2018 m. spalio 21 d., sekmadienis

Anykščiai ir Šventosios gamtinis pažintinis takas.


Ką veikėme Anykščiuose vakar. 


2018-10-21. Sekmadienis. Anykščiai ir Šventosios gamtinis pažintinis takas.

Atsikėlę papusryčiaujame ir išskubame į miestą, nes šiai dienai turime numatę nemažai veiklos.

Mūsų tikslas yra Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo takas (arba tiesiog Šventosios pažintinis takas) ir Anykščius labiausiai išreklamavęs Lajų takas. Taigi, šiandien daug laiko leisime rudeniškų spalvų nudažytoje gamtoje. Gamta man visada labiau patinka nei miestai, tad nekantrauju gerti jos spalvų ir patirti gerų emocijų.

Žinoma, pakeliui pasidairysime į dar nematytus miesto lankomus objektus.

Vos išėję į gatvę, Anykščius matome visiškai kitokius, nei vakar: ankstų rytą juos yra apgaubęs tirštas rūkas.



Praėję migloje vos besimatančius švento Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios bokštus, sukame Vilniaus gatve. Šioje gatvėje pasidairome į rašytojos Bronės Buivydaitės memorialinį muziejų - namą. Taip pat sekundei stabtelime prie ženklo, rodančio kadaise stovėjusio namo vietą, kuriame gimė A. Baranauskas.




Pakeliui pasižiūrime į naują bei modernų pastatą įmontuotą koplyčią, kurią nuodugniau apžiūrėsime grįždamos.

Praėję kelio žiedą, pasiekiame kapines. Dešinėje pusėje – šiuolaikinės, kairėje – sovietų karių.



Už kapinių prasideda miškelis, tad einame tylaus kelio pakraščiu auksinių lapų nuklotu šaligatviu.



Už nepilno kilometro pamatome medines skulptūras, rodančias, kad atvykome į buvusius Anykščių poilsio namus „Šilelis“.



Dabar čia įsikūręs SPA Vilnius centras Anykščiuose. Užeiname pasidairyti po buvusių poilsio namų teritoriją. Mano draugė vaikystėje „Šilelio“ poilsio namuose leido vasaras ir ji norėtų pamatyti, kaip ši vieta atrodo dabar. Ji sako, kad viskas pasikeitę neatpažįstamai, nes čia yra išaugęs naujas ir didelis SPA centras.



Judame link likusio vieno iš nedaugelio senųjų pastatų – buvusio administracinio pastato (registratūros). Taip pat matome rodyklę, kur prasidės būsimas pažintinis takas.



Takeliais vaikštome po didelę žalią teritoriją, o mano draugė pasakoja, kur kas yra buvę.




Nors rytmetis jau vėlyvas, bet vis dar laikosi tirštas rūkas. Nuo drėgmės jaučiamės gerokai sustirę. Tik nedrąsiai rūką išsklaidyti bandanti saulė teikia būsimam žygiui didelių vilčių.

Kad sušiltume, pasileidžiame į Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo taką. Tako pradžia yra šalia „SPA Vilnius Anykščiai“, pabaiga - prie Puntuko akmens, o šalia jo yra ir Medžių lajų takas.

Šventosios gamtos pažintinis takas ne tik puikiai atsispindi maps.me žemėlapyje, bet yra sužymėtas ir sutvarkytas, pastatyta suoliukų poilsiui.

Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo takas patenka į saugomą teritoriją - Anykščių regioninį parką.

Rašoma, kad takas jungia Anykščiai - Niūronys ir Anykščiai - Puntuko akmuo pėsčiųjų - dviračių trasas. Bendras tako ilgis vienuose šaltiniuose nurodomas 8, kituose – net 14 kilometrų. Tačiau pamiškėje stovinti nuoroda rodo, kad į vieną pusę mūsų laukia beveik 5 kilometrai.

Mano draugė pasakoja, kad jos vaikystėje šis takas vadinosi Sveikatingumo taku.



Šventosios pažintinis takas veda A. Baranausko apdainuotu Anykščių šileliu. Šilelis prasideda nuo pietinių Anykščių miesto ribų ir tęsiasi neplačia juosta abipus Šventosios beveik 9 kilometrus Kurklių miestelio link. Šilelio reljefas labai įvairus. Abipus upės tęsiasi statūs, gilių griovų išraižyti šlaitai.

Iš pradžių einame mišku.



Paskui takas atveda prie žemai apačioje tekančios Šventosios upės, kuri vis dar yra paskendusi tirštame rūke. Žinoma, gražios panoramos nematyti, bet kitoje upės pusėje vos įžiūrimas krantas atrodo paslaptingai, todėl sukuria mistinę aplinką ir man čia patinka.



Aukšto šlaito viršumi einame palei upę ir iš mūsų lūpų sklinda susižavėjimo šūksniai. Net pamirštame, kad šalta, o sustirusios rankos vos sugraibo telefoną.



Upėje pilna salų ir salyčių.




Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo take pristatyta įdomių nuorodų. Pirmiausiai sukame prie uoksinės pušies. Tiek pagrindinis, tiek šalutiniai takeliai yra puikiai sužymėti, trasoje pilna informacinių stendų.

Uoksinė pušis yra 24 metrų aukščio. Medyje yra virš 20 drevių.



Pasiskaitę, kas gyvena uoksuose, tuo pačiu takeliu kalvomis ir kalneliais grįžtame į pagrindinį Šventosios gamtinį pažintinį taką.

Šventosios pažintinį taką žymi ne tik žali ženklai, bet ir medinės skulptūros.



Takas tai kopia į kalniuką, tai leidžiasi į slėnį, o šalia nežymiai nutoldama ar visai priartėdama visą laiką teka Šventoji.




Sudomina tako pakraštyje augantys ryškiomis uogomis apkibę augalai, tačiau jų pavadinimo taip ir neišsiaiškinome.



Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo take.



Čia netrūksta ir tiltų per nedidelių upelių vagas ar griovas.



Pažintiniu taku būtų įdomu praeiti pavasarį, kuomet ošia upės ir upeliai. Šiuo metu dauguma upelių vagų yra visiškai sausos.



Prieiname Šventosios senvagę. Upę vis dar gaubia rūkas.




Buvusioje upės vagoje dabar auga vešli augalija.



Kiek paėjusias nuo senvagės nuoroda vėl kviečia sukti į šalį. Gana stačiomis kalvomis trepsime miško takeliu. Gamta džiugina savo dovanomis.



Kylame į aukštą kalvą, o šalia lieka giliai išgraužtas Šlavės upės skardis.



Kertame siaurą asfalto kelią, kuriuo automobiliai nevažinėja, bet rieda lankytojus į Lajų taką vežantis traukinukas.



Šlavės upės skardžiais teko nemažai palaipioti, tačiau takas patogus ir tvarkingas.



Dar kiek – ir perėję Šlavės upelį pamatome būsimą lankytiną objektą.



Atėjome prie Šlavės atodangos. Priešais atodangą esanti apšarmojusi nedidelė aikštelė yra sutvarkyta. Čia galima ir poilsio prisėsti. Tiesa, mes apie prisėdimą negalvojame, nes iš šalčio kalename dantimis ir norisi judėti. Laimei, pro medžių viršūnes pradeda skverbtis saulė.



Šlavės atodanga - tai valstybės saugomas gamtos geologijos paminklas. Saugoma ši atodanga paskelbta 2007 metais, nes tokiu būdu siekiama išsaugoti čia atsiveriančias kvartero ir neogeno periodų uolienas.

Rašoma, kad Šlavės slėnis yra vienintelė vieta Lietuvoje ir Baltijos bei Skandinavijos šalyse, kur surastos seniausio tarpledynmečio, vadinamo Šlavės vardu, nuosėdos. Atodanga yra 19 metrų aukščio, o jos ilgis yra 66 metrai.



Pasidairę į atodangą sukamės atgalios ir džiaugiamės vis ryškiau šviečiančia saule.



Atgal į Šventosios pažintinį taką veda mums jau pažįstamas takelis. Matančios saulę akys viltingiau spindi, o kojos sparčiau neša.



Grįžtame prie Šventosios upės. Ją vis dar gaubia rūkas, tačiau apylinkių spalvos ir kontūrai vis labiau ryškėja.





Prieiname dar vieną informacinį stendą. Jis pasakoja apie šioje vietoje augančius raugerškius. Nors raugerškio uogos labai primena šiame take mūsų dažnai matytas, tačiau šios yra kitokios.

Raugerškis.



Kiek paėję Šventosios pakrante pamatome aukštą ir iš kitų išsiskiriančią pušį su keliais išsiraičiusiais kamienais.



Žingsniuodamos tolyn netrukus pamatome stovyklavietę/kempingą keistu pavadinimu „Trečias Šventosios kilometras“.



Stovyklavietė apima didelį plotą, tačiau vėlyvą rudens dieną yra visiškai tuščia. Nors saulės danguje matosi vis daugiau, tačiau rūkas savo pozicijų taip lengvai nepaleidžia.






Šventosios upės pakrantė pasidabinusi įvairiausiomis spalvomis, o širdį užlieja tikra palaima. Ech, kaip gražu rudenį Lietuvoje.



Netrukus prieiname stovyklavietės pabaigą ir paskutinį kartą apžvelgę jos plotus, trauksime gilyn į Anykščių šilelio glėbį.




Kažkur tenka leistis nuo labai aukšto ir stataus skardžio. Laimei, keliautojais čia yra puikiai pasirūpinta: taką palengvina įrengti laipteliai su turėklais.



Paskui nuo šerkšno suskrebusia pieva sukame gilyn į mišką, bet netrukus vėl matome Šventąją. Ji jau beveik išsivadavusi iš rūko.



Galima pilna širdimi džiaugtis rudeniškos gamtos spalvomis ir jų atspindžiais upės vandenyje.






Gamta fantastiškai graži, tačiau netikėtai tenka budintis iš visą kūną ir mintis užvaldžiusios euforijos, nes prieiname nedidelę šlaito nuošliaužą. Atsargiai beveik keturiomis ropodamos ją pereiname ir vėl galime džiaugtis gamta bei spalvomis.







Netrukus netoli pasigirsta žmonių balsai, o mes nustembame pamatę virš mūsų galvų stovintį Lajų tako apžvalgos bokštą.



Belieka laiptais pakilti į statų Šventosios skardį.

Lajų tako apžvalgos aikštelės bokštas vis dar skendi rūke. Nutariame pirma eiti sušilti, nes pirštai yra sustingę į akmenį.

Lauko kavinėje perkame karštos arbatos ir užkandame, juk mūsų rytas prasidėjo anksti, o mes nuo pusryčių dar nieko burnoje neturėjome.

Paskui pasileidžiame prie Puntuko akmens.



Puntuko akmuo – antrasis pagal dydį riedulys Lietuvoje. Tai gamtos, mitologijos ir istorijos paminklas, geologiniu gamtos paminklu paskelbtas 2000 metais.

Archeologų manymu, milžinišką riedulį paliko Skandinavijos kalnų ledynai, slinkę čia prieš 20-14 tūkstančių metų.

Apie Puntuko akmens kilmę pasakojami mitai. Viename iš mitų pasakojama, kaip velnias nešęs akmenį bažnyčiai nugriauti, o pragydus gaidžiams, jį pametęs. Šį mitą girdėjau dar vaikystėje, todėl jis man atrodo artimiausias.

Puntuko akmenyje iškalti Lituanicos lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno bareljefai bei jų testamento žodžiai lietuvių tautai.

Prie Puntuko akmens man yra tekę lankytis ne dešimtį kartų, tačiau juokauju, kad šiandien akmuo atrodo lyg būtų sumažėjęs. Su tokia subjektyvia išvada žingsniuoju tolyn.



Nuo Puntuko akmens veda takelis iki Lajų tako pradžios. Tik pirma mums teks įveikti 130 laiptelių. Pakeliui pasižiūriu į vabzdžių namelį.




O štai ir išreklamuotas Lajų takas.



Po 1 eurą sumokame už lankytojo bilietą ir pro vartelius patraukiame į medžių viršūnes kylančiu metalo tiltu.



Medžių lajų takas – tai pirmasis takas Baltijos valstybėse ir visoje Rytų Europoje, kur galima pasivaikščioti medžių lajų lygyje. Medžių lajų tako kompleksas buvo atidarytas 2015 metais.

Lajų takas tęsiasi 300 metrų ir tolygiai kyla iki 21 metro aukščio virš žemės. Tako pabaigoje yra apžvalgos bokštas, kurio apžvalgos aikštelės aukštis – 34 metrai.



Galiu pritarti nuomonei tų, kurie sako, kad Lajų taką išpopuliarino jo reklama. Iš tiesų kažkokio stebuklo Lajų take nematome ir nejuntame. Įdomi tik pati idėja ir techninis jos išpildymas. Tačiau sutinku, kad vieną kartą apsilankyti šioje unikalioje atrakcijoje verta.



Lajų take yra nedidelių apžvalgos aikštelių ir informacinių stendų, tačiau po gražuolio Šventosios tako Lajos labai nublanksta, tad jas apeiname gana greitai ir jau kilsime į apžvalgos bokštą.



Patogiais metaliniais laiptais pakylame į viršų. Nors jau vidurdienis, bet virš bokšto vis dar laikosi tirštas rūkas ir apačioje beveik nieko nesimato. Jei ne gražuolis Šventosios gamtos pažintinis takas, šia diena būtume likę visiškai nusivylusios.



Leidžiamės žemyn ir svarstome, kuriuo keliu grįžti į Anykščius. Aš norėčiau vėl eiti paupiu, nes virš upės rūkas jau prasisklaidęs ir matytume visiškai kitokius vaizdus. Šventosios kairiojo kranto sveikatingumo takas mane užbūrė ir noriu tuos dieviškai gražius vaizdus gerti dar ir dar. Tačiau mano draugė primena, kad Anykščiuose dar liko kai kas nepamatyta, tad nėra ko gaišti laiko.

Paskutinį kartą pažiūrime į Lajų tako apžvalgos aikštelės bokštą ir leisimės trumpesniu keliu.




Tiesa, iki Anykščių galima grįžti ir turistus vežančiu traukinuku, tačiau traukinukas dar tik išvažiavo, o mes vis dar norime pasivaikščioti. Tad asfalto keliu iki SPA Vilnius Anykščiai lauks trys kilometrai. Bet kelias neprailgsta, nes asfaltu eiti spartu.



O štai ir traukinukas grįžta. Jis kursuoja net ir vėlų rudenį.



Prie SPA kiek pailsime, o tada jau pažįstamu keliu grįžtame į Anykščių centrą.



Pakeliui iš tolo pasidairome į kapines.



Mano bičiulė nei viename mieste nepraleidžia su žydų istorija susijusių vietų, tad sukame į šalutines gatves ir pro privačių gyvenamųjų namų kvartalus pasiekiame senąsias žydų kapines.



Kapinės yra ant aukštos kalvos, tačiau paminklinių akmenų tėra išlikęs vienas kitas.



Kitomis individualių gyvenamųjų namų kvartalo gatvėmis grįžtame į centrą.



Einame prie ryte matytos koplyčios – Pasaulio anykštėnų kūrybos centro.

19 amžiuje ant Burbiškio dvaro grafo Venclovavičiaus giminės kapų rūsio pastatyta senųjų Anykščių kapinių Koplyčia yra įdomiai įmontuota į šiuolaikinio pastato ansamblį: uždarius kapines ir koplytėlei pradėjus nykti, buvo suprojektuotas stiklo - betono gaubtas.



Viduje veikia muziejus, tad neiname, nes ne muziejinė ši kelionė. Apeiname aplink pastatą.




Paskui žingsniuojame link švento Apaštalo evangelisto Mato bažnyčios, kurios bokšte lauks vakar neįgyvendinta pamatyti apžvalgos aikštelė.



Pamatome, kad į bažnyčią nuėjo nemaža grupė, tad pirma pasivaikštome aplinkui.



Paskui pro šonines duris žengiame į bažnyčios vidų. Už lankytojo bilietus darbuotojai sumokame po eurą ir patogiais bokšto laiptais lipame aukštyn į 33 metrų aukštyje esančią aikštelę.

Apžvalgos aikštelę galima apeiti aplinkui. Viršuje kabo keli varpai, o ant sienų pritaisyti stendai su miesto ir bažnyčios istorijos aprašymais bei nuotraukomis. Eurą kainuojanti atrakcija tikrai verta dėmesio, tačiau aš iš jos tikėjausi daugiau. Net nežinau, ko: platesnės panoramos ar didesnio įspūdžio. Bet tikrai nesigailiu lipusi ir mintis bažnyčios bokšte įrengti apžvalgos aikštelę yra puiki.

Fotografuojantiems trukdo aikštelę juosiantis apsauginis tinklas.





Nusileidę užeiname į bažnyčią. Jos altorius yra rekonstruojamas.

Sudomina jaukus kampelis. Panašu, kad šios bažnyčios atstovai moka pritraukti žmones.



Pasidairę po bažnyčią, pasileidžiame į vakar jau matytą Vyskupo parką. Prie bibliotekos atrandame į šviesą vedančias nuotaikingas įvairiomis kalbomis besisveikinančias grindinio plyteles.



Jau laikas pietums. Vietos papietauti nesame numatę, tad užeiname į šalia A. Baranausko aikštės veikiančią kavinę „Erdvė“. Ne tik skaniai pavalgome, bet ir ilgokai pailsime. Paskui vėl leidžiamės į miestą.

Suplanuoti pamatyti Anykščių objektai jau yra apžiūrėti, o laiko iki autobuso dar turime užtektinai, tad pasileidžiame į kitą Šventosios pusę. Žingsniuojame Gegužės gatve ir grožimės dailiais namais.



Netrukus pamatome Anykščių geležinkelio stotį.




Stoties pastate veikia Siauruko muziejus. Šiame muziejuje aš esu ne kartą buvusi, taip pat ne kartą esu važiavusi iš Anykščių į Rubikius siauruoju geležinkeliu kursuojančiu traukiniu. Pasižiūrėti Siauruko muziejų ar pavažiuoti traukiniu norėčiau vėl, tačiau tam nebeturime laiko, tad tik greitomis pasižvalgome.

Ech, Anykščiuose yra tiek daug pramogų, kad viešėdamas net visą savaitę rastumei ką veikti.



Ta pačia Gegužės gatve grįžtame atgal, o paskui sukame prie Šventosios upės. Saulėtą dieną ji atrodo visiškai kitaip.



Virš užtvankos nutiestu pėsčiųjų tiltu pereiname į kitą upės pusę ir patraukiame į Anykščių miesto parką. Pirmiausiai ieškau šią vasarą gimusio gatvės meno – namo su pavaizduotu Nykščiu. Anykštėnai, kaip ir molėtiškiai, Telia „Nuspalvink vasarą“ žaidime nubalsavo už miestą papuošiantį spalvingą pastatą.



Anykščių miesto parkas.



Pavaikščioję sukame link namų. Pasiėmę daiktus patraukiame į autobusų stotį. Iki autobuso laiko dar yra, todėl greitomis nueiname iki šalia stoties esančio Antano Vienuolio muziejaus. Žinoma, pasižvalgyti po muziejų laiko nebeturime, tad sukamės atgal.



Einame į autobusų stotį.

TOKS autobuso, važiuojančio iš Troškūnų į Vilnių, stotelėje laukia daug keleivių ir visi jie - su bilietais. Mes nesitikėjome rasti tokią minią. Kol sukiojomės aplink muziejų, verčiau būtume bilietus nusipirkę.

Atvažiuoja didelis autobusas, tačiau vairuotojas pareiškia, kad keleivių be bilietų nepriims, nes neišpirktų vietų likę tik pora. Mano bičiulė pasileidžia į stotį ir spėja grįžti su bilietais. Tačiau vairuotojas priima visus, nes iš tiesų laisvų vietų yra užtektinai ir netgi lieka laisvų. Vairuotojas šmikis, o draugė vos kvapą atgauna.

Aš važiuoju iki Ukmergės, kur persėdu į Molėtų autobusą, o draugė nuvažiuoja tiesiai į Vilnių.

Savaitgalis buvo puikus. Anykščiai nustebino lankomų objektų ir pramogų gausa, o mūsų kelionę vainikavo fantastiškas Šventosios gamtos pažintinis takas. Būtent šis takas man buvo pačiu įspūdingiausiu ir vaizdingiausiu Anykščių lankomu objektu, tad ir kitiems rekomenduoju juo pražygiuoti.

Iki kitų susitikimų.