Kaprio sala.

Ankstesnę dalį rasite čia.

2013-10-12 Šeštadienis. Capri.

Eilinis rytas, prasidėjęs labai anksti. Dar tamsoje lekiame į Marina Piccola, iš kur laivu plauksime į Capri salą. Pirmas laivas 07:15, į jį ir skubame. Diena Italijoje šiuo metu yra trumpa, o pamatyti saloje yra ką. 

Prieplaukoje būname kiek prieš 7. Visur tamsu, balos, oras pakankamai vėsus.
Mūsų viešbutyje kabo info savaitei apie orus. Anot jos, šiandien turėtų būti karšta ir be lietas diena. Iš viešbučio išeiname ir į jį grįžtame su tamsa, administracijos jau nebebūna. Tai nebuvo kur pasitikslinti. Aišku, kai orai permainingi, ta prognozė visai savaitei gali keistis kelis kartus.
Orų prognozės neatnaujinimas buvo vienintelis mūsų viešbučio Les Chic minusas. Kita vertus, turbūt nelabai kas šiais laikais važiuoja į keliones be kompiuterio ar bent jau išmanaus telefono. Trečia - gi galėjome įsijungti televizorių.
Kaip bebuvo, išėjome labai vasariškai apsirengę, karštai ir saulėtai dienai nusiteikę.

Laukiame prie nedidelio kioskelio, kur anądien matėme pardavinėjant bilietus. 7, o ten dar nė gyvos dvasios.  Pamatome  toliau prie sienos kažką panašaus į langelius ir ten einančius žmones. Kasa ten tik atsidarė, perkame bilietus į Kaprio salą į vieną pusę. Pirmyn bilietas brangesnis, nes įskaičiuotas 1,50 eur turisto mokestis Kaprio saloje. Sumokame po 17,50 eur į vieną pusę žmogui. Kasininkė pasako aikštelės numerį, iš kurios plauks laivas.

Rytas uoste.

Žmonių prisirenka didžiulė minia. Visi apsirengę beveik žiemiškai. Laivas vėluoja. Galiausiai atplaukia ir mikliai prisišvartuoja.
Dėl visa ko dar klusteliu už nugaros einančių vyrukų, ar 'a Capri?" Taip. Ir dar kažką pasako apie Kaprį perpėjančiu balsu. Dabar galvoju, turbūt apie orą...

Taigi, bilietų tikrinimas praeina labai greit. 5 minutės ir didžiulė minia pasipila po laivą. Po 20 minučių visi jau mina Kaprio Marina Grande prieplaukos grindinį.

Marina Grande prieplauka Capri saloje.

Uostas Kaprio saloje labai didelis. Net šiek tiek panika, kaip grįžtant susirasime reikiamą laivą. Bet pamatome, kad yra švartavimosi vietų numeriukai. Taip pat prieplaukos pradžioje yra švieslentė, kurioje yra parodyta, kokiu maršrutu, kelintą valandą ir iš kokios vietos plauks laivai.

Pirmiausiai sukame pirkti bilieto į funikulierių. Matome, kur bus laivo bilietų pirkimo kasa grįžtant namo.
Nuorodos rodo, kur bilietų kasa pirkti bilietus visuomeniniam salos transportui.
Vienkartinis bilietas kainuoja 1,80 eur.
60 minučių - 2,70 eur.
Dienos bilietas -8,60 eur.

Namuose kiek skaičiavau planuodama mūsų važiavimus, kas pigiau - pirkti vienkartinius ar dienos bilietą, maždaug tas ant to išėjo. Bet tarsi nuojautą turėtume, nusprendžiame imti dienos bilietą.
Taigi, sumokame po 8,60 eur ir einame ieškoti funikulieriaus pasikelti į Capri miestą. Pardavėjas dar perspėja, kad bilietų nereikia kišti, o priliesti.
Už keletos minučių mes jau viršuje.

Viršuje pasitinka juodas dangus, bet mes esame įpratę prie juodo dangaus, neimame į galvą.

Spėliojame, kokį vaizdą paliks Kaprio sala po vakarykščio Amalfio ir einame pažindintis su nauja vieta.

Trumpai apie salą: Kapris (it. Isola di Capri) – Italijos sala, esanti tarp Neapolio ir Salerno įlankų. Salos pavadinimas kilęs iš graikų kalbos žodžio Capros, reiškiančio šernas. Sala, esanti 6 km ilgio ir 2,7 km pločio, užima 10 km² ploto. Sala susidariusi iš klinčių. Aukštuose uolėtuose krantuose gausu karstinių darinių: arkų, urvų, uolų. Aukščiausias salos kalnas Solaro (Solaro) yra 589 m. aukščio.
Saloje yra du miestai - Kapris (7278 gyventojų) ir Anakapris (6240 gyv.). Kapri sala pasižymi itin gausia augmenija - viso auga apie 800 rūšių augalų. Citrinių ir vynuogių derlius saloje nuimamas triskart per metus. Iš gėlių, auginamų saloje, gaminami įvairūs kvepalai.
29 m. pr. mūsų erą imperatorius Augustas, sužavėtas Kaprio salos grožio, iškeitė ją į Iskjos salą. Tuo metu saloje iškilo daug vilų. Imperatorius Tiberijus pastatydino saloje 12 vilų, paaukotų 12-ai Olimpo dievų. 27-27 m. imperijai jis vadovavo gyvendamas vienoje iš garsiausių vilų - Jupiterio viloje (villa Jovis). Žlugus Romos imperijai, salos valdovai keitė vieni kitus: ji priklausė langobardams, normanams, Neapolio ir Ispanijos karaliams, prancūzams. Salą dažnai sudrebindavo saracėnų ir turkų antpuoliai. 1860 m. Kaprio sala įėjo į Italijos karalystę.

Iškart užeiname į bažnyčią, nes lauke - vėjas ir vėsu.

Capri - pagrindinis salos miestas. Tik išėjus iš funikulieriaus, iškart patenkama į aikštę.
Capri Piazzetta – kipriečiai ją sako „chiazz“ arba piazza. Vietos gyventojų šis skveras yra vadinamas Umberto I piazza. Likusiam pasauliui jis geriau žinomas kaip Piazzetta. Dėl vieno dalyko visi sutinka – ši vieta yra Kaprio salos širdis. Aikštėje yra TIC, parduotuvėlių ir kavinių.
Salos centru Piazetta yra tapusi nuo senų laikų. Senovėje čia buvo turgaus aikštė, kur prekiaudavo, mėsa, daržovėmis. Ir tik 1938 m. jaunas salos gyventojas prie savo kavinės pastatė pora stalų su kėdėmis – nuo to laiko Piazzetta tapo susitikimų, pasibuvimų vieta, kur telpa tiek vietiniai salos gyventojai, tiek turistai.
Šalia yra 17 amžiaus Santa Stefano bažnyčia.

Mūsų šios dienos pradžios planuose žygis pėsčiomis iki Arco Naturale, Grotta Matermania, Faraglioni uolų. 
Dairomės nuorodų.

Kelią pradedame iš Capri Piazzetta aikštės nuo Municipatio pastato į kairę (didelis bagenvilijos medis žymi įėjimą į reikiamą pasažą) išeinančią Via Longano (arba galima Via Le Botteghe, kuri vėliau kerta Via Tiberio gatvę) gatve.

Pradeda lyti.

Einame Via Longano alėja, pabaigoje sukame į dešinę, į Via Sopramonte.
Pradeda smarkiai lyti.

Einame ir kalbame, kad Kapris po vakarykščio Amalfio yra visai nieko gero.

Pradeda labai smarkiai lyti.

Pradeda labai labai smarkiai lyti. 
Nusprendžiame pasislėpti po stogu prie įėjimo į viešbutį.

Liūtis su žaibais ir perkūnija. Viskas aplink užpilkavę. Galiausiai liūtis tampa per silpnu žodžiu nusakyti tam iš dangaus krintančių kritulių kiekiui...  Gatve teka upė. Nuo stogo ima bėgti vanduo. Lipame aukštyn, į vestibiulį priešais viešbutį.

Čia visai jauku, tik skervėjis traukia. Čia pat snaudžia gana prabangiai atrodančio viešbučio metrdotelis.

Žmonės išeina iš viešbučio, pažiūri į gatvę, ištaria "fiume" ir grįžta atgal.
Į gatvę eina nebent tie, kam išvykimas būtinas.

Pralaukiame čia valandą. Lietaus pabaigos nematyti.
Einu į viešbutį su silly klausimu: kada Kaprio saloje baigsis lietus?
Jie nežino. Gal kada nors baigsis.
Draugiškai pasijuokiame.

Stovime čia dar kokį pusvalandį.

Galiausiai vienas dangaus kraštelis šviesėja. Kai beveik nustoja lyti (mūsų kalba tas reikštų kai tik ima tiesiog labai smarkiai lyti), brendame į gatvę ir sukame atgal į Piazzetta. Šio ryto plano jau nebebus.

Kojos permirkę, drabužiai drėgni. Nėra saulės, oras vėsus. Priedo dar vėjelis košia...
Bažnyčia uždaryta.  Tualetas mokamas. Nėra kur pasišildyti.

Draugei šauna mintis eiti pavažinėti autobusais. Iš kaimelio į kaimelį pirmyn atgal Dienos bilietus juk turime, tą sau leisti galime. Vienintelė išganinga mintis, daugiau nesugalvojame, ką veikti.

Susiorientuojame, kur yra stotis. Joje einame į Anacapri skyrelį ir iškart sėdame į jau laukiantį autobusą. Vairuotojas sutikrina bilietus - glaudžiame juos prie aparato.
Anakapris yra už 3 km nuo Capri miesto.
Miestelio pavadinimas – iš graikų kalbos priešdėlis ana parodo „aukštesnę, pakeltą vietą“. Taigi, važiuojame į 300 metrų aukštesnę vietą nei Capri miestelis.

Vaizdas pro langą toks.

Bent jau sušylame.

Sustojame stotelėje. Autobuse praeidama pro šalį moteris pasako, kad Anacapri. Išlipame.

Esame Piazza Vittoria aikštėje, kur ir yra pagrindinė autobusų stotis.
Anakaprio pagrindinė aikštė Piazza Vittoria yra miela, kylanti į plačias terasas su gėlėmis ir yra didesnė už Piazzetta Kapryje.

Nuo Piazza Vittoria aikštės užskridę laiptais aukštyn dešinėje rasite keltuvus į aukščiausią Capri salos kalną Monte Solaro. Lietuviškai skambėtų  Saulės kalnas.
Ir į kaire gatvė Via Capodimonte nusves iki garsiosios vilos Villa san Michele.
Priešingoje Piazza Vittoria aikštės pusėje pėsčiųjų gatvė Via Giuseppe Orlandi perves per visą istorinę Capri dalį.

Čia pat ženklas į istorinę miestelio dalį. Sukame.

Einant Via Orlandi gatve greit pasiekiama Casa Rossa. Įdomaus fasado pastatas su bokštu. Villa Rossa kažkada buvo amerikiečio leitenanto, kuris atvyko į šią šalį per karą, namais. Dabar čia yra muziejus, kuriame galima pažiūrėti įvairių laikmečių Kaprio salos nuotraukų. Čia taip pat yra saugomos prie Grotta Azura rastos skulptūros ir jų liekanos.

Pratęsę pasivaikščiojimus Via Giuseppe Orlando gatve, netrukus pasiekiama (dešinėje) San Nicolla Piazza aikštė ir 18 a. itališkojo baroko stiliumi pastatyta San Michele bažnyčia. Bažnyčia buvo to paties laikmečio Teresina komplekso dalimi. Bažnyčioje įdomios yra grindys, vaizduojančios Adomo ir velnio kovą.

Kadangi Anakapris yra aukštesnėje vietoje, prie lietaus ir šlapių kojų dar prisideda labai smarkus ir sūkuringas vėjas.  :oh Be proto šalta ir šlapia, bet vaikštome.

Vos už kelių žingsnių nuo San Michele bažnyčios esanti Piazza Armando Diaz aikštė yra Anakaprio miestelio gyvenimo ašis.  Aikštėje galima rasti kelias 16 ir 17 a. bažnyčias.

Aikštėje vėjas drasko skėtį, basutėse kliuksi vanduo. Einame į bažnyčią pašilti. Skaitome kelionių gidą, tyliai ir paslapčia suvalgome po javinuką.  Po gero pusvalandžio einame į lauką.

Šiek tiek šviesiau, nors vėjas dar plaikstosi.

Keista, kad ir lietus, kad ir šalta, bet Kaprio sala su Anakapriu ima patikti. 

Grįžtame į miestelio aikštę, eisime į naują objektą.

Sukame Via Capodimonte gatve.

Labai jaukiai atrodanti kavinukė.

Taigi, kitas mūsų tikslas, į kurį būtume ėję bet kokiu oru, bet kokiomis sąlygomis, yra šis.

Villa san Michele buvo vienintelis tikslas, dėl ko asmeniškai aš norėjau į Kaprio salą.

Lietus apstojo.

Nukulniuojame per kokias 10 minučių. Sumokame 7 eur ir mes jau viduje. Skubame įeiti, kol nėra grupės. O jų ojojoj kiek būriuojasi.

Valgomasis.

Baltas šviesus kiemelis.

Miegamasis. Nors mano nuotrauka tamsi, bet jis yra šviesus. Visur šviesa, kaip ir norėjo vilos kūrėjas Axel Munte.

Šią vila išgarsino Axel Munte „Knyga apie san Mikelę“.

„Mano namai visada atviri saulei, vėjui, jūros ošimui, tarsi Graikų šventykla. Ir visur šviesa, šviesa, šviesa“. Axel Munte.
Vilą San Mikelė kaip savo svajonių namus įkūrė švedų psichiatras Axel Munte, gyvenęs Kaprio saloje nuo 1885 m. A. Munte vilą pastatė sekdamas vaizdus ant buvusios San Mikelės koplytėlės sienų liekanų.

Vila, lodijos, pergolės, kolonados džiugina akį ir leidžia gėrėtis puikiais vaizdais į Neapolio įlanką. Viloje galima pamatyti senų laikų tiek paties A. Miuntės, tiek salos gyventojų bei draugų dovanotus radinius, architektūrines vertybes: sarkofagus, biustus, Romanų laikų grindinius, marmurą, kolonas. Sode galima pamatyti graiko kapą ir granitinį Sfinksą, žaižaruojantį saulės šviesoje ir žiūrintį į jūrą.

 
Nepaprastai jauki pergolė. 

Axel Munte Caprio saloje su pertraukomis išgyveno 56 metus. Jo meilė šiai salai sutapo su augančiu salos populiarumu, kuomet čia atvykdavo vis daugiau turistų, garsių ir turtingų žmonių iš įvairių šalių ir žemynų. Šiai dienai Villa san Micele ir Grotta Azura yra daugiausiai lankomis vietos visoje Kaprio saloje.

Einame link koplytėlės.

Nuo pergolės - fantastiški vaizdai į Neapolio įlanką.

Net niūrią ir lietingą dieną vaizdai čia pasakiški.

Einame link San Mikelės koplytėlės.

Skulptūra.

A. Munte vilos svarbus akcentas - granitinis sfinksas.

Pradeda lyti, bėgame slėptis.

Įlanka ir Kaprio sala nuo San Mikelės bažnytėlės.

Lietus įsismarkuoja, bėgame slėptis į paukščių namelį.

Axel Munte labai mylėjo paukščius. Ne kartą yra susikibęs su vieversienos gerbėjais. O norėdamas išgelbėti būriams paukščių gyvybes, nupirko kalną, esantį virš San Mikelės koplyčios. Čia ir yra pastatytas paviljonas.

Nemaža ekspozicija su Kaprio saloje gyvenančiais paukščiais. Viduje skamba paukščių čiulbėjimas - ką ir mėgo klausyti A. Munte.

Namelio viduryje įrengta ekspozicija skirta tik šios salos uolose gyvenantiems driežams.
Faraglioni di Fuori - uoloje labiausiai nutolusioje nuo salos - yra driežų Podarcis sicula coerulea gyvenamoji vieta ir vienintelė vieta pasaulyje, kur šios rūšies driežai yra randami.

Paukščių namelyje būname ilgai, lyja su perkūnija. Tad ekspoziciją peržiūrime gal tris kartus. Galiausiai tik lynoja. Einame pasivaikščioto sodo takeliais.

Ženkliukas prie tualeto.

Sukame link išėjimo.

"Knyga apie san Mikelę" išleista į daugiau nei 40 kalbų.

Lietuviškai.

Vila palieka labai šiltas emocijas. Parvažiavusi į namus dar kartą skaitysiu A. Munte knygą.

Išeiname iš muziejaus. Sukame link Finikietiškų laiptų.

Vaizdas nuo jų.

Prie finikietiškų laiptų nemažai žmonių. Dauguma jų tik grožisi panorama. Kai kas kiek palipa ir vėl grįžta. Oras gerėja.

Mes šiandien dar niekur nelipome. Abstinencija.
Tarsi norėdamos atiduoti pagarbą A. Munte, vienbalsiai nusprendžiame nusileisti laiptais žemyn.

800 iš akmens išskobtų pakopų, vedančių į Capri miestą, kuriomis kaskart lipdavo A. Munte, atplaukęs į salą.
Laiptai gana tvarkingi, nors vietomis apgadinti. Bet nieko, esame matę baisesnių. Labiau erzina basutėse žliugsintis vanduo.

Atsiveria panorama į Neapolio įlanką ir Neapolį.

Labai greitai trasoje liekame vienos. Kažkas bandė sekti mums iš paskos, bet sugrįžo  pabūgę.
Leidžiamės žemyn ir grožimės.

Kur gražesnis vaizdas, sustojome, ant bordiūro išsidėlioję sumuštinius papietavome.
Išsišviečia saulutė.  Bet kalno pusėje kabo grėsmingas debesis. Skubame. Esame vienos dvi stataus kalno šlaite.

Marina Grande prieplauka vis artėja.

Nusileidimas nėra sunkus. Neatsimenu, kiek laiko užtrukome. Bet tikrai patinka šis sprendimas.
Prilipome namus. Žvilgsnis atgal. Ant aukštos stačios uolos baltuoja mažytis taškelis - Villa san Michele.

Jaukios ir ramios akmeninės gatvelės.

Galvos skausmas - susiorientuoti, kur esame.  :rolleyes: Daug žemėlapių, informacijos turistui saloje tikrai netrūksta. Bet žiūriu kaip ožys į vartus ir nieko nesuprantu.  Klaidžioti nenorime, nes gaila gaišti laiko.
Nusprendžiame eiti iki Marina Grande prieplaukos ir pakilti funikulieriumi - bus aiškiausias kelias.
Mūsų dienos bilietui priklauso 2 pakilimai funikulieriumi. Vieną esame jau išnaudoję. Išnaudosime ir kitą. Velniai nematė to 1,80 eur, žemyn nusipirksime vienkartinį bilietą į funikulierių.
Išeiname į kelią ir...   Autobusų stotelė. Taigi į Kaprio miestą galime pakilti autobusu.

Sėdime ir laukiame jaukioje stotelėje. Pradeda lyti. Mums stogas virš galvos.
Autobusas atvažiuoja po 20 minučių. Sėdame ir už kelių akimirkų mes jau Kapryje.
Tik išlipame stotele per anksti, susidėjo, kad jau stotis. tai paeiname mažumėlę.

Miniatiūrinė greitutė.

Važiuojant autobusu kažkur mačiau ir miniatiūrinį gaisrinių mašinų arsenalą. Juokingai atrodo, tarsi žaislinės. Bet kitokiomis ir nepateksi siaurutėmis gatvelėmis, kur kartais vos vienas žmogus išsitenka.

Pasiekiame Capri miesto autobusų stotį.

Atsirandame ten, kur pradėjome savo dieną šiandien: Piazzetta Capri mieste. Sukame į gatveles.

Diena jau antroje pusėje, o dar ir lyja protarpiais, kažko labai nebenuveiksime. Einame į Augusto sodus ir Krupp gatvelę.

Skėčių jūra.

Jauki gatvelė Capri mieste.

Kelias labai gerai sužymėtas.

Savo žemėlapio galima ir neturėti.

Einame tolyn į Augusto sodus.
Visoje saloje ant kiekvieno kampo pilna tokių planų.

Link sodų pilna žmonių. Daug grupių traukia ten.

Sumokame simbolinį eurą už įėjimą ir einame į Augusto sodus.

Vėl kaip iš kibiro pradeda pilti lietus. 
Greitomis žvilgtelim į Faraglioni uolas.

Jos užpilkavę, vaizdas tikrai ne koks. Kita pusė lyg ir gražesnė.

Augusto sodai kažkada buvo 20 a. pradžioje vokiečių stambaus kapitalisto Alfred Krupp valdų dalimi. A. Krupp užsakė padaryti nusileidimą į Piccolo Marina krantą, kur jis laikė savo jachtą. Reikėjo padaryti patogų kelią iš beveik 100 metrų status skardžio. Todėl buvo iškirstas gyvatėle besisukantis takas, kurio vingiai beveik gula vienas su kitu.
A. Kruppas buvo vienas iš žinomiausių to meto „naujųjų kapriečių“, bet dėl gėdingų jo ir kelių žvejų ryšių turėjo palikti salą. Via Krupp grožis atsispindi nuo Augusto sodų. Beje, Via krupp ilgą laiką buvo uždarytas dėl akmenų griūties.
Uždarytas jis ir šiandien.

Pasigrožime ir sukame atgal. Dekoracijos pakeliui.

Grįždamos į Capri miestą iš toli žvilgtelime į Certosa di san Giacoma.

Kažkurio viešbučio kiemelis.

Suvenyrai.

Galvojame, ką veikti toliau, nes lynoja. O ir šalta ima darytis. Einame į šiandien šildytuvu tapusį autobusą. Žiūrim, kur jis dar veža. Aha, važiuosime į Piccola Marina.  
Trumpas kelias vaizdingu serpantinu ir išlipame.

Saloje yra populiarūs piešti kompasai.

Einame link jūros.

Pagaliau šioje saloje matau spalvas. Vaizdas vertas milijono.

Ir vaizdas į Faraglioni uolas.

Čia pirmąkart šioje kelionėje pajuntu jūros šėlsmą ir galią.

Ir vėl spalvingasis užutėkis.

Faraglioni – tai trys didžiulės uolos, žavingas, daugelį metų trukęs jūros ir saulės kūrinys. Fraglioni Stella uola iki šios yra prikibusi prie salos. Faraglioni Mezzo uola iš vandens yra iškilusi į 150 metrų aukštį. Faraglioni di Fuori, dar žinoma kaip Scopolo, yra toliausiai nutolusi nuo kranto.

Visą dieną liūdinęs dangus pasiunčia ir palaimą: saulę. Gerą pusvalandį ji šildo ir džiugina.

Vieta užburianti.   Atrodo, tarsi pasaulio pakrašty būtume.

Vėl kaupiasi lietus.
Paskutinis vaizdas į krantą.

Bėgame ieškoti pašiūrės ir grožimės vaizdais. Pamatome atvažiavusį autobusą. Skubame link jo, grįšime į Kaprio miestą. 

Kaprio mieste autobusas išleidžia prie pat stoties.

Vėl traukiame link Piazzetta.
Įdomūs suoliukai.

Žvelgiame į tolius ir stačią uolą, kur baltuoja  vos įžiūrima Villa san Michele.

Sala atrodo tokia sava.

Galvojame, ką čia veikiame. Iki paskutinio kelto dar pusantros valandos. Nemėgstame pasilikti paskutiniam. O ir veikti nelabai kas yra per tokį trumpą laiką. Nusprendžiame pavaikštinėti aplink ir leistis link namų.

Paskutiniai žvilgsniai į Capri mestą ir aukštas kalvas.

Atsigrožime Caprio miesto vaizdais nuo aikštelės prie funikulieriaus ir leidžiamės žemyn.

Marina Grande.

Nusiperkame bilietus. Sumokame berods 16,30 eur žmogui. Pardavėjas pasako aikštelės numerį. Iki laivo dar apie pusvalandį. Einame pasižvalgyti po prieplauką.

Prieplauka labai didelė. Mūsų numeris pats paskutinis.

Pasidairome į laivus. Į Neapolį plaukia labai dideli laivai.

Grįžtame atgal iki prieplaukos pradžios.

Dar dėl visa ko žvilgtelime į laiką ir stotelę švieslentėje ir sukame vėl atgal.
Į ne savo laivą įsėsti turbūt neįmanoma. Nes ant visų laivų būna maršruto uostas ir valandos uždėtos.

Į aikštelę susirenka milžiniška minia. Įlipame beveik pirmosios ir užsiimame vietas viršuje.

Plaukiame link namučių.

Paskutinį kartą iš arti matome Capri salos uolas.

Netrukus belieka tik pilkas salos šešėlis.

Prieš akis pasirodo statūs Sorrento krantai ir spalvota Sorrento Marina Grande.

Laivas mažina greitį, ruošiasi švartuotis Sorrente.

Labai greit minia iš laivo pasipila Sorrento krante. O greitaeigis laivas nutolsta, suka link Castellammare di Stabia.

Išlipame, sukame link miesto.

Šios dienos pažinimas dar nesibaigė.

Sorrento. 

O mes, išlipę ir laivo, atplukdžiusio iš Kaprio salos, trepsim aukštyn keliu iki Villa Comunale.

Dar turime visą valandą šviesos. Sugalvoju, kad Sorrente galime nueiti į Marina Grande. Žemėlapio neturiu, bandysiu atsiminti kelią.

Marina Grande – senovinis žvejų kaimelis vakarinėje didelio šiuolaikinio Sorento miesto dalyje.
Tarp uolų įsispraudusį kaimelį galima pasiekti lipant laipteliais žemyn nuo Via Sopra Le Mura ir Via Marina Grande.
Gražiausi vaizdai atsiveria einant nuo Piazza delle Vittoria iki Via Marina Grande.
Pasteliniai nameliai, gatvelės su barais, restoranais, sezono metu daugybe žmonių.
Iš Tasso aikštės į  Marina Grande veža D linijos oranžiniai autobusiukai. Kelionė pirmyn ir atgal trunka apie 20 min.

Einame Via Marina Grande gatve.
Kelias neypatingas. Bet beveik pasiekus krantą, jis atsiskleidžia netikėtomis detalėmis.

Marina Grande.

Sorrento krantai nuo Marina Grande prieplaukos.

Prieplauka yra tikra, be pagražinimų. Nemažas bardakas. Bet tuo ši vieta man ir patinka.

Dar kartą į Marina Grande pakrantės namukus žvelgiame. Tikrai, tarsi atskira respublika. Likęs pasaulis atrodo taip toli.

Žvejų tinklai laukia naujos dienos.

Einame krantine.
Chiesa di S. Anna.

Temsta, užsidega žibintai. Vakarėjantis kranto vaizdas dar gražesnis.

Žmonių neperdaugiausiai. Keliu pravažiuoja viena kita mašina ar motoroleris. Gana tylu. Visur jaučiasi dumblo ir žuvies kvapas. Kaip ir dera žvejų kaimeliui.

Draugė nori paragauti žuvies, bet kainos jai pasirodo didokos.  Tad tik pažiūrime į originalią vitriną.

VIP klientas.

Namo kelią rasime.

Sukame į tą vietą, kur atėjome. Nuo laiptų pasigrožime naktine Marina Grande panorama.

Per daug nesigilindamos sukame gatvele aukštyn. Einame ir grožimės dešinėje pusėje žemai esančiais Marina Grande žiburiais. Visiškai tamsu, tarpais takas apšviesta gatvės žibintais. Priekyje matau lyg aikštelę, sakau, panorama iš aukštai pasigrožėsime.
Bet ten - būriai jaunimo. Atrodo jie gana agresyviai. Gatvė - Via Sopra le Mura. Tokia ir yra - gatvė tarp aukštų mūrų. Tamsu. Aplink nė gyvos dvasios. Tik prazvimbia motoroleriai su jaunimu sėdinčiu ant jų. Nepastebime, kaip kojos pačios mus neša kiek beišgali.
Galiausiai prieiname suvenyrų gatvelę. Galime atsipalaiduoti. 
Perkame suvenyrų.

Dar maisto. Pagaliau galėsiu Arūnai pritarti, kad Italijoje galima ir pigiai prasimaitinti. Perkame - koldūnų - Raviolli. Pokas už eurą. Žinoma, jų skonis buvo irgi už eurą.

Galvojame, ką veiksime rytoj. Pagal mūsų planus, ryt turėtų būti laisva diena. Poilsiui prie jūros ir Sorrento apžiūrėjimui. Bet prie tokios jūros mes nelabai mokėsime ilsėtis.   O ir oras kažin ar bus tam palankus. Sorrentą visą kaip ir apėjome. 

Taigi, nusprendžiame, kad  rytdienos dieną bus tai:

Pasakojimo tęsinį skaitykite čia.