Šiaurinė Portugalija: Portas ir Peso da Regua.

Vakar lankėmės Bragoje.

2018-06-09. Šeštadienis. Portas – Peso da Regua.

Kaip ir rašiau pasakojimo apie šiaurinę Portugaliją pirmoje dalyje, mano svajonė buvo pamatyti ne tik Portą, bet ir vynuogynus. Šiandien keisime gyvenamąją vietą ir 4 naktims kelsimės į vynuogynais garsiame Deuro slėnyje esantį Peso da Régua arba tiesiog – Regua miestą.

Nors kiti keliautojai rekomendavo apsistoti Deuro slėnio perlu vadinamame Pinhao miestelyje, aš pasirinkau Peso da Regua. Mano pasirinkimą nulėmė patogios susisiekimo visuomeniniu transportu galimybės. Jei Pinhao pasiekiamas tik traukiniu ir galbūt laivu, tai pro Peso da Regua važiuoja ir autobusai. Kaip vėliau įsitikinau, pasirinkdama gyvenamąja vieta Regua miestą nusprendžiau labai teisingai.

Dėliodama kelionės maršrutą, iš Porto į Regua ketinau išvykti devintą valandą ryte ir nuvažiavusi iškart pasileisti į vynuogynus. Tačiau orų prognozės po pietų rodo smarkų lietų, todėl nutariame keisti kelionės planus ir iš ryto pasimėgauti giedru oro Porte, o į Regua važiuoti po pietų.

Iš mūsų Mirandesa Guesthouse viešbučio išsiregistruoti reikia iki 12 valandos. Papusryčiavę kambaryje paliekame sukrautą mantą, o pačios išeiname pasivaikščioti.

Patraukiame į Porto miesto širdį – plačią ir judrią prabangiais įvairių stilių pastatais apjuostą Avenida dos Aliados.
Pakeliui apžiūrime 18 amžiuje baroko stiliumi pastatytą klasikinėmis keramikos plytelėmis – azulėjomis dekoruotą Igreja Paroquial de Santo Ildefonso bažnyčią.

Paskui sukame link pirmąją kelionės Porte dieną matytos Kunigų - Clerigos bažnyčios.

Nenorime eiti tomis pačiomis gatvėmis, tad nuo Kunigų bažnyčios siaura gatve leidžiamės žemyn link Deuro upės ir Barredo laiptais nulipame į paupį.

Kažkur ant grindinio pastebiu ženklą. Neatmetu minties kada nors žygiuoti portugališkuoju Santjago keliu.

Pavaikštome Deuro upės pakrante Ribeiros kvartale. Saulėtą dieną paupys ir į šlaitą lipantys senieji Porto rajonai atrodo visiškai kitaip. Paskui vėl kopiame aukštyn. Šįkart mūsų kelias ves mums dar nepažįstamais escadas dos Guindais laiptais.

Į statų Deuro upės šlaitą galima pakilti ir Funicular dos Guindais funikulieriumi, tačiau mes norime pasivaikščioti.

Tik paminėsiu, kad Batalha ir Ribeira kvartalus jungiantis funikulierius pastatytas 1891 metais, tačiau ilgą laiką buvo neveikiantis. Rekonstruotas ir prikeltas naujam gyvenimui funikulierius buvo gana neseniai.

Escadas dos Guindais laiptai yra labai vaizdingi, tik mums tenka atsisukti atgal. Kylame pro spalvingus namus, o kažkur pasimato karaliaus Luišo I tiltas.

Kelias aukštyn nelengvas, nes nuo daugybės laiptelių jau pakirto kojas, tačiau susižavėjimo šūksniai netyla.

Dar kiek ir akių dėmesio pradeda nebepasidalinti priekyje matoma Muralha Ferdinando tvirtovė bei už nugaros likęs tiltas.

Beveik užlipome.

Escadas dos Guindais laiptai atveda į Praça da Batalha aikštę. Pakilę į viršų galime iš arčiau apžiūrėti Ferdinando tvirtovės sienas.

Muralha Ferdinanda – karaliaus D. Ferdinando valdymo laikais siena buvo pastatyta turint tikslą praplėsti viduramžių miesto ribas. Jos statybos buvo finansuotos iš prekybos vynu surinktų mokesčių.

Miesto siena turėjo bokštus ir tvirtovę. Iki šių dienų yra išlikę dvi sienos dalys. Pirmoji, vadinama Trecho dos Guindais, yra šalia Rua Arnaldo Gama gatvės, o kita, Trecho do Caminho Novo, yra šalia Escadas do Caminho Novo. Šis lankytinas punktas įtrauktas į miesto vyno kelią, kuriuo einant pažinti vietovę siūlo Porto turizmo gidai.

Mes į Ferdinando tvirtovę bandėme patekti antrąją kelionės Porte dieną, tačiau nesėkmingai, nes tvirtovė yra remontuojama.

Iki išsiregistravimo iš viešbučio dar yra šiek tiek laiko, tačiau jau ne tiek, kad galėtume nueiti toli. Pažiūrėjusi į žemėlapį sugalvoju į viešbutį grįžti mūsų dar neita Rua Generar Souse Diaz gatve. Ten ir patraukiame.

Ech, kur mes buvome anksčiau, nes vaizdai nuo šios gatvės yra dieviški. Tik kol kas tenka dairytis atgal.

Kažkur gatvė daro posūkį, už kurio mūsų akis jau džiugina bent keli tiltai.

Saulėtą dieną upėje vyksta didelis judėjimas. Maži ir didesni laiveliai plukdo turistus.

Paskui mūsų kelias suka nuo upės. Gana greitai pasiekiame viešbutį, belieka tik išsiregistruoti. Padėkojame viešbučio darbuotojai ir išeiname į Campanha traukinių stotį.

Traukinių grafikus galima rasti čia: https://www.cp.pt/passageiros/en Ieškant Peso da Regua pavadinimo, užtenka įvesti Regua.

Iš Campanha traukinių stoties traukinys į Regua išvažiuos tik ketvirtis po pirmos, bet ilgai laukti neteks. Mat su manta kelionė iki stoties trunka kiek ilgiau, o prie bilietų kasų laukia milžiniška eilė. Šįkart važiuosime IR – InterRegional (greitesniu) traukiniu, todėl bilietus pirksime prie 1-6 langelių. Mūsų turimos elektroninės CP kortelės jau nebetinka.

Mūsų laimei dirba daug kasų ir prieiname gal per 10-15 minučių. Bilietas kainuoja be kelių centų 10 eurų. Traukinio kryptis - Picinho. Portą ir Peso da Regua skiria beveik 100 kilometrų.

Traukinys važiuos iš 12 platformos, kuri yra metro pusėje, tad į požeminę perėją leistis nereikia.

Traukinys išvyksta laiku. Man labai patiko, kad palaukė atbėgančių keleivių.

Traukinys jau pažįstamas nuo nenusisekusios kelionės į Gimarainsą, tik šįkart mūsų traukinio kontrolierius nebeišlaipina. Šiame traukinyje nepranešinėjami stotelių pavadinimai, tačiau vagonuose kabo maršruto schema ir galima pasižiūrėti.

Atsižvelgdamos į keliautojų patarimus, sėdame į tą vagono pusę, kurioje turėtų matytis Deuro upė. Tačiau neradus toje vagono pusėje laisvos vietos, nusiminti tikrai neverta. Mat traukinys prie Deuro upės privažiuoja gana ne greit. Ir pradžių jis puškuoja pro neįdomius miestus ir miestelius, paskui išsiveržia į kaimišką vietovę ir rieda vaizdingo slėnio šlaitu.
Deja, slėnio grožis matosi kitoje vagono pusėje, o mes grožimės tik iš tolo.

Galiausiai išriedame į Deuro pakrantę. Dangus apniukęs, o netrukus jis visiškai sutemsta ir prasideda stipri liūtis. Kraštovaizdis būtų gražus, tačiau kol kas žiūrime į pilką panoramą. Jokio grožio ir džiaugsmo nesijaučia. Netgi ima nusivylimas, jog ką reiks daryti, jei visas mūsų viešnagės Regua dienas lis lietus, o mes negalėsime žygiuoti po kalnus.

Traukinys iš Porto iki kito mūsų nakvynės taško Peso de Regua važiuoja dvi valandas. Kaip atsidaro traukinio vagono durys, jau žinome nuo anądien buvusio nesėkmingo važiavimo į Gimarainsą. Tačiau Regua išlipa didelis būrys keleivių, tad durų pačioms atidaryti neprireikia.

Išėję iš stoties pastato patraukiame ieškoti Imperio hotel viešbučio http://www.booking.com/Share-K8LdVN . Jis yra čia pat, pavadinimas matosi nuo traukinių stoties prieigų, belieka tik gatvę pereiti.

4 naktys dviviečiame kambaryje iš viso kainuoja 162 eurus. Į viešbučio kainą yra įskaičiuoti pusryčiai.

Deja, viešbutyje lifto nėra, tačiau mums nėra labai svarbu, nes kambarys bus antrame aukšte. Kambarys tvarkingas ir švarus.

Mūsų aukšte yra ir kavinė, į kurią kas rytą eisime pusryčiauti.

Užsiregistruojame, susimokame ir einame pasižvalgyti po miestą.

Turime du tikslus: rasti parduotuvę, kurioje galėtume nusipirkti žygio lazdas (mat šįkart skrendame tik su rankiniu bagažu ir jų iš namų nesivežame) ir rasti maisto prekių parduotuvę.

Keista, bet būtent Portugalijoje mums beveik neteko matyti prekybos centrų. Yra bandelinės, vyno, mėsos parduotuvės, daržovės, bet prekybos centrų - ne.

Netoli naujųjų namų randame į mūsiškę „Jysk“ panašią parduotuvę. Užeiname pasižiūrėti, gal rasime žygio lazdų. Žygio lazdų neturi. Galvojame, kuo jas pakeisti. Randame šepečių kotų. Jau beveik buvome pasišovę juos pirkti, bet netikėtai pamatome senukų lazdelių. Pasimatuojame, pasvarstome, kas geriau: lazdelė ar šepečio kotas. Vis tik nusprendžiame pirkti lazdeles.

Vienas klausimas išspręstas. Laikas ieškoti maisto prekių parduotuvės. Deja, parduotuvės, kurią rekomendavo viešbučio darbuotojas, nerandame. Programa maps.me sako, kad gretimame Godim miestelyje turėtų būti Lidl'as. Patraukiame jo ieškoti.

Pakeliui pasižiūrime į Deuro muziejų.

Deuro muziejus - Museu do Douro įkurtas 2008 metais. Moderniame muziejuje galima susipažinti su slėnio istorija, vystymosi peripetijomis, vyno gamyba bei prekyba. Visa tai pademonstruojama šiuolaikinėmis multimedijomis.

Įdomu, kad muziejus įsikūręs Real Companhia Velha portveino kompanijai priklausiusiame 18 amžiaus dvare. Pastatas buvo atnaujintas. Turistai yra viliojami ne tik muziejaus ekspozicija, bet ir jame įsikūrusia kavine, kurioje galima pailsėti besigrožint Deuro slėniu.

Deja, mes muziejui laiko per visą viešnagę taip ir neradome.

Pakeliui susipažįstame su Peso da Regua miestu.

Jau minėjau, kad UNESCO saugomame Deuro upės slėnyje įsikūręs Peso da Régua dažnai vadinamas tiesiog Regua. Gyvenvietė dabartinėje Peso da Régua teritorijoje buvo įkurta Romėnų veržimosi į šiuos kraštus laikotarpiu. Nėra vieningos nuomonės, iš kur atsirado miesto pavadinimas. Daugiausiai yra manančių, kad dabartiniame Regua centre Romos imperijos laikais buvo įsikūrusi Vila Reggula gyvenvietė, nuo kurios pavadinimo ir kilo miesto vardas. Kiti teigia, kad pavadinimą davė Deuro upe plaukioję laivai, vadinami récua. Treti miesto pavadinimą kildina nuo žodžio reguengo, reiškiančio vienuolynui priklausančias žemes. Dar viena nuomone, miesto pavadinimas atsirado nuo žodžio regra, reiškiančio teisę į perleistas žemes. Mat 11 amžiuje vyko teisių į žemes perleidimas.

Nepaisant ankstyvo gyvenvietės paminėjimo, Peso da Regua augimas prasidėjo tik 1759 metais. 1837 metais Regua gavo miestelio (vila) teises, kuriam priklausė Godim regionas ir keli aplinkiniai kaimai. Regua, kaip miestas, gyvavimo piką pasiekė gavęs aukštą vyno kokybės įvertinimą. Apylinkėse buvo įkurta stambi vyno gamybos kompanija “Real Companhia Geral da Agricultura das Vinhas do Alto Douro” bei padidėjo vyno eksportas. Iš Deuro pakrantėje įsitaisiusio miesto į Porto apulinkėse esantį Vila Nova de Gaia nesustojamai buvo plukdomos statinės su vynu. Taip Regua praturtėjo, išaugo ir tapo regiono centru, o 19 amžiuje prie miesto buvo prijungti keli kaimai. 1985 metais Regua buvo suteiktas miesto statusas. 1988 metais Regua buvo paskelbta Vyno sostine.

Tarp Regua ir Godim miestų ribos, galima sakyti, nėra. Paprastai nepastebėsi, kur vienas baigiasi, o kitas prasideda. Kulniuojame apie du kilometrus. Galiausiai randame nemažą Lidl parduotuvę, kurioje sėkmingai apsiperkame.

Parnešę į viešbutį pirkinius, patraukiame ieškoti vakarienės. Ją randame nedidelėje kavinėje gatvėje, einančioje palei Deuro upę.

Kavinė visiškai tuščia. Meniu nėra gausus, daugumos patiekalų jau nebeturi. Užsisakome "heko". Gauname tešloje keptą jūros lydekos filė su ryžiais ir bulvėmis. Paprasta, bet skanu. Toks naminis maistas.

Po vakarienės sukame į traukinių stotį pasižiūrėti rytdienos tvarkaraščio.
Pakeliui pasidairome į šalia traukinių stoties ir mūsų viešbučio esančią bažnyčią.

Iš Regua traukinių stoties galima išbandyti įdomią atrakciją – 250 vietų turintį istorinį garo traukinį. Traukinys kursuoja nuo birželio iki spalio.

Senovinius vagonus traukia 1925 metais gamintas Henschel & Son lokomotyvas. Traukinio maršrutas tęsiasi iki už 50 kilometrų esančio Tua miesto. Kelionė pirmyn atgal trunka tris valandas. Trumpam sustojama Pinhão kaime. Atrakcija nėra pigi, tačiau galbūt visai smagu pralėkti Deuro upės pakrante.
Išduosiu paslaptį, kad važiuojant paprastu traukiniu saulėtą dieną pro langą vaizdai taip pat būna labai gražūs, todėl išlaidauti tikrai nebūtina. 

Mes turime kitų planų, tad susitikrinę tvarkaraščius, pasukame prie Deuro upės.
Pėsčiųjų ir dviračių takas paupiu tęsiasi iki pat Godim.

Dangus apniukęs ir lynoja lietus. Kad ir kaip nusibodo lietus, einame susipažinti su nauja gyvenamąja vieta - Peso da Regua. Miestas man patinka.

Pėsčiųjų taką pagyvina instaliacija.

Pakrantės takas žavus net lietui lyjant.

Pilkame danguje pasirodo properšos. Žvalgomės po krantinę ir Regua uostą - Cais do Peso da Regua. Čia vaikšto daugiau žmonių, o upėje švartuojasi laivai.

Paupyje vyko šunų mylėtojų susibėgimas, į kurį, panašu, kad pavėlavome. Pasidairome į keturkojus. Į dvikojus - taip pat.

Regua uoste yra sustoję net keli dideli kruiziniai laivai. Ruošiantis kelionei teko matyti kvietimų vykti į kelių dienų kruizą Deuro upe. Laivai atrodo įspūdingai.

Už uosto palei Deuro upę vedantis pėsčiųjų takas ištuštėja, sutinkame tik vieną kitą bevaikštantį. O retkarčiais dviračiu kas nors prašvilpia.

Lipame ant į upę iššokusios apžvalgos aikštelės. Regua iš čia atrodo panaši į šiuolaikinį miestą.

Šiuo metu mūsų pasivaikščiojimas idealiai atitinka vidinę būseną: tyla, ramybė ir romantika.

Pėsčiųjų takas baigiasi, o grįžti atgal dar nesinori. Nusprendžiame sukti į Godim ir kiek palipti į kalną.

Pro Godim - Regua eina vyno kelias.

Planuodama kelionę ketinau į Regua atvykti anksti ir pirmą dieną pro vynuogynus lipti į kalną iki Miradouro de Santo António apžvalgos aikštelės, esančios 420 metrų aukštyje. Tačiau lietus šioje kelionėje negailestingai keičia mūsų planus.

Siauromis gatvėmis lipame aukštyn į statoką šlaitą, vedantį link mano minėtos apžvalgos aikštelės. Jei nepavyko šiandien jos aplankyti, tai nors trumpai pasivaikščiosime.

Toliau nuo Deuro upės esančios gatvės yra užneštos žemėmis arba pažliugę nuo lietaus. Viena neišvaizdi gatvelė pralinksmina: kai kelio ženklai sunervina, juos galima sumesti į gatvės purvą.

Pasiekiame traukinio bėgius. Pro čia ir mes važiavome iš Porto.

Pasirodo pirmieji vynuogynai. Eiti būtų tikrai įdomu. Juo labiau, miestelio pakraštyje atrandu tikrą perliuką.

Net nežinau, kas tai, bet ši vieta man patinka. Net gaila, kad vakarėja ir turime grįžti.

Einame atgal į paupį ir grįžtame į Regua.

Dairomės į apylinkes. Visą viešnagės laiką spėliojome, kas ten kitoje upės pusėje viduryje ant kalno: skulptūra ar kiparisas.

Grožimės sustojusiais ilgais kruiziniais laivais. Žinoma, laivai ne tie, kurie plaukia jūromis ir vandenynais. Tai – upių kruizai. Galima plaukti kelių dienų kruizu Deuro upe. O galima pasidaryti vienos dienos kruizą iš Porto, Regua, Pinhao ar Pocinho. Tačiau turint daugiau laiko, vis tik rekomenduoju apsistoti šiame žaviame Deuro slėnyje ir išbandyti visas įmanomas atrakcijas.

Mums bevaikštinėjant sutemsta. Rytdienai turime didelių planų, todėl anksti patraukiame ilsėtis.

Kitą dieną leisimės į žygį.

Šiaurinė Portugalija: Braga.

Vakar dieną leidome Gimarainse.

2018-06-08. Penktadienis. Braga

Šiai dienai buvo suplanuotas žygis vandenyno pakrante nuo Apulijos iki Espozendės, tačiau oro prognozės rodo nemažai lietaus. Lietingą vandenyną jau matėme, todėl nutariame keisti planus ir vykti į Bragos miestą.

Traukinys į Bragos miestą iš Porto Campanha traukinių stoties išvyksta tik 09:50, tad turime sočiai laiko ir į stotį einame neskubėdamos.

Kasoje perkame bilietus, kurie vienam žmogui kainuoja 3,20 Eur. Pardavėjas papildo mūsų elektronines CP korteles, kurias, prieš įlipdamos į traukinį, pažymime geltoname aparate.

Traukinys atvyksta laiku ir šiandien jau pažiūrime, ar tikrai lipame į mums reikalingą.

Traukinys pilnas. Kelionė iki Bragos truks gerą valandą.

Šiandien atkreipiau dėmesį, kad daug kas kontrolieriui rodo tik plikus bilietus, be CP kortelės, tad gal ji ir nebūtina, jei neperki bilietų iš savitarnos aparato.

Daug keleivių išlipo Nine stotelėje. Šioje stotelėje būtų tekę persėsti, jei būtume važiavę į Barcelos miestą, bet dėl vėlyvų viešbučio pusryčių mūsų planai pasikeitė ir Barcelos liks nelankytas.

Nine stotis nėra didelė, tik kokios 6 platformos. Persėsti tikrai būtų nesudėtinga.

Vienuoliktą valandą lipame Bragos traukinių stotyje. Bragos traukinių stotis nemaža ir moderni. Apsižiūrime, kur yra bilietų kasos, kur tualetai ir patraukiame į senamiestį.

Virš šimto tūkstančių gyventojų turintis Bragos miestas šiandien yra antras pagal dydį Šiauriniame Portugalijos regione ir trečias visoje šalyje, tačiau senamiestis yra nedidelis ir juo smagu pasivaikščioti.

Prieš daugiau nei 2 tūkstančius metų įkurta ir Romos imperijos įtakoje suklestėjusi vietovė vadinosi “Bracara Augusta”. Miestas stovėjo prie vieno iš svarbiausių Iberijos pusiasalyje esančio Romos imperijos kelio. Tokia patogi geografinė padėtis mietui leido plėstis ir netgi virsti tuometinės Galicijos provincijos centru.

Viduramžiais Bragos miesto gyvenimui didelę įtaką turėjo bažnyčia. Bažnyčios vadovai ne tik turėjo galią valdyti miestą, bet ir kūrė bendruomenes, statė maldos namus, kvietė piligrimus. Tuomet Braga stipriai konkuravo su Santiago de Compostela. Nuo senų laikų per Bragą ėjo vienas iš Santjago piligrimų kelių, todėl Braga iki šių dienų yra išlikusi svarbiu religijos bei piligrimų centru. Portugališkasis Santjago kelias eina būtent per šį miestą.

Amžiams bėgant ir Bragai suklestint, miesto veidas stipriai pasikeitė. Viduramžių miestas virto puošniu baroku miestu. Didžioji dalis bažnyčių buvo pastatytos 16 – 17 amžiuje.

Dabar Velykų laikotarpiu į Bragą suplūsta minios maldininkų švęsti – Šventosios savaitės - Semana Santa.

Braga taip pat gali pasidžiaugti ir jaunų žmonių skaičiumi, mat mieste veikia universitetai, mokyklos. 2012 metais Braga buvo tapusi Jaunimo sostine.

Kelionių gidai rekomenduoja 3 valandas skirti istoriniam Bragos miestui ir 2 valandas Bom Jesus kalvai. Mes turime visą dieną, tad būsime tiek, kiek norėsis.

Netoli vartų į senamiestį mus pasitinka jaukus parkas Jardim Palácio dos Biscainhos, o už jo vilioja 14 amžiuje pastatyta Arco Porta Nova – Naujieji vartai į senamiestį.

Vakarinėje miesto sienoje įrengti Arco Porta Nova vartai anais laikais kontroliavo keliautojų, norinčių patekti į miestą, srautus.

Įžengę į senamiestį, pasileidžiame Rua Dom Diogo de Sousa gatve. Gatvė skirta tik pėstiesiems ir joje matome daug kavinių, parduotuvių. Visą gatvę puošia ryškiaspalvių gėlių girliandos. Kitoje vietoje gėlės atrodytų kiču, bet čia jos kažkaip tinka ir tikrai papuošia gatvę.

Gatvė išveda prie galinės Bragos katedros Sė dalies.

11 amžiuje pradėta statyti Bragos katedra Sė yra viena seniausių visoje šalyje. Katedra buvo ne kartą rekonstruota ir kiekviena rekonstrukcija įnešė pertvarkos laikotarpiams būdingų architektūros požymių.

Lankantis rekomenduotina pamatyti ne tik katedrą, bet ir 18 amžiuje pastatytus vargonus. Katedros apatinėje dalyje galima pamatyti keletą įdomių koplyčių.

Greta katedros stovi 16 amžiui priklausanti Gailestingumo - Igreja da Misericórdia bažnyčia. Bažnyčia buvo pastatyta kaip katedros priestatas.

Kelionių giduose rašoma, kad prieš įžengiant į Gailestingumo bažnyčią, verta atkreipti dėmesį į įėjimą. Jis pristatomas kaip puikus renesanso epochos bei Koimbrų skulptūros mokyklos pavyzdys.

Į bažnyčios vidų mes neįeiname, tad patraukiame pro arką į Katedros kiemą, kuriame galima apžiūrėti šiokią tokią naudoti nebetinkamų pastatų dekoracijų ekspoziciją. Paskui sukame į lankytojų centrą, kuriame perkame 2 eurus kainuojantį bilietą, su kuriuo aplankysime koplyčias ir vargonų salę - Coro Alto. Manėme, kad ten galėsime pasivaikščioti savarankiškai, tačiau gauname angliškai kalbantį gidą. Jaunas vaikinas paprasta, bet man aiškiai suprantama anglų kalba papasakoja istoriją. Tai man labai patinka. Be mūsų ekskursijoje dalyvauja dar keturi lankytojai.

Pirmiausiai lipame į antrą aukštą ir apžiūrime Coro Alto.

18 amžiuje buvo nuspręsta pakeisti vargonų salės krėslus. Naujieji buvo pagaminti įmantrūs ir yra dviejų aukštų. Taip pat padarytas krėslas arkivyskupui. Viduryje salės stovi stovas giesmynams.

18 amžiuje sukurti dviem aukštais išdėstyti prabangūs vargonai už už technologinį išdėstymą yra vertinami visame Iberijos pusiasalyje.

Pasidairę po vargonų salę, leidžiamės žemyn į Capela do Reis koplyčią. Šią Mergelei Marijai skirtą gotikos stiliaus koplyčią 14 amžiuje įkūrė vyskupas Lourenço Vicente, tad jo palaikai ilsisi šioje koplyčioje. Bet mus labiau sudomina, kad čia ilsisi pirmojo Portugalijos karaliaus Alfonso Henriko tėvų grafų Henriko ir Terezos palaikai.

Paskui einame į Capela de S. Geraldo koplyčią. Vyskupas, kurio vardu ji pavadinta, 12 amžiuje šią koplyčią pasistatė kaip laidojimosi vietą. 18 amžiuje koplyčia buvo perstatyta. Joje sudomina prabangus altorius bei dekoruotomis plytelėmis, vaizduojančiomis vyskupo S. Geraldo vyskupavimą, padengtos sienos.

Iš S. Geraldo koplyčios įeiname į Capela da Glória. Ši koplyčia 14 amžiuje buvo pastatyta vyskupo D. Gonçalo Pereira užsakymu ir yra jo kapas.

Paskui savarankiškai apžiūrime katedrą. Pati katedra yra kukli, bet turi įdomių interjero detalių. Man vis tik didžiausią dėmesį palieka mūsų jau matyti vargonai.

Katedroje, įskaitant ekskursiją, praleidžiame nemažai laiko, todėl išėję skubame prie kitų Bragos miesto objektų.

Bragoje labai norėjau pamatyti šventos Barboros sodus, tad išėję iš katedros greitomis pasižvalgome po čia pat esančią Largo do Paco aikštę bei jos viduryje stovintį Fonte dos Castelos fontaną ir patraukiame tolyn.
Tiesa, tolyn eiti nė nebūtina. Dabar, rašydama šį pasakojimą, galiu patvirtinti, kad į šventos Barboros sodus galima išeiti aplankius muziejų, esantį Antigo Paco Episcopal Bracarense rūmuose. O ar tai būtina, išduosiu vėliau.

Mūsų muziejus nesuvilioja ir norime tik sodais pasigrožėti. Praeiname keliomis jaukiomis gatvėmis ir galime atsiduoti sodų grožiui.

Linijos Jardim de Santa Barbara sodus padalina į taisyklingas geografines figūras. paprastų bet spalvingų gėlių kompozicijos puikiai dera su išlikusiais senoviniais mūrais.

Šioje vietoje labiausiai sudomina vyskupų – Archiepiscopal – rūmų gotikinių vartų likučiai. 1834 metais kilęs gaisras sudegino vieną rūmų sparną. Jų vietą liudija išlikę akmeninės sienų arkos. Likusi tuščia Vyskupų rūmų vieta buvo paversta į sodą, o į išlikusią viduramžių Vyskupų rūmų dalį irgi galime pasižiūrėti.

Senųjų rūmų vartų arkos išties žavios. Matau, kad už jų vaikšto žmonės. Norime ir mes ten, tik kaip įeiti??? Galvojame, jei jie vaikšto, tai ir ėjimas kažkur turi būti.

Einame palei tvorą ir dairomės įėjimo. Kažkur atsiveria automatiniai vartai ir išrieda automobilis. Matau, kad jei įeisime pro šiuos vartus, pateksime į norimą kiemą. Trumpiname kelią ir įeiname.

Deja, iš vidaus kiemas nieko neypatingas. Vien dėl jo tikrai neverta į muziejų eiti.

Nusprendžiame nebegaišti laiko ir eiti tolyn į pažintį su Bragos miestu. Bet pro kur išeiti iš kiemo? Jokio tako, jokių vartų nematyti. Iš bėdos perliptume per tvorą, bet kažkaip nesolidu.

Pastebime, kad žmonės pro duris eina į pastatą ir turbūt pro ten išeina. Sukame jiems iš paskos.

Ko gero, šis kiemas - muziejaus ekspozicijos dalis, nes darbuotojas, mus pamatęs, sužiūra. Nieko kito nelieka, tik apsimesti lankytojomis ir ramiai išeiti.

Išeiname į mano jau rodytą Largo do Paco aikštę su fontanu viduryje ir palei Bragos katedros Sė sienas sukame tolyn.

Siauromis gatvėmis einame link Largo de Sao Paulo aikštės ir apžiūrime aplink ją esančias bažnyčias. Sudomina rasta informacija, jog prieš keletą dešimčių metų pertvarkant aikštę buvo rastos viduramžių miesto sienų liekanos. Jų vieta yra pažymėta aikštės grindinyje.

Taip atrodo Largo de Sao Paulo aikštė ir joje esantys miesto vartai bei Nossa Senhora da Torre bokštas, kuriame yra, rašoma, yra apžvalgos aikštelė (jos lankymas kainuoja 2 eurus).

Bokštas ir koplyčia buvo pastatyta 1759 metais. Tokiu būdu miesto gyventojai atsidėkojo šventajai Mergelei, apsaugojusiai Bragą nuo 1755 metais įvykusio žemės drebėjimo, kurio metu buvo sugriauta nemažai pastatų visoje Portugalijoje.

Aikštėje stovi paminklas.

Aikštėje akį patraukia Igreja de S. Paulo bažnyčia. Ši aukšta ir kuklaus fasado bažnyčia buvo pastatyta 16 amžiuje. Bažnyčia yra sujungta su seminarijos pastatu.

Aikštėje neužsibūname, nes pradeda lynoti. Pro miesto vartus išeiname į Largo de Santiago aikštę. Man čia labai patinka, nes aikštę juosiantys pastatai sukuria labai jaukią atmosferą. Tik lietus gąsdina, todėl ir šioje aikštėje pabūname labai trumpai.

Artėjame prie Koimbrų šeimos palikimo: koplyčios ir Koimbrų namų.

Capela dos Coimbras koplyčia ir šalia esantys rūmai 16 amžiuje priklausė Koimbrų šeimai. Koplyčia buvo pastatyta kaip šalia esančios bažnyčios priestatas. 20 amžiaus pradžioje sugriuvus nedideliems rūmams, prieš koplyčią liko erdvė, kuri dabar turi Largo São João do Souto pavadinimą.

Nuo 1910 metų koplyčia yra paskelbta nacionaliniu paminklu. Ji yra stačiakampio formos ir padengta azulėjomis. Viduje ant baroko stiliaus kolonų galima pamatyti Koimbrų šeimos herbą, o sienos dekoruotos azulėjomis.

Netoli yra Koimbrų namai - Casa dos Coimbras, o į šalia jų esantį kiemą užeiname pasidairyti.

Braga mane labai sužavėjo, nes kiekviename žingsnyje galima atrasti tiek daug akiai mielų dalykų. Tačiau nuostabiausi dalykai – dar priešakyje. Ir štai, vieną jų kaip tik prieiname. Kalbu apie vieną įspūdingiausių Bragos miesto aikščių - Santa Cruz aikštę ir ją juosiančias didingas bažnyčias bei 15 amžiuje pastatytus Koimbrų namus, kuriuos ką tik apžiūrėjome.

Aikštei didžiausią grožį suteikia neįprastos architektūros Igreja de São Marcos bažnyčia. Baroko stiliaus bažnyčia ir šalia esanti ligoninė buvo pastatyta 18 amžiaus pabaigoje vietoje čia nuo 16 amžiaus stovėjusios bažnyčios ir vargšų ligoninės. Bažnyčia yra papuošta apaštalų skulptūromis, o viduryje stovi švento Marko skulptūra.

Kitoje aikštės pusėje stovi aukšta Santa Cruz bažnyčia.

Nueiname iki Capela De Sao Bentinho koplyčios. Koplyčia visada pilna degančių žvakių, nes į ją ateinama pasimelsti sveikatos ligoniams.

Jaukiomis gatvėmis grįžtame į Santa Cruz aikštę. Bando lyti lietus, tad slepiamės po Igreja de São Marcos bažnyčios stogu ir grožimės aikšte.

Lietus persigalvoja ir po kelių minučių jau nebelyja, o mes patraukiame tolyn.

Už poros posūkių apžiūrime 1754 metais turtingo pirklio užsakymu pastatytus didingus ir dailius Palácio do Raio rūmus.

Rūmus projektavo ir statė žymus Bragos krašto architektas André Soares. Pastatas turi vėlyvojo baroko bei rokoko stilių bruožų. Šimtmečiui prabėgus rūmus įsigijo Miguel José Raio, kurio pavarde – Raio toliau buvo vadinami rūmai. Šis pavadinimas išliko iki šių dienų. 19 amžiuje rūmai buvo padengti azulėjomis bei atlikti keli pertvarkymo darbai. Rūmai buvo restauruoti 2015 metais. Dabar juose veikia meno kūrinių parodos.

Į parodas mes neisime, tačiau norime aplankyti kitą įdomią vietą.

Kelionių giduose rašoma, kad už rūmų yra unikali vieta - uoloje įrengtas Fonte do Idolo fontanas. Tai nuo Romos imperijos laikų išlikęs – 1 amžiuje imperatoriaus Augusto pastatytas fontanas. Ši vandens kulto vieta buvo atrasta 17 amžiaus pabaigoje. Ilgą laiką atrastas fontanas tarnavo kaip paprastas vandens šaltinis, iš kurio gyventojai semdavosi vandenį buities reikmėms. Šalia fontano stovi moters skulptūra. Devynioliktame amžiuje buvo susidomėta šalia fontano stovėjusio biusto kilme ir pradėti daryti moksliniai tyrimai. 1910 metais fontanas paskelbtas nacionaliniu paminklu.

Tačiau fontano taip ir neradome. Nusiminę einame tolyn.

Netrunkame pasiekti Avenida Da Libertade alėją.

Avenida Da Libertade gatvė yra gerai žinoma apsipirkimų mėgėjams. Jos pastatuose yra įsikūrę žinomų prekių ženklų parduotuvės.

Prieiname Respublikos aikštę. Kur esame, pristatyti nereikia.

Respublikos aikštė - Praça da República liaudyje yra vadinama Arcada. Arkados pavadinimas aikštei prilipo nuo 18 amžiuje jos vakarinėje dalyje pastatytų arkinius skliautus turinčių pastatų.

Erdvi aikštė yra apjuosta istorinių pastatų. Pro akis nepraslysta Igreja da Lapa bažnyčia ir “Vianna” fontanas. Deja, mūsų nusivylimui fontanas neveikia.

Respublikos aikštė – mėgstama vietos gyventojų susitikimų ir pasisėdėjimų vieta.

Aikštė papuošta gėlių girliandomis.

Vėl pradeda lyti, tad įbėgame į Igreja dos Congregados bažnyčią.

Ši bažnyčia ir vienuolynas buvo pastatyti 18 amžiaus pradžioje.

Lietus greit baigiasi ir mes vėl pasileidžiame į Respublikos aikštę. Mūsų netikėtumui fontanas jau veikia.

Aplink aikštę apsukame ratą ir ateiname prie seniausios Bragos miesto kavinės – nuo 1858 metų veikiančios Vianna Café.

Respublikos aikštė labai jauki, tačiau laikas šiame žaviame mieste labai greitai tiksi ir artėja metas mums vykti prie dar vienos miesto įžymybės - Bom Jesus kalno - Bom Jesus do Monte, kuris yra už kokių 4-5 kilometrų nuo miesto centro.

Avenida da Liberdade alėjos gale sėdame į autobusą Nr. 2 ir važiuojame iki Bom Jesus do Monte kalno.

Autobuso stotelėje yra pakabintas tvarkaraštis. Grafikas sutampa su Bragos miesto visuomeninio transporto tinklapyje http://www.tub.pt/percursos/ pateikta informacija. Autobusas važiuoja kas pusvalandį, kryptis - Bom Jesus Monte.

Už bilietą sumokame po 1,65 Eur.

Kelionė neužtrunka, nes autobusas greit praskrieja gatvėmis. Kur išlipti, klausiu vairuotojo, nes maps.me programa rodo net kelias stoteles. Vairuotojas išleidžia stotelėje, esančioje kiek toliau nuo mūsų objekto.

Jaukia medžiais pasodinta gatve patraukiame prie įėjimo.

Bom Jesus do Monte kalva yra vienas įdomiausių objektų ne tik Bragoje, bet ko gero ir visoje Europoje. Visa aukšta kalva yra paversta religinio kulto vieta, į kurią iki šiol traukia tiek piligrimai, tiek kelionių mėgėjai.

Iki trijų architektūros stilių: baroko, rokoko ir klasicizmo Santuário do Bom Jesus bažnyčios komplekso lipsime 18 amžiuje vyskupo paliepimu suformuotais 564 besikryžiuojančiais tamsaus granito laiptais - Grand Escadorio do Bom Jesus. Per Šventąją savaitę dalis tikinčiųjų šiuos laiptus užlipa keliais, kaip kad prieš šimtmečius darė senieji piligrimai. Laiptais pakylama 116 metrų.

Į viršų galima pasikelti ir senu mediniu 1882 metais pastatytu funikulieriumi, per tris minutes užkeliančiu į 300 metrų aukštį. Šis funikulierius buvo pirmasis funikulierius visame Iberijos pusiasalyje. Įdomu, kad funikulieriaus darbą reguliuoja vanduo.

Žinoma, į viršų galima atvažiuoti ir automobiliu.

Mes pradedame lipti paprastais laiptais. Kalnas apaugęs medžiais. Kol kas kažkokio stebuklo nematome, nebent samanomis apžėlusiais stogais pasidabinusias kalvarijos stoteles.

Pradeda lyti ir tenka traukti skėčius.

Sustojame Miradouro do Santuário do Bom Jesus apžvalgos aikštelėje. Čia yra pati gražiausia laiptų ir bažnyčios panorama.

Tuo tarpu vaizdą į miesto pusę pasisavina lietus.

Atsimėgavę vaizdais lipame tolyn. Tiesa, norintiems išvengti saulės kaitros į šią bažnyčią rekomenduojama žingsniuoti anksti ryte. Mums pasisekė, nes mus vėsina lietus.

Laiptai yra trijų dalių. Apatinė dalis skirta Via Crucis keliui ir yra skirta Kristaus kančiai.

Vidurinė dalis skirta žmogiškiesiems pojūčiams: regėjimui, klausai, skoniui, kvapams ir lytėjimui. Ši laiptų dalis dekoruota fontanais, bėgančiais iš skulptūrų akių, burnos, ausų.

Viršutinė laiptų dalis dedikuota katalikiškoms vertybėms: tikėjimui, meilei ir vilčiai.

Vėliau Portugalijoe buvo pastatytos dar trys panašios bažnyčios su sukryžiuotais laiptais. Viena iš jų yra Lamego mieste, kurį savo kelionėje lankysime.

Lipame ir su kiekvienu laipteliu iš mūsų lūpų vis dažniau sklinda susižavėjimą išreiškiančios emocijos. Lipti tikrai nesunku, nes nuovargį užgožia vaizdai ir emocijos.

Pasiekiame aikštelę priešais vidurinę laiptų dalį. Lietus nustojo lyti, tad malonu pasisukioti į visas puses.

Turistų grupė leidžiasi žemyn. Žinoma, taip eiti lengviau, tačiau grožis ir įspūdis yra didesnis kylant.

Nė nepastebime, kaip pasiekiame paskutinį laiptų etapą. Nuo šios vietos atsiveria graži apačioje likusio miesto panorama.

Lipti lieka vis mažiau ir mažiau.

Dar kiek – ir akys krypsta į bažnyčią.

Santuário do Bom Jesus bažnyčia pirmą kartą buvo paminėta 1373 metais. Tada bažnyčia buvo pašvęsta Šventajam Kryžiui. Ši bažnyčia buvo ne kartą perstatyta. o 17 amžiuje gavo Bom Jesus vardą. Tokia bažnyčia, kokią matome dabar, buvo pastatyta 19 amžiaus pradžioje ir laikoma viena pirmųjų neoklasicizmo bažnyčių visoje Portugalijoje.

Bažnyčios aplinka dailiai sutvarkyta, o nuo viršaus atsiveria puiki Bragos panorama. Vaikštome ir grožimės tai bažnyčios aplinka, tai apačioje likusio miesto panorama.

Pradeda stipriai lyti, tad užeiname į bažnyčios vidų.

Kai lyti apstoja, einame prie stalagtitais pasipuošusios Gruta do Bom Jesus grotos.

Prisipažinsiu, iš grotos tikėjausi daugiau, tačiau atrakcija gana įdomi.

Virš grotos yra apžvalgos aikštelė, tai kaip gi mes jos neaplankysime.

Aplinka tikrai traukianti akį.

Aikštelė nedidelė ir pataikome ateiti, kai joje nieko nėra. Nuo apžvalgos aikštelės atsiveria labai gražus bažnyčios stogo ir bokštų vaizdas.

Kelionių gidai rekomenduoja pasivaikščioti po Jardins do Santuário do Bom Jesus sodus ir parką. Įdomu, kad 19 amžiuje ant kalno buvusios žemės buvo nusavintos (kitur rašoma, kad padovanotos) ir paverstos parku. Tuo metu buvo pradėti sodinti medžiai, suformuotos alėjos ir dirbtiniai ežerai.

Pasivaikštome. Po lietaus takeliai kai kur pažliugę. Aplinka už bažnyčios nėra idealiai tvarkoma, bet pabėgus iš miesto čia praleisti laiką smagu.

Grįžtame prie bažnyčios ir dar kartą pasidairome pro aikštę.

Bevaikščiodama visiškai atsitiktinai užgirstu atbildantį funikulierių. Čia yra viršutinė jo stotis.

Dabar jau laikas leistis žemyn.

Nusileidžiame gana greitai. Iki autobuso dar yra laiko, todėl nueiname pasižiūrėti į apatinę funikulieriaus stotį. Čia pat yra transporto žiedas ir pamatome, kad autobusas Nr. 2 taip pat stos čia.

Stotelė prisirenka pilna. Autobuso laukiame ilgokai. Jau darosi neramu, kad jis čia nevažiuoja, tačiau kai yra vietinių, laukti kiek drąsiau. Autobusas vis tik atvažiuoja. Sumokame po tuos pačius 1,65 Eur.

Greitai skriejame Bragos gatvėmis ir netrukus lipame prie Respublikos aikštės.

Vos išlipus pradeda lyti ir lietus pyla kaip iš kibiro. Stovime po stotelės gaubtu, tačiau per kojas jau teka upės.

Kai lyti apstoja, išeiname į miestą. Dairomės vietos vakarienei.

Deja, kartojasi vakarykštis scenarijus: vakarienės metas dar neprasidėjęs ir dauguma kavinių dar uždarytos. Veikia tik užkandžius siūlantys barai. Į vieną tokį atsitiktinai ir užeiname.

Į mano klausimą, ar galime čia pavakarieniauti, Champaneria de Janes darbuotojas atsako, kad taip. Jis pats mums paruoš maistą.

Pasidairome į meniu ir nusprendžiame paragauti aštuonkojo - Polvo.

Laukiame ilgai. Atsitiktiniai žvilgteliu į traukinių grafiką ir susinervinu: artimiausias traukinys išvažiuos pusę devynių, o po jo – tik pusę vienuolikos. Iš Bragos į Portą traukiniai važiuoja gana dažnai, bet tuo metu kažkodėl padarytas didelis tarpas.

Mūsų vakarienės kaip nėra taip nėra. Galiausiai sulaukiame. Vakarienė buvo dieviška. Ji, įskaitant vyno taurę, atsiėjo po 17 eurų.

Beje, savo pasakojime dar neminėjau, kad šiaurinės Portugalijos kavinėse beveik visada sulaukdavome užkandžio. Tačiau turėkite omenyje, kad už jį teks atskirai susimokėti. Mes dažniausiai užkandžio atsisakydavome ir palikdavome neliestą.

Ne tik skaniai pavakarieniaujame, bet ir į traukinį suspėsime.

Braga mus išlydi su vakarinės saulės spinduliais.

Į traukinį tikrai suspėjame, dar ir palaukti gauname. Vėl laukia valanda kelionės iki Porto.

Esame sočios, todėl išlipę traukinių stotyje Porte einame tiesiai į viešbutį.

Laukia daiktų dėjimas.

Kitą dieną vyksime į Peso da Regua.