Į Sorrento.

Ankstesnę pasakojimo dalį rasite čia.


2013-10-08 Antradienis. Į Sorrento.

Su šia diena prasideda naujas, visiškai kitoks vaizdais kelionės etapas.

Važiuosime į Sorrento. Traukinys tik pusę dešimtos. Bet tradiciškai anksti nubundame, tik ilgiau pasivoliojame lovose.

Susiruošiame į kelią. Bendro naudojimo patalpoje pasinaudoju viešbučio kompiuteriu ir internetu. Pasitikrinu paštą, pažiūriu, koks laukia oras Sorrente, ar nėra pakitimų lėktuvo grafike grįžimui. O dar vienos svarbios info ir nepažiūriu.

Nusprendžiame, kad eime į stotį ankščiau. Nors prie niekada neišsivėdinančio kambariuko kvapo jau pripratome, bet nesisėdi, reikia veiksmo.

Atiduodame recepcijoje raktus, atsisveikiname. Na, nebuvo labai blogai šiame viešbutyje. Visiškai nereikliems keliautojams, labai taupantiems arba norintiems tik pernakvoti važiuojant iš Romos Termini stoties, netgi rekomenduočiau jį.  Kaip sakiau, palyginus švaru, personalas mandagus ir šypsosi, dislokacija gera.

Už minutės mes jau stotyje. Sėdime perone, stebime žmones ir traukinius.

Pridursiu, kad neskaitant smulkių regioninių vežėjų, Italijoje yra pagrindinės dvi traukinių kompanijos. Populiaresnė ir bent jau mums geriau žinoma - Trenitalia. Ir jos konkurentas Italotreno. Italotreno yra palyginus nauja kompanija ir veža tik greitaisiais traukiniais. Trenitalia – senoji Italijos traukinių kompanija, retkarčiais pakeičianti nebent vardą ar savininkus.

Visuose traukiniuose yra I ir II klasės vagonai. Aišku, I klasės – brangesni.

Trenitalia turi greituosius ir regioninius traukinius.

Freccia - raudonosios linijos - Freccia rossa greitasis traukinys, pasiekiantis 360 km/h greitį.

Regionale – traukinukas, skirtas trumpesniems atstumams, aptarnaujantis ir mažesnes stoteles. Kai tuo tarpu greitieji įveikia didesnius atstumus, bet daro mažiau ar vos kelias stoteles.

Greitieji traukiniai turi vagonų numerius ir vietas. Regionale traukinyje sėdi kur yra vietos.

Italijos traukiniai turi išskirtinį savo šalies ženklą – jie linkę vėluoti. Esu radusi internete minčių, kad Italotreno traukiniai vėluoja dėl to, kad jiems yra kišami konkurentų pagaliai į ratus. Nepaslaptis, kad didesnę šalies dalį dengia istoriją turintis Trenitalia traukinių tinklas. Atseit aptarnaujantis personalas jai teikia pirmenybę. Bet kiek girdėjau, lygiai taip pačiai vėluoja ir Trenitalia.

Traukinio bilietus maršrutu Roma Termini – Napoli Centrale pirkau iš www.trenitalia.it internetu.

Planuodamos kelionę, į Neapolį ketinome važiuoti pigiausiu traukiniu: Regionale.

Pridursiu, kad Regionale traukinių bilietai parduodami likus ne daugiau kaip 7 dienoms iki išvykimo. O į greituosius galima nusipirkti ankščiau. Žinoma, Regionale yra pigesni. Pvz., mūsų datai buvo 11,20 eur žmogui į vieną pusę.

Buvome nusiteikę daugiau nei dvi su puse valandos kratytis traukinuku. Niekur neskubėjom, juk registracija Sorrento viešbutyje tik nuo 13 valandos. Grįžimui iš Neapolio į Romą įsigijome bilietą į greitąjį Frecciaargento traukinį, atvežusį mus per 1 val 10 min.

Prieš perkant traukinio bilietus buvo daug neaiškumų. Bandžiau visur ir visaip aiškintis ir klausinėjau forumuose. Dėl to teko dažnai lankytis traukinių užsakymo puslapiuose. Likus savaitei iki mūsų kelionės užmačiau, kad maršrutu Roma Termini – Napoli Centrale yra bilietas, kainuojantis 9 eur žmogui. Intercity traukinys, važiuojantis tik dvi valandas.

Taigi, kiek prieš kelionę turėjau klausimų apie bilietų pirkimą, tiek ten viskas buvo paprasta.

Užsiregistruoju į svetainę trenitalia.it (nors galima pirkti ir neužsiregistravus, bet kažkaip saugiau man pasirodė su registravimusi), surenku datas, maršrutą, įvedu vardus. Buvo klaustukas, kaip ten su tuo Invoice sąskaita - faktūra. Nes kiek skaičiau taisyklėse, invoice neturėjimas vos ne prilygsta bilieto neturėjimui. O to invoice niekas man neleido išsiimti. Taigi, su nerimu perku be invoice, ateina patvirtinimas į el. paštą. Atsispausdinu bilietą, prisegtą PDF formatu. Įsidedu jį į kelią.

Tą patį bilietą bei pasikeitimus galima rasti ir prisijungus prie savo paskyros trenitalia.it.

Biliete nurodytas maršrutas, data, vardai pavardės, vagono numeris, vietos. Svarbiausias dalykas yra turėti Codice Biglietto/PNR. Kaip supratau, užtenka patvirtinimą turėti savo kad ir mobiliajame telefone. Nes mačiau, kaip daug kas vagonu praeinančiam kontrolieriui rodė telefoną. Nereikėjo nei pasų, nei kitokių asmens dokumentų.

Tik nežinočiau, ką reiktų daryti, jei streikas, jei traukinys labai vėluoja ar reisas yra atšaukiamas. Bet vis kažkaip. Gi nebūtų taip, kad niekaip.

Kol sukiojuosi po stotį, užmatau ne tik vandalų suniokotus regioninius traukinius, bet ir labai gražia grafitti papuoštus.

Mano lankytose stotyse pilna prikabintų plakatų, agituojančių prieš traukinių niokojimą. Bet kas taip elgiasi, tam plakatai nė motais.

Taigi, atėję į Termini stotį, esame sąlyginai ramios: bilietais rūpintis nereikia. Dar namuose sutikrinau, kad mūsų Intercity IC551 važiuoja iki Reggio di Calabria. Neapolis – tik tarpinė stotelė. Informacinėje lentoje pasižiūrime kelio numerio. Stotyse informacijos stenduose yra sukabinti baltos spalvos tvarkaraščiai atvykimui ir geltonos – išvykimui. Susirandame, kad mūsų IC551 išvažiuos iš 11 kelio (Binario).

Noriu atkreipti dėmesį, kad tie tvarkaraščiai yra tik preliminarūs. Būtina sekti informaciją švieslentėje. Švieslentės taip pat yra skirtingos, vienos atvykimui, kitos – išvykimui. Jose rodomas reiso ir vežėjo numeris (pvz., IC551 mūsų atveju), išvykimo laikas, maršrutas (REGGIO CAL CLE mūsų atveju), binario (kelias) ir patikslintas laikas, jei būna pasikeitimų.

Mūsų traukinys atvažiuoja labai anksti, gal prieš 20 minučių (nes čia jo startinė stotelė). Švieslentėje rodomas kitas kelias nei tvarkaraštyje. taigi, einame į binario 12. Traukinys pažįstamas. Klausimas, bus 9 vagonas ar ne? Iš kur šis klausimas ir kodėl matytas traukinys? Ogi kai turiu daug laiko, tai prisifantazuoju nebūtų dalykų. Kažkuriame forume skaičiau, kad kažkam važiuojant šiuo reisu, nebuvo 9 vagono. Tai googlinau, skaičiavau vagonus. Norėjosi būti pasiruošusiai tokiems fintams.

Mūsų ETR 450 modelio traukinukas , išspaudžiantis iki 200 km/h greitį.

Bet viskas buvo labai gerai. Vagoną randame, vietą vagone – taip pat. Traukinys labai švarus, patogus, platus. Prieš kelionę sukau galvą, kur reiks padėti mantą. Nes esu skaičiusi, kad traukinyje yra atskiri stovai didesniam bagažui. Bet laikyti daiktus ne prie savęs man atrodė nesaugu. Mes viską sukišime po sėdynėmis ir prie savęs.

Italų, anglų ir dar keliomis kalbomis pasakoma informacija. Pajudėsime laiku. Širdyje didelis jaudulys ir džiugesys.

Tik išvažiavus prasideda liūtis. Už lango – pilkuma. Praeina konduktorius, sutikrina mūsų bilietuke esantį numerį su savo aparačiuku – viskas ok. Dabar jau tikrai ramios. Pasidedu arčiau lapelį su stotelių pavadinimais iki Neapolio.

Kalbamės, stebime vaizdus pro langą. Įdomiai įrengti šiltnamiai dešinėje, aukšti kalnai kairėje, vėliau pasirodanti jūra. Traukinys rieda ramiai, tyliai, keleivių nedaug.

Vaizdai pro langą.

Be Neapolio traukinys porai minučių stoja dar 3 stotelėse. Jų pavadinimai pranešami per garsiakalbį.

Iki Neapolio atvykstame laiku. Bet dar 10 minučių stovime ant bėgių, kol įleidžia į stotį. Taigi, sumoje-vėluojame 10 minučių.

Neapolio Centrinė traukinių stotis iš pirmo žvilgsnio nieko nesiskiria nuo Romos Termini. Čia tvarkinga, švaru, viskas sužymėta ir aišku bei visai nebaisu.

Dabar mūsų laukia kelias į Sorrento. Prieš kelionę susiradau info, kad į Sorrento veža vietinis pakrantės traukinukas Circumvesuviana. Žinau, kad Circumvesuviana stotis bus po žeme. Žinau, kad kai kas išeina į lauką ir perėję Piazza Garibaldi, leidžiasi į stotį. Mes sekame nuorodas ir ženkliukus pačioje Centrale stotyje. Eskalatoriumi leidžiamės žemyn, einame netrumpai, bet ateiname iki Piazza Garibaldi stoties.

Kasoje perkame du bilietus po 4,10 eur. Praeiname vartelius ir – viskas, mes jau kitos stoties viduje. 

Napoli Centrale stotis ir Napoli Garibaldi skiriasi kaip diena ir naktis. Tik praėjus vartelius, yra rodyklės, kuris kelias į Sorrento ir kitur. Bet švieslenčių nematome. Iš patirties su traukinių keliu Termini stotyje įsitikinusi, kad išvykimo keliai gali skirtis. Einame apžiūrėti kitų kelių. Viena mergina, pamačiusi, kad blaškomės, angliškai klausia, ar gali padėti? Klausiame, kuris kelias į Sorrento. Parodo į tą, kuris ir nuorodoje nupieštas: 3. Padėkojame. Eskalatorius tik aukštyn kelia, tempiame lagaminus laiptais.

Platformoje beveik nėra žmonių. Traukinys bus ką tik pravažiavęs. Važiuoja į Sorrento jis kas pusvalandį.

Su drauge prisiskaitę apie Neapolio ir jo stoties pavojus, iš rankų nepaleidžiame lagaminų. Galiausiai prisimenu, kad Italijoje reikia pažymėti bilietą prieš lipant į traukinį. Žymėjimo aparatų Garibaldi stotyje nemačiau nei viršuje, nei apačioje. Einu klausti tos pačios paslaugiosios mergaitės, ji patvirtina, kad taip jie jau pažymėti. Laukiame. Čia visai nebaisu. Tik stotis tamsi ir šiukšlina. Publika įvairi. Niekas neslepia rankinių po megztiniais, taip, kaip mes. Vis atsipūtę, šypsosi, garsiai klega ir net rėkauja.

Ateina prekių pardavėjai ar išmaldos prašytojai. Perone žmonių daugėja. Pagal mano iš namų atsispausdintą grafiką traukinys turėtų būti už 10 minučių.

Staiga per garsiakalbį kažką praneša. Suprantu, kad ta informacija apie Sorrento traukinį. Ir suprantu, kad žinia nėra gera, bet gal ir nebloga. Nes minios emocija iš pradžių būna UUUUUUUU. Po to sekundė pauzės ir yahhoooo . Girdžiu, kad netoliese moteris angliškai sako apie informaciją kitiems anglakalbiams keleiviams. Prieinu ir atsiprašiusi paprašau, kad pakartotų. Taigi, ką tik sakė, kad kitas traukinys po pusvalandžio.

Stovim. Perone minia vis didėja.

Švieslentėje prie 3 kelio atsiranda užrašas Sarno Ott. Sarno – kas tai? Bandau kalbinti netoli stovinčius jaunus žmones. Galiausiai vaikinukas, stovintis už mūsų, labai aiškiai ir išsamiai paaiškina, kad mūsų traukinys bus tuo ir tuo laiku. O pirma atvažiuos traukinys į Sarno. Po Sarno už tam tikro laiko atvažiuos mūsiškis.

Taigi, laukiam. Minia vis didėja. Darosi be proto karšta. Be to laikau kokių 12 kg kuprinę ant savęs. Nenorėjome į sugadintą lagaminą dėti sunkiai ir daug, tai didžiąją dalį susimetėme į rankinius. Laimei, kuprinės diržus labai gerai nusistačiau, tai svoriu beveik nesijaučia. Nusiimsiu, paskui neužsidėsiu.

Pravažiuoja traukinys į Sarno, nedaug lieka iki mūsiškio. Kiek palaukus, vėl garsiakalbis ir ta pati publikos reakcija.  Iškart sukuosi į paslaugųjį vaikiną. Jis atsako, kad traukinys vėluos 10 minučių. O realiai atvažiuoja tai dar po 20.

Pagaliau atpuškuoja. Napoli Garibaldi jo kelyje nėra paskutinė stotelė, tad traukinys atvyksta jau pilnas. Su drauge greit apsikeičiame informacija, kad galutinė stotelė bus Sorrento. Ir jei įliptume į skirtingus vagonus ar kažkuri neįliptume visai, laukime viena kitos Sorrento stotyje.

Bet kažkaip įsibrauname. Didžiulė mina įneša į tambūrą. Prie jo sienos pastatau lagaminą, ant jo dedame draugės tašę, o aš kuprine atsiremiu į žemiau esančius daiktus ir tambūro sieną. Laikytis nėra už ko. Tik kad remiuosi į sieną ir spiriuosi kojomis. Savimi ir didele manta tambūro kampe užspaudžiu mažytę moterytę.

Pradedame važiuoti. Traukinys stoja kas penkias minutes. Žmonių ne mažėja, o daugėja. Nėra kuo kvėpuoti, nėra kur laikytis. Bet visi linksmi, klegantys, besišypsantys ir bendraujantys. Tik mano užspausta moterytė nepatenkinta man vis kažką burba. Bet aš atsakau jai, kad non capito. Tada ji pasiburba su kokiu dešimtmečiu sūnumi, stovinčiu priešais ją. Nusprendžia, kad su „americano“ susikalbėti nepavyks, vis pastumia – patiesina mane su mano manta.

Po gero pusvalandžio tambūras pradeda laisvėti. Mano užspaustoji moteris rodo, kad eičiau į vagoną. Ten vietos daugiau. Bet ne taip lengva su manta. Be to tambūre atsiremiu į daiktus ir sieną – lengviau stovėti. Bet nueinu. Dar po kiek stotelių ir atsisėdame. Stebimės vaizdais, nors daug kelio važiuojama tuneliu. Traukinyje daug triukšmo nuo žmonių rėkavimų, kas man dar neįprasta. Nors ir netrukdo.

Traukinys iš Neapolio į Sorrento paprastai važiuoja kiek virš valandos. O mes dundame jau virš pusantros.

Galiausiai didžiulė minia pasipila iš dvigubo traukinio.

Išėję į stotį, dar apsižiūrime, kas kur ir kaip yra.

Kita užduotis – susirasti viešbutį. Va šito viešbutyje Romoje sėdėdama prie kompiuterio ir nepatyrinėjau...

Kažkada seniau namuose vaikščiojau po žemėlapį su google žmogiuku, bet informacijos ruošiantis buvo tiek daug, kad atmintyje viskas susipynė, kur ten sukau su tuo žmogiuku.

Draugę palieku su manta stotyje, o pati leidžiuosi į apačią žiūrėti gatvių.

Vos įsukant į didesnę gatvę pamatau besišnekučiuojančius du senukus. Galvoju, jie tai jau tikrai nepatars. Bet ausis pasigavo pažįstamą žodį. Klausau klausau, o jie lietuviškai šnekasi.

Prieinu, pasisveikinu, užkalbinu. Iš išvaizdos virš 70 metų senukai, keliaujantys savarankiškai. Jaučiu begalinę pagarbą tokiems žmonėms.  Jie man paaiškina, kad stovime pagrindinėje gatvėje vedančioje į Tasso aikštę. Palinkime vieni kitiems sėkmės ir nė nenumanydami, kad dar kada susitiksime, išsiskiriame.

(Šioje vietoje noriu nušokti į šalį  ir pridurti, kad šios kelionės įspūdžius į savo tinklaraštį perkeliu po jos praėjus keliems metams. Todėl pasidalinsiu nuoroda apie minėtus garbaus amžiaus senukus, tiksliau vieną iš jų. Galbūt bus įdomu paskaityti.)

Bet grįžkim į pasakojimą. Kai sužinau, kur esu, suprantu, kad reikia į kitą pusę eiti. Vėl grįžtu prie stoties ir lipu kita gatve į viršų. Dairausi, gal netyčia kur bus gatvės pavadinimas priklijuotas. Eina keliu vos judanti senutė (sekasi man čia su senukais), suprantu, kad klausia, ko ieškau. Prieinu, parodau adresą, kokio man reikia. Ji parodo į gatvę virš galvos ir dar pasako pavadinimą gatvės, kurioje stovime. Galvoju, kaip čia paklausti, kaip man iki ten nueiti? Rodau pirštu į save, tada pirštais imituoju einantį ir suku tarsi serpentinu. Ji puikiai supranta, ko aš noriu. Iš atsakymo suprantu, kad gatvė, kurioje esame, yra „lungo“ - ilga. Ir kad bus „scale“ - laiptai. Šito man ir reikėjo. Skuodžiu pirma žiūrėti, kur tie „scale“. Senutė kažką rėkia, iš jos balso tono suprantu, kad sako, jog palauk, aš nespėju taip greit. Susigėstu, palaukiu, ji palydi iki pat laiptelių sienoje, parodo, kad lipti aukštyn ir bus viešbutis. Padėkoju, atsisveikiname. Pilna teigiamų emocijų grįžtu pas draugę.

Traukiame ten, kur ką tik buvau. Pakylame laipteliais, čia sugrįžta mano prisiminimai, atpažįstu viešbutį ir tiesiu taikymu einame prie jo.

Į laiptinę įleidžia prieš mus įėję vyrai. Žinau, kad laiptinėje yra liftas. Beje, liftas yra mokamas – 10 centų. Pirmą kartą girdžiu tokį dalyką. Lipame laiptais. Ne iš taupumo, o kad nežinome, kuriame aukšte mūsų viešbutis. Einame kol prieiname ant durų lentelę „Les Chic“.

Skambučio nėra, beldžiu, klibinu rankeną. Atidaro duris, pasisveikiname su administratore, laukia mūsų. Į viešbutį atvykstame beveik dviem valandom vėliau nei planuota.

Viešbutį Les Chic di Sorrento rezervavau likus mėnesiui iki kelionės. Iš ankščiau turėjau užsirezervavusi viešbutį prie pat Tasso aikštės. Susidomėjau Les Chic, nes perskaičiau tik gerus atsiliepimus ir mačiau viešbučio personalo bendravimą su klientais – po komentarais buvo viešbučio personalo padėkos.

Į viešbučio numerį įėjo kambarys, vonia/tualetas ir virtuvėlė su indais. Dar buvo galima rinktis kambarį su vaizdu į Neapolio įlanką ir Vezuvijų. Antras dalykas - jei būtume gyvenę viešbutyje prie Tasso, pusryčiauti būtų reikėję eiti į kitą vietą. O čia viskas vietoje. Trečias dalykas – hostelbookers.com siūlė už labai gerą kainą – 300 eur 6 naktims dviems žmonėms. (Booking.com tuo tarpu už tą patį prašė 60 eur brangiau). Tai buvo pati mažiausia kaina, ką teko matyti padoresniame viešbutyje tokiam laikotarpiui. (Viešbutis Tasso aikštėje mums būtų atsiėjęs 360 eur.)

Už tą pačią kainą – 300 eur buvo galima pirkti ir iš pačio viešbučio. Bet nusprendėme užsakyti per hostelbookers. Hostelbookers.com iš anksto nuskaito 10 proc. avansą, kuris atšaukus viešbutį yra negrąžinamas. Mums lieka mokėti 270 eur. Užsakiusi dar parašau viešbučiui pasitikslinti, ar viskas ok. Tikrai ok. Taigi, taip ir atsidūrėme čia.

Tad atvykę administratorei sumokame likusius 270 eur. Ji aprodo kambarį. Duoda nemokamą Sorrento žemėlapį.

Sutariame, kad paliks pusryčius kambaryje, nes mes kiekvieną ryta anksti keliausime, o pusryčiai čia tik nuo 8 val.

Būstas nėra prabangus, bet čia švaru, jauku ir tvarkinga. Beje, kambariai buvo tvarkomi kiekvieną dieną. Kasdien keičiami rankšluosčiai. Ir ne tai, kad išnešamos šiukšlės, bet ir drabužiai sulankstomi, daiktai sudedami dailiau.

Personalas labai bendraujantis. Aš kalbos nemoku. O mokant tai tikrai smagu būtų pabendrauti. Visada paklausia, kur buvote, kur keliausite. Grafikus, tvarkaraščius siūlo. Žodžiu, tikrai rekomenduoju viešbutį.

Pamiršau pasakyti, kad šalia viešbučio kainos sumokame ir miesto mokestį, berods 1 eur žmogui už naktį. Kol kas nepavyksta jo išvengti.

 Kambarys.

Viešbutis iš gatvės. Paprasčiausiai - keli butai daugiabučiame pastate.

Labai erdvios ir švarios laiptinės. Naujos statybos namas.

Įsikuriame, nusimaudome, užvalgome ir tik vakarop išeiname apžiūrėti Sorrento.

Dar vienas didelis darbas, ką šiandien turime padaryti, tai nusipirkti bilietus rytdienai. Užeiname į stotį paklausti, nuo kelių dirba spaudos kioskas, kuriame galima įsigyti bilietėlių. Nuo 7 val. Mano grandioziniuose planuose numatyti ankstyvi išvykimai į pažinimus. Vadinasi, bilietą turime pirkti iš vakaro.

Kokį pirkti? 

Keliaujant šiuo Campania regiono krašteliu, yra įvairių variacijų. Galima pirkti vienkartinį, galima dienos bilietą, galima trijų. Yra tam tikrai vietovei, pvz., Neapolio apylinkėms. Yra Vezuvijaus. Yra pakrantės – Costiera. Yra kelių dienų bilietų su objektų lankymu. Yra tik objektų lankymui, be transporto.

Pagal mano namuose išanalizuotą situaciją, mums palankiausia yra pirkti arba unicocampania.it 3 dienų bilietą, kainuojantį 20 eur arba 3 dienų Artecard, kainuojančią 32 eur, leidžiančią važiuoti ne tik visu „valdišku“ transportu, bet ir nemokamai aplankyti 2 objektus (pagal jų pateiktą sąrašą) bei trečiam objektui gauti 50 proc. nuolaidą.

Kelionės programą buvau suplanavusi pagal šių bilietų galiojimo laiką. Nors vertinant dabar, po kelionės, kaip susiklostė aplinkybės, programa galėjo būti dar kitokia.

Kelionės planas Kampanijos pakrantėje buvo toks:
10.08 antradienis – Sorrento.
10.09 trečiadienis – Vezuvijus, Pompėja.
10.10 ketvirtadienis – Sentiero degli dei.
10.11 penktadienis – Ravelo, Amalfi.
10.12 šeštadienis – Capri.
10.13 sekmadienis - poilsis prie jūros arba?..
10.14 pirmadienis – Neapolis - Roma.

Nusprendžiame vis tik pirkti Artecard. Nes planuojame eiti į Pompėją, į kurią bilietas kainuoja 11 eur. Tai praktiškai bent jau tas ant to išeina. O jei dar pavyktų į Vezuvijų nemokamai patekti, tai išvis būtų super.  Vezuvijaus bilietas neįeina į Artecard programą. Bet skaičiau internete, kad yra tekę žmonėms į Vezuvijų patekti su Artecard nemokamai.

Taigi, einame į spaudos kioską, prašome mergaitės, kad paaiškintų, kaip veikia ta Artecard, kai mums važiuoti tik rytoj. Sutariam, kad namuose pačios užsirašysime datą ir valandas, nuo kada galioja mūsų bilietas. Sumokame po 32 eurus. Gauname po storą ir sunkią knygą. Joje glausta informacija apie Artecard programas. Informacija apie lankomus objektus. Yra geras Neapolio žemėlapis. Knygutė tikrai super. Bet deja, prieš važiuodamos išmetėme, nes nebeturėjome laisvo svorio.

Patraukiame pažindintis su Sorrento kurortu.

Dar pridursiu, kad keliaujant po Kampaniją, vadovavausi Rough-Guide-Naples-Amalfi-Coast
 bei Cicerone gidu.

Cicerone gidu likau patenkinta. O RG nusivyliau kiek. Kai praeitą kartą turėjau RG po Italijos ežerus, buvo tikrai labai naudinga knyga. O dabartinis gidas labiau į Neapolį orientuotas.

Taigi, išėjome pasidairyti po naująją gyvenamąją vietą. Sorrento ir jo pagrindinė aikštė Tasso.

Trumpai apie Sorrentą: kurortas, išsidėstęs ant stačių uolų tarpeklio, įsirėžiančio į miestą. Miestas turi keletą savo istorinių paminklų, legendas ir pasakas apie Undines. Garsus savo citrinų ir apelsinų giraitėmis. Todėl citrinos vaisius yra vaizduojamas ant daugelio suvenyrų, namų dekoracijų ir pan.

Šioje vietovėje kažkada gyveno etruskai, miestui išplanavimą davę graikai, romanai.
Vietovė yra priklausiusi Bizantijos imperijai. Buvo užpulta lombardų, užkariauta normandų. 18 a. pradžioje kultūrinis, socialinis, ekonominis gyvenimas ima atsigauti ir suklesti. Vietovė tampa paklausi atostogų ir poilsio vieta. Čia ilsėdavosi Byron, Keats, Scott, Dickens, Goethe, Wagner, Ibsen and Nietzsche.
Sorentiečiai turi savo globėją – Sain Antonio. Sain Antonio Bazilikoje – skirta kripta. Su maldomis, padarytais stebuklais, prašymais.

Malonu paklaidžioti senomis nedideliais kvadratais išsidėsčiusiomis senamiesčio gatvelėmis. Dauguma jų skirta tik pėstiesiems. Čia – daugybė parduotuvių ir parduotuvėlių, orientuotų į pirkėją turistą.

Sorrento katedra.

Vaikštome miesto gatvėmis. 

Sorrentas, kokį mes jį pamatome, žinoma, kad visiškai skiriasi nuo Romos. Bet mums jis visai patinka.

Einame bet kur be jokio plano. Tikslas - surasti prekybos centrą. Surandame netoli namų, pagrindinėje gatvėje Corso Italija. Pažiūrime, iki kelintos dirba ir leidžiamės į klajones tolyn.

Iš pradžių einame Corso Italija gatve. Bet nusibosta šalimais zvimbiančios transporto priemonės, sukame į pėsčiųjų zoną. Pataikome į ištisas suvenyrų ir kavinių gatveles.

Via S. Cesario gatvėje.

Apžiūrime, kiek kainuoja vaisiai, kiek suvenyrai.

Suvenyrai kaip sakiau, viskas su citrina: muilai, indai ir pan. Daug džiovintų pipirų, prieskonių, aišku, citrininiai alkoholiniai gėrimai - Limoncello. Vietovei taip pat būdinga keramika: lekštutės, kitokie indai. Aišku, magnetukai.

Prieiname Sant Antoniaus aikštę.

Joje - Sorrento globėjui skirta bažnyčia. Viduryje aikštės - skulptūros. Labai šiuolaikinės.

Galiausiai visai atsitiktinai pataikome prie apžvalgos aikštelės, į kurią paskui ateidavome kiekvieną vakarą. Iš aištelės matosi fantastiškas vaizdas į Neapolio įlanką. Statūs Sorrento iškišulio krantai, uostų, miestelių žiburiai, kitoje pusėje - visu gražumu - snaudžiantis Vezuvijus ir Neapolio miesto ir priemiesčių žiburių jūra. Tą vakarą buvo vienas iš retų atvejų, kuomet matėme visą Vezuvijų. Kitus kartus, tiek vakarais, tiek dienos metu jo viršūnę slėpdavo debesys.

Fotoaparato baterija čia ir nusėda, todėl teparodysiu tik vieną nuotrauką.

Mes dar ilgai klaidžiojame gatvėmis. Vakare nueiname į prekybos centrą, grįžtame namo. Aišku skalbimasis, tolimesnis daiktų išsidėjimas. Vakarienei ragaujame labai skanias alyvuoges, nupirktus skanius citrusinius vaisius. Skanaujame Limoncello.

Vėlai vakare ima lyti. Mūsų skalbiniai, aišku, kabo lauke ant virvių po langu, kaip pas tikras itales. Na, taip jau ir bus.

Pasakojimo tęsinį rasite čia.