2024 m. spalio 10 d., ketvirtadienis

Stambulas.

 2024-10-10, ketvirtadienis. Stambulas.

 Vakar buvo Meilės slėnis ir Göreme. 


Nubundu anksti, dar prieš azaną. Mūsų kambario langas į gatvę, tad azano beveik nesigirdi. Po pusryčių einame pasivaikščioti po miestą. Kadangi Stambule jau esame buvę, šiam miestui planų neturime. Norisi apsipirkti ir, kur kojos nuves, pasivaikščioti po miestą. 

Tylioji mūsų gatvė. 




Ateiname į aikštę, esančią priešais Sultono Ahmedo mečetę - Sultan Ahmet Camii, vadinamą Mėlynąją/Mavi Camii. Praeito mūsų vizito Stambule metu ši mečetė buvo renovuojama ir į ją neįėjome, tad bandysime mečetę apžiūrėti šiandien. Mečetės išorėje dar matosi nebaigti renovacijos darbai. 



Įėjimas į Mėlynąją mečetę yra nuo Hipodromo aikštės. Nors dar tik kelios minutės po 9 valandos, eilė beveik siekia Hipodromą. Atsistojame.



Eilė labai greitai juda, tad per 15 minučių patenkame į vidų. Batus nešamės maišelyje.
Žmonių viduje milijonai, bet mes niekur neskubame, ramiai apžiūrime visus kampelius.

 

Ši, ilgą laiką buvusi didžiausia Stambulo mečetė, buvo pastatyta pastatyta 1616 metais metais jaunojo Osmanų imperijos sultono Ahmet I (Ahmedas I) paliepimu. Jo noras pastatyti mečetę su 6 minaretais buvo sukritikuotas, nes tiek pat minaretų turėjo ir pagrindinė mečetė Mekoje. Tačiau problema buvo išspręsta Mekos mečetei pastatant septintą minaretą.
Mėlynosios mečetės pavadinimą "prilipdė" kitų šalių lankytojai, nes įėjimas į mečetę dekoruotas mėlynomis Iznik plytelėmis. Mečetės viduje buvo naudojamos baltos, žalios ir kitos spalvos.






 

Žmonių gausa.


Mėlynosios mečetės vidinis kiemas.




Aplankę Mėlynąją mečetę, patraukiame apsipirkti. Traukiame Beyazit rajono gatvėmis, užeiname į Didįjį turgų, Waikiki parduotuvę, nueiname iki rytoj į Stambulo oro uostą vešiančio Havaist autobuso stotelę. 

Gatvės pardavėjas.



Waikiki parduotuvės pardavėjas nuobodžiauja.



Apžiūrime parduotuvių vitrinas.



Parduotuvių pilna gatvė kažkur Beyazit rajone.



Didysis turgus.
Didžiuoju turgumi tik pasivaikštome. Tikrai verta nueiti į atokesnes parduotuves, viskas ten pigiau, maisto produktus taip pat įdeda į dėžutes, įvakuumuoja. Prie Beyazit lukumas kainuoja 370-900 TL už kilogramą, priklausomai nuo rūšies. Lukumas su riešutais, pabarstukais yra brangesnis. Prie Naujosios mečetės baklavos kaina už kg yra 650-600 TL. Baklavą supakuoja metalinėje dėžutėje. Didžiajame turguje visa tai jau virš tūkstančio lirų kilogramą, dvigubai brangiau.




Pasidėję pirkinius, einame pasivaikščioti. Nors Stambule yra dar nelankytų vietų, tačiau noriu ramiai pasivaikščioti.




Netoli Mažosios Sofijos mečetės prisėdame papietauti. Valgau Beyti kebabą, labai skanu.




Vaikštome Bosforo pakrante, nueiname iki Yenikapi uosto. Pasidairome į Marmuro jūroje stovinčius laivus ir grįžtame atgal.



Bosforo pakrantėje pilna žvejų.




Bosforo pakrante.
 



 

Pėsčiųjų takas palei Bosforą yra pilnas žiedų ir spalvų.






Pėsčiųjų taku sukame į Haličo įlanką. 
 

 

Pasidairome į Galatos tiltą ir bokštą. 
 

 

Ateiname iki Naujosios mečetės - Yeni cami. Kiek kartų pro šią mečetę praėjome, tačiau užeiti laiko taip ir nerasdavome. Arba tiesiog tingėdavome nusiauti kojas. 
 


 

Naujosios mečetės istorija įdomi, nes ji buvo pradėta statyti 1595 metais pagal sultono Mehmeto III motinos Safiye įsakymą, tačiau architektui mirus, darbai buvo sustabdyti. Netrukus po to, kai baigti mečetės statybų ėmėsi kitas architektas, mirė sultonas Mehmetas III ir jo motina nepabaigė statybų. Mečetė buvo apleista ir jau griuvo. Tik 1660 metais nauji valdovai nusprendė mečetę atstatyti ir 1663 metais ji buvo baigta. 
 



 
 
Jau temsta, sukame link viešbučio. Pareiname pėsčiomis, pakeliui pasidairome į skanėstų vitrinas. Suviliotos vaizdo, dar šį tą nusiperkame. Kaip ir minėjau, kainos čia mažesnės, nei Didžiajame, Egiptietiškame ar Arastos turguose.



 
Pakeliui į viešbutį kurį laiką pasėdime aikštėje priešais Mėlynąją mečetę.



 
 
Užregistruoju rytdienos skrydžiui. Paskui pavakarojame bare. Grįžus į viešbutį, belieka susikrauti daiktus.

 
2024-10-11, penktadienis. Stambulas.

Paskutinės valandos Stambule. Skrydis tik pavakaryje, tad iš ryto einame paslampinėti po Sultanahmeto rajoną. Apeiname aplink Mėlynąją mečetę. Šiandien penktadienis, musulmonams šventa diena ir įėjimas į mečetę lankytojams yra uždarytas. Kaip gerai, kad šią mečetę aplankėme vakar.
 
Pasėdime ant suolų priešais Mėlynąją mečetę.



Praeiname pro šv. Sofijos soborą - Ayasofya. Skaičiau, kad Ayasofya mečetės lankymas turistams šiuo metu yra mokamas. Vakar matėme prie bilietų kasų bei įėjimo stovinčias eiles žmonių.
 


 
Užeiname į Giulhanės parką - Gülhane Parki. Parkas visiškai kitoks, nei jį matėme pernai kovo mėnesį. Dabar beveik nėra žydinčių gėlių. Parką pagyvina žydri fontanai.




Gülhane Parki pavadinimas reiškia "Rožių namų parką". Prieiname rožyną. Dauguma jų vis dar žydi.



Iš Giulhanės parko pasileidžiame į gatvę. Praeitą kartą čia nebuvome, o gatvė labai jauki.




Rytinės gatvės visiškai tuščios. Kai kas tyliai pusryčiauja.



Spalvingais skėčiais ir žibintais dekoruota gatvė.
 

 

Pakeliui keitykloje į eurus išsikeičiame likusias liras. Grįžtame į viešbutį.
 

 
Iš viešbučio susirenkame lagaminus ir vienuoliktą valandą išeiname. Tramvajumi važiuojame iki Aksaray stotelės, nuo kurios iki Havaist autobuso stotelės dar tenka truputį paeiti. Havaist autobusas išvažiuoja prieš pat nosį, bet ne bėda, autobusai į Stambulo oro uostą važiuoja kas 20-30 minučių, o mes turime didelį laiko rezervą. Į kitą autobusą lipsime pirmos. Darbuotojas keleivius apibilietuoja lauke. Nuo praeito mūsų vizito Stambule tvarka pasikeitusi: iš mūsų reikalauja Istanbulkart kortelių. Kiek kainuoja kelionė į oro uostą, nepasakysiu, nes iš vienos paima grynaisiais 200 LT, iš kitos 50 LT. Istanbulkart kortelių likučiai skiriasi, bet ne tiek. Bet labai nesigiliname, svarbu važiuojame, nes už ne visi už mūsų stovėję keleiviai tilpo į autobusą. Įlipant į autobusą, reikėjo skenuoti Istanbulkart kortelę.
 
Išvažiavome laiku. Važiuojant Stambulo gatvėmis, eismas buvo lėtas, su kamščiais. Išvažiavę iš miesto, šlavėme autostrada. Į Stambulo oro uostą atvažiavome per 50 minučių.
Atlikę įprastas oro uosto procedūras, slampinėjame po sales.




Tradiciškai užeiname apžiūrėti prie Oro uosto muziejaus esančios nuotraukų parodos. Smagu, kad kaskart vis daugiau nuotraukoje matomų vaizdų tampa realybe. Nusižūriu šį bei tą ir kitiems kartams. 
 

 

Skrydis praeina įprastai. Iš nežemiškų vaizdų grįžtame į kasdienybę.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą