bilietus.

 

Didžiąją kopą paliekame rytdienai ir nužingsniuojame link pagrindinio išėjimo iš paplūdimio. Jūros spalva šviečiant vakarėjančiai saulei yra visiškai kitokia.

Palikus paplūdimį, ateina metas kultūrai. Pro artimiausią įėjimą pasileidžiame link senojo Pataros miesto - Patara Antik Kenti griuvėsių. 

Rašoma, kad Patara kadaise buvo labai reikšmingas miestas, apėmęs 10 kvadratinių kilometrų plotą. Patara buvo Likijos uostu bei pirmąja Likijos miestų federacijos sostine, vėliau - reikšmingu Graikijos miestu ir galiausiai buvo labai svarbus Romos uostamiestis, iš kurio buvo palaikomi ryšiai su rytinėmis provincijomis. 

Su Patara yra susiję ir kelios žinomos asmenybės. Šventasis Nikolajus, žinomas kaip „Kalėdų Senelis“, yra kilęs iš Pataros. Taip pat šv. Paulius įsėdo į laivą iš Pataros, kad vyktų į Romą. 

Dabar matomame senąjame Pataros mieste galima apžiūrėti Likijos sarkofagus, bizantiečių baziliką ir pirtis, romėnų bulvarus.

Mes pirmiausiai pasileidžiame prie 5 tūkstančius vietų turėjusio amfiteatro. 

 

Stačiomis senovinėmis pakopomis lipame į amfiteatro viršų. Vaizdai į senąjį miestą ir Pataros apylinkes vakarinės saulės šviesoje yra puikūs, tik aš pirmą kartą gyvenime pajuntu aukščio baimę. 

Vėliau sukame prie gana naujai atrodančio parlamento pastato, vietinių vadinamo Bouleuterion, kuriame rinkdavosi valdžios atstovai. Parlamento pastatas Pataroje buvo įkurtas 2 amžiuje prieš Kristų, tačiau vėliau buvo pertvarkytas ir talpino 1400 žmonių. Šiais laikais atkurtame pastate vyksta koncertai ir renginiai.

Mūsų merginos užkopia į tolėliau esančius griuvėsius pasižiūrėti saulėlydžio. Aš saulę palydžiu iš tolo. 

Apžiūrime šalia parlamento esančius eksponatus. 

Neseniai buvo atkurtas senovinis laivas. Įdomu, kad šis 14 metrų ilgio laivas pastatytas naudojant nendres ir medieną. 

Senojo Pataros miesto teritorija yra labai didelė. Paskubomis apžiūrinėjame arčiausiai esančius objektus, nes jau temsta, o norisi suspėti kuo daugiau visko pamatyti. 

Kiek lėčiau praeiname pagrindine į parlamentą vedusia alėja.

Neramu, kad darbuotojai neužrakintų vartų. Tačiau matome vaikštančių žmonių ir išdrįstame sulėtinti tempą bei sustoti prie akį patraukusių eksponatų.

 

Pagrindinė į parlamentą vedusi alėja žvelgiant iš kitos pusės.

Žavūs ornamentai.

 

Dangus pilnas plunksninių debesų, vadinasi, oro permainų neišvengsime. 

Paskutiniai žvilgsniai į senąjį Pataros miestą.  

 

Kai išeiname į kelią, dangus sutemsta, tad daugiau nei du kilometrus iki Gelemiš miesto kulniuojame tamsoje. Nors kelyje tankiai stovi žibintai, tačiau nei vienas iš jų nedega, kelią tenka šviestis telefonais. 

Sėkmingai pasiekiame miestą. Ieškome vakarienės. Norisi įvairovės, tad einame į kitą kavinę, nei buvome vakar. Vakarienei užsisakau maltos mėsos kebabą. Šioje kavinėje neprekiauja alkoholiu, tad geriame airaną. Aš išbandau Salgam suyu. Salgam - tradicinis turkų gėrimas, gaminamas iš tamsių ropių ir violetinių morkų. Gėrimas yra aštrus. Rašoma, kad jis labai tinka vartoti su alkoholiu ar pagirioms malšinti. Kartą paragauti yra gerai, bet salgam tikrai netaps mano favoritu.

Desertui išsirenkame kiunefe (Künefe) - skanėstą su saldžiu sūriu.

 

Poilsio dieną nužygiavome 23 kilometrus, tad diena tikrai nepraėjo veltui. 

 

Rytoj laukia Xanthos-Letoon-Pataros kopa.