Atėnai.

 2023-10-17, antradienis. Atėnai. 

Vakar keliavome Meteorų uolų takais.

 

Nors į autobusų stotį nueiname sausos, bet netrukus pradeda lyti. Atostogos Graikijoje baigėsi ir pamažu judėsime namų link. Visos kelionės metu oras buvo fantastiškas, gal kiek per karštas, bet be lietaus. Šiandien lyja, kad nebūtų gaila palikti Kalambakos. 

 

Į Kalambaką atvykome traukiniu, tačiau traukinys į Atėnus grįžta tik vėlai vakare. Rytoj ryte mūsų laukia skrydis ir nesinori stresuoti dėl vėlyvo traukinio reiso, tad nutariame į Atėnus grįžti ryte išvažiuojančiu autobusu. 

Autobusų bilietus perku internetu svetainėje  ktel-trikala.gr   iki kelionės likus kelioms savaitėms. Dar namuose įsidedu spausdintus popierinius bilietus. Atėjusi į Kalambakos autobusų stotį, pasvarstau, ar nereikia mano turimų bilietų iškeisti į specialius bilietus? Tačiau lyja, į stoties pastatą eiti patingiu.
Autobusas atvažiuoja laiku. Konduktorei parodome internetu pirktus bilietus ir judame į Trikalą, kur miesto pakraštyje esančiame terminale persėsime į į Atėnus vežantį autobusą. 

Trikalos autobusų stoties terminale turime daugiau nei valandą laiko persėdimui. Tiek laiko užtenka ramiai išgerti kavos. 

Įdomu buvo stebėti, kaip Trikalos autobusus aptarnauja nemaža komanda. Bilietus tikrina ir parduoda konduktorius, dar vienas žmogus sudeda bagažą, o vairuotojas tik vairuoja. 

Trikalos autobusų stotyje išsikeičiu mūsų turimus namuose spausdintus bilietus į specialius. Taip ir nesupratau, ar tai privaloma padaryti, nes priėjusi kasininkės paklausti informacijos ir parodžiusi mūsų turimus spausdintus popierius, iš jos sulaukiu atspausdintų naujų. 

Į Atėnus pajudame laiku. Kelionė truks virš 4 valandų, tačiau pro langą skriejantys vaizdai yra labai gražūs. Tai žiūrime į aukštus kalnus, tai į balkšvus medvilnės laukus, tai į alyvmedžių giraites, galiausiai įriedame į vaizdingos įlankos pakrantę.

Vairuotojas stoja poilsiui pakelės kavinėje ir visi autobuso keleiviai išsisklaido, kas kavos, kas - užkąsti, kas - kojų pramankštinti. 

Kelionė į Atėnus neprailgsta ir yra patogi bei maloni. 

Iš autobuso išipame Liosion autobusų stoties terminale. Padarėme klaidą iš autobuso neišlipę Kato Patisia stotelėje ir dabar iki šio pavadinimo metro stotelės teks gabaliuką grįžti atgal. Nieko nedarysi, o ir mūsų lagaminai autobuso bagažinėje yra sudėti į "Atėnų" skyrių.
Liosion autobusų stoties terminalas nėra didelis, bet autobusų aikštelės įrengtos labai tankiai, tad atrodo painokai. Net nesidomiu, kaip šioje stotyje reiktų susirasti reikiamą autobusą, nes mes tik užeiname į tualetą ir pasileisime link metro stotelės. 

Kato Patisia metro stotyje savitarnos aparate perkame vienkartinį metro bilietą, kuris suaugusiam kainuoja 1,20 euro ir galioja 90 minučių. Taip rytdienai nusiperkame oro uosto autobuso bilietą, kainuojantį 5,50 euro vienam.  

Metro važiuojame su persėdimais ir lipame mums jau labai gerai pažįstamoje stotelėje "Akropolis". Kelias minutes einame gatvėmis  ir netrukus įžengiame į savo naujų laikinų namų kiemą.

Greitomis apžiūrime naują nakvynės vietą. Kadangi Atėnuose nakvosime tik vieną naktį, daiktai lieka gulėti lagaminuose, o pačios išskubame į miestą.

Mūsų tylioji Scholiou gatvelė ir kambario langelis, žvelgiantis į spalvotą graffiti ant sienos.

Ateiname prie Katedros, kuri yra už poros minučių nuo mūsų laikų namų.

 
Paskui be jokio plano ir tikslo vaikštome po Atėnus, žvalgomės į parduotuves.

Ateiname į Monastiraki aikštę, kuri visada yra pilna žmonių. Atėnuose nebuvau tik kelias dienas, o atrodo, tarsi juos matyčiau pirmą kartą. Ir šįkart Atėnai man patinka kur kas labiau.

Monastiraki aikštė, kaip visada, yra pilna žmonių ir šurmuliuojanti. 

 

Kitoje aikštės pusėje matome buvusią mečetę ir Akropolio kalvą.

Šalia buvusios mečetės stovi Adriano biblioteka. Jos lankymas įeina į Akropolio kompleksinio bilieto kainą, tačiau kažkodėl šio taško taip ir neaplankėme. Dabar irgi į Adriano biblioteką pažiūrėsime tik iš šalies.

Vėl vaikštome gatvėmis. Turistinės gatvės yra pilnos turistams skirtų parduotuvių. 

Atėnuose pilna meno galerijų.

Traukiame jau gerai žinomomis gatvėmis. Užsuku pasidairyti po Instagramerių mėgiamos kavinės kiemelį.

Netoli Atola Stoja sėdame vakarieniauti. Po vakarienės vėl vaikštome gatvėmis.

Gatvės atveda į Monastiraki aikštę.

Paskui patraukiame ilsėtis, juk rytoj anksti keltis.

2023-10-18, trečiadienis. Kelionė į namus.

Nuo Scholiou gatvelės iki Syntagma aikštės einame pėsčiomis. Ankstų rytą Atėnų gatvės yra visiškai tuščios, praeina vienas kitas praeivis. 

Į oro uostą išvykstame nuo Syntagma aikštės pakraštyje esančios oro uosto autobuso stotelės. Autobusas X95 iki oro uosto važiuoja nepilną valandą. Vienkartinius autobuso bilietus nusipirkome vakar metro stotyje, tad šiandien belieka autobuse juos priglausti prie skaitytuvo.
Kadangi keliaujame tik su rankiniu bagažu, patikros procedūras oro uoste praeiname labai greitai ir turime marias laiko. Veikti nelabai yra ką, bet skrydį kažkaip sulaukiame.

Atėnus paliekame pridengtus lengvų debesų.

Vilnius pasitinka lietų keičiančia saule ir atvirkščiai.

Kelionė buvo gera. Graikija nebuvo ta šalis, o Atėnai - tas miestas, kuriuos įsimylėjau, tačiau ir neatbaidė. Įsimintiniausios kelionės vietos buvo Meteora ir Aegina sala. Iš Meteoros pasiėmiau viską, o į Saronikų salas kažkada dar nuvyksiu. Taigi, iki pasimatymo, Graikija.

Atėnai ir jūra.

2023-10-12, ketvirtadienis. Atėnai ir jūra.

Vakar buvome Aegina saloje.

Šiai dienai esu numačiusi dar vieną pabėgimą iš miesto - apžiūrėti populiarųjį Vouliagmeni/Βουλιαγμένη ežerą. Su metro raudona linija M2 važiuojame iki galinės stotelės St. Ellhniko. Iš modernios metro stoties pereiname į autobuso stotelę, esančią prie judrios gatvės. Iki mums reikalingo 122 numerio autobuso, važiuojančio Saronida/ΣΑΡΩΝΙΔΑ kryptimi, laiko turime beveik pusvalandį. Žinau, kad autobusas važiuoja retai, taigi, kantriai laukiame. Galiausiai sulaukiame, energingai mojuojame rankomis sustoti ir įlipame į sausakimšą. 

Autobusas iš pradžių važiuoja miesto gatvėmis, paskui - pajūriu. Stop mygtukas prie autobuso durų neveikia, tad, kad nereikėtų per visą dvigubą autobusą vairuotojui rėkti sustoti, netoli Vouliagmeni ežero išlipame kartu su kitais keleiviais.

Atėnų metro.

Rašoma, kad Vouliagmeni lagūna susiformavo maždaug prieš 2000 metų. Kadaise šioje vietoje buvo didelis urvas, kuris sugriuvo po žemės drebėjimo. Ežeras yra pripažintas gamtos stebuklu dėl unikalios išvaizdos ir aplinkos. Jis yra maitinamas požeminių srovių, prasiskverbiančių per Hymettus kalno masyvą. 

Vouliagmeni ežeras yra mineralinių vandenų kurortas, nes jo vanduo turi daug gydomųjų savybių nuo tokių negalavimų, kaip egzema ir dermatologinės ligos, neuralgija, galvos skausmai, deformuojantis artritas, lėtinės ginekologinės ligos, lumbago, išialgija ir kitos problemos.

Atėję iki Vouliagmeni ežero, tepažiūrime į jį iš viršaus, nes įėjimo bilietas kainuoja 16 eurų. Jei neketini maudytis, tiek mokėti būtų visiškas pinigų šaistymas.
Taigi, važiuoti čia, kad vien kelias sekundes pažiūrėtum į ežerą, tikrai neverta. Tačiau aš turiu kitų planų: eisime pasivaikščioti Vouliagmeni taku.

Vouliagmeni ežeras nuo automobilių stovėjimo aikštelės.

 
Vouliagmeni takas prasideda gyvenamųjų namų rajono pakraštyje. Daug lūkesčių šiam takui neturiu, tiesiog noriu gražiai ir ramiai pasivaikščioti.  

Nuo Sapphous gatvės laipteliais kylame į kalvą ir patenkame į žvyro kelią, nuo kurio atsiveria pasakiška panorama. 

Nuo žvyrkelio matau žydrą jūrą, į kurią įsiterpia žalias Laimos (lietuviškai - Lemos) iškyšulys. Jūroje ilsisi prabangūs laivai.

Einame kalno šlaitu vedančiu žvyrkeliu. Ką ten einame, juk kas žingsnį stoju fotografuoti.

 

Netrukus iš viršaus galime dairytis ne tik į jūrą, bet ir į žemai likusį Vouliagmeni ežerą.

Vouliagmeni takas nėra sužymėtas, vadovaujuosiu tik maps.me žemėlapiu. 

Pasiekiame platesnę vietą, vadinamą Saroniko balkonu, išraizgytą žvyro keliukų ir takelių. Namuose buvau susižymėjusi, kuriais eisime.

Pakeliui pastebime tvarkingus suolus, šiukšliadėžes. 

Atsisukusi atgal, regiu kalno šlaite esantį kelią, kuriuo ką tik atėjome.

Ateiname į vaizdingą apžvalgos aikštelę, esančią Lophoa Phaskomelias - Faskomilia kalno pakraštyje, nuo kurios matome pasakišką Vouliagmeni įlankos panoramą.

 

Lophoa Phaskomelias - Faskomilia kalnas Vouliagmenyje gavo savo pavadinimą nuo augalų šalavijų (šalavijas graikiškai  yra faskomilo), kurių aplinkui net nematau, kaip norėjosi tikėtis.

Ilgokai sėdime ir gėrimės nepaprastai gražiu vaizdu. Iki visiškos laimės trūksta tik puodelio kavos.

Grįžtame į Vouliagmeni taką. Jis yra tvarkingas, patogus ir visiškai lengvas.

Netrukus vėl matau kraštelį žemai likusio Vouliagmeni ežero.

Trasos pradžioje sutikome vos kelis žygeivius ir keletą žmonių, vaikštinėjančių su šunimis. Šiame take grožis ir ramybė garantuoti. 

Vouliagmeni įlanka iš skirtingų tako vietų atrodo vis kitaip.

Netrukus atsisuksime į Saroniko įlanką. Apačioje matosi gražiai vingiuojantis kelias, kuriuo važinėja automobiliai. Automobiliu važiuoti pakrante būtų tikrai smagu.

Mūsų takas suka kilpą, taigi, matome nebe jūrą, o kalnus.

Kaip ir visur, taip ir šiame take pilna ciklamenų žiedų.

Už mūsų lieka gražus vaizdas, vis atsisuku pasigrožėti.

Nuo Saroniko balkono žvalgomės į visas puses. Pakeliui prisėdame ant dar vieno suolo, tačiau suolas yra ant saulės, o ji jau pradėjo kepinti, tad išbūname vos kelias minutes.

Priekyje vis plačiau atsiveria Varkizos įlanka.

Kažkur paįvairiname kelią, pasukę siauru takeliu. Šis visiškai paprastas takelis ko gero buvo sunkiausia vieta Vouliagmeni take.

Takas veda virš Varkiza įlankos.

 

Takas yra be proto gražus. Jūroje maudosi nedidelės salelės, įlanką juosia vaizdingi kalnai.

 

Panaršome žemėlapyje net nepažymėtus takus. Ant vieno iš užeitų suolų prisėdame pasigrožėti panorama. 

 

Pamatau takelį, vedantį žemyn į Varkiza miestelį. Būtų įdomu juo nusileisti. Bendrakeleivė tos minties nepalaiko, o aš ir neįkalbinėju. Trepsime tolyn.

 

Eidama vis atsisuku pasigrožėti jūra.

Dar vienas suolas pakeliui.

Varkiza įlanka tolsta.

Kelių ir takelių Vouliagmeni take kiek tik nori. Gali rinktis pagal laiką, norus ir pomėgius. Mes sukame link trasos pabaigos. Dar tik po vidurdienio, dar būtų galima  eiti ir eiti, nes takų matėme ne vieną, tačiau saulė kaitina, o atokaitoje lipti į statų kalną nesinori.

Vouliagmeni trasa ėjome prieš laikrodžio rodyklę, tad visas grožis lieka už nugaros ir tenka suktis ir suktis atgal. Vis tik vertėjo eiti atvirkščiai.

Grįžtame į kalno šlautu einantį žvyro kelią. Žemai likusio vandens žydrynė yra nenusakomo ryškumo. Graikijai nereikia jokių fotošopų.

Dar kartą iš viršaus pažiūrime į Vouliagmeni ežerą.

Žygį baigiame ten, kur ir pradėjome: apžvalgos aikštelėje netoli laiptų į miestą.

Vouliagmeni take užtrukome nepilnas 3 valandas. Pasvarstę, ką veiksime likusį laiką, nutariame pasivaikščioti jūros pakrante, kurią matėme važiuodamos autobusu. 

Kurį laiką einame miesto gatvėmis, paskui pataikome į priėjimą prie jūros. Pakrantė pilna paplūdimių, o tarp jų veda pėsčiųjų takas.

Apie antrą valandą išeiname į Megalo Kabouri paplūdimį.

Nuo Megalo Kabouri paplūdimio trepsime jaukiu pajūrio pėsčiųjų taku.

Kai kur žemai slepiasi nedideli laukiniai pliažiukai.

Dauguma paplūdimių mums yra neįprasti, nes juos juosia aukštos betono sienos, tačiau visai smagu būtų į juos apbėgti iš miesto.

Labai džiaugiuosi, kad pasirinkome eiti jūros pakrante.

Tolumoje liko Megalo Kabouri paplūdimys.

Artėjame prie nedidelės prieplaukos.

 

Paplūdimys keičia paplūdimį.

Kai kuriuose paplūdimiuose pabraidome.

Atėnų paplūdimiai.

Į pakrantės kavinę užsukame kavos su baklava ir ledais. Graikiška kava čia kiek skanesnė, bet daugiau jos negersiu. Baklava yra labai skani, ne per saldi ir su daug riešutų.

Pasistiprinę einame pakrante tolyn.

Kažkur prasideda vis daugiau užtvarų ir pastebiu, kad triukšmingos gatvės pakraščiu einame dažniau, nei pajūriu, tad nutariame grįžti į Atėnų centrą.

Išlipę iš autobuso ir persėdę į metro, važiuojame iki Syntagma aikštės. Patraukiame tiesiai prie Parlamento rūmų, mat Atėnuose dar turime vieną neįgyventintą planą: pamatyti besikeičiančią sargybą. Pakeleiviai oro uosto autobuse tą padaryti rekomendavo sekmadienį, nes tą savaitės dieną sargyba dėvi šventinę uniformą. Tačiau laiko sargybos pasikeitimui neradome nei sekmadienį, nei kurią nors kitą dieną. Sargyba prie Nežinomo kareivio kapo keičiasi kas valandą. Prie Parlamento ateiname be 10 minučių šešios.

Parlamento rūmai, esantys Syntagma aikštėje, pastatyti 19 amžiuje: tarp 1836 ir 1842 metų. Iš pradžių jie buvo statomi kaip Karališkieji rūmai karaliui Otui I, tačiau 1929 metais panaikinus monarchiją netrukus pastate įsikūrė parlamentas.

Prieš parlamentą yra Nežinomo kareivio kapas, kurį nuolatos saugo prezidento sargyba, vilkinti tradicinę uniformą. Kiekvieną dieną sargybos pasikeitimas atrodo lyg mini spektaklis, kurio pasižiūrėti suplūsta minios turistų.

Per nepilnas dešimt minučių susirenka didelė minia. Žvalgausi į po aikštę marširuojančią "senąją" sargybą. Tiek kelionių gidai, tiek turistai ar vietiniai gyventojai pataria šio spektaklio metu būtų ypač budriems, nes spektakliu susidomėję žiūrovai atsipalaiduoja ir dažnai būna apvogti. Stengiuosi būti budri, bet ir mėgautis keistais sargybos žingsniais.

Atsistoju pačioje tinkamiausioje vietoje, nes tvarką prižiūrintis pareigūnas liepia miniai prasiskirti ir prieš pat mano akis pražygiuoja sargybiniai, vadinami evzones. Sargybiniai apsirengę keista uniforma: klostuotus sijonus - graikiškus kiltus, apsiavę vinimis kaustytus medinius batus ir su juodu kutu-burbulu priekyje. Ant peties – masyvus karabinas, ant galvos - kepurė su ilgu kutu.

Sargybiniai ne tik neįprastai apsirengę, bet ir žygiuoja keistu ritmu. Pamatyti spektaklį primenantį sargybos pasikeitimą buvo įdomu.

 

Syntagma aikštė yra žinoma kaip demonstracijų ir protestų vieta. Kol keičiasi sargyba, aikštėje girdisi rėkiančių demonstrantų balsai. Mane jie baugina, tad po pasikeitimo pasiskubiname dingti.

Kurį laiką vaikštome jau gerai pažįstamomis Atėnų gatvėmis, paskui einame vakarieniauti. Grįžusių į viešbutį laukia neįdomus reikalas: krautis lagaminus, nes rytoj kelsimės į kitą Graikijos vietą.

Rytoj laukia Meteorai: Kalambaka ir Kastraki.