2018 m. rugsėjo 12 d., trečiadienis

Ruta de Pedra en Sec: Soller – Tossals Verds.


Vakar diena kvepėjo apelsinais: Deia - Soller.

2018-09-12. Trečiadienis. Soller – Tossals Verds.

Miegojau prastai, tik šįkart nebe bloga sveikata, bet kambario tvankuma kankino.

Pusryčiai aštuntą, tad susiruošę leidžiamės žemyn, nes nenorime nei minute pavėluoti.

Pusryčiai yra švediško stalo tipo. Pasidarau sumuštinį su dešra, sūriu, taip pat valgau jogurto, duonos su džemu ir sultys, kava, žinoma. Pusryčiai stiprūs ir skanūs, tik duona ne pati šviežiausia.

Bevalgydama vis žvilgčioju pro langą. Šios dienos oro prognozėje – lietus. Negaliu patikėti, kad vakarykštė saulėta ir šilta diena per vieną naktį galėtų visiškai pasikeiti. Naiviai tikiuosi, kad meteorologai bus neteisūs.

Iš viešbučio išeiname 20 minučių po aštuntos. Kol kas nelyja, bet dangus juoduoja.

Šiandien priimsime ketvirtojo Sauso akmens - Ruta de Pedra en Sec trasos etapo iššūkį ir iš Soller žygiuosime į Tossals Verds. Laukia 21 kilometras ir daugiau nei 6 valandos kelio. Nepaisant atstumo, iš Soller iki Coll de l’Ofre teks pakilti 900 metrų į viršų. Taigi, laukia tikras iššūkis. O dar tas prognozuojamas lietus.

Nuo savo viešbučio sukame Carrer de sa Romaquera, Carrer de la Victoria gatvėmis, o po to einame Avingunda d‘Asturies.



Vos išėjus pradeda lašnoti. Laimei, kol kas krenta tik pavieniai lietaus lašai, bet oras yra prisotintas drėgmės, tad eiti sunku, o ir nuotaikos nėr.

Džiugina tik tai, kad šios dienos trasa yra puikiai sužymėta.



Išėję iš miesto, žygiuojame pro apelsinmedžiais apsodintus sklypus.

Daugybė tarp Soller ir Fornalutx tekančių šaltinių visais laikais sudarė tinkamas sąlygas žemės ūkiui. Šioje vietoje jau nuo 14 amžiaus buvo auginami apelsinmedžiai, o 16 amžiuje prasidėjo masinis jų eksportas į užsienį. Iki 19 amžiaus apelsinų eksportas (ypač į Prancūziją) tapo pelninga pajamų šaka, todėl alyvmedžių giraites pakeitė apelsinmedžiai. Dėl to buvo išplėsta drėkinimo sistema.






Tolstančio Soller panorama labai graži, bet skubame ir nesižvalgome, nes neramina lietus ir laukiantys ilgi trasos kilometrai. Juodas ir sunkus dangus, atrodo, tuoj nusileis ant žemės.







Artėjame prie Binibassi kaimo, kurį pasiekiame lygiai devintą valandą.

Tarp Soljerio ir Fornalutx esantis Binibassi kaimas žinomas nuo 16 amžiaus.



Atsisukame pamoti tolumoje likusiam Soller.



Binibassi.






Nė nesustodamos traukiame link Biniaraix kaimo. Tai pradeda, tai nustoja lyti.

Apie šimtą gyventojų turintis Biniaraix yra vos už poros kilometrų nuo Soller.

Šioje vietoje dar maurai buvo įkūrę gyvenvietę, o vėliau karalius Jaume l įkūrė ūkį.

Kelionių giduose rašoma, kad verta mesti žvilgsnį į akmenines gatves ir skalbyklą bei Cas Don namus. Tačiau aš pasižiūriu tik į akmenimis grįsto kelio pakraščiu bėgantį šaltinį ir sparčiai kopiu aukštyn.




Biniaraix kaimas atrodo labai jaukiai, norėtųsi paklaidžioti jo gatvėmis, bet norime taupyti kiekvieną minutę, todėl leidžiamės sekdamos trasos GR221 ženklu.





Biniaraix kaime šios dienos užkandžiams turime nusipirkti šviežios duonos, tačiau vienintelė kepyklėlė nedirba. Laimei, neišmečiau vakar dienos nesuvalgytos duonos, tad iš bado tikrai nenumirsime.



Pusę dešimtos išeiname iš kaimo. Vaizdas nuo jo prieigų ne ką prastesnis.




Už kaimo mūsų trasa netrunka įsijungti į Cami del Barranc kelią. Barranc reiškia tarpeklį arba vandens suformuotą karstinę įgriuvą. Aplink Soller galima pasivaikščioti ne vienu tokiu keliu.



Tuoj už Biniaraix kaimo prasidedančio Barranc de Biniaraix tarpeklio slėniai amžiams bėgant buvo pritaikyti žemės ūkiui. Jo šlaituose suformuotos terasos, tinkančios alyvmedžiams auginti. Tarpeklio šlaituose taip pat auga migdolai ir kaštainiai. Tarp medžių galima pamatyti nedidelių avių ganyklų bei daržų.

Laukia 2000 laiptelių aukštyn.



Senieji Maljorkos keliai ilgai stovėjo apleisti. 1987 Sauso akmens kelio statytojų komanda ėmėsi atnaujinimo darbų, kurie yra atliekami iki šiol, o mes galime džiaugtis galimybe žygiuoti.

Barranc de Biniaraix laipteliai nėra aukšti ir lipti nesunku, tačiau prie žemės spaudžia oro drėgnumas.



Iš pradžių trasa lipa palengva, o vėliau pradeda kopti į statų tarpeklio šlaitą. Nors kelias nesunkus, bet nugara bėga prakaitas.

Lygiai dešimtą valandą stojame poilsio ir užkąsti.



Pailsėję pajudame tolyn į Sauso akmens trasą.

3,5 kilometrų ilgio Barranc de Biniaraix kažkada buvo svarbi jungtis, jungianti Soljerio, Ofre, Cuber, Orient slėnius ir Lluc vienuolyną. Nuo 1994 metų kelias paskelbtas kultūros paveldu. Jame galima pamatyti senovinio akmeninio ūkio kelio struktūrą: aukštus akmens laiptus - passadores, šalia einančią drenažo sistemą - rattletes, pagrindinius kelią sutvirtinančius akmenis - escopidors bei akmeninę sieną - marges.

Šis tarpeklis yra tobulas gamtos ir jos priartinimo prie žmogaus poreikių pavyzdys. Iš akmens statomos sienos ne tik išsprendė terasų ir kelių tiesimo problemas, bet leido šią technologiją panaudoti ir namų bei ūkinių pastatų statybai. Kas anais laikais buvo kasdienybė, šiandien naudojama pramogai.

Prieiname tiltą. Po juo kažkada tekėjusi upė dabar yra visiškai sausa.



Už tilto trasa aštriais serpantinais sparčiai kyla aukštyn.



Prie oro drėgmės prisideda ir kelius varginantis kopimas, todėl dažnai stojame ilsėtis. Eiti nelengva, bet dažnos pertraukos leidžia vis atsisukti atgalios ir pasigrožėti vis žemiau liekančiu Soller miestu.



O priekyje - Barranc de Biniaraix supantys kalnai.



Takas vėl eina lygiai, tad galime ramiai pasidairyti į supančią aplinką. Iš viršaus mus kažkas stebi.



Pusė vienuolikos. Trasoje daugėja žygeivių. Ir nestebina, nes trasa tikrai graži. Galiu tik spėti, kokia ji būtų nuostabi esant geram orui.





Be dešimties minučių vienuoliktą prieiname dar vieną tiltą. Po juo esanti upės vaga taip pat yra visiškai išdžiūvusi.



Po kiek laiko perėję dar vieną tiltą per visiškai sausą upės vagą, stojame pailsėti. O minutę dustelėję netrunkame prieiti Can Silles namus.



Man labai patinka, kad Barranc de Biniaraix tarpekliu einantis takas atspindi Sauso akmens trasą. Jei sunkus oras gniuždo, tai trasos žavesys suteikia jėgų eiti į priekį.



Kylame į viršų. Ką tik praeiti namai lieka apačioje.



Netrukus mūsų takas pradeda aštriais serpantinais sparčiai kopti į statų tarpeklio šlaitą. Eiti nėra sunku, tačiau oro drėgmė atima bet kokį norą judėti, todėl lipame kaip sraigės. Ech, kaip šiandien padėtų apelsinų sultys.

Dažnai ilsimės ir grožimės pasakiška panorama. Tolumoje - buvusi nakvynės vieta Soller.




Trasa baigia išsunkti paskutines jėgas, o vis dar aukštai virš galvos esanti uola demotyvuoja tolesniam žygiui. Bandome save apgauti, kad mums iki jos lipti nereikės. O kur ves mūsų kelias – įsitikinsime vėliau, nes kito pasirinkimo neturime, kaip tik eiti į priekį, kad ir kaip sunku bebūtų.



Kiek po vidurdienio stojame poilsio. Barranc de Biniaraix tarpeklio vaizdas taip pat stulbinantis. Ech, ir kodėl ne giedra šiandien.




Atrodo, pagaliau kančios baigsis, nes mūsų takas atveda iki vartų, pro kuriuos įėję kulniuosime kiek lygiau.



Pirmą valandą pradeda lynoti. Nuotaika visiškai subjūra.





Kiek po pirmos prieiname nedidelę sankryžą. Viena rodyklė rodo į apžvalgos aikštelę, tačiau ji nerūpi. Per daug laiko sugaišome iki čia ateidamos ir gausybė kilometrų liko eiti, o dar tas lietus. Jaučiu ir nusivylimą, ir paniką, ir norą viską iš eilės siųsti ant trijų raidžių. Sauso akmens trasa ne tik kad ne sausa, bet ir nedžiuginanti.



Paskutinį kartą pasižiūrime į Barranc de Biniaraix tarpeklį ir patraukiame kitu keliu, kiek lygesniu.



Mūsų kelias išvirsta į visai padorų žvyrkelį, o lietus apstoja lyti. Nusprendžiame pailsėti ir papietauti. Taisomės po medžiu ant didelių akmenų krūvos. Nors tenuėjome tik pusę šios dienos etapo, tačiau tikime, kad sunkiausia trasos dalis jau įveikta ir finišą vis kaip nors pasieksime.

Antrą valandą vėl pajudame į žygį. Kurį laiką einame lygiu žvyrkeliu, tačiau geru keliu džiaugtis ilgai netenka, nes trasa suka į mišku aukštyn vedantį taką.

Kas sakė, kad varginantis lipimas baigėsi? Lipti ne tik kad sunku, bet ir bjauru, nes takas nelygus, o nevienodo didumo akmenys yra slidūs ir aštrūs. Be to pro medžius nieko nesimato, tik akmenų nusėta trasa, kuri, atrodo, niekada nesibaigs.

Lipame aukštyn iki Coll de l‘Ofre perėjos, esančios po tokio paties pavadinimo viršūne. 880 metrų aukštyje esantis Coll de l‘Ofre yra aukščiausias sunkiausio trasos etapo taškas. Trasos sunkumai baigėsi, tačiau mano nerimas – ne, nes lauks leidimasis žemyn, kas man paprastai sekasi sunkiau nei kopti į viršų.

Nuo Coll de l‘Ofre perėjos pasigrožime Puig Major kalno ir Cuber rezervuaro vaizdais.




Dabar takelis bėga žemyn ir netrukus įsuka į iš abiejų pusių kalnų apjuostą siaurą žvyrkelį.



Lengvu keliu miname kiek kojos neša, nes norisi pavyti sunkiojoje atkarpoje sugaištą laiką. Žvyro keliu eiti spartu.

Pusę trijų pamatome neįprastą vaizdą: į abi puses nuo kelio einančią akmens sieną. Keisčiausia, kad siena tiek į vieną, tiek į kitą pusę eina iki pat kelią juosiančių kalnų viršūnių.



Slėnyje ganosi avys, o ant jų kaklų pakabinti varpeliai ištisai skamba. Nesibaigiančią varpelių melodiją aidu atmuša aplink plytintys kalnai, jų muzika ramina ir hipnotizuoja.



Po kelių minučių matome dar vieną nuo kalnų viršūnės besileidžiančią akmens tvorą.




Netrukus prieisime Cuber rezervuaro ribas.




Žemumoje esantis ir 59,3 ha plotą užimantis Cuber rezervuaras buvo padarytas siekiant salos sostinę Palmą aprūpinti elektros energija, tačiau vėliau paverstas į geriamojo vandens saugyklą. Cuber rezervuaras vandeniu papildomas iš kiek aukščiau esančio Gorg Blau rezervuaro. Vanduo yra pumpuojamas ir atiteka atviru 5 km ilgio kanalu, palei kurį mes vėliau žygiuosime.



Iki rezervuaro, galima sakyti, atskriejome, todėl esame nusipelnę poilsio. Taisomės ant po medžiu suvirtusios akmenų krūvos.

Pailsėjusi leidžiuosi prie vandens. Rezervuaras gerokai nusekęs.
Pro šalį prabindzena avis. Aš jai visiškai neįdomi.



Dvidešimt minučių po trečios valandos kylame į žygį.



Mūsų takas eina pro neaukštus medžius.



Paskui kurį laiką trepsime rezervuaro pakraščiu einančiu keliuku. Lynoja.




Kraštovaizdis labai žavus, tad anksčiau patirti žygio vargai visiškai pasimiršta.



Atsisuku atgalios. Tolumoje lieka slėnis, kuriuo atėjome nuo sunkiosios trasos dalies.



Netrukus jau žygiuojame pro paskutinius Cuber rezervuaro vandens išgraužtus pirštus.



Nuo kalnų iki rezervuaro atvestas nedidelis kanalas vandeniui tekėti yra tuščias.



Po minutės atsisveikindamos mojame rezervuarui.



Nuo Cuber rezervuaro mūsų trasa pasuka į naujus tolius.



Kelio pakraštyje ganosi avys.



Kiek prieš ketvirtą valandą trasa ateina iki Ma-10 kelio. Šalia yra nedidelė automobilio stovėjimo aikštelė bei Cuber autobusų stotelė. Norintiems pasivaikščioti Serra de Tramuntana kalnais, galima atvažiuoti iki šios aikštelės/stotelės, o pasivaikščiojus, apsistoti Tossals Verds kalnų trobelėje. Tiesa, iki trobelės dar teks paeiti. Į šią trobelę nakvynei trauksime ir mes, bet kol kas savo dėmesį skiriame norintiems pabendrauti.




Palikę žmonių dėmesio ištroškusius asilus, nueiname savo taku. Šalia eina Ma-10 kelias.



Netrukus atsimušame į kryžkelę rodantį GR221 ženklą. Iki Tossals Verds galima nueiti dviem keliais: palei iš Gorg Blau į Cuber vandens rezervuarą vandenį plukdantį kanalą arba pro Pas Llis.

Kelias pro Pas Llis yra ir viliojantis, ir bauginantis. Viliojantis, nes kelyje turėtų būti grandinių, todėl eiti būtų įdomu. Bauginantis – tektų nežinomo sudėtingumo trasa stačiai lipti aukštyn. Anot nuorodos, eidamos pro Pas Llis sutaupytume tik 15 minučių. Tačiau šiandien jau įsitikinome, kaip ilgai gali užtrukti kopimas aukštyn ir nusprendžiame nemesti kelio dėl takelio bei eiti aplinkui, pro vandenį plukdantį kanalą.

Tik pirmiausiai iš ūkio valdų teks išlipti labai aukštomis kopėčiomis.



Kitoje tvoros pusėje randame informacinių stendų bei vietų poilsiui. Aplink stūkso kalnai ir jausmas čia yra nepaprastai geras, tik mums reikia leistis į kelią.



Patraukiame palei cementinį kanalą, kuriuo į Cuber vandenys atiteka iš Gorg Blau rezervuaro. Palei kanalą žmonių išmintu ir apaugusiu aukštomis žolėmis bei vietomis šlapiu takeliu einame sparčiai, nes kairėje esantį tarpeklį užstoja medžiai, o mes tik kur ne kur sustojame pasigėrėti kalnų viršūnėmis.

Tolumoje aukštai ant kalno pamatome observatorijos bokštą.



Netrukus ėjimo tempą tenka lėtinti, nes pamatome kalnų papėdėje mėlynuojantį Gorg Blau rezervuarą.



Už mūsų likę kalnai taip pat prašosi dėmesio.



Iš kūno dingsta žygiuojant palei kanalą apėmusi monotonija bei tingulys ir einu pilna teigiamiausių emocijų. Trūksta tik saulės danguje.



Netrukus kažkas norą išpildo ir pilkas dangus prašviesėja. Sukame nuo tako ir taisomės ant žemiau šlaite riogsančio didelio akmens.

Dairomės tiek į tarpeklį juosiančius kalnus, tiek į vandenį. Vaizdas nepaprastas. Gorg Blau rezervuaras yra daug žavesnis nei prieš tai matytas Cuber.





Štai tokiame šlaite įsitaisėme.



Sėdime ilgokai, bet pajaučiame, kad kaip bebūtų gera, jau laikas į kelią.

Gorg Blau rezervuaro panorama nepaleidžia, nes lygiai penktą valandą lipu į dar vieną apžvalgos aikštelę. Nuo jos rezervuaras pats gražiausias.



Gorg Blau rezervuaras yra žemai, o vandenį plukdantis kanalas – gana aukštai, tad pasvarstome, ar tikrai šis vanduo teka iš ten.

Mus gerą valandą lydėjusį vandens kanalą teks palikti, nes trasa suks į šalį.



Trasa pasuka į mišką. Negana, kad ji atėmė iš mūsų gražiąją panoramą, bet dar nusprendė vesti stačiai į kalną netvarkingu akmenų taku. Nors nuovargis atrodė jau užmirštas, bet jis netrunka sugrįžti, o nugarą vėl skalbia prakaito upės.

Mišku einanti trasos dalis yra visiškai neįdomi, nes aplinkui matome tik netvarkingus krūmus ir aukštas žoles.

Savo pasirodymu retkarčiais išgąsdiname avis. Jos neturi varpelių, tai net jų skleidžiama melodija negalime pasimėgauti.
Po kurio laiko nemalonus akmenų takas atveda iki GR221 trasos nuorodos, skelbiančios, kad iki Tossals Verds liko gera valanda kelio.

Dabar yra pusė šešių. Stojame trumpam poilsiui.

Kalnuose kai kur nėra telefono ryšio ir tenka jungti lėktuvo režimą.

Nors ir pailsime, iš nuobodulio tolyn einu sukandusi dantis. Kelią paįvairina tiltas per upelį. Keista, bet šioje vietoje upelyje yra vandens.



Paskui takas išsuka iš miško į šlaito pakraštį. Priekyje matome didelius akmenis ir vartus.



Šeštą valandą žingsniuojame pro milžiniškus akmenis. Vėl galiu grožėtis trasa.




Kitoje tarpeklio pusėje vilioja tarp aukštų uolų esantis tarpas.



Dangus vis labiau pilkuoja, toks jausmas, kad temsta.

Pralinksmina gyvas padarėlis, įsitaisęs medžio viršūnėje ir skabantis lapus.



Netrukus dangus visiškai pajuoduoja ir sudunda perkūnas. Jo garsas vis stiprėja, dažnėja, artėja ir jaučiu, kaip elektrinasi oras. Skuodžiame kiek kojos neša, net pamirštu savo baimę lipti žemyn. Laimei, trasa yra labai gerai sužymėta ir nereikia gaišti laiko ieškant kelio su GPS.

Tačiau kad ir kaip greit einame, Tossals Verds trobelės vis nematyti.

Šįkart kalnai nusprendė mus tik pagąsdinti, nes perkūno dundesys nutolsta į šalį, o dangus kiek prašviesėja.

Pusę septynių trumpam stojame atgauti kvapo. Ech, kaip čia gražu ir kaip gaila, kad turėjome lėkti nuo apsiniaukusio dangaus.




Panašu, kad perkūnija tikrai nuėjo į šalį, bet netoli trobelės jau kitas debesis grasina. Iki jos lauks statokas nusileidimas akmeniniu taku. Sausi akmenys yra slidūs, o šlapi ko gero būtų tarsi aliejumi nupilti, tad vėl skuodžiame kiek kojos neša, nes nesinori patirti lietaus sukeltų nesmagumų. Tačiau vieną kitą nuotrauką vis tiek padarau.



Kalnų trobelė jau atrodo ranka pasiekiama.




Į trobelę ateiname vos po septynių. Kelyje užtrukome daugiau nei 10 valandų.
Įėjusi pro vartus įsitikinu, kad tai net ne trobelė, o didelė troba su ūkiniais pastatais.



525 metrų aukštyje esanti ir 42 lovas turinti Tossals Verds trobelė yra viena iš nedaugelių nakvynės vietų apylinkėse, todėl ir mes miegosime čia. Sodybai priklausantys pastatai buvo pastatyti 19 amžiuje. Nuo trobelės prieigų matosi S‘Alcadena ir Puig des Tossals Verds kalnų viršūnės. Šalia trobelės esančiame sode galima pasidairyti į aliejaus spaudimui naudotus akmenis.



Mes pirmiausiai patraukiame į registratūrą ir susimokame už nakvynę. Lova bendrame kambaryje ir vakarienė bei pusryčiai vienam kainuoja 25 eurus. Atskirai sumokame už patalinę ir rankšluosčius. Nakvynę šioje trobelėje draugė rezervavo tiesiai iš jų tinklapio, prieš daugiau nei pusę metų. Iš anksto reikėjo pervesti avansą.

Įsikūrę einame atsigaivinti alumi, o paskui – maudytis. Jaučiuosi atsigavusi, o ilgojo žygio pėdsakų kūne beveik nesijaučia.

Mūsų kambaryje stovi trys dviaukštės medinės lovos, tačiau gyvensime tik su jaunų vokiečių pora.
Kambarys ir visa trobelė labai tvarkingi ir švarūs, apsistoti šioje vietoje tikrai malonu. 

Vakarienė 8 valandą. Vakarieniaujame prie vieno stalo su savo kambariokais vokiečiais ir dviem belgais. Vakarienei gauname salotų, makaronų, vyno. Smagiai pavakarieniaujame.

Prie kito stalo įsitaisę ispanai net uždainuoja.

Po vakarienės trumpam einame į lauką, o paskui - miegoti.

Lauke po langais ilgai vakaroja vyrai, tad kiek triukšminga.

Telefono ryšio trobelės viduje ne visada yra.

Miegoti vėsu. Pirmą kartą šioje kelionėje naktį nereikia kankintis nuo karščio.