Rodomi pranešimai su žymėmis Ispanija. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Ispanija. Rodyti visus pranešimus

2018 m. rugsėjo 14 d., penktadienis

Ruta de Pedra en Sec: Lluc – Pollenca.

Vakar žygiavome iš Tossals Verds į Lluc.

2018-09-14. Penktadienis. Lluc – Pollenca.

Šiandien lauks šeštasis ir mums jau paskutinis Sauso akmens - Ruta de Pedra en Sec trasos etapas: beveik 20 kilometrų žygiuosime iš Lluc į Pollenca. Tiesa, Ruta de Pedra en Sec trasa Pollenca mieste nesibaigia, ji dar tęsiasi tolyn iki Puerto de Pollenca miestelio.

Savo pirmosios Maljorkos kelionės metu tiek Pollenca, tiek Puerto de Pollenca esu buvusi ir mačiau, kad atkarpa, jungianti šiuos du miestus, nebūtų labai įdomi, o mus spaudžia laikas, todėl su bendražyge esame nutarę trasą baigti Pollenca.

Negalintiems žygiui skirti daug laiko ar ieškantiems tik vaizdingų takų, rekomenduočiau Ruta de Pedra en Sec trasą baigti Lluc, nes iš Lluc į Pollenca vedantis etapas yra itin šykštus vaizdų. Jis tinkantis nebent vidinei meditacijai ar kojų raumenims treniruoti. Taigi, mano asmenine nuomone, trasą vertėtų baigti Lluc, o norintiems žygiuoti ilgiau, ją užpildyti kuriomis nors šalutinėmis Ruta de Pedra en Sec atkarpomis. Bet žinoma, jei Jūsų tikslas - Ruta de Pedra en Sec trasa, tuomet ja verta eiti iki galo, nes Puerto Pollenca pajūrio miestelis irgi yra žavus.

Šiąnakt miegojau gerai. Keliamės anksti ir ruošiamės žygiui. Pusryčių neužsisakėme, tad esame nepririštos prie laiko, bet šios dienos trasą norime įveikti kaip galima anksčiau. Mat ją baigus mums dar teks vykti į Maljorkos sostinę Palmą.

Pro kambario langą matosi giedras dangus. 



Į pietų dėžutę sudedu paskutinius lašinių gabaliukus ir išeiname.

Išsiregistravę iš viešbučio pasileidžiame ieškoti kavos. Ankstų rytą aplink viskas yra uždaryta, bet randame atviras nedidelės parduotuvės duris. Deja, kavos jie neturi, galime nusipirkti tik šviežutėlių bandelių. Taip pat perkame šviežios duonos.

Be puodelio kavos mano rytas bus prastas, bet reiks kažkaip su savimi susitvarkyti. 
Kol kas taisomės ant šalia parduotuvės esančio suolo ir kramsnojame bandeles bei dairomės į Lluc vienuolyno pastatą, kuriame ką tik nakvojome. 





Pasisotinę ant pečių dedamės kuprines ir patraukiame į žygį. Iš ryto eiti sunku, o ir tingisi, be to jaučiasi šioks toks nuovargis kojose. Juk žygiuosime šeštą dieną iš eilės ir ši diena turbūt yra kritinė.

Dangus giedras, o rytas vėsus ir eiti, atrodo, turėtų būti tikras malonumas, tačiau kūnas ir mintys kalba atvirkščiai. Be to šis kelias bus visiškai ne mano, nes laukia nedidelis pakilimas aukštyn, o žemyn teks iš viso leistis 760 metrų. Kažin ką atiduočiau, kad žygiuose nereiktų leistis žemyn.

Palikę didelę vienuolyno teritoriją, gatve leidžiamės link žygeivių trobelės Son Amer refuge. Už kelių šimtų metrų pamatome GR221 trasos ženklą, rodantį į Torrent des Moli tarpekliu vedantį siaurą akmeninį ūkio kelią. Tačiau pirmiausiai turėsime kopėčiomis perlipti ūkio tvorą.

Taigi, kiek po aštuonių jau miname vėsiu tarpekliu ir netrukus pamatome Es Moli namus. 



Paskui mūsų takas aštriais ir stačiais serpantinais pradeda kilti į tarpeklio šlaitą. Eiti vėsu, bet pavargęs ir kavos negavęs kūnas maištauja, o nugara sruvena prakaitas. 



Kažkaip pakylame ir netrukus nuo Son Amer refuge žygeivių trobelės prieigų dairomės į toli kalno šlaite likusį Lluc ir vienuolyną, kuriame nakvojome. 



Son Amer ūkiui, valdančiam 103 ha žemės, priklausanti Son Amer refuge žygeivių trobelė yra didelė, galvoju, kad nakvoti čia būtų buvę visai smagu. 



Iš trobelės vieni paskui kitus išeina žygeiviai ir pasileidžia į kelią. Negaištame, mes taip pat sukame pro trobelę vedančia GR221 trasa. 




Nuo trobelės nusileidusi trasa kurį laiką eina palei Ma-10 kelią, o paskui jį kirtusi, pasuka į mišką. Mišku kylame į viršų. Takas yra akmenuotas ir juo eiti nėra smagu, bet kažkaip lipame. Rytinės kavos negavęs kūnas yra suglebęs ir vis labiau įsiskauda galva.

Kelyje pamatome seną iš akmenų sudėliotą statinį, o pusę dešimtos stojame poilsio bei užkrimsti. Juk kol kas esame valgę tik bandelių. 




Netoli yra nuoroda, rodanti į Mirador des Forment apžvalgos aikštelę. Sauso akmens trasoje ne kartą teko atsidurti tankiai medžiais apaugusiose apžvalgos aikštelėse, kuriose nieko nematyti, todėl šįkart suabejojame, ar verta iki jos leistis. Pasistiprinę verčiau eisime trasa tolyn.

Mišku eiti prailgsta ir takas iš tiesų yra nuobodus. Vienintelis džiaugsmas – šalia bėgiojančios avys ir nenutylantis jų varpelių skambėjimas. Ta ne tik ausiai, bet iš širdžiai miela melodija man išliks neatsiejama Sauso akmens trasos dalimi.

Pailsėję iš lėto kylame miško taku, o netrukus tenka iš ūkio teritorijos išlipti aukštomis kopėčiomis. 



Šios kopėčių atrakcijos prisiminimuose bus išlikę kaip smagūs Sauso akmens trasos akcentai.

Vis dar nuobodžiai einame miško taku, bet netrukus takelis sušvelnėja, o medžiai – retėja. Pro jų viršūnes pasirodo kalnų kupros. 



Dešimtą valandą pasiekiame, spėju, Pelot perėją, nes trasa pasikeičia, išeina iš miško ir plačiu žvyro taku leisis žemyn. Tačiau mes sukame į šalį ir kiek paeiname žemėlapyje nepažymėtu ir žmonių išmintu taku, nes pro aukštus medžius matosi kalnų viršūnės. Norime atrasti atviresnę vietą ir jomis pasigrožėti. 



Paskui grįžtame į trasą ir, matydamos saulės apšviestą spalvingą takelį, linksmai pasileidžiame žemyn. 



Mūsų džiaugsmas truko labai trumpai, nes po kelių minučių GR221 ženklas nukreipia vėl lipti į kreivais ir aštriais akmenimis nuklotą taką. Šalia žemyn suka cemento kelias. Pažiūrėję į žemėlapį, matome, kad takas ir kelias ateina į tą patį tašką. Pasirenkame eiti ne trasa, o keliu, nes manome, kad kelias, kad ir puse kilometro ilgesnis, bus lengvesnis.

Iš pradžių cemento kelias stačiai vingiuoja žemyn, paskui eina gana lygiai, o galiausiai išvirsta į automobilių išvažinėtą žvyrkelį ir vingiuotais posūkiais kopia į kalną. Kažin, ar mes sutaupėme laiko, bet kaip ten bebūtų, pusę vienuolikos sėkmingai pasiekiame į Binifaldo kaimą vedantį kelią.

Iš ūkio teritorijos šįkart išlipame akmeniniais laiptais ir netrukus jau Torrent de Binifaldo tarpekliu vingiuojančiu plačiu cementiniu keliu gana stačiai leidžiamės žemyn.

Kelias neypatingas, retkarčiais sudomina sodriai žaliomis samanomis apaugę medžių šaknys ir akmenys bei virš galvų pakibę uolos. 



Kiek prieš vienuoliktą valandą prieiname Binifaldo kaimą. Jį sudaro tik keli pavieniai pastatai.

Trasos gidas rašo, kad Binifaldo kaimas minimas nuo 1232 metų, kuomet tuometinė sodyba - possessio priklausė Lluc vienuolynui.
1897 metais sodyba buvo paimta valstybės reikmėms. 



Šalia sodybos randame Font del Albellons šaltinį. 



Pro Binifaldo kaimo sodybą sukame į senąjį Lluc ir Pollenca jungusį kelią – Cami Vell de Lluc a Pollenca. 



Pagaliau galime grožėtis šiokia tokia panorama, o širdis, vėl pamačiusi kalnų kepures, atgyja. 








Netrunkame prieiti ąžuolų giraitę, žinomą Alzina d‘en Pere pavadinimu. Vienuoliktą valandą po vienu didžiausių ąžuolų taisomės poilsiui. 



Ši giraitė yra saugoma Balearų salų retų augalų registre. Ąžuolai siekia 20 metrų aukštį, o jų vainikai yra 19 metrų pločio. O jų šaknys, apsiviję akmenis, yra vienos tvirčiausių.

Pailsėję ketvirtį valandos, pasileidžiame į kelią. Mūsų kelias vėl suks į mišką. 



Pusę dvylikos atsidarome ir įėję uždarome vartus, kurie skiria valstybines žemes ir Muntanya ūkį. Šiam ūkiui priklauso net 300 ha žemių.

Iš pradžių kelias veda pro apsamanojusiais akmenimis nuklotą mišką, o jo šlaitais bėgioja varpelių muziką dovanojančios avys. 




Mišku nuo vartų einame gerų dešimt minučių. Paskui mūsų kelias, pasibarstęs stambesnių ir aštrių akmenų, išbėga į laukymę bei kurį laiką eina miško pakraščiu. 



Pro laikinai išretėjusius medžius matome tolumoje esančius kalnus. Tokių vaizdų šios dienos trasa labai šykšti, todėl džiaugiamės kiekviena akimirka. 




Vidurdienį prieiname sankryžą. Vienas jos kelias nuvingiuoja link Muntanya ūkio, kitas leidžiasi neaišku kur žemyn, o trasa mums nurodo sukti į miško keliuką.

Sankryžoje susirinkusi grupė žmonių, po Maljorkos kalnus keliaujančių dviračiais, o mes, pasvarstę, kad kažin, ar jiems keliauti yra lengviau, pasileidžiame žemyn mišku.

Ketvirtį valandos miško keliuku leidžiamės žemyn ir, jei ne avių varpelių muzika, ši trasos atkarpa būtų visiškai nuobodi. Paskui prieiname ūkio vartus, kuriuos uždarę patenkame į siaurą aštriais akmenimis nuklotą miško taką. Ech, ir vėl tas mano labiausiai nekenčiamas takas, nors žemyn serpantinais lipame gana sparčiai.

Monotoniją išsklaido miško šlaitu atlėkę ožiai. 



Lipimas žemyn virsta amžinybe, be to didėja skausmas pavargusiuose keliuose bei pradeda mausti nugarą.

Pusę pirmos ant akmenų krūvos sėdame papietauti.

Kol pietavome, pro mus tiek į vieną, tiek į kitą pusę praėjo nemažai žygeivių. Nustembu, kad šią neišvaizdžią trasą pasirinko tiek daug žmonių. Didelė jų dalis lipa atvirkštiniu variantu ir, Dieve, padėk jiems pakilti į tą aukštybę, iš kurios mes nusileidome.

Pailsėję vėl patraukiame į stačiai žemyn vedančią nuobodžią trasą.

Po dvidešimt kančios minučių išeiname į staigiais posūkiais vingiuojantį cemento kelią.

Nors cemento kelias gana stačiai leidžiasi žemyn, bet nebereikia žiūrėti į akmenis po kojomis, tad drąsiais bei plačiais žingsniais leidžiamės žemyn.

Po kelių minučių išeiname į senąjį Lluc – Pollenca kelią - Cami Vell de Lluc a Pollenca.

Akys prašvinta pamačiusios aukštas kalnų viršūnes ir apylinkių spalvas. Tik avių varpelių skambesio nebegirdime, o jis vis dar melodingai skamba mintyse. 



Senasis Lluc ir Pollenca jungiantis kelias minimas nuo 1885 metų. Tuomet jis buvo reikšmingo kelio, jungiančio Alcudia ir Port Andratx dalimi. Tačiau nuo 1914 metų dėl prastos kokybės Lluc - Pollenca kelias tampa šalutiniu. Kelio tvarkymo darbai buvo pradėti 1920, tačiau jis vis tiek buvo per siauras keliauti motorizuotomis transporto priemonėmis. Dabartinis kelias, jungiantis Lluc ir Pollenca buvo pastatytas 1950 metais. 



Negalime atsidžiaugti patogiu žvyro keliu. Jis bėga pro sodybas ir man patinka į jas dairytis. Vienintelė blogybė, kad dabar jau einame saulės atokaitoje ir netrunkame sukaisti. 







Senasis kelias veda Vall d‘en Marc arba dar vadinamu de Varitx slėniu. Kažkada šiame slėnyje maurai buvo įkūrę gyvenvietę. 




Nors kelias siauras, bet juo vyksta nemažas judėjimas. Ir nieko keisto, nes šalia šio kelio yra įsikūrusi ne viena kaimo turizmo sodyba ar viešbutis bei kaimo ūkis.

Kai transporto priemonės netrukdo, mėgaujuosi apylinkėmis. 






Prieiname dar 18 amžiuje į šį slėnį atsikėlusiai įtakingai Son Marc šeimai priklausančią sodybą. Sodyba yra apsupta medžių, tad neapžiūrime ir patraukiame tolyn. Pakeliui matome vis daugiau skirtingų ūkių, kuriuos susidomėjusi iš tolo apžiūriu. 








Saulė pradeda kaip reikalas kepinti galvą, dėl ko eiti sunku, bet man šis senasis kelias patinka. 



Lygiai antrą valandą mūsų kelias ateina iki pagrindinio Lluc ir Pollenca jungiančio kelio Ma-10. 



Čia pat yra Vall d‘en Marc autobusų stotelė. Abi jaučiamės iki soties prisitrepsėję, todėl kyla mintis sėsti į autobusą ir judėti link Palmos, nes likusi trasos atkarpa turėtų eiti palei judrų kelią ir erzinti. Deja, anot stotelėse iškabintų grafikų, joks mums tinkantis autobusas artimiausiu laiku nevažiuoja. Nieko kito nelieka, kaip kulniuoti iki Pollenca.

Siauru apleistu ir prišiukšlintu takeliu nuo pagrindinio kelio leidžiamės žemyn. Toliau trasa eis paraleliai Ma-10 keliui. Kitoje trasos pusėje vos čiurlena kalnų upelis.

Ši trasos atkarpa žemėlapyje rodoma kaip Cami Vell de Lluc a Pollenca kelias, tačiau jo kokybė nuo prieš tai buvusio stipriai suprastėjusi.

Negana, kad dabar takas yra siauras, apaugęs žolėmis, bet vietomis yra aptrupėjęs ar vandens išplautas.

Kažkur tenka kopėčiomis perlipti ūkio tvorą. 



Vandens išplautas trasos dalis tenka apeiti nulipant į sausą upės vagą, o paskui ropščiantis sauso akmens siena į viršų. Šios atrakcijos turėtų būti smagios, tačiau šiandien jos erzina, nes diena jau persirito į antrą pusę, o aš dar negėriau kavos.

Be to šiandien abi jau esame pavargę. Aš dažniau jaučiu erzelį nei džiaugsmą. Kritinė diena, kaip ją įvardinau ryte. Iš tiesų man gaila, kad mūsų žygis baigiasi šiandien, nes norisi pažinti save ir sužinoti, kas lauktų rytoj bei kaip mano kūnas reaguotų į nuovargį: eiti būtų dar sunkiau ar įvyktų susitaikymas ir šis persivertimas tiek kūnui, tiek sielai uždegtų žalią šviesą. Su šiomis mintimis vis dažniau pagalvoju apie Santjago kelią. Bet šiandien kol kas esu čia, Maljorkoje, Sauso akmens trasoje.

Mūsų trasa tai priartėja, tai nutolsta nuo Ma-10 kelio. Vietomis matome sodybas, laukus, o kai kada tenka žingsniuoti tuščiomis ar apleistomis teritorijomis. 




Nors GR221 trasos gidas rašo kitaip, bet nuo Can Serra sodybos mums netenka eiti Ma-10 kelio važiuojamąja dalimi, nes trasa takeliu veda šalia. 



Kelias nėra labai judrus, tad žygiuojame visai smagiai. 




Paskui trasa tolsta nuo Ma-10 kelio ir ilgokai veda pro ūkių sodybas. 




Netikėtai susiduriame su kliūtimi: mūsų kelią pastoja didelė bala. Matome, kad sausomis kojomis jos apeiti nepavyks, nes į balą sukloti akmenys atrodo nepatikimi. Mes sugalvojame lipti ant akmeninės tvoros ir vielos tinklo prisilaikydamos apeiname balą. 



Apie pusę keturių mums kelią pastoja upelis, bet jį pereisime tvarkingu mediniu tiltu. 



Dabar jau yra likę paskutiniai link Pollenca miesto vedantys kilometrai. 



Sekdamos GR221 trasos ženklu žygiuojame Pollenca priemiesčio gatvėmis. Gatvės atveda į miesto senąją dalį.

Pollenca mieste esu numačiusi aplankyti keletą objektų, bet esame pavargę, o miesto karštis mus abi pribaigia galutinai, todėl turime vienintelį norą: kuo greičiau pasiekti finišą ir atsigaivinti.

Kelios siauros senų namų juosiamos gatvės, pora posūkių ir... Viskas.

Ketvirtą valandą sėdame po baro skėčiu Pollenca kalvarijos laiptų apačioje. 



Esu nustebusi, kad taip greit įveikėme 20 kilometrų etapą. 
Apima tingulys ir atsipalaidavimas, tad ilgokai sėdime kavinėje, o paskui išsiruošiame į autobusų stotelę. 



Autobusas, važiuojantis į Palmą, yra 16:30. Atėjome į stotelę anksčiau, bet netrunkame sulaukti autobuso.

Kelionė sklandi ir netrukus jau lipame Palmos autobusų stotyje.

Informaciją apie Maljorkos visuomeninį transportą galima rasti čia: www.tib.org

Paskutinei kelionės nakčiai esame užsisakę Il Portofino viešbutį, http://www.booking.com/Share-pCOMAB .

Nuo Palmos Placa d‘Espanya aikštės iki mūsų viešbučio Placa de la Reina kryptimi veža autobusas Nr. 15. Jį atvažiuojantį pamatome iš stoties eidamos per gatvę, tad paskubame ir suspėjame.

Autobuso bilietus perkame iš vairuotojo, jie vienam keleiviui kainuoja 1,20 Eur.

Palmos miesto visuomeninis transportas yra čia: http://www.emtpalma.cat/en/home

Mums išlipti reiks Cardenal Rossell 36 stotelėje. Kelią sekame su GPS, o bebaigiant privažiuoti reikiamą stotelę, spaudžiame raudoną Stop mygtuką, esantį prie autobuso durų.

Eidamos nuo autobusų stotelės iki viešbučio užtrunkame vos pora minučių.

Viešbutis nedidelis, bet jaukus. 



Įsikūrę patraukiame prie jūros. Jūra yra čia pat, užtenka tik gatvę pereiti. 



Paskui ieškome vakarienės. Užeiname į šalia mūsų viešbučio esančią Cala Canta kavinę ir jaukiai įsitaisome su vaizdu į jūrą.

Šiandien turime ką švęsti: keliame taurę už kompaniją, už sėkmingą žygį, už įveiktus 95 Ruta de Pedra en Sec trasos kilometrus, už gražius vaizdus. Už tuos Sausus akmenis, kurie ne visad buvo sausi. Už avių varpelių skambėjimą, gamtos išdaigas ir netikėtumus, už akimirksniu praėjusią savaitę. 



Vakarienei valgau skrudinto kalmaro su daržovėmis: dar vienas geras kelionės baigiamasis akcentas. 



Pavakarieniavę vaikštome jūros pakrante ir galiausiai einame ilsėtis.


2018-09-15. Šeštadienis. Palma de Mallorca.

Bendražygė iš ankstaus ryto išskuba į lėktuvą, o aš iš lėto keliuosi ir ruošiuosi viena Palma de Mallorca mieste praleisti gerą pusdienį.

Susidėjusi kuprinę iki vidurdienio ją palieku kambaryje, o pati išskubu ieškoti pusryčių. Juos randu kavinėje šalia autobuso stotelės.

Sakausi kavos ir churros – panašaus į žagarėlį skanėsto. Churros gaunu dar šiltutėlį, todėl labai skaniai suvalgau. 



Iš ryto lyja. Pusryčiaudama galvoju, ką veikti šią dieną.

Nors planuodama kelionę, ketinau paskutinę dieną pasivaikščioti po Palmą, tačiau dabar tokio noro visiškai neturiu. Nutariu pasivaikščioti pajūriu, net ir lietui lyjant. 




Pajūrio promenada traukiu link Palmos jūrų uosto ir senamiesčio. Lietus labai greitai baigiasi ir netrunka išlįsti saulė. Atsisukusi atgal „medžioju“ į oro uostą besileidžiančius lėktuvus. 



Išlindus saulutei vaikščioti šilta ir gera, tik darosi tvanku. Grožiuosi vaizdais, jūros mėliu, švelniu bangų ošimu. 




Promenada iš ryto vaikšto nemažai žmonių, taip pat daug kas bėgioja. 



Jūra žydra, rami, o jos pakrantėje ilsisi paukščiai. Eiti smagu ir esu patenkinta, kad nutariau čia praleisti dieną. 



Dešimtą valandą artėju prie uosto. 






Apėjusi uostą promenada veda tolyn. 



Deja, netrukus promenada susijungia su judria gatve, o jos keliamas triukšmas iškart suerzina. Noriu būti tyloje, todėl sukuosi atgalios ir tuo pačiu keliu trepsiu į viešbučio pusę.

Vėl einu pro jau matytą uostą. 



Iš aplink jį esančių restoranų sklinda malonūs maisto kvapai, tačiau dar nesijaučiu alkana.

Jūroje ir pakrantėje pradeda virti gyvenimas: kažkas bėgioja, kažkas plačioje promenadoje fotografuoja drabužių kolekciją, kažkas traukia į paplūdimį, o kažkas vandens motociklu taško bangas. 




Vienuoliktą valandą leidžiuosi prie vandens ir sėdėdama pasigrožiu jūra. 



Kai jūros bangos pradeda kėsintis į akmenis, grįžtu į promenadą. 



Dangus ir vanduo yra nepaprastai gražūs ir esu labai patenkinta nusprendusi laiką iki lėktuvo praleisti čia, pajūryje.

Taip pat stebiu vienas po kito kylančius ir besileidžiančius lėktuvus. 



Prieinu kelią, kuriuo turėčiau eiti į viešbutį, bet laiko iki vidurdienio dar yra, tad promenada pasileidžiu į kitą pusę. Ji kopia į nedidelį kalniuką. 




Artėja vidurdienis, tad grįžtu į kambarį pasiimti kuprinės ir patraukiu į autobusų stotelę. Autobuso Nr. 15 sulaukiu greit. Perku bilietą iki Placa Espanya, o išlipusi patraukiu paklaidžioti po Palmos senamiestį.

Žinoma, į miestą galėjau ir nevažiuoti bei palikusi kuprinę viešbučio saugykloje, klajoti pajūriu.

Kaip rašiau, mūsų viešbutis yra geroje vietoje, tačiau oro uostas visuomeniniu transportu pasiekiamas sunkiai: tenka autobusu važiuoti iki Palmos centro ir persėdus į kitą autobusą beveik tą patį kelią grįžti atgal.

Žinoma, iš viešbučio į oro uostą važiuodama su taksi užtrukčiau tik kelias minutes, bet taksi pagailiu pinigų. Taigi, nusprendžiu keliauti ne patogiai, bet pigiai.

Palmos miestas šeštadienio popietę atrodo visiškai kitaip, nei mums atvykus. Jis pilnas žmonių, gatvėse vyksta renginiai šeimoms ir daug kur tenka tiesiog plaukti su mase. 




Palmos lankomų objektų sąrašo taip ir neišsitraukiu, nes turiu tik vieną norą – klajoti ten, kur nuneš kojos.

Jos atveda prie Palmos katedros. Į katedrą laukia milžiniška eilė, tad nutariu negaišti laiko. Trumpai pasižiūriu į fontaną ir gatvėmis patraukiu tolyn. 



Paskui atsirandu Placa de Cort aikštėje. Čia esu buvusi pirmosios kelionės Maljorkoje metu, tad puikiai prisimenu aikštėje augantį seną alyvmedį bei rotušę. 



Į didelę ir plačią aikštę mane atneša minia. Neatsimenu, kada mačiau tokią masę žmonių. 



Paskui susirandu tylesnę kavinukę ir prisėdu užkąsti. Užsisakau užkandžių – tapas ir ilgokai sėdžiu.

Artėja laikas vykti į oro uostą. Nors dar planavau praeiti viena kita gatvele, bet pamatau virš galvos kabantį juodą debesį. Kol nepradėjo lyti, nutariu važiuoti į oro uostą. Oro prognozės grasina ciklonu Helena ir panašu, kad jis jau priartėjo.

Jei kam įdomu, orų prognozes sekiau per Ispanijos orų tinklapį http://www.aemet.es/en/eltiempo/prediccion/municipios .

Placa Espanya aikštėje susirandu autobuso Nr. 1, vežančio į oro uostą, stotelę. Jis turėtų atvykti už kelių minučių.

Nusprendžiau tikrai teisingai, nes lipant į autobusą pasipila pirmieji stambūs lietaus lašai. Sėdėdama šiltame autobuse stebiu už lango siaučiančią liūtį.

Įėjusi į oro uostą švieslentėje pamatau man neįprastą vaizdą: beveik visi lėktuvai vėluos. Taigi, ciklonas kiek sujaukia skrydžių planus. 



Lėktuvo išvykimo laikas buvo ne kartą keičiamas, bet darbuotojai priiminėja bagažą, o aš stojuosi į eilę jį priduoti.

Informaciją apie vartus ir patikslintą išvykimo laiką išsamiai rodė ir oro uosto tinklapis: http://www.aena.es/en/palma-mallorca-airport/index.html

Gaunu bilietą, kuriame nurodyta įlaipinimo zona C. Palmos oro uostas yra gana didelis, bet jame viskas yra parodyta ir sužymėta aiškiai.

Pasiekusi C zoną švieslentėje ieškau savo vartų. Jie bus paskelbti tik tam tikrą valandą, tad patraukiu užkąsti ir pasidairyti į parduotuves.

Paskelbus vartų numerį, einu jų ieškoti. Lėktuvo išvykimo laikas dar kartą nežymiai pavėlinamas, tačiau akys nušvinta pamačiusios atriedant Small planet lėktuvą.

Kelionė namo sekasi sklandžiai.

Belieka laukti kitų metų, kuomet su kuprine ant pečių vėl ištrauksiu į kelią.

Iki pasimatymo.