Ravello, Atrani, Amalfi.

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.

2013-10-11 Penktadienis. Ravello, Atrani, Amalfi.

Vėl dundame nuo tamsumos. Lekiame į tą patį 6 valandos autobusą.

Planuose nuvažiuoti iki Amalfi, tada persėsti į autobusą, vežantį į Ravello. Ir pėsčiomis nusileisti žemyn.

(5070) autobusas Sorrento-Amalfi.
(5110) autobusas Amalfi-Ravello. Yra galimybė važiuoti autobusu su atviru stogu.

Abu autobusai važinėja tankiai. Todėl nusigauti iki Ravelo autobusu nėra jokių bėdų.

Pajudame laiku - lygiai šeštą. Tas pats vakarykštis vairuotojas. Draugiškai pasisveikiname. Klausia: "-A Positano?". "-A Amalfi".  Judame. į Artecard tik ranka numoja. Iki Positano esame vienintelės keleivės. Tik dangus šiandien nedžiugina. Didesnė jo dalis pilko debesies užniaukta.

Pravažiuojame Positano. Sukame link Praiano.
Stebime, kaip siaurais pakrantės keliais prasilenkia automobiliai, ypač didelės mašinos. Fūros susilanksto veidrodėlius ir po centimetrą tiek vieni, tiek kiti prasimūgina.
Arba: važiuojame per Praiano. Siaura vieta. Mūsų autobusas sustoja, priešais atvažiuoja kitas autobusas. Tas kitas autobusas sustoja tiesiog viduryje gatvės paimti iš viešbučio pamojusių senukų. Senukai bando gatvės pusėje atidaryti autobuso bagažinę. Jiems nepavyksta. Išlipa to autobuso vairuotojas, atidaro, sudeda, uždaro. Ramiai, neskubėdamas. Tiek už mūsų, tiek už ano autobuso nemaža eilė išsirikiavusi, nieks nepypina, nesibrauna pro šonus. Visi ramiai laukia. Žinoma, tokiu keliu niekur nenuskubėsi. Bet ta ramybė šiame krašte mane užbūrė.

Įdomu stebėti kelią.

Štai ir Amalfi. Autobusų stotis prie pat jūros.
Debesys ant kalnų atrodo nejaukiai.

Autobusai į Ravello išvyksta iš tos pačios stoties, kaip ir kiti SITA autobusai. Jie bazuojasi stoties pakraštyje, į Atrani pusę. Nedidukai autobusiukai.
Artecard neužkliūna. Važiuojame. Kylame serpantinu į viršų. Pradeda lyti. (Bandau įsivaizduoti save važiuojančią autobusu su atviru stogu. 
Nuotaika niaukiasi lygiai taip pat, kaip niaukiasi dangus.
Vairuotojas pasako, kad jau Ravello. Visuose autobusuose vairuotojai garsiai pasako turistinių stotelių pavadinimus. 

Pereiname tunelį - ir jau Ravello.
Savo jaukumu Ravello pribloškia nuo pirmos akimirkos.  Bet lygiai taip pat pribloškia ir šalčiu, stipriu lediniu vėju, užpilkavusiu dangumi. Laimei, čia jau nulyta.

Skaičiau kažkur, kad Ravello paprastai būna keletu laipsnių vėsiau, nei pajūryje. Bet šiandien šią informaciją kažkaip pamiršau. Dabar galiu patarti visiems, kad Ravello tikrai vėsiau ir reikia apsirengti šilčiau.

Trumpai apie Ravello: Ravello įsikūrė 5 amžiuje kaip priedanga nuo barbarų invazijos. 9 amžiuje Ravello buvo svarbus Amalfio Pajūrio Respublikos miestas dėl vilnos gamybos. Vėliau tapo stambia vyskupija su daugybe gyventojų, turgaus aikštėmis, parduotuvėmis, amatais. Po Pizos Respublikos atakų prasidėjo gyventojų ir ekonomikos mažėjimas, Ravello nusilpo, žmonės išsikėlė gyventi kitur.
Ravello dabar yra didelis kaimelis. Tai yra įspūdinga ir neprilygstama vietovė, išsidėsčiusi vienoje iš pakrantės kalnų 335 m. viršūnėje. Vagneris čia sukūrė dalį savo operai Parsifal, David Herbert Lawrence čia parašė dalį savo knygos „Ledi Četerli meilužis“.
Ravello paprastai yra tyliau, nei apatiniuose pakrantės miesteliuose.

Katedros aikštė.

Katedra.

O jau pastatų, aikščių ir gatvių jaukumas.

Greitomis apibėgame apie Katedros aikštę. Bet taip šalta, kad kūnas net purtosi ir dantys barška... Lekiam sušilti į Katedrą.
Ravello katedra arba Duomo – 11 a. bažnyčia.  Katedroje yra vertingos kelios 12 a. bronzinės durys su 54 Kristaus kančių scenomis. Interjeras turtingas ornamentais, dviemis marmurinėmis sakyklomis. Daugiau prašmatni yra dešinėje altoriaus pusėje esanti šv. Dvasios sakykla. Kairėje nuo pagrindinio altoriaus yra koplyčia, skirta stebukladariui šv. Panteleone. Ir laikomas jo kaujo buteliukas – drumzlinas skystis, kuris tampa peršviečiamu kiekvieną liepos 27 d. – kankinio mirties dieną. Kriptos laiptai veda žemyn į muziejų, saugantį Rufolo biustą ir šv. Barbaros relikvijas.

Sušylame, apžiūrime bažnyčią ir muziejų ir bandome eiti į gatves.

Piešta keramika madinga ir čia.

Dar turime nepanaudoję pusantro objekto pagal Artecard kortelę. Esame skrudžės, todėl nusprendžiame pirma eiti į Villa Cimbrone, kurios lankymas kainuoja 7 eur. Su Artecard į ją įeisime nemokamai. O tada grįšime iki pigiau kainuojančios Rufolo vilos ir ji bus tik pusę kainos.
Susiorientuojame, randame ženklus į Villa Cimbrone ir einame.

Keista instaliacija.

Žvilgsnis į apylinkes.

Priešais geltonuoja Monastero di Chiara.

Štai ir matosi vila.  Kokių 10 minučių prireikė neskubant pasiekti.

O Villa Cimbrone šonu reiks leistis žemyn į Amalfi.

Atsisukame į kur atėjome.

Virįuje esančioje ir kitose nuotraukose matyti take išlieti nuolydžiai. Galvojau, kad neįgaliems čia. O pasirodo, vietiniam transportui: nedideliems net nežinau kaip pavadinti - automobiliukams/traktoriukams/keturračiams. Važinėja jie su tais mini ir viską vežioja mini priekaboje, ko žmogui gyvenime reikia. 

Taigi, įėję pro arką su vilos pavadinimu, sukame dailiu takeliu.

Šis spalvingas takas prieš įėjimą man labai patinka. Paskui patenkame į kiemą.

Vila dar tik pradėjusi darbą. Neveikia kasininkės kompiuteris. Paprašytos paliekame savo Artecards, gauname po vilos planą ir einame dairytis.
Pirmiausiai dėmesį patraukia gražus kiemelis.

Šiek tiek info iš gido: ši vieta -  unikalus ir žavintis taškas. Jei Ravello kai kada atrodo atitrūkęs nuo visos Amalfio pakrantės, tai čia jaučiamasi atitrūkus nuo Ravello ir viso pasaulio.  Dauguma originalių pastatų yra paversti į ištaigingą viešbutį, bet galite dirstelti į trapų, gėlėmis puoštą vienuolyną ir nusileisti į kriptą. Tai ko gero vienintelė pasaulyje kripta su vaizdu virš uolų ir jūros. Sodų takai veda žemyn prie turbūt geriausiai žinomo Ravello taško Belvederio, žinomo kaip Begalybės terasa. Prie viešbučio yra  kavinė, kurioje galima pasėdėti bežiūrint į Drakono slėnį ir jūrą. Sodai dideli, todėl neskubant čia galima praleisti pora valandų. Netoli įėjimo galima pasigrožėti rožių sodu.
Kripta.

Išeiname apsidairyti po sodus.

Aplink rūkas, vėsu, kvepia drėgme. Lietuviškas lapkritis, tik kad žalios spalvos yra.

Krepšeliai - šiukšliadėžės.

Į Ravello atėjo ruduo.

Vaizdas į jūrą nuo Čimbronės.

Cimbrone. 

Artėjame link vilos pasididžiavimo.

Praeiname Derliaus globėjos skulptūrą.

Nuo čia atsiveria šios vilos pasididžiavimas - Begalybės terasa.

Nuo terasos su skulptūromis atsiveria vos akimis aprėpiamas vaizdas į jūrą, pakrantę, kalnus, namelius apačioje. Ši terasa dar vadinama "Durimis į saulę".
Mums ši vieta buvo daugiau durys, nes saulutė kaip tik ir kištelėjo nosį.  Pasimėgaujame kelias minutes kol ji šviečia. Jos spinduliuose kiaurai košiantis vėjas vis ne toks žvarbus. O apačioje matyti žydra jūra, saulėti krantai. Tikrai, kitas pasaulis...

Atsitiktinai pritraukiu vaizdą į labai žemai apačioje esančias apylinkes. Tada dar nežinojom, kad kažkur ten bus ir užlipta.

Gražu, bet šalta. Sukame atgal.

Praeinam pro skulptūrą, patenkame į laisvalaikio zoną. Pavėsinė, daug suolų su stalais, kur galima užvalgyti. Parke esame beveik vienos, nė gyvos dvasios aplink.

Žydėjimo metu vila turėtų būti be proto graži. Nes graži ji ir tamsią rudenišką dieną.

Laukiniai miniatiūriniai ciklamenai. Pilnos pamiškės jų Amalfio krante.

Alyvuogių giraitė.

Išsprogęs kaštainis. Labai mėgstu juos keptus, bet šįkart ir neparagavau.

Merkurijus.

Paniurusi panorama nuo jo.

Bako šventykla.

Ievos ola ir skulptūra.

Link Rožių terasos.

Rožių terasa.

Arbatinė.

Einame link Villa Cimbrone išėjimo. Pasiimame savo Artecards.

Išėjus - tik dar pilkesnis debesis virš Ravello.

Nutariame, kad verčiau eime žemyn, ten, kur saulytė šviečia. Ravello kiekvieną kertę galbūt kada kitąkart iššniukštinėsime. 
Taigi, prie pat Villa Cimbrone jau ankščiau rodytais laiptais sukame žemyn. Eisime palei Valle del Dragone slėnį, pagal rodykles, rodančias į Amalfi.
Tvarkingi laiptai, viskas labai gerai sužymėta.

Kiek žemiau laipteliai prastėja. Ar mažiau prižiūrėti, ar seniau tvarkyti. Kai kur - akmenų  laiptai, kai kur jie net nevienodo dydžio ar išklibę. Nuo rūko grindinys drėgnas. Kojoms nešilta. Vibramų čia reikėjo, o ne atvirų basučių.

Vaizdas į kitus Valle del Dragone slėnio kraštus.

Kelyje tikrai netrūksta nuorodų.

Labai gražūs Amalfio pakrantės gyventojų namų numeriai.

Toliau kai kur veda iš vis siaurutis takelis.

Iki 1930 m., kol nebuvo nutiestas dabartinis kelias, palei Valle del Dragone slėnį einantis senas grįstas keliukas buvo strateginis kelias, vedantis į Ravello. Senasis kelias palengva veda žemyn, kol pasiekia prie jūros esantį žavųjį Atrani miestelį. Trasa veda pro alėjų raizgalynes, gyvenamuosius namus, bažnyčias ir baigiasi prie jūros Amalfio miestelyje.

Citrina ant tako.

Vis dar drėgna, šalta, košia vėjas. Apsikeičiame drabužiais, t.y. šalikais.
Sutinkame būrius žmonių, einančių link Ravello. Nepavydžiu jiems ten, atėjusiems iš saulutės.

Akmuo virš tako.

Noksta citrinos.

Ir persikai. Tikėjomės, kad smarkus vėjas bent vieną numes, bet...

Du keliai.

Laužavietė. Degina jie, kiek pastebėjau, olose, po akmenimis.

Pagaliau pamatome jūrą.

Kelias.

Kai kur kelią dengia vynuogienojai.

Atsisukame į Ravello pusę - o ten juoda dangaus spalva.

Net žingsnį paspartiname, nes nenorime pakliūti į liūtį. Gerai tiek, kad tarp senų akmeninių tako sienų nebešalta.

Prasideda senas akmeninis takas tarp akmeninių sienų.

Fantastiška kelio atkarpa, myliu kiekvieną nueitą centimetrą.

Vis žemyn ir žemyn.

Nusileidžiame į gana judrų kelią, vedantį link Ravello.

Kas sudomino Amalfio krašte, tai kaip jie išneša šiukšles. Va taip, maišiuką ant viniuko ima ir pakabina.  Mačiau, į sieną gal kokie 6 viniai sukalti. Gal net kiekvienas savą turi.  O paskui važiuoja šiukšlių surinkėjai ir nusikabinę nuo vinies, įsideda tuos maišelius.

Pereiname į kitą kelio pusę.

Žvilgsnis į kalnus, kur ką tik buvome.

Nuoroda rodo leistis žemyn.

Kiemelis.

Dar vieni žiedai.

Vandens kranelis ir nuorodos.

Kelias nuožulnėja. Laiptų nebe tiek daug.

PAGALIAU.

Taigi, prasidės naujas šios dienos žygio etapas.

Kalnų slėnyje matoma Collegiata of Santa Maria Maddalena kolegija. Pastatyta 1274 m.  kaip gyventojų padėka šv. Mergelei už apsaugojimą nuo Saracėnos piratų. Vėliau keletą kartų buvo perstatyta. Kolegijos paradinė pusė - rokoko stiliaus katedra ir varpinės bokštas– tarsi Atrani simbolis.

Atrani su savo simboliu vis artėja.

Ir vis žvilgsnis į priešingą pusę - ten irgi labai gražu.

Priešais Atrani simbolį didžiulė ola uoloje.

Kairėje pusėje...

Atrani artėja.

Nusileidžiame į miestelį. Pasitinka siauros ir baltos Atrani gatvelės.

Gatvės ar pakelės kertėje įrengta koplytėlė - dažnas reginys tame regione.

Santa Maria Maddalena ansamblis.

Aikštė priešais kolegiją.

Įeiname į bažnyčią. Atrani vaizdas pro vieną pagalbinių patalpų langelį.

Ir vaizdas į kalnus. Aukštai ant uolų boluoja dar vienas mūsų lankytas objektas.

Išeiname į lauką. Kitas krantas.

Lipame žemyn plačiais baltais laiptais.

Paskutiniai žvilgsniai į šį ansamblį. Suksime į miestelį.

Atrani - ramus miestelis su beveik visiškai uždara Piazza Umberto aikšte, iš kurios galima patekti į mažą smėlėtą paplūdimį. Atskiri maži namukai sulipę tarsi į vieną, tarp jų mažos gatvės ir laiptai, vedantys iš pagrindinės aikštės.
Kažkada Atrani buvo Amalfio Respublikos kunigaikščių - Duchi della Repubblica Amalfitana –rezidencija. Atrani buvo puolama Saracenų, kurie čia buvo įkūrę koloniją.
Kaimelio istoriją rodo išlikę bažnyčios ir senoviniai pastatai. Atrani vis dar laikomas vienu mažiausių žvejų kaimų, turinčių senovinę struktūrą ir žemės ūkio tradicijas, visoje Italijoje.
Kiekviename balkone galima išvysti "Mentuccia", bazilikų bei pipirų krūmelį, kaimo gatvelės yra pilnos šių kvapų.

Vos pasukame nuo kolegijos ir patenkame į Umberto aikštę.

Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad tai, ką šiandien toliau matėme, buvo pati gražiausia kelionės po Kampaniją dalis.

Fontanėlis aikštėje.

Church of San Salvatore de Birecto – bažnyčia su laikrodžiu - dar viena svarbi Atrani vieta, kur Amalfio klestėjimo laikais vyko aukščiausių šalies vadovų karūnavimas. Nors perstatyta neoklasikiniu stiliumi, bet bažnyčia iš tiesų yra labai sena. Įkurta 940 m., marmuro detalės siekia 11 a. Bažnyčios durys yra pagamintos Konstantinopolyje 1074 m. didiko Pantaleone Viaretta užsakymu.

Umberto I aikštė nuo bažnyčios laiptų.

Bažnyčios varpinė - tiesiog gretimo pastato sienoje.

Nusileidžiame į aikštę.

Sukame į gatvelę, esančią po bažnyčia su laikrodžiu.

Keramikos mozaikoje - Amalfio katedra.

Sukame į siaurutes gatvytes.

O ši sena siaura balta gatvelė su daug išsišakojusių mini laiptukų - takelių ir tiltelių man pati pati gražiausia, kokią esu mačiusi šioje kelionėje.

Einame tolyn. Gatvelės viena už kitą gražesnės, laiptai seni, nuo drėgmės ir prieblandos apsamanoję.

Užmatome mus sudominusią nuorodą. Turėtume sukti į kairę. Bet labai vilioja dešinė. Lipame iš tolo žvilgtelti, kas ten per bažnyčia.

Dar viena koplytėlė siauroje senamiesčio gatvelėje.

Išeiname į šviesą.

Žvilgtelim atgal.

Nors planavome tik kiek žvilgtelti į panoramą, bet vaizdai vilioja lipti dar tolyn. Taigi, palypėkime dar truputį.

Palypėkime ir dar kelias minutes. Baltoji santuario jau šviečia.

Žvilgtelim į priešingą pusę.

Vėl Atrani kaimukas su savo simboliu prieš akis.

Kiek čia liko, lipame iki pat bažnyčios.
Laimei, vartai į stačią uola buvo užrakinti. Tad leidžiamės pamažu, pasigrožėdamos Atrani vaizdu.

Pažiūrime dar kartą į tai, ko nepasiekėme.

Ir link gražiojo Atrani.
Juokingas balkono dekoras.

Seneliukas rodantis užpakaliuką.

Palikime nepasiektą bažnyčią.

Sukime ieškoti rodyklės į Amalfi.

Durų dekoracija.

Keramikinis šviestuvas virš durų.

Sukame cementiniu keliu. Netyčia užmatome tvoroje laiptelius ir žvilgtelime, kas ten yra. O ten - pati gražiausia Atrani panorama.

Atsimėgaujame ir sukame tolyn.

Plentas pajūriu.

Vis nenorime iš akių paleisti Atrani.

Pėsčiųjų takas iš Atrani į Amalfi.

Kelias link Amalfi eina pajūriu ir yra labai gražus.

Kam sunku vaikščioti, galima pakilti liftu.  Žinoma, už pinigus.

Paskutiniai žvilgsniai į Atrani.

Štai ir Amalfi.  Iškart patenkame į senas ir siauras gatvytes.

Net nebepamenu, kurioje vietoje išvydome vaizdą į Amalfio kaimelio krantą.

Vėl neriame į gatveles.

Klaidžiojame. Po to nusibosta. Norime išeiti į Amalfio centrą. Keletą kartų paklystame, pataikome į akligatvius. Paskui jau imame atpažinti "visuomeninį" taką ar laiptus nuo vedančio į kiemą. Pagal platumą. Pagal grindinį ir jo nudėvėjimą.

Kai paskutinį kart lipant laiptais vyrukas, einantis iš paskos, sušuko, jog mūsų kelias veda į "casa", o mums reikia eiti ten - parodė, išėjome į miestą.

Per visą sieną siekianti keramikos mozaika.

Sukame tolyn nuo pagrindinio kelio.

Pataikome į dar vieną labai jaukią aikštę. Šįkart - Amalfyje.

Užmatome nuorodą. Vadinasi, galima dar kažkur palipti. Sukame link kapinių.

Dar viena iš daugelio mozaikų.

Atsiveria puiki panorama į Amalfį.

Pametame kelią. Kiek paklaidžiojame, bet rodyklės neberandame. Kelio, tinkančio į kapines - irgi ne.
Grįžtame.

Amalfi yra įsikūręs išilgai Canneto upės slėnio tarp rytuose esančio Mont Aureo kalno, o vakaruose – Mont Tabor. Miestelio išsidėstymas primena ventiliatoriaus sparną, kuris siauriausioje dalyje siekia 1,5 km (2 km įlindęs į Valle dei Mulini slėnį).

Sukame į siauras gatveles.

Gražiai dekoruoti laiptai.

Išeiname į priešais Duomo esančią aikštę.

Amalfio katedra.

Duomo aikštėje.

Suvenyrai ne tik Duomo aikštėje, net ir išilgai miestelio einančioje Via Lorenzo di Amalfi gatvėje.

Iš pagrindinės gatvės šakojasi gatvytės ir laipteliai į šalis.

Einame pagrindine gatve aukštyn.

Prieiname namą su įdomia dekoracija, vaizduojančia žmonių gyvenimą. Bet tokių sukurtų mini kaimelių važiuodamos Amalfi pakrante matėme daug kur.

Diena seniai į antrą pusę persivertus, o mes dar nieko burnoje neturėjome. Ieškome ko užvalgyti. Sugalvojame paeiti kiek į šalį. Ankstesnėse kelionėse mums nesisekdavo vietos valgymui išsirinkti. Tai dabar esame sutarę, kad sėdam į pirmą pasitaikiusią kavinę, tinkančią savo kainomis.
Kavinė pasitaikė ne kokia. Daugiau į zabiegalką panaši. Galvojam, bet gal čia atrasim tipišką itališką maistą?  Užsisakome picų, jos tikrai nebuvo labai skanios.  Bet skrandžius užpildėme, alumi atsigaivinome, kojas valandžiukę pailsinome.

Pasistiprinę sukame atgal link Amalfio katedros.

Dar suvenyrų.

Gatvė tiršta, kunkuliuoja nuo minios ir šurmulio.

Magnetukų mylėtojams.

Ateiname į Duomo aikštę. Piazza Duomo stovi šv. Andrea statula.

Duomo.

Kalbant apie Duomo - katedrą, reiktų pažymėti, kad tai visas architektūrinis junginys, susidedantis iš atskirų objektų.
Seniausia jos dalis - Basilica of SS Crocifisso – pastatyta 833 m. Daugiau nei po šimto metų, siekiant sukuri didingos bažnyčios vaizdą, buvo pristatyta kita. Dar po dviejų šimtmečių baigta varpinė. Panašiu laikotarpiu pastatyta kripta, skirta saugoti šv. Andrejaus palaikams. Vėliausiai buvo pastatytas „Rojaus vienuolynas“ - Chiostro del Paradiso.
Vienuolynas – puikus romantinio-Amalfio stiliaus pavyzdys, pastatytas Archivyskupo Filippo Augustariccio užsakymu. Neįprastos struktūros persipinančios  arkos, gulinčios ant 120 kolonų duoda įdomią šviesą ir saulės spindulių žaismą.
Basilica of SS .Crocifisso – 9 a. pastatyta bažnytėlė laikui bėgant buvo pertvarkyta ir pritaikyta prie baroko stiliaus. ir tik 1994 m. baziliką restauravus, ji buvo gražinta į pradinį Romantiškąjį stilių.
Galima pamatyti siuvinėtas, auksuotas sidabruotas relikvijas.
Einant atgal pirmoji kolona dešinėje – 16 a. freska „Madona su vaiku“.

S. Andrea katedra - lipame laiptais ir einame pasidairyti.

Žvilgsnis į aikštę nuo katedros laiptų.

Skliautai.

Nusprendžiame nueiti į šio ansamblio muziejų. Bilieto kaina, jei teisingai pamenu, 3 eurai.

„Rojaus vienuolynas“ - Chiostro del Paradiso.

Išankstinėse savo vizijose buvau susidariusi nuomonę, kad Chiostro del Paradiso priblokš savo grožiu. Deja, ši vieta nepateisino lūkesčių. Nors buvo gražu, bet ne tiek, kiek tikėjausi.

 Basilica of SS .Crocifisso varpinės bokštas.

Senovinės freskos.

O štai muziejus, bazilika, katedra palieka  patį didžiausią įspūdį. Tikrai visiems rekomenduoju apsilankyti.

Pro katedros skliautą.

Užmatome priešais esančią bažnyčią, Chiesa nuova. Galvojame paeiti iki jos. Gal būt vaizdas į katedrą iš viršaus gražus atsivers.

Sukame link "kiesos".

Šįkart bažnyčią rasti sekasi sunkiai. Vis nepataikome į reikiamą aukštą. 
Manau, kas užsisako viešbutį tokiuose ant stačių uolų sulipusiuose namuose, reikia labai gerai išsitirti kelią iki jo. Nes principas toks, kad lipi lipi lipi. Užlipi gal į kokį 10 aukštą, jei tuos namus esančius skirtinguose aukščiuose paverstumėme aukštais. Žiūri- akligatvis, t.y. privatus namas. Lipi lipi lipi žemyn. Tada suki į kitą posūkį ir vėl lipi lipi lipi. Ir vėl kažkas ne ten... 

Taigi, jau esame atsižiūrėję gražių gatvelių, nėra to wow įspūdžio. O jau ir pavargę, nebesinori klaidžioti. Tiek jau to tą kiesą.
Leidžiamės vėl link katedros.

Šv. Andrejus.

Priešais katedrą esantis pastatas.

Paskutinį kartą pažiūrime į varpinės bokštą.

Einame link jūros. Išeiname tiesiai prie autobusų stoties. Čia gal pasąmoninis nuovargis suveikia, kad pamatę autobusus, tiesiu taikymu puolame lipti. Aišku, galėjome dar pabūti valandą. Pavaikščioti pakrante.

Atsisėdame. Nuovargis pakerta. Autobusas prisirenka sausakimšas. Pajudame.

Pamatome mūsų nerastą Cimitero Monumentale.

Pakeliui užmatau nuorodą ateities klajonėms.

Stotelė pakeliui.

Sorrento

Kelias autobusu kad ir netrumpas, bet gražus ir įdomus. Autobusas važiuoja pakrante, paskui pasuka į iškyšulio gilumą ir veža į vieną susijungusių miestelių gatvėmis.
Galiausiai išlipame Sorrento centre, Tasso aikštėje.

Einame apžiūrėti Villa Comunale - viešą Sorrento kurorto vilą su parku ir vaizdu į jūrą.

Vilos pabaigoje - liftai nusileisti žemyn prie jūros.

Temsta.

Jaukus kiemelis už vilos.

Išeiname iš vilos. Sukame į šalia esančią San Francesco vienuolyną ir bažnyčią.
Be galo jaukus kiemelis. Padaro didesnį įspūdį nei Rojaus vienuolynas Amalfyje.

San Francesco vienuolyno ištakos randamos 8 a. Nuo portiko į skirtingas puses sukančios arkadijos XIII a.
Šalia vienuolyno – 16 a. pabaigai atstovaujanti st. Francesco bažnyčia. Dešinėje pusėje esančio pirmoje iš trijų koplyčių rasite 17 a. Vulcanų šeimos paaukotą medinę nukryžiuoto Kristaus skulptūrą.

Paskui vaikštome po gatveles su suvenyrais. Nusiperku sulčių su mėtomis, bet neskanios. Perkame suvenyrų ir lauktuvių. Ir maisto vakarienei. Taip pat ir apelsininio "limončelo". Bet pastarasis nuvilia. 

Naktį lyja.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.