Pompėja ir Sorrento.

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.

2013-10-09 Trečiadienis. Pompėja.

Nubundu pradžioje penktos. Šiame viešbutyje irgi nesimiega. Bet jaučiuosi išsimiegojusi, kaip visad. Draugė irgi ankstyva. Nusprendžiame, kad verčiau kelkimės nei kankinkimės nuo šono ant šono besivartydamos.

Planuose – su Circumvesuviana traukinuku važiuoti iki Pompei scavi. Po to sėsti į autobusą ir važiuoti iki Vezuvijaus. Ten pabūti kiek širdis geidžia, grįžti į Pompėją, apeiti muziejų, kiek jėgų ir noro bus ir grįžti į Sorrento.

Pagal internete rastą grafiką pirmas EAV autobusas iš Popėjos į Vezuvijų yra 8 val. Kitas – 9:40. Galvoju, spėsime į tą 8 val. Susiruošę išeiname į traukinių stotį.

Mūsų Artecard kortelės kuo puikiausiai praeina pro traukinių stoties automatinių vartų skaitytuvus. Stotis tamsi, beveik tuščia. Nė nepalyginsi su vakarykšte mase žmonių.
Įlipame į vagoną, paskui mus įlipa dar dvi merginos. Tos merginos apsižvalgo ir išlipa. Durys užsidaro, švieslente bėga kažkoks neaiškus pavadinimas. Galvojam, ką darom. Traukinys dar nevažiuoja. Galvojam, reik nešti iš čia kailį. Prie durų spaudžiu visus mygtukus ir avarinį. Durys atsidaro, išeinam laukan.
Dairomės, ar yra kitas traukinys, takas juk šitas turėtų būti. Šlavėjo klausiu: „-A Napoli?“. Jis atsako, mes nesuprantame. Bėga pirma mūsų, moja sekti paskui jį. Pasirodo, prieš tą traukinį, į kurį mes buvom įlipę, yra dar kitas traukinys. Tai tas kitas ir pajudės pirmas. Liekame sužavėtos žmogaus paslaugumu, padėkojame ir netrukus riedame.

Važiuodama stengiuosi įsidėmėti kelią, nes rytoj anksti ryte šiuo keliu turėsime dardėti į Castellamarre di Stabia. Castellamarre stotelė labai lengvai įsidėmima, nes prieš ją iš Sorrento pusės labai ilgai važiuojama tuneliu.

Dabar belieka nepravažiuoti Pompei–Scavi Villa Misteri stotelės. Važiuojant dar bandau sužiūrėti, kaip atsidaro durys, reikia ką spausti ar ne. Pasirodo, šiame traukinyje jos atsidaro automatiškai, nieko nereikia spausti.

Turiu įsidėjusi spausdintą stotelių pavadinimą, seku sąrašą. Netrukus turėtų būti mūsų. Einame į tambūrą. Dairomės. Tambūre stovinti moteris rodo, į kurią pusę bus išlipimas.

Pompei–Scavi Villa Misteri stotyje dar prieblanda.

Išeiname iš stoties teritorijos.

Prie pat Pompei–Scavi Villa Misteri stotelės yra Porta Marina įėjimas į Pompėjos muziejų. Prie pat stovi ir autobusų stotelės ženklas su tvarkaraščiais. Čia parašyta, kad autobusas į Vezuvijų važiuoja kas valandą nuo 9 val. Nevisai sutampa su mano turimu grafiku, galvojame, gal ne šita stotelė.
Sukame į Via Plinio gatvę, kur pagal mano turimą informaciją turėtų būti EAV autobusų stotelė.
Ankstų rytą lauke vėsu. Visą naktį lyta ir matomai tik ką nustota, nes visur -- didžiulės balos. Via Plinio kitoje pusėje yra stotelės gaubtas. O šitoje-ne. Grindinys – ištisa bala, nieko nesimato, jokiu „Bus“ ženklų.

Laiko iki 8 val. turime į valias, einame link Amfiteatro ir Immacolata aikščių, kur yra žiedas ir galinė autobusų stotelė.

Piazza Immacolata.

Dar nemažai iki 8 valandos, judame link Santurio della Virgine del Rosario bažnyčios.

Vos prieiname ir vėl sukame link Amfiteatro stotelės. Jokių keleivių nelaukia, apskritai beveik jokių žmonių gatvėje. Stovime vietoje, nuo kurios matyti gatvė ir visi aikštės kampai, laukiame, kada pasirodys autobusas.
Prabėga sportuojantis vyriškis, rodo sukryžiavęs rankas, kažką sako. Suprantu, kad kad nori pasakyti, jog autobusas nebevažiuoja.
Šiaip ar taip jau laukiame, nusprendžiame luktelti iki truputį po 8.
Prisistato vyriokas ir siūlosi nuvežti iki Vezuvijaus.  Mes žinoma nesutinkame, juolab, kad jis nekalba angliškai. Niekaip neatstoja.

Nesulaukę autobuso po 8, nusprendžiame pirma aplankyti Pompėjos muziejų, o tada bandyti važiuoti iki Vezuvijaus. Pompėjos muziejus atsidaro tik 9 val. Laiko turime į valias, dar kartą nueiname prie bažnyčios, pasivaikštome Pompėjos miestelio gatvelėmis.

Vezuvijaus pakaušis per visą dieną taip ir neišlenda iš po debesies.

Mūsų gerbėjas vis dar eina kartu su mumis. Net jei nekreipiame į jį jokio dėmesio,jis eina šalia, burba kažką itališkai. Taigi, ilgokai pasibastome, apie pusę devynių sukame link Pompėjos muziejaus. Galiausiai mūsų kavalierius atsikabina.

Prieš pat devintą užeina lietus. Galvojam, taip, gera dienelė. Vakar prasidėję nesėkmės tęsiasi.

Einame link įėjimo į Pompėjos muziejų. Pamatome artimiausią - Porta di Stabia įėjimą. Sukame link jo. Darbuotoja prie vartelių pažiūri į mūsų Artecard, rodo tolyn ir kažką sako itališkai. Mačiau, kad tas pats buvo ir kitoms dviems moterims, ėjusioms prieš mus. Jos eina tolyn, kaip suprantu, iki Porta Marina įėjimo. Einame ir mes prie Porta Marina.

Iki Porta Marina vartų gal kokios 5 minutės. Einame link vartelių. Vaikinukas pažiūrėjęs į mūsų korteles, sako kad turime grįžti prie kasų ir pasikeisti į bilietus. Prieinu pri kasos. ten sako eiti prie grynųjų pinigų kasos. Na, dar jei ir čia teks pirkti bilietą, tai susinervinsiu iki negaliu.
Bet prie kitos kasos tik išmušė bilietėlį, kainuojantį 0,00 eur.Su kuriuo pagaliau įeiname į muziejų.
Matyt ir prie Porta Stabia tą patį reikėjo padaryti, tik nepaaiškino mergina. Bent jau mums suprantama kalba nepaaiškino.

Išsišvietė saulutė. Čia buvo šiandien pirmas ir vienintelis kartas, kuomet matėme pliką Vezuvijaus viršūnę.

Buvusi šventykla.

Radiniai.

Pasipila grupės. Sukame į pakraštį, kokią valandžiukę vaikštome tyloje ir vienumoje.
Forno namas.

Apie Pompėją nieko naujo nepapasakosiu. Trumpai - Pompėjos miestas stūksojo netoli Vezuvijaus ugnikalnio, greta dabartinio Neapolio miesto. Apie 79 m. ugnikalnis išsiveržė ir visiškai sunaikino miestą.Pompėja buvo užmiršta iki XVIII a. Naujaisiais laikais žmonės po 8 m pelenų sluoksniu atrado palaidotą miestą. Pompėja atskleidė kaip gyveno Senovės Romos žmonės. Atrasta daugybė namų, dažnai išpuoštų tapyba ir skulptūromis. Ant sienų dar išliko piešinių ir užrašų.
79 metais rugpjūčio 20 d. įvyko žymiausias iš visų rašytinėje istorijoje užfiksuotų vulkano išsiveržimas. Vezuvijaus kalnas sprogo efektingu būdu, išmesdamas į atmosferą, į 20 km aukštį, debesis dulkių, pelenų bei uolienų, uždengusių saulę. Kiek vėliau, tą patį vakarą, prasidėjo dar baisesni išsiveržimai. Atėjus rytui, Pompėjos ir Herkulanėjaus (Herculaneum) miestai buvo užkloti vulkaninio purvo sluoksniu, be jokių gyvybės žymių.
Du miestai taip palaidoti išbuvo po žemėmis 1700 metų, kol jų neaptiko archeologai. Paskutinius tris šimtmečius viso pasaulio žmonės stebisi tose apylinkėse aptiktais archeologiniais radiniais.

Senieji vartai į Ercolano kelią.

Kiemelis. Net nebepamenu, kieno, bet tokio tipo kiemai egzistavo daugelyje turtingesnių namų.

Kelias.

Kažkurioje vietoje girdėjau, kad gidai turistams pasakoja apie picas ir kad dabartiniai picų kepėjai yra išlaikę senovinę kepimo technologiją. Tačiau tuo metu nepagalvojau, kad čia yra ta garsioji picerija, kurioje valgytas picas viena mano bendramintė keliautoja įvardijo kaip pačias skaniausias gyvenime valgytas picas.Taigi, kas lankysitės senojoje Pompėjoje, nepamirškite pasidomėti, kur yra išgirtoji picerija ir į ją užeiti.

Vaikštome toliau ir randame termas.

Dar vienas namas.

Prieiname Amfiteatrą, talpinusį iki 12 tūkst. žiūrovų - labai jaukus pušų kelias iki jo.

Paskui grįžtame į Pompėjos muziejų po atviru dangumi. Gatvės pilnos turistų.

Dar vienas kiemas.

Vizitinė Pompėjos muziejaus kortelė. Tik Vezuvijus mums savo viršūnės taip ir neparodė.

Pompėjos muziejuje prabuvome apie tris valandas. Dar galėjome eiti ir eiti. Bet ilgainiui vaizdai ėmė darytis tokie patys. O ir žmonių minios. Kur įdomu ir žymesnis objektas - minios turistų ir grupių. O ramesnės gatvelės beveik visos vienodos. Todėl nusprendėme šią ekskursiją baigti. 

Išeiname pro tuos pačius vartus, kaip ir atėjome: Porta Marina. Vartai yra prieš pat Circumvesuviana traukinio stotelę.

Eidamos iš muziejaus, sprendžiame, ką daryti su Vezuvijumi. Būtume sutikę mokėti 20 ar 30 eur ir važiuoti su agentūra - mikriukais. Bet neramina visą dieną kabantis debesis virš ugnikalnio. Kad ir kaip bebūtų apmaudu, esame linkę atidėti jo lankymą.

Tik išėję iš muziejaus, prie stotelės matome stovintį EAV autobusą. Pagal Artecard aprašymą, EAV autobusai įeina į kortelės kainą. Bet internete esu skaičiusi, kad vairuotojai nevežė žmonių su šia kortele. Galvoju, gal mums pasiseks. Su drauge nutariame, kad jei veš nemokamai, važiuojame. Ne taip bus gaila, jei nuvažiavę pamatysime pieną.
Bet nemokamai neveža, tai ir nevažiuojame.

Einame į Circumvesuviana, važiuojame iki Castellammare di Stabia.

Castellammare di Stabia Circumvesuviana ir funikulieriaus stotis.

Ko reikia toje Castellammare?
Ryt anksti ryte iš čia turime pajudėti į Bomerano. Labai ilgai internete ieškojau, kurioje vietoje yra autobusų stotelė. Todėl norėjau patikrinti, kaip ten viskas yra.

Castellammare di Stabia eilinė gatvė.

Randu stotelę, kurią nurodė keliautojai bei kurią rodė google gatvės vaizdas. Bet tik stotelė ir stulpai su lentelėmis, kad čia yra Sita bus stotelė. O nei jokių grafikų, nieko. Be to visa stotelė užstatyta automobiliais. Klausiu sėdinčių žmonių, ar čia stotelė į Bomeraną. Pakilnoja pečius ir viskas. Klausiu jaunų mokinių mergaičių, ar čia ta stotelė. sako, kad taip. Gal kažkiek lengviau, bet abejonių neišsklaido.
Pabūnam čia dar apie pusvalandį, pažiūrim, kaip vyksta važinėjimai ir einame link funikulieriaus.

Stotelė Via Europa Castellammare di Stabia mieste, iš kurios išvyksta autobusas į Bomerano - Sentiero degli Dei trasos pradžią.

Sugrįžtame prie funikulieriaus. Galvoju, pakilsime bent jau į Monte Faito kalną, nuo kurio turėtų atsiverti panorama į Neapolio įlanką ir Vezuvijų. Viršuje taip pat galima pasivaikščioti. Prieš kelionę susiradau, kad spalio mėnesį funikurierius kelia iki 16:25. Dar tik antra. Nueinu į kioską paklausti, kada bus funikurierius. Pardavėja rodo rankas X sukryžiavusi, kad finito...Tik grįžusi namo, radau nepatikslintą informaciją, kad šis funikulierius jau kurį laiką realiai nebeveikia, neva, techninių saugumo reikalavimų neatitinka. Turbūt pinigai byra, tik ne į funikulieriaus priežiūrai skirtus stalčiukus...

Vaikščiodama su google žmogiuku mačiau, kad Castellammare di Stabia yra gražus parkas. bet jau nebesinori. Šios dienos blaškymaisi, nesėkmės numušė visą kelioninį džiaugsmą.

Sugalvojame grįžti į Sorrento ir likusią dieną praleisti Sorrente.

Traukinys pravažiuoja prieš pat nosį. Sėdime pusvalandį Castellammare di Stabia Circumvesuviana stotelėje ir laukiame kito. Kažką praneša per garsiakalbį. Iš atsitiktinių žodžių ir pagaudama pavienius žodžius itališkai, suprantu, kad vykstantiems į Neapolį reikia eiti į kito numerio kelią. Šioks toks prieš akis vykstantis veiksmas užmuša nuobodų laukimo laiką.

Pagaliau parvažiuojame. Užbėgame namo pavalgyti. Pasistiprinę einame į Sorrento gatves.

Sorrento.

Pirmiausiai sukame apžiūrėti arčiausiai mūsų namų - žemiau stoties esantį A. Lauro parkelį. Aukšti mūsų kraštuose neaugantys medžiai, žydintys strelicijų krūmai.

Prie Tasso aikštės pamatome laiptelius žemyn į gilų tarpeklį link Piccola Marina. Leidžiamės į statų tarpeklį. Sukti laiptai geležiniai, purvini. Aplinka nešvari, dvokia šlapimu.

Nusileidžiame į kelią ir dalį kelio einame pakraščiu.
Marina Piccola - nedidukas uostas, iš kurio plaukia laivai į Kaprį, Iskijos salą ir Neapolį.

Besileidžiant šiuo keliu į Marina Piccola vaizdai man patiko. Spalvingi namai, bažnyčios, stovintys ant stačios uolos ir lipantys vieni ant kitų.

Štai ir nulipome.

Labai patinka šio krašto gana temperamentingų žmonių ramumas. Stoviu viduryje tuščios gatvės, fotografuoju. Matau atvažiuoja autobusas. Niekaip neapsisprendžiu dėl kadravimo, tad derinu kadrą toliau, nes matau, kad autobusas ant manęs nesiruošia važiuoti. Galiausiai nupyškinu. Pasitraukiu. Vairuotojas šypsosi, man linkčioja ir ciao ciao siunčia. Ir daugiau atvejų teko stebėti, bet apie juos vėliau.

Apžiūrime agentūrų kioskelius, išsianalizuojame laivų į Kaprio salą plaukimo laikus. Einame pasivaikčščioti prieplauka.

Į viršų lipame kitais laiptais. Šie jau platūs, apšviesti, nesmirda. Išlendame pro bromą prie San Antonio bazilikos. Einame į savo pamėgtą apžvalgos aikštelę.

Sėdime ilgai. Pradeda lyti. Mūsų skalbiniai... Dieną jie jau buvo beveik sausi.
Bėgame slėptis į San Antonio baziliką. Bažnyčioje prasėdime virš pusvalandžio, nes lietus pereina į liūtį.
Kiek apstojus, einame į lauką, sukame link vienos iš populiariausių Sorrento lankytinų vietų - Villa Comunale.

Bažnytėlė prie jos.

Pavaikštome. Visur šlapia, nėra kur atsisėsti. Nuo kalnų leidžiasi sunkūs debesys. Tai nustoja, tai vėl pradeda lyti.

Nusprendžiame, kad eisime link namų. Prekybos centre nusiperkame maisto. Pareiname namo, vakarieniaujame. Prasideda tokia liūtis su žaibais ir griaustiniu, kad :oh .

Sprendžiame, ką darome su rytdiena. Šios dienos nesėkmės man išmušė pagrindą iš po kojų. Suabejojau realiu rytdienos plano įgyvendinimu. Galvoju, kas bus, jei nuvažiuosime į Castellammare di Stabia, o autobuso taip ir nesulauksime. Juk bus prarasta nemažai laiko.
Kas bus, jei vis tik nuvažiuosime, o dėl liūčių Sentiero degli Dei trasa bus uždaryta.

Nusprendžiame improvizuoti. Rytoj iš pat ryto važiuoti į Positano ir dalį trasos eiti atvirkštine tvarka. Aišku, įspūdžių prasme gal ne taip gražu, bet bent jau nesėdėsime baisiame užkampyje ir nesigailėsime dėl sugaišto laiko.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.