Šiaurinė Portugalija: Portas ir Vila Nova de Gaia.

Pirma diena Porte aprašyta čia.

2018-06-05. Antradienis. Portas ir Vila Nova de Gaia.

Po pusryčių išsiruošiame į kitą Deuro (Douro) upės pusę, nes norime aplankyti Vila Nova de Gaia arba tiesiog Gaja. Tiesa, į Gają koją įkėlėme jau vakar, nes ten vakarieniavome ir vaikščiojome upės pakrante, tačiau šiandien aplankysime pora dar nematytų vietų.

Ilgą istoriją turinti Gaja senovėje buvo nuolat siaubiama antpuolių ir sunyko. 1035 m. nuo Deuro pietinių pakrančių išstūmus musulmonus, gyventojai atkūrė „Naująją Gają“ – Vila Nova de Gaia.
Istorikai  mano, kad būtent čia, Gajoje, senovėje ir buvo įkurtas Portus Cale miestas, davęs pradžią Porto miestui ir Portugalijai.

1225 metais karaliui Alfonsui suteikus Gajai miesto statusą, miestiečiai netruko išsivaduoti nuo didelių mokesčių Porto vyskupui ir kurį laiką gyvavo savarankiškai.

Į Gają trauksime viršutiniu Luišo I (Luis I) tilto aukštu. Pakeliui norime apžiūrėti Igreja Santa Clara bažnyčią ir Muralha Ferdinanda tvirtovę, kurios viduje turėtų būti jaukus apelsinų sodas, nuo kurio galima pasigėrėti Porto panorama.

Iš pat ryto lyja.

Pirmiausiai sukame prie bažnyčios. Bažnyčia, kaip ir rašoma Porto giduose, atidaryta tik nuo dešimtos valandos, todėl į ją pasižiūrime iš šalies.

Bažnyčia šioje vietoje buvo pastatyta 15 amžiuje ir per amžius buvo ne kartą perstatyta. 18 amžiuje bažnyčios interjeras buvo padengtas auksu.

Po to, kaip ir pataria kelionių gidai, einame pro bažnyčios kairėje pusėje esančius vartus, nes norime patekti į šalia esančios tvirtovės kiemą. Deja, mus pasitinka statybininkai ir iš jų tono suprantu, kad tvirtovė uždaryta ir vaikščioti negalima, o vartai netrukus bus užrakinti.

Sukamės atgal ir netrukus jau einame Luišo I tiltu. Nors lyja, košia vėjas, o panorama tikrai ne kokia, bet vis tiek vaikštau nuo vienos tilto pusės į kitą ir dairausi.

Mosteiro/Igreja da Serra do Pilar bažnyčios ir vienuolyno arkos ir bokštai vakar vakare buvo jaukiai apšviesti, o šiandien pastatai atrodo visiškai kitaip.

Pereiname tiltu, tačiau kelias iki minėtos bažnyčios prasidės tik prie sankryžos, tad žingsniuojame ten. Pakeliui iš tolo pasidairome į Jardim do Morro parką, iš kurio atsiveria puikus Porto miesto vaizdas bei rajono pakraščiai. Rekomenduojama čia ateiti stebėti saulėlydžio, juolab, kad vakare parke kai kada vyksta koncertai ar groja muzika.

Porto panoramą matėme vakar, tad šiandien parkui laiko nebeskirsime.

Netrukus lipame statoka gatve ir ateiname prie Igreja da Serra do Pilar bažnyčios. Tik ne bažnyčia kol kas mums rūpi, o panorama. Nors ir lyja, bet ji yra labai graži.

Dairomės nuo priešais bažnyčią esančios plačios aikštės. Senasis Portas kaip ant delno.

Paskui einame į atokiausią aikštės kampą. Pagaliau pakeliu akis į bažnyčią.

O nuo aikštės pakraščio dairausi į vienuolyno sienas.

Apsisuku grįžti atgalios ir išsižioju: nuo čia atsiveria puiki Porto panorama, į kurią telpa ir Luišo I tiltas. Šioje apžvalgos aikštelėje apsilankyti privaloma.
Kelionių gidai rašo, kad ši aikštelė taip pat yra puiki vieta stebėti saulėlydį.

Atsigrožėję patraukiame atgal. Eidamos aikšte pasidairome į Igreja da Serra do Pilar bažnyčią.

Šią iš Porto pusės gerai matomą neįprastos – apvalios - formos bažnyčią ir vienuolyną 16 amžiuje pastatė vienuoliai augustiniečiai. Apvalios formos bažnyčia buvo statyta pagal Romoje esančią Santa Maria Redonda. Tuo metu dėl politinės situacijos Portugalijai teko pasiduoti Ispanijai, tad dėl tokios padėties ir lėšų stygiaus bažnyčios statyba truko net 72 metus. Politiniai įvykiai turėjo įtakos ir suteikiant vienuolynui vardą. Jam buvo suteiktas Ispanijos šventosios Serra do Pilar vardas.

1832 metais pilietinio karo metu šis vienuolynas buvo paverstas gynybiniu fortu ir buvo stipriai apgriautas. Pasibaigus pilietiniam karui Serra do Pilar brolijos nariai pradėjo vienuolyno atstatymo darbus. Jie užtruko beveik visą šimtmetį.
20 amžiaus pradžioje vienuolyno patalpos buvo naudojamos kariuomenės nakvynei.
2012 metais vienuolynas duris atvėrė lankytojams.

Nuo bažnyčios nusileidžiame ta pačia statoka gatve ir einame link Moro sodo, nuo kurio pasukame į Rua Particular Joao Felix gatvę ir ja žingsniuodamos pasidairome į jaukius kiemus.

Laikas prisipažinti, kur einame dabar. O gi link vyno rūsių. Būnant Porte aplankyti vyno rūsius yra būtina.

Gaja lankytojams dažniausiai žinoma kaip Porto vyno - portveino (Vinho do Porto) sostinė. Iš tiesų, lankantis krantinėje bei vyno rūsiuose, galima įsivaizduoti 17 amžiaus pradžią, kuomet britų pirkliai eksportuodavo vietinį Porto vyną. Gaja ir mūsų laikais yra svarbiausias vyno išvežimo uostas šalyje. Veikia vyno birža, yra portveino sandėliai.

Vyno rūsių Porte yra labai daug. Dauguma jų yra įsikūrę Gajoje. Populiariausi yra Real Companhia Velha, Calem, Sandeman, Offley, Croft, Taylor‘s ir daugybė kitų. Mes nusprendėme apsilankyti Taylor‘s. Žinoma, vyno rūsius apžiūrėti galima tiesiog Cais Gaia krantinėje, tačiau mes norime ir po Gają pasivaikščioti.

Mūsų jaukioji gatvė netrukus baigiasi, o kelias į vyno rūsius įsuka į aukštų sienų įrėmintą siaurą akmenimis grįstą ir stačiai į kalną lipančią senovinę gatvę.

Nuspręsti, į kurią vyninę eisime, buvo nelengva, nes mums trukdė kalbos barjeras. Mano draugė moka vienintelę užsienio kalbą – rusų. Aš be rusų kalbos dar šiek tiek kalbu angliškai. Kurie vyno rūsiai organizuoja ekskursijas rusų kalba, tokios informacijos nepavyko rasti, todėl vyno rūsį pasirenkame vos ne burtų keliu.

Man buvo girdėtas Taylor‘s pavadinimas, nes interneto platybėse teko skaityti, kad ten dirba lietuvaitė Skaistė. Tad į Taylor‘s ir pasukame.

Netrunkame atsidurti jaukiame ir tyliame kieme.

Dėl visa ko užeiname į lankytojų centrą. Miela darbuotoja atsako, kad rusų kalba audiogidas, su kuriuo lankytojai savarankiškai vaikšto po Taylor‘s vyno rūsį, dar nėra paruoštas.

Planuodama kelionę apie Porto vynus ir jų gamybą šiek tiek skaičiau, tad nutariame negaišti laiko klausantis audiogido kita kalba, kurios nemokame ir iškart eiti į degustacijos kambarį.

Trumpai paminėsiu, kad Porto vynas arba portveinas yra kelių pagrindinių rūšių:
Ruby - raudonas, populiariausias ir daugiausiai gaminamas vynas, brandinamas didžiulėse statinėse dažniausiai metus ar dvejus;
Tawny - auksinis, brandinamas mažos talpos ąžuolo statinėse dažniausiai trejus metus ir ilgiau;
Branco – dvejus – trejus metus didelėse ąžuolo statinėse brandinamas baltas vynas.

Porto vyno rūšių yra ir daugiau, nes gamintojų yra tikrai daug ir dauguma jų turi savo specifines, ypatingąsias rūšis. Taylor’s išskiria ypatingąjį vyną Vintage.

Pasirenkame degustuoti 2017, 2015 ir 2008 metų vyno ūkio Vergellas vyną. Padavėjas kalba angliškai ir atnešęs mūsų užsakymą, trumpai papasakoja apie mūsų išsirinktą vyną.

Taip pat užsisakome duonos su aliejumi.

Quinta de Vergellas, kuriai priklausančiose žemėse auginamos vynuogės ir gaminamas vynas, yra gerai žinomas rytinėje Deuro slėnio dalyje veikiantis vyno ūkis. Vergellas vynas yra pradėtas gaminti 1820 metais, o šiandien šiame vyno ūkyje pagamintas vynas yra eksportuojamas ir į užsienio šalis.

19 amžiaus pabaigoje didžiąją dalį Vergellas vyno ūkio nupirko Taylorų šeima. Jiems valdant, ūkis buvo pertvarkytas bei iki Vergellas kaimo nutiestas geležinkelis. Taigi, Taylor‘s šeimos ir Vergellas istorija glaudžiai susijusi.
Turiu prisipažinti, kad degustuoti šio vyno ūkio gėrimą pasirinkome visiškai atsitiktinai. Ir tikrai neprašovėme. Vynas skanus. Taip pats galėjome pajusti skirtumą tarp pernai metų ir gerokai ilgiau išlaikyti vyno. Taip pat paragauti kokybiško vietinio aliejaus bei pabūti malonioje aplinkoje.

Portveinas yra stiprokas gėrimas, dažniausiai būna devyniolikos arba dvidešimties laipsnių. Pavadinimas “portveinas” yra kilęs būtent iš Porto miesto ir portveinu vadintis gali tik toks vynas, kurio vynuogės užaugusios Deuro upės slėniuose.

Rudenį vynuogių kekės skinamos rankiniu būdu ir sudėtos į dėžes po 20 – 22 kg vežamos į ūkiuose įrengtas vyno gamyklas (lagares). Vyno gamybai kruopščiai atrenkamos tik sveikos ir kokybiškos vynuogės.

Portveinas saldokas, todėl jo gamybos procese yra svarbu išlaikyti sveikus vynuogių kauliukus, nes sutraiškyti kauliukai vynui priduotų kartumo.

Atrinkta vynuogių masė yra talpinama į aukštas granito talpas, kuriose jos sumaigomos. Anksčiau tą darbą atlikdavo žmonės, basomis kojomis lipdavę į talpas ir maigydavę. Juk kojomis lengvai sumaigo vynuogės odelė, o tuo tarpu kauliukas lieka sveikas. Tais laikais vynuogių augintojai derliui apdoroti į talką kviesdavosi gimines ir kaimynus. Dabar kaimai ištuštėję, o ir žmonių santykiai pakitę, todėl šį gamybos procesą dažniausiai atlieka mašinos. Žmonių kojomis minkomos vynuogės dažniausiai yra demonstracinės ir pritaikytos turistams. Tačiau yra ūkių, kurie vis dar taiko šį autentišką metodą.

Rugsėjo mėnesį galima vynuogių ūkiuose sudalyvauti derliaus nurinkimo bei paruošimo edukacijoje.

Vynuogės dažniausiai būdavo maigomos naktimis ir šis darbas užtrukdavo po tris – keturias valandas.

Tokios suminkytos vynuogės, priklausomai nuo jų rūšies, savaitei arba beveik porai paliekamos fermentuotis. Fermentacijos metu odelės, kauliukai ir stiebai iškyla į paviršių, o sultys nusėda žemyn.

Fermentacijos procesui pasibaigus, sultys išleidžiamos, o vynuogių atliekos iškeliamos.

Fermentacijos procesui pasiekus reikiamą lygį, į sultis yra pilamas jokio skonio ir kvapo neturintis 77 laipsnių stiprumo vynuogių spiritas, nebeleidžiantis vykti jokiems rūgimo procesams.

Taip paruoštos vynuogių sultys ūkiuose laikomos per žiemą, o pavasarį plukdomos į Gajos kvartale esančius rūsius, kuriuose jos išbūna nustatytą laiką ir reikalingoje temperatūroje, kol virsta norimu vyno gėrimu.

Vyninėje prasėdime labai ilgai ir iš jos išeiname apie pirmą valandą. Kam smalsu, pasakysiu kad vyno degustacija kiekvienai atsiėjo po 21 eurą, o 5 eurus kainuojantį aliejų su duonos rinkiniu dalijomės per pusę.

Cais Gaia esančiose vyninėse degustaciją buvo galima padaryti gerokai pigiau, bet tikrai nesigailiu.

Senomis siauromis gatvėmis leisimės iki Gaia Cais paupio.

Kai jį pasiekiame, pradeda lynoti. Kokia ironija: pusantros valandos, kol nelijo, prasėdėjome vyninėje.

Apatine Luis I tilto dalimi grįžtame į senojo Porto pusę ir, traukdamos link kito numatyto aplankyti objekto - Palacio de Cristal sodų, praeiname Cais Ribeira paupiu.

Viduramžiais buvęs pagrindiniu komenciniu rajonu paupio kvartalas Cais da Ribeira prasideda nuo Praça da Ribeira aikštės ir veda pro Luiso I tiltą iki Muro dos Bacalhoeiros ir Sao Francisco bažnyčios.

Kvartalas, nors ir per ilgus metus keletą kartų buvo nuniokotas gaisrų, iš esmės nepasikeitė.

Praça da Ribeira aikštė yra pagrindinė kvartalo aikštė.

Vykdant archeologinius kasinėjimus, buvo rastas 17 amžiaus fontanas. Dabar čia stovi Kubas - Cube, kurį dabar galime pamatyti aikštės viduryje.

Ribeiros kvartalas traukia naktinių linksmybių gerbėjus, nes čia daug barų, klubų, kavinių ir restoranų.

Kelionių gidai Cais Ribeira kvartale rekomenduojama apžiūrėti Casa do Infante rūmus ir Capela da Senhora do Ó koplyčią, tačiau mes šiuos objektus apžiūrime tik iš tolo.

Trumpai papasakosiu, kad Casa do Infante yra rūmai, kuriuose gimė princas Henrikas Jūrininkas. Rūmų istorija siekia 1325 metus, kuomet karalius Alfonas IV, prieštaraudamas vyskupo valiai, čia pastatė karališkuosius sandėlius. Šiuo metu pastatas priklauso valstybei, o jame yra įsikūręs ne tik muziejus, bet ir kitos institucijos.

Koplyčia Capela da Senhora do Ó – bažnyčia šioje vietoje stovi nuo 17 amžiaus, tačiau vėliau buvo perstatyta ir padaryta panaši į 19 amžiuje sugriuvusią Ribeiros vartų koplyčią.

Paupiu einanti promenada susiaurėja ir lieka tik siauru ruoželiu. Atsisukame atgal ir pasigrožime senąjį Portą ir ką tik lankytą Gają jungiančiu Luišo I tiltu.

Netrukus krantinė išsuka prie mūsų vakar lankytos “auksinės” Sao Francisco bažnyčios.

Dabar jau eisime palei judrią gatvę.

Kaip nueiti iki Palacio de Cristal sodų, kelią, žiūrėdama į žemėlapį, susigalvojau pati, todėl jis bus ne visai vykęs, bet gana įdomus.

Pamatę senus laiptus, vedančius link Palacio das Sereias rūmų, sukame ten.

Mūsų ką tik eita gatvė lieka žemai.

Nors viršuje randame gražius rūmus, bet labiausiai nustebina apylinkių panorama. O dešinėje matomi sodai, atrodo, yra ranka pasiekiami.

Ir pasižiūrime į nenublizgintą senojo Porto pusę.

Tikiu, kad iki sodų buvo galima ateiti visiškai paprastai, tačiau mes pasukame dideliu lanku einančia gatve, o suabejoję, ar bus atidaryti šoniniai parko vartai, vėl leidžiamės žemyn. Tačiau dėl tokių klystkelių savęs kaltinti neišeina, nes vis pasirodo gražios panoramas ar kokie mieli neišpuoselėti kampeliai.

Pagaliau ateiname iki senųjų Escadas das Sereias laiptų. Jie gana jaukūs, todėl visai nesigailiu ankstesnių klaidžiojimų.

Įeiname į Palacio de Cristal sodus, jų lankymas yra nemokamas.
Įėję iškart randame panoraminę aikštelę, žiūrinčią į mūsų nelankytą miesto dalį ir Arabų tiltą.

Nors dangus vis labiau pilkuoja, tačiau vis tiek pasivaikščiosime po sodus.

Jardims do Palácio de Cristal sodai dar vadinamai Jardim das Quatro Estacoes.

19 amžiuje vokiečių landšaftininko suformuotas 8 hektarų teritoriją užimantis Jardims do Palácio de Cristal – Krištolo rūmų parkas yra beveik pačiame miesto centre.
Deja, originalūs Krištolo rūmai (Palácio de Cristal) 1950 metais sudegė. Jų vietoje buvo pastatytas šiuolaikinis sporto centras. Tačiau sodai išliko ir jo terasos dovanoja nepaprastai gražius vaizdus į Deuro upę.

Panorama graži, tačiau pradeda stiprokai lyti.

Tikimės, kad lietus praeis ir vaikštome toliau.
Parke laisvėje gyvena povai, bėgioja vištos ir gaidžiai (beje, gaidys yra Portugalijos simbolis), tvenkinio pakrante krypuoja žąsys ir antys.

Parkas didelis, tačiau jame lengva susigaudyti. Galima ant suoliukų atsisėsti su užkandžiais. Rašoma, kad vasaros sezonu veikia kavinė.
Mes kavinės neieškojome, o ant šlapių suoliukų sėstis nesinori, tad žingsniuojame pasižiūrėti gėlynų.

Ši parko vieta turėtų būti ypatingai graži, bet lietus viską gadina.

Nors šio parko rožynų nėra ko lyginti su prieš pora dienų matytais Wilanow rūmuose Varšuvoje, bet pasivaikščioti čia tikrai smagu.

Dar kiek pasidairome po parką ir traukiame link išėjimo.

Nors ir lyja, bet namo dar neisime, nes yra kitų planų. Be to tikime, kad lietus baigsis, kaip kad nutiko ryte.

Netrunkame išeiti į krantinę ir artėjame prie Arabų tilto.

Beje, jei ką domina, galima užsisakyti mokamą atrakciją ir tilto arka pereiti iš vienos upės pusės į kitą.
Mūsų ši atrakcija nevilioja, todėl einame savo suplanuotu maršrutu. Smulkus lietus stiprėja, bet vis tiek einame iki kito planuoto tikslo – Foz do Douro. Fotografuoju labai mažai, nes ant objektyvo ištisai krinta lašai. Tad ir padarytos nuotraukos bus nešvarios. 
Įdomu ir tai, kad mūsų būsimas kelias yra pakrantės kelio Coastal Camino Português, vedančio nuo Lisabonos, dalis.

Foz do Douro reiškia “Deuro burną”. Taip vadinamas apie 13 tūkstančių gyventojų turintis Porto rajonas, esantis toje vietoje, kurio Deuro upė įteka į Atlanto vandenyną.

Iš žvejų gyvenvietės išaugęs rajonas dar pristatomas aukštesnės socialinės klasės gyvenamu rajonu. Prabangųjį Foz o Douro kvartalą yra pamėgę pasiturintys portugalai.

Pajūriu veda prabangi promenada su brangiais viešbučiais ir restoranais. Saulėtą dieną čia būtų tikrai labai gražu, tačiau dabar yra tik gražu.

Prieiname Cais do Ouro kvartalo krantinę. Šalia yra fontanas Fonte de Ouro.

Einame tolyn prieš vėją ir jau esame stiprokai sušlapę. Reiktų grįžti į Portą tačiau jokio po stogu esančio lankomo objekto Porte nesu numačiusi, o apsipirkimui dar per anksti, nes kelionę tik pradėjome ir nežinia, kiek lėšų ji gali pareikalauti. Belieka toliau nerti į lietaus iššūkį, bet mes prie tokių iššūkių jau esame įpratę.

Prieiname Observario das Aves apžvalgos aikštelę. Nuo jos galima pasižiūrėti į vandenyje esančiose nedidelėse seklumose tupinčius paukščius.

Tolėliau už aikštelės esantis pakrantės kelias labai išgražėja. Promenada atrodo prabangiai, tačiau mums ji jau mažai rūpi. Norisi sėsti į gatve dažnai pravažiuojantį autobusą, grįžti į viešbutį ir atsisėdus į lovą savo mažame kambarėlyje žiūrėti į baltą sieną. Tačiau susilaikome ir vis dar traukiame pirmyn.

Dar kiek – ir tolumoje jau galime įžiūrėti į vandenyną įtekantį Deurą. Pasvarstome, kad nutrepsėsime iki ten ir važiuosime namo.

Netrukus prieiname dvi viena šalia kitos stovinčias koplyčias: Capela da Senhora da Lapa ir Capela de sao Miguel-O-Anjo.
Piečiausiame Foz do Douro kampe bus koplyčia – švyturys Farol de São Miguel.
 Koplyčia - švyturys čia buvo pastatyta 16 amžiuje. Tai ne tik seniausias švyturys Portugalijoje, bet ir vienas seniausių visame pasaulyje.

1528 metais Vizėjaus (Viseu) vyskupas nurodė Deuro žiotyje pastatyti Sao Miguel-O-Anjo bažnyčią, kuri kartu atliktų ir švyturio paskirtį.
18 amžiuje pastatas buvo išplėstas, nes buvo reikalinga vieta jūrininkų mokymams. 20 amžiuje koplyčioje - švyturyje į susirinkimus rinkdavosi kvartalo bendruomenės vyriausieji. Nuo 1992 metų statinys yra saugomas architektūros objektas.

Nuo koplyčios - švyturio sukame link Passeio Alegre parko. Parkas apsodintas įvairių rūšių palmėmis bei kitokiais medžiais.

Už parko yra tvirtovė ir Felgueiras švyturys.

16 amžiaus pabaigoje pastatytas fortas Castelo de São João mūsų sušlapusių visiškai nesudomina. Norime tik pamatyti švyturį ir grįžti.

Fortas pastatytas siekiant apsaugoti krantą ir Deuro upės žiotis. Gynybinis įtvirtinimas buvo sumodernintas 17 amžiuje, o 18 amžiuje pastatyti vartai. Dabar fortas yra Nacionalinio gynybos instituto būstinė.

Nuo forto iki švyturio tenka kelias minutes paeiti.

1886 metais pradėjęs veikti 10 metrų aukščio Farolim de Felgueiras švyturys yra vadinamas keletu vardų. Švyturys Felgeiras pavadinimą gavo nuo taip vadinamo molo. O Molhe de Felgueiras  molas pavadintas vietovės, iš kokios jo statybai buvo atvežti akmenys, pavadinimu. 1945 metais švyturys buvo modernizuotas, o 1979 metais - įjungtas į bendrą pakrantės švyturių tinklą. 1990 metais atlikti sutvirtinimo darbai. Nuo 2009 metų švyturys nebeveikia, skleidžia tik garsinius signalus.

Lipame ant molo. Šiuo metu siaubingai lyja, o drėgmė jau į kaulus pradėjo smelktis, todėl man niekas negražu ir neberūpi. Pikta ir nepatenkinta lietumi einu molu.

Kai apsisukame grįžti atgal, pagaliau pasižiūriu į vandenyną.

Vandenyną šioje kelionėje matome pirmą kartą. Tas užpilkavęs vaizdas labai žavus, todėl nusprendžiame dar kiek paeiti vandenyno pakrante link Matosinhos. Vis geriau eiti čia, negu badytis skėčiais su miniomis praeivių mieste.

Nors keliautojai atsiliepia, kad paplūdimiai aplink Portą yra ne patys geriausi, tačiau pakrantė, net ir lietui lyjant, yra labai vaizdinga, nes vandenyje ir ant smėlio guli didelės uolos. Pakrante veda tvarkinga cementinė promenada.

Lyti kiek apstoja, o eiti pasidaro visai smagu.

Mūsų ką tik lankyta Foz o Douro ir švyturys lieka tolumoje.

Eiti tuščia pakrante gaudžiant vandenynui ir tyliai į skėtį barbenant lietaus lašams netgi patinka.

Valandžiukei sušilti kažkur užeiname į kavinę. Karšta arbata ir bandelė suteikia jėgų, tad su nauju entuziazmu einame tolyn.

Tarp Praia da Luz paplūdimio ir Avenida de Montevideo sodų randame 1930 metais pastatytą prabangią pergolę su kolonomis. Anot legendos, tuometinio mero žmona labai susižavėjo "Promenade des Anglais” promenada Nicoje ir užsinorėjo tokios pačios Porte. Kai kada dideli norai nėra blogai. Bėda tik, kad pergolė neturi sandaraus stogo ir negalime nei minutei pasislėpti nuo lietaus.

Mūsų takas suka nuo vandenyno. Miestu eiti nenorime, o iki Matosinhos dar laukia kilometro ar poros kelias, tad nusprendžiame verčiau grįžti atgal.

Mūsų artimieji ir draugai šiuo metu Lietuvoje kepa nuo ilgai trunkančios sausros, o mus lietus ne tik atgaivino, bet netgi atmirkė. Visada būna labai apmaudu, kai oras sugadina planus. O planavau po Matosinhos pasivaikščioti ir saulę prie vandenyno palydėti.

Tad tuo pačiu keliu ir ta pačia pakrante nuo vandens kliurksinčiais batais žingsniuojame atgal link forto ir švyturio.

Kai pasiekiame Passeio Alegre parką, lietus kiek apstoja, tad galiu nufotografuoti Foz o Douro rajono namus.

Praėję parką pamatome tramvajaus stotelę, tad į miestą grįšime šia transporto priemone.

Tramvajus Nr. 1 ką tik atvažiavęs, o prie Passeio Alegre parko yra jo galutinė stotelė. Mašinistas į kitą pusę perdeda tramvajaus ūsus ir parduoda mums bilietus.

Bilietas suaugusiam kainuoja tris eurus. Pramoga nėra pigi, tačiau išbandyti tikrai įdomu ir verta, nes tramvajaus vidus mane sužavi labiau negu išorė.

Netrukus tramvajus pajuda. Esame vienintelės jo keleivės. Tramvajus senoviškai bilda, tad važiuoti smagu ir ant galvų nelyja.

Važiuojame iki galinės - Infantės stotelės. Ji yra prie Sao Francisco bažnyčios. Išlipę praeiname pro bažnyčią, po to gatve kylame į viršų ir dairomės vakarienės. Kažkur pamatome kavinę užrašu „10 em Sao Domingos“. Pavadinimas mums pasirodo neįprastas, todėl užeiname. Kavinė nedidelė, bet pilna lankytojų. Sakomės troškinį su menke - Bacalhau de Braga. Viena porcija kainuoja 8,50€. Ir po taurę balto vyno. Vynas - 2€.

Bacalhau skani. Žinoma, ne dieviška, bet lyginant su vakarykšte Francesina, tai jau labai skani. Porcija milžiniška, vos suvalgau. Taigi, šįkart pigiai prasisukame.

Iš kavinės išeiname jau sutemus. Lietus vis dar lyja, tad traukiame namo.

Parduotuvėje perkame vyno. Offley Tawny, jis kainuoja 7 eurus.

Parėjusi peržvelgiu kelių dienų orų prognozę ir ji nieko gero nežadanti. Rytoj mūsų suplanuotoje aplankyti vietoje taip pat turėtų palyti. Bandau ieškoti, kur rytoj nebus kritulių ir randu. Taigi, teks keisti kelionės planą, bet šiuo momentu svarbiausia, kad nelytų.

Iki rytojaus.

Kitą dieną vykome į Aveirą.