Šiaurinė Portugalija: Gimarainsas.

Ką vakar veikėme Aveire, papasakojau čia.

2018-06-07. Ketvirtadienis. Gimarainsas.

Kad ir kaip orų prognozes bežiūrėčiau, šiai dienai visoje Portugalijos šiaurinėje dalyje žadamas stiprus lietus. Teks priimti lietaus iššūkį ir leistis į pirmąją Portugalijos sostinę Gimarainsą.

Taigi, lankysime miestą portugališku pavadinimu Guimarães, lietuvių dažnai vadinamu Gimare arba Gimaresu. Bet mūsų kalbininkai liepia sakyti Gimaráinsas, tai tebūnie važiuojame į Gimarainsą.

Po pusryčių išskubame į nuo vakar pažįstamą Campanha traukinių stotį. Traukinys 09:20.

Informaciją apie Portugalijos traukinių tvarkaraščius, kainas ir streikus galima rasti čia: https://www.cp.pt/passageiros/en .

Šiandien prie 7 kasos langelio stovi ilga žmonių eilė ir ji nejuda. Matau, kad stovėdamos eilėje, kasoje bilietų jau nespėsime nusipirkti, todėl leidžiuosi prie bilietų pardavimo savitarnos aparato.

Savitarnos aparatą bandžiau maigyti Sao Bento traukinių stotyje pirmą mūsų kelionės dieną, tačiau tada nieko nesupratau, tad nusispjoviau ir nuėjau. Šiandien tokio pasirinkimo neturiu, o bilietus nupirkti privalau. Kur aparate įstatyti elektroninę CP kortelę, nusižiūrėjau iš prieš tai pirkusios moters.
Įdedu kortelę į jai skirtą vietą aparato kairėje. Aparatas kalba portugališkai, tad bandau pirkti bilietą šia kalba. Kažką sumaigau, aparatas paprašo pinigų – 3,20 Eur. Įdedu 5 Eur banknotą, gaunu grąžą ir bilietas nupirktas. Tuomet perku bilietą draugei.

Pradėjusi antro pirkimo procedūrą, aparato kairiame kampe pamatau mygtuką anglų kalbai pasirinkti, bet jau nebegrįšiu. Sėkmingai iš portugalų kalba kalbančio aparato nuperku bilietą ir draugei. Belieka tik prieš lipant į traukinį CP korteles nuskenuoti geltoname aparate.

Iki traukinio išvykimo dar liko 15 minučių. Žvilgtelime, kad mūsų traukinys vyks iš pirmo kelio, tad einame į lauką ir ramiai laukiame.

Už penkių minučių į peroną įvažiuoja traukinys. Jis kitoks, nei vakar važiuotas, nes reikia patiems duris atsidaryti.

Patogiai atsisėdame ir patenkintos išriedame.

Pravažiavus pora stotelių, į vagoną tikrinti keleivių bilietų ateina kontrolierius. Užteko jam, pamačiusiam mūsų elektroninius bilietus, portugališkai paklausti, kur važiuojame, supratau, kad važiuojame ne ten, kur turėtume. Pasirodo, šis traukinys juda prie Deuro slėnio vynuogynų. Mums ten reikės, bet dar ne šiandien.

Kas šiame krašte mane labai džiugina, tai, kad ar senas, ar jaunas dirbantis paslaugų sektoriuje bent kiek kalba angliškai.

Kontrolierius aiškia anglų kalba labai išsamiai mums paaiškina, kad šis traukinys važiuoja į Picinho ir mes paskubėjome įlipti, nes į Gimarainsą turėjo vykti po šio važiuojantis traukinys.

Šventas Jurgi, taigi tikrai ne į tą įlipome. Jei visada šimtą kartų pasitikrinu, paklausiu žmonių, tai šįkart pamačiau, iš kurio kelio mūsiškis važiuoja ir nė nepagalvojau, kad dar prieš mūsiškį gali būti kitas traukinys. Į perone kabančią švieslentę galvos nė nepakėliau. Ir ne dyvai, nes Campanha traukinių stotis nėra jau labai apkrauta ir tie traukiniai nelanksto vienas paskui kitą.

Kontrolierius pasako, kad turime išlipti kitoje - Peredės stotelėje, požemine perėja pereiti į kitą bėgių pusę ir įsėdę į artimiausią traukinį grįžti iki Ermesindės stotelės, kur persėsime į Gimarainso traukinį. Jis pasako, kad traukinys į Ermesindę bus už 5 minučių, parodo, kurioje pusėje yra perėja. Dar pasako, kad Ermesindėje traukinys į Gimarainsą važiuos iš 4 perono.

Nuotykis. Kikename ir džiaugiamės, kad įsėdome į traukinį, kuris važiuoja tankiau, nei vieną kartą per dieną.

Mums pasisekė, kad traukinio į Ermesindę laukti nė nereikėjo, o Ermesindėje laukėme kokių 20 minučių. Ermesindės stotyje traukinys į Gimarainsą pajudėjo iš 4 kelio, kaip ir sakė mus išlaipinęs kontrolierius. Taigi, per žioplumą sugaišome beveik valandą.

Įsėdusi į traukinį Ermesindėje, kontrolieriui pasakau, kokiu būdu mes atsiradome šioje stotelėje. Jis nusijuokia ir patikrina mūsų CP korteles. Jos turbūt dar galioja, nes kontrolierius nieko nesako, tik palinki geros kelionės.

Gimarainso traukinių stotis nedidelė, čia tėra tik du keliai.
Viduje yra kavinė, nemokamas tualetas. 

Gimarainsas (Guimarães) buvo pirmoji Portugalijos sostinė, nes Portugalijai pradžią davę 1128 metų politiniai ir kariniai įvykiai vyko būtent čia, Gimarainse. Mieste yra daug šį šalies istorijos momentą atspindinčių paminklų.

Nuo miesto pietinėje dalyje esančios traukinių stoties siauromis gatvėmis pajudame link istorinio UNESCO saugomo senamiesčio ir senosios pilies.

Mums išėjus iš traukinių stoties, pradeda lyti lietus ir iškart tenka trauktis skėčius.

Pakeliui pasižvalgome į 18 amžiuje pastatytus Vila Flor rūmus - Palacio Vila Flor, kuriuose dabar veikia kultūros centras.

Ateiti iki senamiesčio užtrunkame apie dešimt minučių. Pasidairome po dailią Largo do Toural aikštę ir pro miesto vartus įeiname į Gimarainso senamiestį.

Įėję pro vartus, pasisukiojame po Placa do Juncal aikštę. Aplink ją stovi tradiciniai Gimarainso senamiesčiui būdingi pastatai.

Senamiestis atrodo būsiantis jaukus, nors po vakar lankyto Aveiro pirmieji žingsniai Gimarainse didelio įspūdžio nepalieka. Vis tik buvau labai teisingai sudėliojusi kelionės programą, pagal kurią į Gimarainsą turėjome važiuoti po Porto apžiūros, tačiau lietus sujaukė visus mano planus. Yra kaip yra, bandysime prisijaukinti šį gerokai kukliau už Aveirą atrodantį miestą.

Siauromis senamiesčio gatvėmis einame link miesto širdies. Džiaugiamės, kad kol kas gatvėse nėra daug žmonių ir nereikia stumdytis skėčiais.

Ateiname į Largo da Oliveira aikštę, kurioje stovi 1387 metais pastatyta Nossa Senhora da Oliveira bažnyčia.

Kalbama, kad bažnyčia čia stovėjo ir ankščiau, tik keitė pavadinimus ir buvo perstatyta. O su alyvmedžių globėja susijusį pavadinimą bažnyčia gavo po to, kai jos pašonėje buvo įsteigta alyvuogių aliejaus spaudykla.

Šalia stovi Padrão do Salado – unikalus monumentas, pastatytas pagerbti karaliaus Alfonso IV pergalei prieš maurus.

Užeiname į bažnyčios vidų. Interjeras kuklus, kas ir būdinga to laikmečio bažnyčioms.

Kitoje aikštės pusėje stovi dailus pastatas su arkomis. Miesto lankytojams labiausiai patinka jo arkos. Tačiau ne ką mažiau patrauklūs yra į aikštę žiūrintys langai, o pastato viršuje stovinti skulptūra.

Dabar šiame pastate veikia meno muziejus.

Pro nedidelę gražiojo pastato apačioje esančią bromą patenkame į šalia esančią populiarią ir tiek vietos gyventojų, tiek turistų mėgiamą viduramžių laikus menančią Santjago aikštę - Praça de São Tiago.

Vienuose šaltiniuose teigiama, kad aikštė pavadinimą gavo nuo 17 amžiuje joje pastatytos Santjago bažnyčios. 19 amžiuje bažnyčia sugriuvo, tačiau aikštėje yra likusi buvusios bažnyčios vietos žyma. Tačiau kitur rašoma, kad tokį pavadinimą aikštė gavo krikščionybės dar pradžioje.

Pasižvalgę po Santjago aikštę, sukame į pačią pirmąją Gimarės miesto gatvę, žinomą nuo 12 amžiaus - Rua de Santa Maria.

Anais laikas ši gatvė jungė šventos Klaros vienuolyną (kuris vėliau buvo perstatytas ir dabar jame yra įsikūrusi miesto savivaldybė) su senąją pilimi ir žemutiniu miestu. Rua de Santa Maria gatvėje yra įsikūrę nemažai svarbių pastatų.

Vos už kelių žingsnių pasiekiame mano ką tik minėtą Gimarainso miesto savivaldybę - Domus Municipalis.

Dabar jau laikas traukti link ant Largo kalvos stovinčios senovinės pilies, kažkada saugojusios vietos gyventojus nuo maurų ir normandų įsiveržimų.

Kažkur Rue de Santa Maria gatvėje.

Eidamos link pilies apžiūrime 1685 metais įkurtą ir baroko stiliumi pastatytą Convento do Carmo vienuolyną.

Šalia vienuolyno auga krūmas, žydintis mums nepamatytais žiedais.

Pamatę, kad iš apačios ateina nemažai žmonių, nuskubame link vienuolyno.
Vis tik žavus tas Gimarainsas.

Convento do Carmo vienuolyną įkūrė šventai Teresei besimeldžiantys vienuoliai. Tačiau netrukus vyskupas įsakė bažnyčią pervardinti labiau žinomu Nossa Senhora do Carmo vardu.

Metams bėgant vienuolyno pastatas buvo naudotas valstybės reikmėms ir jame buvo apsistojusi kariuomenė.

Pastato durys atidarytos, tad su malonumu pasidairome po kiemą.

Išėję pasisukiojame po prieš vienuolyną esantį parką. Iš toliau vienuolynas yra dar gražesnis.

Artėjame prie Bragansos kunigaikščių rūmų. Jei kam aktualu, šioje vietoje yra nemokamas WC.

Largo kalvos laiptelių viršuje pamatome monumentą Gimarainso pilyje gimusiam pirmajam Portugalijos karaliui Alfonsui Henrikui.

Paskui sukame prie Bragansos kunigaikščių rūmų - Paco dos Duques de Braganca.

15 amžiuje Bragansos kunigaikštis Alfonsas pasistatė dvarą, kuriame poilsiui apsistodavo su antrąja žmona. Tiesa, dvaras labiau priminė tvirtovę: turėjo aukštas sienas su bokšteliais ir stebėjimo vietomis. Deja, prabėgus šimtmečiui rūmai buvo apleisti ir pradėjo nykti. Tik 20 amžiaus pradžioje buvo pradėti jų atstatymo ir rekonstrukcijos darbai. 1959 metais po rekonstrukcijos atvėrusiame duris pastate veikia muziejus. Rūmų lankymas yra mokamas. Mus šią kelionę yra apėmusi nemuziejinė nuotaika, tad rūmų nelankysime.

Nuo Bragansos kunigaikščių rūmų atsiveria puiki Gimarainso pilies - Castelo panorama. Tik ja pasidžiaugti neleidžia lietus, kuris su kiekvienu žingsniu vis tankiau ir garsiau pradeda barbenti į skėtį.

Kai ateiname prie Gimarainso pilies, pradeda lyti labai smarkiai ir įkyriai. Bet lietus nenumalšina noro patekti į pilies vidų. Už bilietus sumokame po 2 eurus ir netrukus jau trepsime šlapiu pilies kiemu.

Paskui naujai įrengtais tvarkingais laiptais kylame į viršų ir apeiname palei pilies sienas vedančiu panoraminiu taku.

Piliai pradžią davė Mumadona Dias vienuolyno vienuoliai, nusprendę čia įkurti vienuolyną. Vietovę nuolat puldinėjo maurai ir normandai, todėl vienuoliams kartu su apylinkėse gyvenančiais katalikais teko statytis įtvirtinimus. Manoma, pirmoji pilis - vienuolynas gana primityviu būdu buvo pastatyta 10 amžiuje. Štai tokia buvo Gimarainso pilies atsiradimo pradžia.

12 amžiuje pradėjus formuotis Portugalijai, Gimarainso pilis prarado savo reikšmę. 13 – 15 amžiuje kiekvienas Portugalijos vadovas stengėsi prisidėti prie pilies išlaikymo, tačiau laikui bėgant ji nyko. Pilies restauracijos darbai buvo pradėti tik 20 amžiuje.

Kad ir lyja, per balas užšokliuojame ant pilies sienų bei apeiname visą panoraminį ratą. Panorama šiandien ne kokia. Apačioje matosi Bragansos kunigaikščių rūmai, o tolėliau esantis miestas pilkuoja lietuje. Kokia puikia apžvalgos vieta ši pilis būtų geram orui esant. Deja, šiandien turime žiūrėti į balas po kojomis ir saugotis, kad, laipiodamos slidžiais akmenimis, kur nenusisuktume sprando.

Užeiname į pilies bokšte įrengtą muziejų. Pilies menėse įrengta moderni ekspozicija. Pasimatuoju šalmą ir kardą. Kokio storumo turėjo būti karių kaklai, kad išlaikytų tokį svorį.

Viduje sušylame, tačiau neužsibūname, nes šiandien mūsų laukia ilga apžvalgos programa.

Išėję iš bokšte esančio muziejaus, dar trumpai pavaikštome po pilies kiemą ir leidžiamės žemyn.

Nusileidę iš tolo pažiūrime į São Miguel do Castelo bažnyčią, kurioje buvo krikštytas pirmasis Portugalijos karalius Alfonsas Henrikas. Tačiau šis faktas gali būti ir neteisingas, nes bažnyčia greičiausiai buvo pastatyta tik 13 amžiuje.

Lietus pliaupia visu smarkumu, gatvėmis bėga upeliai, bet gi kambaryje nesėdėsime. O ir nebe pirmas kartas, kai turistaujame lietui lyjant. Tik per balas lakstyti prie pakeliui sudominusių objektų nesinori, tad iš tolo pažiūrime į Praca de Mumadona aikštėje esančius Teismo rūmus – Palacio da Justica.

Paskui kurį laiką vingiuojame gatvėmis ir ateiname prie įdomios bažnyčios.

Gimarainse labai norėjau pamatyti Igreja de Sao Gualter arba dar vadinamą Igreja Nossa Senhora da Consolação e Santos Passos bažnyčią su priešais ją esančiu dailiu želdynu.

Ši 17 amžiuje pastatyta bažnyčia yra viena gražiausių visame mieste. Į akis krinta du aukšti 18 amžiuje pastatyti bokštai ir visada prižiūrimas želdynas priešais bažnyčią.
19 amžiuje prie bažnyčios buvo pristatyta Chapel Senhor dos Passos koplyčia, todėl bažnyčia turi dvigubą pavadinimą.

Ateiname prie pat bažnyčios. Ji yra užrakinta, todėl pasidairę aplinkui kulniuojame prie funikulieriaus, užkelsiančio mus į dar vieną įdomią vietą - virš Gimarainso esantį Penha kalną.

Iki funikulieriaus tenka gabaliuką paeiti, o lietus kiek apstoja lyti.

Ištisus metus veikiantis 1,700 kilometrų ilgio funikulierius buvo pastatytas 1995 metais. Juo per kelias minutes 400 metrų pakilsime į Penha kalną.

Norintiems užlipti pėstute, yra paruošta 8,5 kilometrų ilgio “Rota da Penha” trasa, kuri prasideda prie Igreja de Nossa Senhora da Consolação e Santos Passos bažnyčios.

Galima į kalvą pakilti funikulieriumi, o nusileisti pėsčiomis, ką mes ir planavome daryti. Tik, atrodo, Aukščiausias nusprendė iš mūsų pasijuokti, todėl bilietų kasoje perkame atgalinį bilietą. Jo kaina yra 5 eurai.

Ko gero šiandien esame vienintelės keliautojos, besikeliančios į Penha kalną. Lietingą dieną būtume nė nesikėlę, nes kelionių giduose rekomenduojama į kalną kilti esant giedram dangui, tačiau prieš kelionę esu mačiusi bendramintės keliautojos nuotraukas, fotografuotas panašią drėgną ir apniukusią dieną. Jos nuotraukose matytas rūke skęstantis Penha kalnas mane sudomino.

Beje, kam svarbu iš kelionės parsivežti gražių nuotraukų, pasidalinsiu rasta informacija, jog norint pasidaryti vaizdingų uolų ir akmenų nuotraukų, rekomenduojama į kalną kilti antroje dienos pusėje. Tačiau žemai esantis miestas gražiau atrodys ryto saulės spinduliuose.

Sėdame į nedidelę funikulieriaus kabiną ir kildamos žiūrime į rūke skendintį kalną bei į stiklą krintančius lietaus lašus.

Išlipame viršutinėje stotyje ir šlapiu taku patraukiame aukštyn.

Viršutinė funikulieriaus stotis.

Vos išėjusias iš funikulieriaus stoties pasitinka dideli apsamanoję akmenys. Ant kalno galima vaikščioti pažintiniais takais, jų yra net keli. Mes vaikščiosime kur akys mato, nes kokie dar gali būti takai tokiu oru.

Tik paminėsiu, kad raudona trasa yra Zona do Sanctuario; Geltona - Gruta da Sra. do Carmo; Žalia - Zona do Pio IX (popiežiaus).
Įdomiausi kalno taškai: Mone da Penha – akmenys ir uolos. Penedos da Penha – akmenų sienos. Gruta Nossa Senhora de Lurdes.

Mūsų dėmesį pirmiausiai patraukia 1930 metais pradėta statyti Santuário de Nossa Senhora do Carmo da Penha bažnyčia, dažniausiai vadinama tiesiog Santúario do Penha. Nors ši šiuolaikiška bažnyčia atrodo aukšta, tačiau iš tikrųjų ji nėra didelė. Ją kelis kartus buvo suniokojęs gaisras.

Laipteliais lipame į kalną ir pasiekę jo viršų sukame link bažnyčios. Šalia jos yra plati aikštė.

Priešais bažnyčią stovinčiuose akmenyse yra iškalti atminimo ženklai portugalų jūrininkams Gago Coutinho ir Sacadura Cabral atminti.

Apžiūrime aukštą ir modernią Santúario do Penha bažnyčią. Jos vidus apšviestas neįprasta violetine spalva. Čia ne tik jauku, bet ir nelyja.
Nesinori eiti į lauką, tačiau nemažai įdomybių yra ant šios kalvos, norisi apžiūrėti, jei jau čia
užsikėlėme.

Ant Penha kalno yra ne tik religinių apeigų vietų, bet ir kavinių, restoranų, golfo laukų, yra viešbutis, kempingas bei daugybė trasų pasivaikščiojimui.
Nuo kalvos galima pasidairyti į visą provinciją, matosi net vandenynas. Pažiūrėti į tą vandenyną patraukiame ir mes.

Pakeliui prieiname akmenų užvirtusią siaurą angą. Jau pagalvojame, kad čia mūsų kelionė ir pasibaigs. Mat anga atrodo tokia siaura, kad pro ją galima tik prigulus pralįsti. Gultis ant pažliugusio tako nei viena nenorime. Tačiau gultis nė neprireikia, nes priėjus artyn paaiškėja, kad tai tebuvo optinė apgaulė. Tarp suvirtusių akmenų esančiu tarpu praeiti užteko galvą palenkti.

Kad ir kaip būtų įdomu, su skėčiais tarp akmenų vaikščioti nėra patogu, o lietus nepaliaujamai pyla. Takai pažliugę, kai kur nukloti medžių lapų, todėl baisu ant jų paslysti.
Jau ir žemyn į Gimarainsą leistis norėtųsi, bet ten nebus ką veikti.
Kantriai vaikščiosime kalno viršuje, kol rasime visus žemėlapyje pasižymėtus Penha kalno objektus.

Atrodo, vieną jau suradome. Prieiname prie mano jau minėto paminklo popiežiui Pio IX.

Popiežiaus paminklo vieta yra aukščiausia Penha kalno vieta. Mes aukštį pajuntame tuo, kad čia labai košia vėjas, o lietus, atrodo, lyja dvigubai stipriau. Tolėliau už kalno esančioje pilkumoje vandenyno įžiūrėti nepavyktų net erelio akis turinčiam keliautojui. Nors ką ten vandenyno, nepavyktų įžiūrėti nė apačioje esančio Gimarainso.

Grįžtame į akmenų karalystę, nes ten mažiau lyja.

Bandome rasti dar vieną kalno objektą.

Įdomu, kad Penha kalnas kažkada vadinosi Santa Catarine vardu. Anot legendos, ant kalno tarp uolų aviganių bendruomenėje gyveno gudri mergina Katarina. Vieną dieną pasklido gandas apie artėjančią priešo kariuomenę. Atėjus nakčiai kalvos gyventojai iš tiesų pamatė apačioje artėjančią šviesų jūrą. Užpuolikų buvo tiek daug, kad mažai bendruomenei jiems pasipriešinti nebuvo jokių galimybių. Katarinai gimė planas. Ji surinko visos bendruomenės turėtas žvakes, sulaužė jas į mažus gabaliukus ir pritvirtinusi ant avių ragų, jas uždegė ir paleido avių pulką nuo kalvos. Priešas, pamatęs nuo kalno besileidžiančią milžinišką šviesų armiją, išsigando tokios didelės jėgos ir atsitraukė. Bendruomenė labai džiaugėsi gudria pergale, todėl nusprendė kalną pavadinti Katarinos vardu.

Lyja, batuose bėga upės, bet klausimas “- ką aš čia veikiu?” aplanko vis rečiau. Penha kalnas net ir tokią nepaliaujamai lietaus prausiamą dieną yra labai įspūdingas. Tai kas būtų saulėtą dieną? O gal kaip tik – jo žavesys yra pilkumoje?

Pagaliau surandame mūsų ieškotą šventosios statulą, iškeltą ant aukštos uolos.

Iki statulos jau neiname, nes nutariame leistis žemyn. Patraukiame iki funikulieriaus. Deja, funikulieriui dar siesta ir darbuotojas informuoja, kad teks palaukti 15 minučių.

Kai ateina laikas sėstis į funikulieriaus kabiną, stotyje iš kažkur prisirenka daug žmonių. Ant kalno lyg vienos dvi vaikščiojome, o čia jų visa galybė pasipylė.

Nors nuo kalno pasileidžiame pirmosios, bet suprantu, kad į kitą numatytą kelionės objektą – romantiškąjį Amarantės miestą nuvažiuoti jau nebespėsime. Ryte tas neteisingai pasirinktas traukinys, dabar – siesta pakeitė mūsų kelionės planus. Be to esame sušlapę, nuo drėgmės krečia šaltis, tad jau ir ūpo važiuoti nebėra.

Nusileidę niekur neskubame ir pamažu traukiame link Gimarainso centro.

Eidamos ieškome vietos pietums, tačiau Gimarainso kavinėse šiuo metu yra siesta. Jos dirba iki 14:30 ir nuo 19:00 iki 22:00. Istorinėje miesto širdyje veikia tik barai, kuriuose galima užsisakyti užkandžių. Užkandžių mes nenorime, todėl nusprendžiame apeiti dar nelankytas vietas ir grįžti į Portą.

Traukiame palei nedidelę Ribeira de Couros upę. Kažkur čia turėtų būti vandens sukamas ratas, galbūt pavyks pamatyti.

Ir pavyksta. Matome ne tik ratą, bet ir visą sistemą.

Kaip turi atrodyti gyvenimas, kai po namu teka upė?

Nors apie vandens darbą ir būdus jį sutramdyti ne ką nusimanome, bet pažiūrėti buvo labai įdomu.

Netoli vandens stoties užeiname man patį įspūdingiausią Gimarainso objektą: 1400 metais pradėtą statyti Convento e Igreja Sao Francisco vienuolyną ir bažnyčią.

15 – 18 amžiuje kompleksas buvo ne kartą perstatytas. Nors bažnyčia atrodo romėniško stiliaus, tačiau kukli išorė slepia prabangų interjerą, todėl verta užeiti į vidų. 20 amžiuje bažnyčia buvo restauruota ir atiduota visuomenės reikmėms.

Tamsiai rudos spalvos pastate esanti bažnyčia pasirodo kiek kuklesnė.

Tačiau melsvomis azulėjomis dengta Capela de Sao Francisco pribloškia.

Užsukame į senamiestį, nes vis dar tikimės rasti bent vieną veikiančią kavinę. Deja, beviltiškai. Pavyksta nusipirkti tik storą laikraštį permirkusiems batams džiovinti.

Paskui išeiname į jau pažįstamą Largo do Toural aikštę.

Ir tiesiu taikymu patraukiame į traukinių stotį.

Kasoje nusiperkame bilietus ir juos pažymėję geltonoje dėžėje einame į peroną. Traukinys kaip tik atvažiuoja. Šįkart pataikome į savo, nes iš Gimarainso kitur traukiniai turbūt nė nevažiuoja.

Laikas, praleistas Gimarainse buvo geras, nors neslėpsiu, lietus įspūdžius sumažino.
Reziumuodama šios dienos išvyką, pridursiu, kad Gimarainso ir Penha kalno apžiūrai reikia skirti beveik visą dieną.

Grįžę persirengiame ir einame vakarieniauti.

Vakarienei išsirinkome atsitiktinę kavinę Rua de Santa Catarina gatvėje.

Aš valgiau kalmarų žiedus, draugė – menkę. Žiedai buvo šiaip sau. Draugė nuo menkės irgi nesvaigo. Bet pasisotinome.

Kalmarų žiedai kainavo 6,50 Eur. Dar 2 eurus sumokėjau už vyną, Mudara vinho de casa. Vynas buvo skanus.

Paskui vaikštome Porto gatvėmis ir galiausiai patraukiame ilsėtis.

Tokia buvo mūsų šlapioji diena Portugalijoje.

Rytoj vyksime į Bragą.