2018-06-10. Sekmadienis. Trilho da Quinta Nova.
Pagaliau dangus susimylėjo ir oro prognozės lietaus rodo vis mažiau, o aš iš arčiau pamatysiu vynuogynus.
Žygiams po Deuro slėnį išrinkau dvi trasas. Viena - PR1-SBR Trilho da Quinta Nova - praeisime šiandien, kitą bandysime įveikti po poros dienų.
Užbėgdama įvykiams už akių, pasakysiu, kad ši diena man buvo pati įspūdingiausia visos kelionės po šiaurinę Portugaliją diena, todėl nuotraukų įdedu daug. Kai kurios bus panašios, bet noriu išsaugoti kuo daugiau pasakiškai gražių akimirkų.
Pusryčiai Imperio viešbutyje yra nuo 7 valandos. Jie tokie pat gausūs, kokie buvo viešbutyje Porte, tik ne tokie skanūs. Tačiau džiaugiamės Peso da Regua užsisakę nakvynę su pusryčiais, nes rasti maisto parduotuvę šiame mieste ne taip paprasta būtų buvę.
Traukinys Pocinho kryptimi išvyksta 09:10. Traukinių grafikus galima rasti čia: https://www.cp.pt/passageiros/en .
Papusryčiavę griebiame vakar pirktas medines lazdeles ir einame į traukinių stotį.
Stotis nedidelė. Viduje yra mažas laukiamasis, bilietų kasa ir stendas su traukinių tvarkaraščiais. Taip pat yra nedidelė kavinė. Tualetai, beje, nemokami ir labai tvarkingi, yra kitame pastate.
Į stotį ateiname truputį anksčiau, nes nežinome, kiek užtruks bilietų kasoje nusipirkti bilietus. Tačiau čia viskas paprasta. Prieš mus eilėje stovi pora žmonių. Perku du bilietus iki Ferrao. Pardavėjas kalba angliškai ir užklausia ar parduoti atgalinius bilietus. Iš pradžių nusprendžiu pirkti tik į vieną pusę, bet paskui persigalvoju ir paprašau atgalinių. Ir teisingai padariau, kaip vėliau įsitikinau. Už atgalinį bilietą sumoku po 4,30 Eur. Atgaliniame biliete nurodytas išvykimo iš Ferrao laikas 18:28. Deja, taip ir nesužinojau, ar galima vykti kitu laiku.
Išeiname pasižvalgyti į peroną. Regua traukinių stotyje yra du keliai, tačiau traukiniai paprastai stoja pirmame. Perone nėra jokių švieslenčių, jokios informacijos, tik rodyklinis laikrodis tiksi laiką.
Grįžtu prie bilietų kasos paklausti kelio. Bilietų pardavėjas pasako, kad pirmas.
Žmonių perone prisirinkusi gausybė.
Iki mūsų traukinio dar daug laiko, o per garsiakalbį pasakoma informacija. Ji pranešama portugalų kalba, tačiau iš žmonių sujudimo suprantu, kad atvažiuoja traukinys.
Labai nustembu pamačiusi pas mus ateinantį bilietų pardavėją, kuris mus perspėja, kad dabar bus traukinys į Portą. Mūsiškis važiuos po šito ir parodo, į kurią pusę turės važiuoti. Padėkoju, o kasininkas nueina. Esu nustebusi ir sužavėta. Ši šalis man vis labiau patinka.
Taigi, važiuojantys į Portą sulipa į traukinį ir išvažiuoja, o mes liekame laukti savojo. Į peroną suguža bent kelios organizuotos turistų grupės, greičiausiai važiuojančios į vyno ūkius. Keista, kad nematau pavienių žygeivių. Iki traukinio likus vos minutei, vienas ateina su kuprine ir ilga lazda.
Traukinys išvyksta laiku. Lipsime antroje stotelėje, o iki jos riedame gerų dvidešimt minučių.
Buvome vienintelės keleivės, išlipę Ferrao traukinių stotyje.
Stotis labai maža ir praktiškai turi tik stogą. Nėra čia nei kasų, nei suolų. Net tualeto nėra. Stovi namelis su užrašais, kad čia yra moterų ir vyrų tualetai, tačiau durys užcementuotos, o užrašai tik butaforiniai.
Apsidžiaugiu, kad nusipirkome atgalinį bilietą. Nors ne bėda, jį būtų galima įsigyti ir iš konduktoriaus.
Vos išlipame, nulyja lietus, tad pastovime po stogu.
Paskui pasidairome aplinkui. Netoli Ferrao traukinių stoties yra nedidelė prieplauka.
Mus atvežęs traukinys nudundėjo į priekį, o mes likome kažkokiame Dievo užmirštame kampelyje.
Be ketvirčio dešimtą valandą pajudame į savo žygį.
Sukame į EM587 kelią ir nedrąsiai leidžiamės į pažintį su mane ilgą laiką viliojusia vynuogynų karalyste.
Trilho da Quinta Nova trasą pasirinkau, nes tai buvo vienintelė išsamiai aprašyta ir maps.me žemėlapyje pavaizduota Deuro slėnio trasa. Pamaniau, kad ji pirmam žygiui idealiai tiks.
Keliu traukiame iki trasos pradžios.
Sekmadienio rytą kelias visiškai tuščias. Oras vėsus ir kūną kiek purto drėgmė, o gal ir jaudulys.
Apačioje paliekame traukinio bėgius ir Deuro upe plaukiantį laivą, o pačios lengvu serpantinu į kalną lipančiu keliu kylame aukštyn.
Kažkur suvilioja ryškiaspalviai kaktuso žiedai.
Su kiekvienu posūkiu kylame vis aukščiau ir žvalgomės aplinkui bei grožimės tarp stačių šlaitų vingiuojančiu Deuru.
Upėje dažnai plaukia laivai.
Kitoje pusėje matome lietaus nubalintas kalnų viršūnes.
Taip atrodo kelias netoli Quinta Nova vyno ūkio, kuriame pradėsime savo žygį Trilho da Quinta Nova trasa.
Dar kiek – ir prieš akis išdygsta debesyse paskendę vyno ūkio Quinta Nova pastatai. Ten PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa prasideda ir baigiasi.
Pusė vienuolikos. Kad atėjome ten, kur reikia, rodo prie vartų esantys užrašai.
Vyno ūkis oficialiai buvo įkurtas 1764 metais. Quinta Nova (pilnas pavadinimas - Quinta Nova de Nossa Senhora do Carmo) pavadinimą ūkis gavo susijungus dviems šeimoms, o Nossa Senhora do Carmo – nuo netoliese esančios koplyčios. Tačiau žinoma, kad pastatai ir vyno pramonė čia veikė daug seniau. Prieš beveik tris šimtus metų ūkyje buvo pagaminama didelis kiekis kokybiško vyno, todėl šis ūkis buvo įtrauktas į Peso da Regua vyno gamintojų bendriją. Nuo 1999 metų ūkis priklauso Amorimų šeimai – 4 kartai. Vyno ūkis stengiasi išlaikyti senovines tradicijas, todėl restauracijos ir remonto darbai yra atliekami stengiantis išlaikyti statinių autentiškumą bei ryšį su aplinka. Nuo 2005 metų ūkis dalyvauja turizmo programoje ir teikia nakvynės, maitinimo paslaugas, organizuoja ekskursijas. 19 amžiui priklausančiame buvusiame dvare įrengtas viešbutis. Šis ūkis buvo pats pirmasis Portugalijoje, pradėjęs vyno turizmą.
Quinta Nova vyno ūkis iš viso valdo 120 hektarų žemės. Didžioji jos dalis – net 85 hektarai yra skirti vynuogynams.
Vynuogės auginamos terasose, į kurias augalai sodinami dviem eilėmis. Statūs upės šlaitai turi 45 laipsnių nuolydį. Į hektarą yra susodinama 3500 sodinukų. Iš hektaro gaunama 4 tonos vynuogių derliaus. Man tie du skaičiai kažkaip keistai skamba, bet ši informacija pateikta ūkio svetainėje, negaliu ginčytis.
Gamta yra tikrasis vyno kūrėjas. Vasaros regione būna saulėtos ir karštos, o žiemos - šaltos ir lietingos. Sausas ir šiltas klimatas leidžia išgauti reikiamą vynuogių cukraus kiekį ir spalvą.
Vynuogės ūkyje auginamos, skinamos ir atrenkamos rankiniu būdu. Tačiau vyno ruošimo darbus atlieka šiuolaikiniai mechanizmai.
Pasileidžiame akmenimis grįstu į ūkį vedančiu keliu.
Toje vietoje, kur kelias daro posūkį, pamatome sudėtą krūvą medinių vyno statinių.
Maps.me žemėlapis rodo, kad trasa turėtų prasidėti už šių statinių. Randame geltona – raudona trasos ženklą ir juo sekdamos patraukiame į žygį. Trasa aiškiai guli ir maps.me žemėlapyje.
Vidutinio sudėtingumo 5,7 km ilgio PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa priklauso Quinta Nova vyno ūkiui, nes ji eina per ūkiui priklausančią žemę. Rašoma, kad trasai apeiti reikia pustrečios valandos, tačiau trasą galima trumpinti. Aukščiausiai pakylama į 364 metrų aukštį. Trasa pasiekiama visus metus, tačiau esant labai karštam orui reikia imtis atsargumo priemonių: turėti galvos apdangalą, pakankamą kiekį vandens bei kremą nuo saulės.
Birželis yra tas mėnuo, kuomet stačiuose Deuro slėniuose gali negailestingai kepinti saulė. Tačiau kol kas einu su striuke ir man nekaršta.
Už vyno statinių prasidėjusi trasa iš pradžių eina vos įžiūrimu murzinu ir žole ir krūmais apaugusiu takeliu. Pradžia man nelabai patinka, bet nieko kito nelieka, kaip tik eiti pirmyn. Paskui išeiname į siaurą ūkio keliuką.
Keliukas vingiuoja pro kalvas, ant kurių auga juostomis susodintos vynuogės.
Paskui trasa suka pro langelį iš akmenų sukrautoje sienoje.
Kurį laiką klampojame palei akmeninę sieną. Žemė čia pažliugusi, o kojos giliai sminga į juodą masę.
Tačiau tokiu nemaloniu taku nedaug nueiname, nes iš kelio išveda apelsinų ir mandarinų medžiai. Po jais vaisių tiek daug prikritę, didžioji dalis jau net pūva, tad išdrįstame keletą sveikų įsidėti į kuprines.
Kiek paėjus, dar kartą tenka lįsti pro langelį tvoroje.
Kitoje tvoros pusėje mūsų laukia jau nebe purvynė, o tvarkingas žvyro keliukas.
Saulė šildo, bet kaupiasi lietus. Debesų slegiami kalnai ir slėniai yra labai vaizdingi.
Dar minutė kita - iš kuprinės traukiame lietpalčius bei skleidžiame skėčius.
Lietaus migloje skendintis slėnis yra netgi žavus.
Kalnuose su skėčiu vaikštau pirmą kartą.
PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa yra gerai sužymėta, tvarkinga. O ir takai nesudėtingi, nes veda vynuogynus išraizgiusiais keliukais, kuriais važinėja ir ūkio technika. Trasoje stovi medinės šiukšliadėžės.
Vaikštau susižavėjusi ir alpėdama nuo grožio.
Kažkur pasirodo Deuro upė ir jos nenusakomos spalvos vanduo visam peizažui suteikia dar didesnį įspūdį. Jau ketvirtis po vidurdienio, o atrodo, čia ką tik atėjome.
Visą ūkį yra išraizgęs keliukų tinklas. Kai kuriais eiti trasos ženklai draudžia, bet jų dauguma galima žingsniuoti.
Kai kada pradeda lynoti lietus.
Prieiname pačius gražiausius vaizdus, kuomet apačioje tekančio Deuro šlaituose raštus piešia vynuogynų eilės, o kraštovaizdžiui spalvų suteikia raudoni pastatų stogai.
Prieš akis visu gražumu Deuro slėnis ir Quinta Nova vyno ūkio pastatai.
Quinta Nova vyno ūkio vynuogynai labai prižiūrimi, idealiai išpuoselėti, o sodybos keliukus puošia išmoningai parinkti želdiniai.
Užeiname iš akmenų pastatytą nežinomos paskirties konstrukciją. Jos viduje auga apelsinmedžiai. Radę stalą ir suolus, nusprendžiame pailsėti ir papietauti. Be dvidešimties minučių pirma.
Nuo mūsų pietų vietos matosi Quinta Nova pastatai.
Pasistiprinę vaikštome toliau. Pirmiausiai turėsime užlipti akmenine siena.
PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasa nėra aukštai pakylanti, tačiau vaizdai - dieviški.
Upė ir vynuogynai.
Sukame ir sukame keliukais, tačiau niekaip neatsigeriame dieviškų vaizdų.
Traukinys tik vakare, o trasoje tiek daug laiko tikrai nepraleisime. Todėl dar namuose kilo mintis pavaikščiojus po Quinta Nova apylinkes sukti į šoninį kelią ir pėsčiomis per kalnus nueiti iki Pinhao kaimo. Bandome įgyvendinti mintį.
Tačiau maps.me parodyto keliuko niekur nerandame. Kažkur nusukę į šalį bandome eiti ne trasos taku, tačiau vos sprandų nenusilaužėme. Tenka atsiprašyti PR1-SBR Trilho da Quinta Nova trasos ir grįžti į ją.
O grįžus - pasimėgauti kitoje Deuro pusėje įtekančia Rio Tavora upe.
Bandome ieškoti kitų takų, vedančių palei upę, tačiau nesėkmingai. Tad statoku žvyro keliu leidžiamės žemyn link Quinta Nova sodybos.
Aukštai liko ant kelių metrų aukščio cementinio bloko užrašyta Quinta Nova vyno ūkio reklama.
Keliukas suka vingį po vingio. Tai žiūrime į Regua pusę, tai į Pinhao. Ir vis dar kaifuojame nuo vaizdų, nuo vynuogynų raštų.
Pačioje upės pakrantėje randame 17 amžiuje pastatytą Capela Nossa Senhora do Carmo koplyčią. O upe kaip tik ir rabela - senovėje vyno statines į Portą plukdžiusi valtis praplaukia.
Deuro upė šioje vietoje buvo labai pavojinga, todėl laivus dažnai ištikdavo katastrofos. Pasimelsti ir paprašyti Mergelės Marijos gailesčio buvo pastatyta koplyčia.
Koplyčia buvo pastatyta Quinta Nova de Nossa Senhora do Carmo vyno ūkio žemėse, todėl yra ūkio nuosavybė.
Kelias minutes pasėdėję prie koplyčios, vėl leidžiamės į trasą. Mūsų kelias tai kyla, tai leidžiasi. Pakyla vėjas, o vietomis jis stiprokai pučia.
Apačioje Deuro pakrante eina traukinio, kuriuo mes atvažiavome, bėgiai.
Kelias suka, nežinia, kelintą vingį. Mus vis dar žavi Deuro slėnio formos ir raštai.
Quinta Nova sodyba atrodo čia pat, tačiau iki jos dar ne vieną posūkį suraitysime.
Deuru plaukia laivas. Lygiai toks pat, kaip vakar nakvojo uoste mūsų mieste Regua.
Vėl gėrimės raštais ir formomis.
Kažkur trasos ženklas rodo eiti per vynuogyną šalia pasodintų augalų, tačiau nedrįstame.
Eisime aplinkui.
Vėl trasa išveda prie upės. Eiti galime į visas puses. Trasos sužymėtos puikiai, tačiau vaikštant vis vien pravartu turėti GPS. Iš tikrųjų takų yra ir daugiau, nei oficialiai pavaizduotoje trasoje. Turint laiko ir noro, vynuogynais galima klaidžioti visą dieną.
Tačiau jau jaučiasi nuovargis, o vaizdai, kad ir kokie jie būtų gražūs, pradeda darytis monotoniški. Pasukame link vyno ūkio Quinta Nova.
O šiuo keliu vėliau suksime į traukinių stotį.
Sukame į mums jau pažįstamą akmenimis grįstą kelią, vedantį į ūkį.
Toks vaizdas pasitinka atėjusius į Quinta Nova vyno ūkį.
Trumpai pasidairome po Quinta Nova ūkį. Sodyba įkurta 1764 metais ir iš tiesų yra prabangi bei verta pavadinimo "luxury".
Nuo jos prieigų ne tik vaizdai gražūs laukia, bet ir vyno degustacija, maistas, nakvynė. Mėgstantiems prabangą tikrai rekomenduočiau čia apsistoti nakvynei.
Mūsų kišenei degustacija šioje vietoje yra per brangi, o užeiti puodeliui kavos jaučiamės per purvinos, todėl patraukiame į traukinio stotelę.
Pro pakelėje žydinčius oleandrus -paskutinis žvilgsnis į Quinta Nova.
Ateiname į Ferrao traukinių stotį.
Dar tik kiek po penkių, todėl vaikštome paupiu, o paskui pasileidžiame keliu.
Traukinys atvyksta laiku, jis pilnas linksmų vyno prisiragavusių žmonių. Kai kurie ant kojų nelabai pastovi.
Grįžę į Regua, einame ieškoti vakarienės.
Klaidžiojame toliau nuo paupio esančiomis gatvėmis. Rua do Marques de Pombal gatvėje mus anglų kalba užkalbina pagyvenęs vyriškis ir pakviečia užeiti į jo restoraną. Paprastai vengiu restoranų, tačiau šįkart kažkodėl užeiname.
Čia pat įsitikinu, kad žodis “restoranas” Portugalijoje dar nieko nereiškia. Esame pasodinamos prie stalo, išsirenkame patiekalą vakarienei. Kol laukiame, pastebiu, kad stalo įrankiai šiame “restorane” yra ne tik skirtingi, bet ir labai pigiai atrodantys, o indai – nuskilę.
Šiandien paragaujame prieš pagrindinį patiekalą patiektos užkandėlės. Paskui sulaukiame užsakyto patiekalo – valgėme bacalhau. Gauname didelį menkės filė gabalą su bulvėmis ir daržovėmis. Būtų viskas gerai, bet menkė vienoje vietoje padegusi.
Nepaisant tų nepatogumų, vakarienė buvo skani. Už bacalhau įskaitant užkandžius ir vyną sumokame po 17 eurų.
Išeiname vakarinio pasivaikščiojimo, o po to sukame ilsėtis.
Mūsų diena buvo puiki.
Rytoj vyksime į Lamego ir Pinhao.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą