2017 m. gruodžio 17 d., sekmadienis

Kelionė - nekelionė: Molėtai.

Jau kelintą žiemos mėnesį trunkantis sėslus ir nekelioningas gyvenimas atnešė kelionių ir dalinimosi džiaugsmo abstinenciją. Todėl šiandien papasakosiu ne apie kelionę. Papasakosiu apie Molėtus – miestelį, kuriame kasdien tenka nutrepsėti ne vieną kilometrą, matyti jį visus metus, būti jo kasdienio gyvenimo dalyve. Miestelį, kuriame gyvenu. Bandysiu įsijausti į savarankiško, mėgstančio gamtą ir pasivaikščiojimus nepažįstamo keliautojo kailį ir pavedžioti jį mano mylimomis ir pačios dažnai minamomis gatvėmis, keliais, takais ir parkais. Nemažai nuotraukų bus iš archyvų, tad jos bus įvairios ir parodančios miestelio grožį skirtingais metų laikais.

Taip pat pasidžiaugsiu, kad Molėtai, kad ir iš lėto, bet keičiasi, virsta patrauklesniais ir įdomesniais lankytojams. Paskutinėmis 2017 metų dienomis prisėdusi atnaujinti prieš pora metų rašyto pasakojimo, pati nusistebiu, kokia gausa naujienų galiu jį papildyti.

Rytų Lietuvoje esantis Molėtų rajonas yra gerai žinomas poilsio prie ežerų mėgėjams, mat ežerų jame galima suskaičiuoti beveik tris šimtus. Planuodami išvyką į Molėtus, lankytojai dažniausiai turi omenyje Dubingius, Observatoriją, Alantos dvarą ar neseniai atidarytą apžvalgos bokštą Mindūnuose. O rajono centras, deja, nėra kurortas, todėl lieka nuošalyje. O be reikalo. Miestelyje nėra ypatingų istorijos ar architektūros paminklų, bet poilsio zonos ir renginių vietos per kelerius paskutinius metus buvo rekonstruotos, sutvarkytos ir labai pamėgtos pačių molėtiškių.
Šiuo metu yra rekonstruojamos toliau nuo miesto centro esančios zonos ir kuriamos naujos poilsio erdvės. Taigi, šį pasakojimą atnaujinti man teks dar ne kartą.

Molėtai yra už 60 kilometrų nuo Vilniaus. Miestelis yra šalia kelio Vilnius – Utena, tad lengvai pasiekiamas ne tik automobiliu, bet ir visuomeniniu transportu. Autobusai iš Vilniaus ar iš Utenos kursuoja kas valandą – pora. Pirmasis autobusas iš Vilniaus keleivius atveža aštuntą ryto, o po beveik dvylikos valandų į Vilnių išrieda paskutinysis. Kelionė iš sostinės trunka apie valandą dešimt minučių. Bilietas į vieną pusę suaugusiam kainuoja +/- 5 eurus.

 Bundančio pavasario ar auksinio rudens dieną galbūt kažkam norėtųsi pasimėgauti vaizdingu senuoju keliu, vingiuojančiu pro Giedraičius. Tokiu atveju kelionė pailgėtų beveik pusvalandžiu ir centų už bilietą tektų daugiau pakloti. Bet verta.

Molėtus dar galima pasiekti tris – keturis kartus per dieną važiuojančiais autobusais iš Kauno, Kupiškio, Rokiškio, Biržų. Pavieniai važiuoja iš Anykščių, Druskininkų, Ignalinos, Pabradės ir Zarasų. Grafikai keičiasi, prieš vykstant rekomenduojama juos pasitikrinti internete. Asmeniškai man labiausiai patinka jų ieškoti tinklapyje autobusubilietai.lt/

Dalį informacijos galima rasti Molėtų autobusų stoties tinklapyje.

Žinoma, į Molėtus atvykti automobiliu yra paprasčiausia. Automobilių stovėjimo aikštelės mieste yra nemokamos. Darbo dieną prisiparkuoti centre gali būti sudėtinga. Tačiau, pvz., šalia autobusų stoties vietos automobiliui pastatyti visada užteks.

Keliaujantys automobiliu turi galimybę aplankyti ne tik Molėtų miestą, bet ir rajone esančias įdomybes. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras parengė informaciją apie lankomus objektus rajone. Belieka tik išsirinkti pagal poreikius, pomėgius, norus ar dominančias temas.
Besidomintiems asmenybėmis bei literatūra, pravers Molėtų viešosios bibliotekos ir
Akvilės Stančikaitės surinkta informacija bei sukurtas interaktyvus žemėlapis "Molėtų rajono literatūriniai tiltai".

Nors laikausi "Trepsim po pasaulį" formato ir savo pasakojimą apie Molėtus skiriu atvykstantiems visuomeniniu transportu, tačiau jis tiks keliaujantiems pačiomis įvairiausiomis formomis: automobiliu, dviračiu, pėsčiomis ar galbūt netgi vandeniu (baidarėmis).

Taigi, į Molėtus atvykus autobusu, kelionė po miestelį prasideda miesto pakraštyje esančioje autobusų stotyje. Jei yra poreikis, stotyje galima pasinaudoti mokamu WC. (Nemokamai pasinaudoti WC mieste galima kultūros centre, savivaldybėje. O miesto parke, kitoje ežero pusėje prie naujojo pėsčiųjų tilto, šiltuoju sezonu veikdavo biotualetas.) Stotyje veikia kavinė.

Kitoje gatvės pusėje yra nedidelė maisto prekių parduotuvė.

Molėtų autobusų stotis.




Iš stoties pabėgti neskubėkite ir sekundei sustokite žvilgtelėti į Molėtų krašto muziejaus iniciatyva sukurtą bei lauke šalia durų pritvirtintą nedidelį keramikos gatvės meno ženklą, skirtą rašytojui Alvydui Šlepikui ir jo apsakymui "Violončelė".




Negalintiems viešnagei skirti daug laiko ir norintiems pabūti gamtoje, nuo stoties galima sukti į kairę ir asfalto keliu leistis link Pastovio ežero ir miesto paplūdimio. O norinčius susipažinti su Molėtais kviečiu į Vilniaus gatvę - pagrindinę ir ilgiausią miesto gatvę.

Čia pat pasitinka pirmasis lankytinas objektas – senosios miesto kapinės ir Molėtų šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Nėra žinių, kada buvo pastatyta pirmoji Molėtų bažnyčia. Istoriniuose šaltiniuose Molėtų bažnyčia minima 1522 metais. Tačiau mūrinė bažnyčia pradėta statyti tik 1907 – aisiais. II pasaulinio karo metais buvo nugriauti bažnyčios bokštai, kurie atstatyti tik 1977 metais. Išlikusius metalinius kryžius nuo sugriautų bažnyčios bokštų galima pamatyti vos įėjus pro vartus.

Atvykus į Molėtus anksti ryte galbūt pavyktų rasti bažnyčią atrakintą, pasidomėti jos interjeru ar žvarbesnį rytą sušilti.




Šalia bažnyčios – Parapijos namai. Parapijos namai įkurti buvusios Molėtų ligoninės patalpose. Atkurtos Nepriklausomybės pradžioje pastatas rekonstruotas, suremontuotas. Čia tikintieji renkasi į susibūrimus, paskaitas. Parapijos namuose dažnai vyksta šventės, organizuojamos fotografijos parodos.

Nuo bažnyčios ir parapijos namų Vilniaus gatvė pro privačius gyvenamuosius namus veda į miesto centrą.




Kažkada gatvė kviesdavo gyventojus į daugybe medinių krautuvėlių (kromelių) apjuostą turgaus aikštę. Sovietiniais laikais šia gatvės dalimi į autobusų stotį traukdavo minios žmonių. Dabar ji gana rami.

Šioje ramioje gatvėje šalia buvusio knygyno lankytojų dėmesio laukia dar vienas 2017 -aisiais pastatytas gatvės meno ženklas, išduodantis, kad tame pastate kadaise veikė pirmoji miesto biblioteka.

Man šis ženklas pats gražiausias. Norėčiau, kad tokių mieste atsirastų ir daugiau.






Vilniaus gatve eidamas link miesto centro ar grįždamas atgal į stotį, neišrankus keliautojas gali užsukti pasistiprinti į “Senąją užeigą”. Užeigoje teikiamos ir nakvynės paslaugas, nes joje yra viešbutis. “Senojoje užeigoje” dažnai pietauja dirbantys miesto gyventojai. Mandrų patiekalų čia nerasite, bet sočiai prikimšti pilvą galima.




Kas dar nespėjo išalkti ir traukia tolyn į miestelio centrą, pakeliui turi galimybę žvilgtelėti į įdomesnės architektūros raudonų plytų pastatą, kadaise žydams priklausiusį.




Čia pat ir dabartinis teismo pastatas, kuriame sovietiniais laikais veikė Molėtų restoranas. Priešais buvusį restoraną - Lietuvos paštas bei didelis buvusio "Telekomo" pastatas, jungiantis Vilniaus gatvę su Kauno gatve. Šioje miesto dalyje tarp Vilniaus ir Kauno gatvių kadaise stovėjo daugybė žydų namų, veikė bent trys sinagogos. Žydai turėję duonos ir bandelių kepyklą, mineralinio vandens daryklą, siuvyklą ir kitas reikalingas įmones.

Kauno gatvėje esančiuose namuose labai trumpam buvo įkurtas žydų getas.

Apie Molėtų žydus būtų galima papasakoti labai daug, nes 19 - 20 amžiuje žydai sudarė du trečdalius miesto gyventojų. Apie Molėtų žydus savo knygoje "Molėtai 625" yra rašęs Vaidotas Žukas, daug informacijos yra surinkę ir parengę Molėtų krašto muziejaus darbuotojai, o Molėtų turizmo ir verslo informacijos centre galima rasti brošiūrą apie su žydais susijusius lankomus objektus.

Paminėsiu, kad Molėtai plačiausiai nuskambėjo 2016 metais, kuomet mieste buvo surengtas Atminties maršas išžudytiems žydams atminti.

O šįmet, 2017 - aisiais, Žydų kultūros dienos minėjimo proga buvo atidengti bent keli atminimo ženklai bei organizuotos ekskursijos po žydiškuosius Molėtus.






Tačiau kol dar dairomės po nedidelę aikštę, esančią tarp teismo ir pašto, noriu pristatyti patį naujausią Molėtų miesto lankomą objektą - skulptūrą "Laiškas Lietuvai".




Tik prieš savaitę - 2017 metų gruodyje atidengta Molėtų menų mokyklos dailės skyriaus mokinių ir mokytojų sukurta skulptūra "Laiškas Lietuvai" yra skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-čiui.

Besidairančių akis tikrai sudomins kitoje Vilniaus gatvės pusėje stovintys žymieji Molėtų Raudoni mūrai.

Raudoni mūrai - dar nė šimto metų neskaičiuojantis architektūros paminklas. Pastatas pradėtas statyti tik 1931 metais, po to, kai vietinė valdžia nusprendė nugriauti aplink turgaus aikštę esančias atskiras žydų krautuvėles ir vietoje jų pastatyti vientisą pastatą. Apačioje buvo įrengtos parduotuvės, viršuje – gyvenamosios patalpos. Per savo gyvavimo istoriją pastatas atlaikė kelis miesto gaisrus.
Vyresni molėtiškiai pasakoja, kad sovietmečiu rajono valdžiai buvo kilusi mintis pastatą nugriauti, o jo vietoje pastatyti tuo laiku madingą didelį betono statinį. Tačiau suprantantiems šio pastato reikšmę  pavyko idėjos iniciatorius įtikinti atsisakyti naujų planų bei apginti šį architektūros paminklą.




Raudonuose mūruose ir šiandien pilna parduotuvėlių ir paslaugas teikiančių įmonių. Mažumėlę pavaikščiojus jau norėsis užsukti į Raudonuose mūruose įsikūrusią kavinę "Vanilinis dangus" bei pastato kiemo pusėje esančią "Slibino slėptuvę" išgerti kavos su skaniais pyragėliais. Gatvės pusėje atsisėdus ant minkštasuolio prie lango ar vasarą prie staliuko lauke, stebėti praeivius ir ramų miestelio gyvenimą ir pailsinti dar nespėjusias pavargti kojas.

Miestelio gyvenimas ramus ir dažnam atrodantis nuobodus. Tačiau mėgstantys ramybę ir lėtą gyvenimo tempą, čia randa tai, ko jiems reikia. Molėtiškiai gyvenimą paįvairina atėję į bibliotekos ar kultūros centro renginius, būriais suguža į sales pasižiūrėti pas mus gastrolių užsukusios teatro ar muzikos grupės, sukasi kelis kartus per metus organizuojamose miesto šventėse, sportuoja sporto ar sveikatinimo erdvėse, traukia į barą stebėti sporto varžybų. Gyvenimas kad ir iš lėto, bet teka. Tėkmė įgauna pagreitį gamtai bundant iš žiemos, kuomet į miestelį trumpam užsuka daugiau lankytojų, važiuojančių pro šalį. Tad netrūksta dabartinio modernaus ir likusio kažkur praeityje gyvenimo kontrastų, nustebinančių ir pačius molėtiškius.

Tokią transporto priemonę vis dar galima pamatyti Molėtų gatvėse.




Tačiau užtenka tik atsisukti į kitą pusę, nei aukščiau fotografuota nuotrauka - ir pasinersime į modernių technologijų valdomą pasaulį. Kalbu apie Inturkės gatvėje įsikūrusį Molėtų turizmo ir verslo informacijos centrą. Molėtiškiai į šį centrą ko gero dažniau užsuka dovanų ieškoti, mat jame veikia suvenyrų ir meno dirbinių parduotuvė. Tačiau dažnas nėra lankęsis Molėtus pristatančioje interaktyvioje erdvėje. Jau kelis mėnesius veikiančioje erdvėje aš apsilankiau labai neseniai.

Šiuolaikinėmis moderniomis 3D ir kitokiomis technologijomis pristatoma edukacinė programa "Molėtai kitaip" nukelia į praeitį ir leidžia pasisvečiuoti senovinėje Luokesų ežero gyvenvietėje ant polių, pabūti liudininke Jogailos 1387 metais tarnui diktuojamo rašto, padovanojusio Molėtus Vilniaus vyskupijai, gūžtis nuo kraštą užgrobti trokštančių priešų ugnių, bandyti į rankas paimti ietį bei kirvuką žuviai sugauti, dviračiu minti iki Mindūnų apžvalgos bokšto, dalyvauti viktorinoje.
Apie tai, ką ten mačiau, daug nepasakosiu, nes po to Jums bus neįdomu. Galiu tik patvirtinti, kad grįžau su pačia geriausia nuotaika ir pozityviausių emocijų užtaisu. Nebuvusius kviečiu būtinai apsilankyti.
Kviečiu ne vien asmeninių įspūdžių vedama. Molėtų turizmo informacijos centro darbuotojų pastangas įvertino Valstybinis turizmo departamentas, 2017 metų Turizmo sėkmingiausiųjų renginyje apdovanojęs molėtiškius Sėkmingiausio 2017 metų turizmo informacijos/lankytojų centro nominacija. Molėtų turizmo ir verslo informacijos centras pats nerealiausias.




Po visų pramogų išalkusiems būtų smagu užeiti pasistiprinti į molėtiškių pamėgtą Inturkės gatvėje esančią kavinę “Zodiakas plius”. O pasiliekantys nakvynei Molėtuose savaitgalio vakarą šioje kavinėje ne tik pavakarieniaus, bet ir pasiklausys gyvos muzikos.

Taip pat pridėsiu istorijos detalę, kad šalia dabartinio "Zodiako" iki karo veikė "ladaunia", atlikusi miesto šaldytuvo funkciją. Tais laikais, kai namuose nebuvo šaldytuvų, žiemą iš ežerų į "ladaunią" buvo vežami ledai, pagelbėję gyventojams atvėsinti produktus.

Žinoma, galima grįžti į Vilniaus gatvę ir užkrimsti Raudonuose mūruose esančioje picerijoje. Arba nusipirkti porciją ledų nuo pat Nepriklausomybės atkūrimo veikiančioje parduotuvėje “Jovaras”.

Pasistiprinę ir akimirką žvilgtelėję į aikštę prie savivaldybės, ta pačia Vilniaus gatve traukiame tolyn.
Tik pridursiu, kad šalia savivaldybės esančiame nedideliame žaliame name, kuriame dabar yra įsikūrusi Molėtų pedagoginė psichologinė tarnyba, kažkada veikė žydų kino teatras. O priešingoje Vilniaus gatvės pusėje esančiame raudonos spalvos name, kuriame dar neseniai veikė DNB bankas, kažkada buvo žydų restoranas (nuotrauką su jo vietą žyminčiu užrašu įdėjau kiek aukščiau, kalbėdama apie žydiškuosius Molėtus).

Beje, norintys palaikyti ryšį su pasauliu, darbo laiku turi galimybę nemokamai pasinaudoti kompiuteriu savivaldybės antrame aukšte esančioje viešosios interneto prieigos erdvėje. O nemokamas wifi turėtų veikti ir savivaldybės prieigose. Kompiuteriu bei internetu galima pasinaudoti ir miesto bibliotekoje.




Vilniaus gatve traukiame link Jaunimo aikštės. Akį galbūt patrauks “Lelijos”, kažkada veikusios firminės drabužių parduotuvės, dabar tik tokiu pavadinimu išlikusios kavinės, pastatas.




O kitoje gatvės pusėje – erdvi Jaunimo aikštė.




Sovietiniais metais ši aikštė buvo svarbi to laikmečio švenčių minėjimo vieta. Ir vadinosi ji V. Putnos aikšte – Raudonosios armijos generolo vardu pavadinta. Atkurtos Nepriklausomybės laikais Jaunimo vardu pavadintoje ir atnaujintoje aikštėje ne vieni Naujieji metai sutikti, miesto šventės atbūtos. Naujai pavadintos aikštės simboliu tapo laikrodis. Tiesa, reikia pridurti, kad dabartinių miesto švenčių renginiai vyksta ir aikštėje prie savivaldybės.

Kalbant apie Jaunimo aikštę, reiktų pasakyti ir tai, kad čia kasmet prieš Kalėdas yra puošiama natūraliai auganti eglė - Molėtų miesto kalėdinė eglė.

Besidairydami po Jaunimo aikštę, matome didelį geltoną medinį pastatą. Tai visai neseniai buvusi muzikos mokykla, o smetoninės Lietuvos laikotarpiu – Molėtų progimnazija.




Pažįstama molėtiškė Rita pasakojo, kad prieškariu mokytis progimnazijoje buvo prabanga, nedažnas miestelėnas galėjo tai sau leisti. Jos senelis visą gyvenimą labai didžiavosi, kad vyriausias sūnus ją baigė. Gerbiamas jis buvo ir tarp brolių bei seserų, kuriuos tėvai teišgalėjo leisti baigti keturis pradinės mokyklos skyrius.

Ant progimnazijos sienos šįmet taip pat nutūpė gatvės meno ženklas.




Kitoje gatvės pusėje – apleistas baltas pastatas – senieji teismo rūmai, o okupacijos pradžioje čia veikė NKVD rūmai. Seni žmonės pasakoja, kad už šių pastatų stovėjo mediniai priestatai, kuriuose nusikaltusius laikydavo. 1947-aisiais vienas iš jų rūkyti prasimanė, taip sukeldamas gaisrą, nuo kurio sudegė labai didelė dalis Molėtų miestelio, beveik iki bažnyčios gaisras išplito.




Einame Vilniaus gatve žemyn.




Dešinėje - vaikų darželis “Vyturėlis”, išmoningų darbuotojų ir darbščių vaikų darbeliais papuošiantis miestą. Šalia, ant vejos, puikuojasi senos akmens bei kelios Nepriklausomybės laikotarpiu iškaltos skulptūros. Prieš daugelį metų iš akmens iškaltos skulptūros pavadinimu "Zodiakas" turėjo puošti Kulionių kaime esančios Molėtų observatorijos aplinką. Tačiau dėl kažkokių tuometinių politinių ar asmeninių srovių jos liko Molėtuose.




Pakeliui praeiname kelis medinius gyvenamuosius namus. Už jų – buvusi Universalinė parduotuvė, tiesa, dabar telpanti tik į mažą priestatėlį. Parduotuvių verslui ne taip ir saldu Molėtuose. Čia kuriasi ir sėkmingai laikosi tik didieji prekybos centrai ir dėvėtų drabužių parduotuvės, kurių pilna kiekviename kampe.

Priešais Universalinę parduotuvę yra kavinė – viešbutis “Gerugnė”, jei kam nakvynės prireiktų.
Beje, apie nakvynes Molėtuose: atvykusiems į Molėtus greičiausia neteks nakvoti gatvėje. Bet atvažiavus vėlesnį metą, po 21 - 22 valandos, gali tekti likti alkaniems, tad maistu reiktų patiems iš anksto pasirūpinti.

Pasiekus Vilniaus, S. Nėries ir Amatų gatvių sankryžą, svečius, avinčius aukštakulniais, nukreipsiu eiti tolyn Vilniaus gatve link tilto per upę ir paminklo šv. Jonui Nepomukui. O pati mėgstu sukti į Amatų gatvę, kurioje galima stabtelėti prie informacijos stendo ir peržvelgti būsimą šios dienos maršrutą bei pasiskaityti lankomų objektų aprašymą. Po to traukti Amatų gatve iki sankryžos. Pakeliui galbūt apsipirkti keliose maisto prekių parduotuvėse, apsilankyti maisto prekių bei kiek toliau esančiame drabužių turgeliuose.

Priėjus sankryžą, sukti į kairę, į S. Dariaus ir S. Girėno gatvę.

Informacijos šaltiniuose yra dažnai minimas lankomas objektas - Molėtūno vandens malūnas. Jį galima pasiekti einant S. Dariaus ir S. Girėno gatve iki šios gatvės sankryžos su Molėtūno gatve. Molėtūno gatvė nuvestų tiesiai prie malūno. Molėtūno malūnas – 1914 metais pastatytas raudonų plytų statinys, laikomas technikos paveldo objektu. Tik noriu atkreipti dėmesį, kad kelias tolimas, o malūno tik pavadinimas belikęs. Nepriklausomybės pradžioje į privačias rankas patekęs pastatas yra visiškai apleistas ir baigiantis sugriūti. Tad tikrai neverta eikvoti laiko ir jėgų apžiūrai.




Mes traukiame kitais keliais. Vietoje, kur S. Dariaus ir S. Girėno gatvė daro didelį lanką, prasideda siaurutė Tiesos gatvė. Ja ir pasukame. Labai greit prieiname tarsi pasakų namuką dešinėje, buvusią Narušių sodybą. Dabar ji apleista ir beveik nieko joje nematyti. Sodyba savais laikais buvusi populiari tarp lankančiųjų Molėtus ir ne kartą yra tekę keliautojams kelią nurodyti.




Tiesos gatve einame iki Siesarties upelio. Keli žingsniai tiltu – ir atsirandame kitame upelio krante. Tiesa, vieta nėra tvarkinga, gali pasirodyti net nejauki. Tačiau Molėtai – saugus miestas. Vaikštant po Molėtus net ir naktį, didesnė tikimybė, kad nieko neatsitiks.

Perėjus upelį, galima sukti į dešinę ir neišvaizdžiais užkaboriais palei Siesartį patraukti link Promislavo ežero, prie kurio yra mano jau minėtas Molėtūno malūnas.

Tačiau aš paraginsiu sukti į kairę, link tolėliau geltonuojančių pastatų. Asmeniškai aš labai mėgstu būti šiame užkampyje už upės. Ypač pavasarį, kai žydi sodai, o pilni upės vandenys kunkuliuoja per akmenų slenksčius. Pasijaučiu pabėgusi nuo viso pasaulio.






Už geltonų plytų pastatų esančiu tiltuku galima kirsti upelį ir prieiti prie mano jau minėto paminklo šv. Jonui Nepomukui – Molėtų globėjui.




Paminklas šv. Jonui Nepomukui Molėtuose buvo pastatytas nepriklausomos Lietuvos laikotarpiu. Sovietmečiu nugriautas, o atkūrus Nepriklausomybę, atstatytas vėl.

Pasakojama, kad 1863 m. sukilėlius, besitraukiančius per Molėtus link Kauno ir apsistojusius nakčiai prie Siesarties upelio, išgelbėjo Šv. Jonas Nepomukas, tad jam pagerbti ir skirtas paminklas. Kita nuomone, šv. Jonas Nepomukas yra tiltų globėjas, saugotojas nuo vandens nelaimių, tad neatsitiktinai paminklas jam stovi prie tilto per Siesartį.

O dabar jau laikas žengti į kitą Vilniaus gatvės pusę ir traukti į gamtos žygį. Kirtus Vilniaus gatvę, galima trumpam žvilgtelėti jau nebe į Siesarties upelį, o Pastovėlio ežerą.






Ir leistis pėsčiųjų taku palei Pastovėlį ir M. Apeikytės, Molėtams nusipelniusios gydytojos, vardu pavadintą gatvę.




Pakeliui galima užmesti akį į pastatą šalia poliklinikos. Tai buvęs Molėtų dvaras, per gyvavimo istoriją turėjęs ne vienus savininkus. Sovietmečiu šiame pastate buvo įkurta centrinės ligoninės pieno mišinių virtuvė.




Malonus takas palei ežerą greit pradeda kilti į kalniuką ir traukia į miškelį. Vasarą jis ypatingai gražus.




Vos įžengus į mišką, galima pasukti į dešinę ir stačiais bei netvarkingais laiptais kilti į aukščiausią Molėtų vietą, į Pavasarininkų kalną. Vieta neypatinga vaizdais, nes nedidelėje aikštelėje rasime tik kryžių ir suoliukus prie jo. Mano jaunystėje čia buvusią bene gražiausią miesto panoramą dabar užstoja aukšti medžiai. O seni žmonės pasakoja, kad šis kalnas kadaise buvo visiškai plikas.

Pavasarininkų kalnas svarbus miestelio istorijai. Kalną 1930 m. Molėtų dvaro savininkė M. Graužinytė padovanojo „Pavasario" sąjungos Molėtų kuopai. Pavasarininkai tada buvusią plynę apsodino medeliais, papuošė Gedimino stulpais ir kitais patriotiniais ženklais. Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo sąjūdžio metais dalis šių ženklų buvo atstatyta. Tuo metu nemažai švenčių buvo švenčiama čia. Bet turbūt dėl mažos erdvės ilgainiui vieta tapo nepopuliari.




Norintys nuo Pavasarininkų kalno pro stadioną gali pasukti link Senųjų žydų kapinių. Kapinaitės užtvertos ir įėjimas spyna užrakintas. Tačiau tvoroje yra ne viena skylė, tad smalsumą įmanoma patenkinti. Anot žydų laidojimo papročių žinovų, šiose kapinaitėse matyti antkapių linijos. Vienose linijose buvo laidojami vyrai, kitose - moterys.

Aš kviečiu leistis nuo Pavasarininkų kalno tais pačiais stačiais laiptais žemyn. Grįžtame į pėsčiųjų taką ir traukiame miškeliu. Šis takas, kažkada visus dvylika metų mane vedęs į mokyklą, ir dabar karštą vasaros dieną yra mano mėgstama pasivaikščiojimo vieta pietų pertraukos metu. Visai neseniai šį miškelį ilgiems metams buvo okupavę varnos. Dažnas, nenorėdamas būti apdergtu ar neapsikęsdamas šaižaus varnų klyksmo, sukdavo kitais keliais. Pagaliau rajono valdžiai priėmus sprendimus, vėl galime džiaugtis malonia ir vaizdinga pasivaikščiojimų vieta.




Išėjęs iš miško, takas suka žemyn prie vandens. Nusileidus nuo kalno, nė trisdešimtmečio neskaičiuojančiu kabančiu, vietinių vadinamu beždžionių, tiltuku galima pereiti į kitą ežero pusę.




Man patinka likti šioje pusėje. Tad ežero pakrante traukiame tolyn iki dar vieno tilto, pasipuošusio baltais turėklais ir iš miesto centro molėtiškius atvedančio į mokyklą.




Turint laisvą minutę, nuo tilto galima statoku keliuku lipti apžiūrėti Molėtų švietimo įstaigų.




Molėtų gimnazija, buvusi antroji vidurinė mokykla, kurią ir baigiau prieš daugelį metų, ir progimnazija.

Apsidairę, tuo pačiu keliu leidžiamės žemyn ir tęsiame kelionę Pastovėlio ežero pakrante.




Galbūt kažkas pastebės tako dešinėje stovinčią skulptūrą "Sizifo akmuo".



O priekyje matosi buvęs šaudyklos pastatas - “tiras”, keli gyvenamieji namai – ir jau kertame Inturkės gatvę. Iškart atsirandame prie Pastovio ežero. Einame ežero dešine puse nutiestu pėsčiųjų taku. Į šią vietą turėjo ateiti ir keliautojai, daug ankščiau nusprendę trumpinti kelią, nuo Raudonų mūrų pasukę Inturkės gatve žemyn.






Tvarkingas medinis arba plytelėmis grįstas pakrantės takas veda pro gyvenamuosius namus, paskui pamiške. Ši rekreacinė zona įrengta vos prieš kelerius metus. Šalia takų pastatyta nemažai suoliukų, kai kur yra stalai piknikams, treniruoklių zonos, laikikliai dviračiams, padaryti net keli paplūdimiai su persirengimo kabinomis.






Šalia naujojo pėsčiųjų tilto, sujungusio ežero krantus, yra vieta piknikams su stalais ir su ugniakuru, kur galima išsikepti dešrelių ar šašlykų. Taip pat iki šiol čia būdavo nemokamas biotualetas.

Pėsčiųjų tiltu pereiname į kitą Pastovio ežero pusę.




Skubantys nuo čia galės sukti į kairę, link miesto paplūdimio, Skulptūrų parko ar autobusų stoties. O aš kviečiu traukti į dešinę, link vasaros estrados ir Kelmynės. Takas šioje atkarpoje bus irgi tvarkingas, tik jau nebe grįstas, o žvyruotas. Žiemą tvarkingai valomas.








Takas šiltuoju metų laiku.




Grožimės Pastovio ežero pakrantėmis ir po kokių dvidešimt minučių pasiekiame kavinukę ant ežero kranto, o kartu ir “Flip point” pramogą – vandenlenčių sportą: galimybę įsikibus į traukiamą lyną, vandenlente pasklandyti ežero paviršiumi. Pramoga Molėtuose yra nauja ir galima tik šiltuoju sezonu. Net jei ir nepasiryžtama čiuožti, įdomu stebėti tai darančius.




Pasigėrėję mano akimis drąsiais vandenlentininkais, vos už kelių žingsnių pamatome vasaros estradą. 2017 metais estrada buvo atnaujinta.

Molėtų vasaros estrada neįprasta tuo, kad artistams ir žiūrovams tenka bendrauti “per upelį”. Scena yra vienoje Siesarties upelio pusėje, o žiūrovai įsitaiso kitoje pusėje esančiame šlaite.




Scenos pusėje yra informacijos stendas. Bent dviem tiltais galima pereiti į kitą upės pusę.




“Žiūrovų” pusėje mus sutinka ne tik graži panorama, bet ir pramogos.






Užlipus ant kalniuko, yra saugi ir nemokama vaikų žaidimų aikštelė. Suaugusiojo akis labiau patrauks šiuolaikinis žalios spalvos pastatas, “Kelmynė”: kavinė ir viešbutis. Šioje gražioje aplinkoje tikrai norėsis užsukti papietauti ar bent išgerti kavos.

Pasistiprinus, galima vėl grįžti prie vandens. Čia pat pakalnėje įrengtas tiltas su šalia esančiu mini paplūdimiu, tiesa, neypatingu, ir persirengimo kabina. O jei jaučiasi, kad pietūs sulipo į kilogramus ant talijos, jų galima čia pat atsikratyti sportuojant.






Į Molėtų centrą galima grįžti nuo “Kelmynės” vedančiu automobilių keliu. Bet man labiau patinka eiti tuo pačiu pėsčiųjų taku, kuriuo atėjome nuo naujojo ilgojo tilto per Pastovį. Taigi, vėl vasaros estrada, vėl “Flip point”, vėl ilgas takas ežero pakrante, tik kiek kitoniškais vaizdais besimėgaujant.




Priėję ilgąjį tiltą per Pastovio ežerą, nebesukame juo (aišku, galima sukti, bet aš noriu pavedžioti nematytomis vietomis), o einame pakrantės taku tolyn.








Baltas aukšta tvora apjuostas gyvenamasis namas ir labai greit už jo – Molėtų miesto paplūdimys. Į šią vietą ryte būtume atėję tiesiai nuo autobusų stoties, pasukę į kairę. Tad jei kas jau pavargo vaikščioti ar laiko nebeturi, autobusų stotis bus vos už poros minučių gatve į kalniuką. Šalia paplūdimio yra ir nedidelė automobilių stovėjimo aikštelė.




Vasaros metu poilsis paplūdimyje, maudynės, deginimasis, vaikų žaidimų aikštelės mažiausiems.

Kiek pailsėję, traukiame tolyn, į Skulptūrų parką. Skulptūrų parkas molėtiškius džiugina jau ne vieną dešimtį metų. Bet tik 2015-aisiais buvo baigta parko rekonstrukcija, jį visiškai pakeitusi. Buvo ne tik nutiesti nauji patogūs takai, bet ir įrengta apžvalgos aikštelė, sutvarkyta krantinė, padaryta moderni vaikų žaidimų aikštelė, padaryta mini scena ant vandens, įrengta nauja ekspozicija. Vis dažniau parke vyksta įvairios šventės, koncertuoja atlikėjai. Vieta iš tiesų nepaprastai vaizdinga.






Šiltuoju metu vaizdai šimtąkart gražesni.






Pasidairant, pasėdint, lėtai traukdami pakrantės taku pasiekiame Inturkės gatvę.




Kad ir kaip būtų gera ir gražu, šioje vietoje pasivaikščiojimą baigiu. Palieku svečiams laisvo laiko. Galbūt kažkas skubės namo. Galbūt Inturkės gatve patrauks į miestelio centrą užkąsti. Galbūt  Turizmo ir verslo informacijos centre nusipirks po suvenyrą. Galbūt dar kartą praeis miestelio gatvėmis ar ežero pakrantėmis. Galbūt suspės įšokti į kurį autobusą ir aplankys Alantą, Giedraičius, Molėtų observatoriją.

O aš būsiu ne be reikalo rašiusi dienoraštį, jei bent vieną lankytoją sugundysiu atvykti į Molėtus.


Kitos kelionės po Molėtų rajoną:
Mindūnai.