Rodomi pranešimai su žymėmis Vilnius. Rodyti visus pranešimus
Rodomi pranešimai su žymėmis Vilnius. Rodyti visus pranešimus

2018 m. rugsėjo 29 d., šeštadienis

Vilnius: Naujoji Vilnia.

2018-09-29. Šeštadienis. Naujoji Vilnia.

Jei kam būčiau pasakiusi, kad važiuoju į Naująją Vilnią, mano pašnekovas greičiausiai klausiančiai pirštą prie smilkinio būtų pasukiojęs. Iš tiesų Vilniaus miesto teritorijai priklausanti Naujoji Vilnia mūsuose turi ne patį geriausią atspalvį.

Stereotipai atsirado turbūt ne šiaip sau, nes be Respublikinės psichiatrinės ligoninės šiame rajone veikia nakvynės namai, krizių centrai, o ir didelė dalis gyventojų tikrai ne aukštesniam socialiniam sluoksniui priklauso, todėl daug kas rekomenduoja į šį rajoną verčiau kojos nekelti.

Bendramintė keliautoja, rašanti apie keliones po Lietuvą, pakvietusi į kasmetinį bendraminčių susitikimą, pasistengs sugriauti mitus ir stereotipus apie Naująją Vilnią.


Ankstų šeštadienio rytą pajudu į sostinę. Su Vilniaus autobusų stotyje mane pasitikusia bičiule patraukiame į autobusų stotelę. Iš 74 numerio autobuso išlipę Lelijų stotelėje, sukame link Rokantiškių piliavietės, kur susitinkame dar kelis bendraminčius – Nenamisėdas.

Savo pasivaikščiojimą pradėsime šalia Naujosios Vilnios – prie Rokantiškių piliavietės. Čia pat prasideda ir 2,5 – 3,5 kilometrų ilgio Strielčiūkų žygtakis.

Mūsų nedidelė kompanija daugybe Rokantiškių piliavietės šlaitu nutiestų laiptelių lipame aukštyn iki 12 amžiuje stovėjusios kunigaikščio Alšio pilies vietos. Deja, pilis atstatyta nebuvo, tėra išlikusi tik piliavietė.

Nuo Rokantiškių piliavietės dairomės į būsimą ekskursijos objektą – rudenėjančią Naująją Vilnią.

Tolumoje matosi bažnyčios, kurią būtinai aplankysime, smailė, geležinkelio bėgiai, o gamta į kalvą lipantiems medžiams dovanoja spalvų.




Perskaitę įrengtą informacinį stendą, viršuje esančią aikštelę apeiname nutiestu takeliui. Piliavietė prižiūrima, jos šlaitai – išgenėti ir šienaujami, tad užsukti į šią vietą yra malonu.

Mūsų laukia tie patys laipteliai žemyn.




Nusileidę nuo piliavietės, kelis kilometrus einame nuobodžiu palei judrią S. Batoro gatvę žmonių išmintu taku, po to pasukame į Užtvankos gatvę, kuri atveda į Kučkuriškių kaimą.

Mus pasitinka užtvenkta Vilnelė.



Upė šioje vietoje buvo užtvenkta ne šiaip sau. Mat beveik prieš du šimtus metų dvare buvo įkurta Kučkuriškių manufaktūra, kurioje pirmą kartą šalyje buvo pradėtas gaminti popierius. Ją įkūrė Lenkijos dvarininkas, tekstilės, popieriaus, terpentino ir alkoholio pramonės magnatas Wojciechas Puslowskis.
Kučkuriškėse tuo metu veikė svarbiausias popieriaus fabrikas Lietuvoje.

Popierius buvo gaminamas iš skudurų, o vėliau pradėta naudoti šiaudų celiuliozė bei medienos masė.

Deja, vienintelio popieriaus fabriko istorija nėra ilga, nes po daugiau nei dešimtmečio Pučkorių popieriaus fabrikui teko stipriai konkuruoti su Verkių popieriaus manufaktūra. Konkurencijai atsilaikiusi manufaktūra plėtėsi, o 1915 metais Kučkuriškių popieriaus fabrikas pasiekė gamybos augimo piką.

Per Pirmąjį pasaulinį karą sugriautas fabrikas buvo atstatytas, modernizuotas, o dvaras - likviduotas.

Pokario laikotarpiu Kučkuriškių popieriaus fabrikas keitė pavadinimą ir buvo pavadintas Naujosios Vilnios kartono fabriku. Fabrikas veikė iki 2001 metų.

Pasidairome į kažkada šlovingus laikus išgyvenusius pastatus. Dvaras, kuriame kadaise buvo įsikūrusi fabriko administracija, dabar yra apleistas.



Bičiulė pasakoja, kad kiemo pusėje dvarą puošia kolonos. Deja, iki jų prieiti neleidžia tvora.



Kol dairomės aplinkui, atvažiuoja automobilis, kuriam senojo dvaro vartai atsiveria. Pasinaudojame situacija ir pasiprašome įleidžiami į vidų. Tokiu būdu gauname galimybę greitomis apžiūrėti Kučkuriškių dvarą.





Paskui tyli ir rudenėjanti palei vandenį einanti Užtvankos gatvė mus veda link Naujosios Vilnios.



Akis džiugina pirmieji rudeniški vaizdai.



Netrunkame prieiti nuo Kučkuriškių popieriaus fabriko įkūrimo gyvuojančią užtvanką per Vilnią, dabar rekonstruotą ir saugią, nuo kurios pasidairome į greit startuosiančius baidarininkus.



Paskui kertame ilgą A. Kojelavičiaus gatvę ir lipame į nuo 7 – 8 amžiaus minimus Naujosios Vilnios pilkapynus.

Laiptai vis dar tvarkingi, tačiau aplinka netvarkyta, žolė nepjauta.



Viršuje besidairydami į runomis išraižytus akmenis užgaištame kokią minutę. Vieta būtų tikrai įdomi, tačiau yra neprižiūrėta ir neturinti jokios panoramos. Deja, Vilniaus svečiui rekomenduoti aplankyti šią vietą tikrai nesinorėtų.

Tais pačiais laiptais lipame žemyn ir A. Kojelavičiaus gatve traukiame į kalniuką.

Dabar jau laikas pažinčiai su Naująja Vilnia.

Kaip jau minėjau, Naujosios Vilnios apylinkėse istorijos pėdsakų aptinkama labai seniai, tačiau ši gyvenvietė pradėjo augti tik 19 amžiaus pabaigoje nutiesus Sankt Peterburgo – Varšuvos geležinkelio liniją. Čia kūrėsi geležinkeliečiai, o vėliau pradėti statyti medžio apdirbimo, odų, mielių, dalgių, peilių ir pasagvinių fabrikai. 1903 metais Naujoji Vilnia gavo miesto teises. Vilniaus miesto dalimi Naujoji Vilnia tampa 1957-aisiais.

Anot bičiulės, yra senoji ir naujoji Naujosios Vilnios dalys. Taigi, pažintį pradėsime nuo senosios.

Nusileidę nuo pilkapynų, po kelių minučių prieiname žemėlapyje nepažymėtą vietą - senąsias Naujosios Vilnios kapines.



Informacijos apie šias kapines, galima sakyti, nėra, o vieta apipinta mitais. Spėjama, kad čia buvo pirmosios Naujosios Vilnios kapinės ir jose buvo laidojama nuo 19 amžiaus pabaigos. Taip pat teko skaityti, kad kapinių būta kur kas didesnių, tik vėliau, miestui plečiantis, dalis jų buvo pastatais užstatyta.

Matome tiek stačiatikių, tiek katalikų kryžių, o antkapiai užrašyti lenkų ir rusų kalbomis.

Vieta tvarkinga ir ji išties sudomina. Dauguma paminklų ir kryžių pagaminti iš geležinkelio bėgių dalių.

Ir turbūt ne šiaip sau, juk jau minėjau, kad Naujoji Vilnia buvo įkurta kaip geležinkelininkų miestas, turbūt bėgių “žaliavos” buvo lengviausia gauti.



Kas užsuksite į Naująją Vilnią, rekomenduoju aplankyti šias neįprastas kapinaites.

O mūsų kelias tolyn suka pro gana vargingus medinius Naujosios Vilnios pastatus ir pasiekia 1908 metais pastatytą medinę Šv.Apaštalų Petro ir Povilo cerkvę.



Traukiame tolyn ilga A.Kojelavičiaus gatve ir dairomės į statinius. Tarp senų medinukų vis daugiau įsimaišo 20 amžiaus sovietinės epochai būdingų pastatų. Kai kurie turi kolonas ar dekoracijas.

Naujoji Vilnia išties gana apleista, namai neišpuoselėti, jiems reikia remonto. Dauguma pastatų yra skirtingų stilių bei nesuderintų spalvų ir rajonui suteikia dar didesnį betvarkės įvaizdį, tačiau tuo pačiu jie yra kažkuo įdomūs. O senieji pastatai man net labai patinka. Jie turi kažkokią aurą ir nežinau, kodėl pro juos tik praėjau, nes užėjo kažkokia nefotografinė nuotaika, tad viską nešuosi atmintyje. Gal kada nors dar teks čia sugrįžti, nes šis rajonas yra išties įdomi vieta.

Sustojame pasižiūrėti į vieną namą.



Spėliojame ir nutariame, kad čia ko gero buvęs gaisrinės/gaisrininkų namas.

Pro gyvenamuosius namus, parduotuves, mokyklas, dienos centrus ir socialines įstaigas trepsime tolyn, o paskui Palydovo gatve kopiame į statoką kalvą iki Naujosios Vilnios švento Kazimiero bažnyčios.

1911 metais ant vienos aukščiausių Naujosios Vilnios kalvų buvo pastatyta dabartinė bažnyčia. Taigi, jos nepastebėti tikrai negalima. Tai yra viena iš 16 bažnyčių Lietuvoje, turinčių Šv. Kazimiero vardą.

Bažnyčia veikė ir sovietmečiu, o klebono iniciatyva netgi buvo atnaujinta.



Užeiname į vidų. Nustebina, kad bažnyčios vidus šviesus ir kuklus. Matome Šv. Mergelės Marijos paveikslą – Aušros vartų koplyčioje esančio paveikslo kopiją.



Apeiname aplink bažnyčią ir jau pažįstama Palydovo gatve leidžiamės atgal iki A. Kojelavičiaus gatvės. Ją kirtę, sukame link geležinkelio ir, bėgius perėję požemine perėja, atsirandame prie memorialo.



Iš šios stoties mūsų istorijai skausmingais metais pajudėdavo žmonių pilni vagonai į Sibirą ir kitas tremties vietas.





Trumpam pabuvę su savo mintimis, pasileidžiame tolyn. Pakeliui - senasis Naujosios Vilnios traukinių stoties pastatas, kuriame dabar veikia dailės mokykla (filialas).



Paskui sukame į judresnę rajono dalį. Gatvės pilnos automobilių ir triukšmo, o šalia jų stovi sovietmečio daugiabučiai. Jei ne ant buvusio "Draugystės" kino teatro esantis užrašas ir į priekį išsiveržęs mėlynas automobilis, pagalvotum sugrįžęs į praeitą amžių.



Mano kompanjonai diskutuoja, kad anais laikais šis kino teatras mieste buvo paskutine galimybe pamatyti pražiopsotą naują kino filmą.

Einame Pergalės gatve, o netrukus Gerovės parke jau dairomės į rudenėjančią Vilnią.



Kelias minutes einame paupiu, paskui tolimesniais Gerovės parko takeliais sukame atgal. Vėl dairomės į Naująją Vilnią. Gerovės šiam rajonui ko gero dar teks laukti.



Žvilgtelėję į skulptūrą darbininkui, grįšime į Pergalės gatvę.



Diena įsidienojusi, o mūsų skrandžiai jau prašosi maisto. Sukame į Parko gatvę ir užeiname į piceriją “Žaibo pica”. Klientų aptarnavimą picerijos darbuotojams dar yra kur tobulinti, bet pavalgome skaniai ir nebrangiai. Picerija yra populiari, nes į ją dažnai užsuka lankytojai, dauguma jų picas išsineša.

Papietavę traukiame į dar vieną žemėlapyje nepažymėtą vietą - Antrojo pasaulinio karo belaisvių kapines.

Iki jų ilgai einame gatvėmis, parkais, daugiabučių kiemais ir turime galimybę pažvelgti į Naujosios Vilnios naujamiestį. Pakeliui pro tvorą pasidairau į 19 amžiaus pabaigoje pastatytos Respublikinės psichiatrinės ligoninės pastatus.

Tarp ligoninės tvoros ir daugiabučių esančios Antrojo pasaulinio karo belaisvių kapinės tvarkomos Rusijos ambasados lėšomis. Matome 22 kapus žyminčius kauburėlius.



Paskui ilgai vingiuojame gatvėmis. Galiausiai užsukame į Švč. Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčią. Prie altoriaus esantis užrašas lenkų kalba nurodo prie jo nesiartinti.



Ir neisim. Pasidairome į vitražus.



Paskui sukame į lauką. Bažnyčios šone matome Kalvarijos stoteles, sukame link jų. Atsisuku – prieš akis dailiai saulės apšviesta Švč.Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia.



Bičiulė pasakoja, kad 1939 metais pradėta statyti Švč.Mergelės Marijos, Taikos Karalienės bažnyčia buvo pašventinta tik 2002 metais. Tai turėjusi būti Šv. Stanislovo Kostkos vardo karo įgulos bažnyčia, tačiau prasidėjus Antrajam pasauliniam karui bažnyčios statyba nebuvo baigta. Sovietmečiu pastate veikė sandėliai.



Sukame į gatvę.



Čia ekskursija ir baigiasi. Belieka sugrįžti į starto vietą.

Praleistas geras pusdienis ir nueita beveik 14 kilometrų. Naujoji Vilnia man patiko. Senosios kapinės, šv. Kazimiero bažnyčia ir senieji pastatai paliko didžiausią įspūdį.

Kitą kartą užeičiau pasidairyti ir į Psichiatrinės ligoninės pastatus bei parką, paklaidžioti siauromis į šlaitus lipančiomis senomis gatvelėmis.

Tobulų vaizdų mėgėjai šiame rajone tikrai neras ką veikti, tačiau besidominčius neįprastomis Vilniaus vietomis ar fotografijos mėgėjus į Naująją Vilnią kviečiu užsukti.


2016 m. rugpjūčio 28 d., sekmadienis

Pūčkoriai ir Vilnius.

Kitos kelionės po Lietuvą:
Prie jūros ir marių;
Trakai.
Zarasai.

 Smagu gauti dovanų dieną kelyje, suplanuotą taip, kaip aš pati noriu. Taigi, puolu įgyvendinti seniai galvoje besisukančio maršruto: pražygiuoti Pūčkorių pažintiniu taku, o likusią dienos dalį praleisti sostinės senamiestyje.

Sakoma, gautas dovanas dera parodyti. Taigi, dalinuosi per dieną patirtais įspūdžiais ir pamatytais vaizdais.

Pūčkorių pažintinis takas yra labai lengvai pasiekiamas autobusais. Ankstų sekmadienio rytą išdardame į sostinę. Stotyje, galima sakyti, peršokame iš vieno autobuso į kitą. Nuo Vilniaus autobusų stoties iki Pūčkorių atodangos veža 74 numerio autobusas, važiuojantis Naujosios Vilnios kryptimi. Ketinome pirkti vienkartinius bilietus iš vairuotojo, bet paskutinę minutę nusprendėme autobusų stoties kioske nusipirkti Vilniečio kortelę ir pasipildyti ją reikiamu važiavimų skaičiumi. Einame į kitoje Stoties gatvės pusėje esančią autobusų stotelę. Autobusas kursuoja gana dažnai, savaitgaliais ir švenčių dienomis važiuoja kas dvidešimt minučių. Vos priėjome stotelę, kaip tik ir autobusas atvyko. Įlipame ir nė pusvalandžiui neprabėgus jau trepsime pagal Pūčkorių pažintinio tako nuorodas.



Pūčkorių pažintinio tako ilgis yra 5 kilometrai. Pažintiniu taku rūpinasi Pavilnių regioninis parkas. Savo pasakojime panaudosiu Pavilnių regioninio parko tinklapyje rastą informaciją.

Nuorodos labai aiškios ir tai gelbsti, nes šiandien paveda mano mylima navigacijos programa maps.me, atsisakanti jungtis prie GPS. Tenka orientuotis tik pagal nuorodas ir pasikliauti informacija stenduose. Būtent juose ir pasigesdavau "Jūs esate čia" ženklo.

Tačiau take daug rodyklių, rodančių ne tik kryptį, bet ir nueito tako ilgį.



Eisime slėniu palei Vilnios upės vingius ir grožėsimės ne tik gamta, bet ir statiniais, pramogų taškais.

Šios vietovės pavadinimas kilęs iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikų, kuomet čia veikė patrankų liejykla – Puškarnia.

Pūčkorių apylinkių gamtos grožis puoselėtas ir vertintas nuo seno. Dar tarpukaryje nuspręsta išsaugoti Vilnios tėkmę ir jos krantų pobūdį. Puškarnios teritorija 1939 metais parengtame Vilniaus miesto perspektyviniame plane apibūdinama kaip nepaprastai vaizdinga vietovė, turinti labai įdomų Vilnios vingį, kurį juosia statūs upės paplaunami krantai. Vieta patraukli turizmui plėtoti, todėl buvo nutarta teritoriją paskelbti draustiniu ir kartu pasiūlyta uždrausti čia statyti gyvenamuosius namus.

Pūčkoriai garsūs ne tik gamtos grožiu, bet ir kultūros paveldu. Senovės gyvenvietė ir piliakalnis byloja, jog akmens amžiuje Pūčkorių apylinkėse gyventa žmonių. Pūčkorių piliakalnis žinomas nuo pirmųjų mūsų eros amžių, Puškarnios dvaras – nuo 14 amžiaus.



Vingiuojame kilometrus Vilnios upės pakrante. Diena šilta, nors apsiniaukusi. Takas tvarkingas. Išlepintos savo krašto grožio, stebuklų take nerandame. Bet vis tiek smagu.

Nors tako pradžia yra virš Pūčkorių atodangos, mes pasukome į slėnio apačią. Todėl pirmiausiai atodangą apžiūrime iš apačios, nuo Patrankų liejyklos. Iš čia atodanga didelio įspūdžio nepalieka.



Einame tyliu žvyro taku Vilnios upės pakrante. Akys suspindi, kai nuo starto nužygiavę pustrečio kilometro, pamatome užtvanką prie Belmonto (arba dar vadinamo Prancūziškuoju) malūno.



Einame iki tilto, nutiesto virš užtvankos ir kaskada krintančio upės vandens.



Kertame tiltu Vilnią. Belmonto pusėje išlaipiojame visus tiltelius, išžvalgome upes, upelius, kanalus ir tvenkinius.




Senųjų pastatų likučiai, vandens jėga ir Belmonto kavinė, kurioje gėrėme skanią kavą.





Gražiame gamtos prieglobstyje mūrinį vandens malūną Leoniškių palivarko žemėse 19 amžiaus pradžioje pastatė prancūzas Karolis Devimas. Dalyje pagalbinių pastatų savininkas įrengė smuklę, nors Vilniaus miesto dūma tokiam ketinimui nepritarė. Laikui bėgant, malūnas su pagalbiniu pastatu bei žemės sklypu atiteko vis kitiems šeimininkams, tačiau malūno funkcijos nebuvo pakeistos, jame buvo malama ir po antrojo pasaulinio karo, o žmonių atmintyje išliko pirmąjį savininką menantis malūno pavadinimas – prancūziškasis. 1925 metų teritoriniame plane detaliai parodytas visas gamybinių ir gyvenamųjų pastatų kompleksas su kanalu, užtvanka ir tiltu per Vilnios upę. Malūno būta atokiau upės vagos, nuo užtvankos atsišakojo gana ilgas ir gilus vandens kanalas, kuris šiuo metu yra atnaujintas.



Šiuo metu malūno teritorijoje yra įsikurtas pramogų ir poilsio centras „Belmontas“, kur galima skaniai pavalgyti ir praleisti laiką.



Apžiūrime malūną.



Paskui pasidairome po teritoriją. Fontanai neveikė.



Vasaros restoranas.



Keliaujantiems Pūčkorių pažintiniu taku, manau, turėtų būti aktualūs gamtiniai reikalai. Nors Lietuvoje vyrauja nuomonė, kad gamtiniai reikalai paprastai atliekami gamtoje, bet mums rūpėjo rasti tam skirtą įstaigą. Tualetas yra raudonų plytų priestate kiek toliau už mano rodyto fontano. Jame šviesa nedegė. Nors man pasirodė, kad toje įstaigoje elektra net neįvesta. Teko naudoti mobiliojo telefono žibintą. Tai buvo vienintelis trasoje rastas tualetas.

Su tualetų radimu sunkiai sekėsi ir vėliau lankantis Vilniaus senamiestyje. Neseniai teko lankytis Taline, kur, galima sakyti, kiekvienoje lankomoje vietoje ar parke galėjome naudotis nemokamais ir kas svarbiausia – labai švariais tualetais. Todėl Vilniuje šių paslaugų labai truko.

Pasirūpinę fiziologiniais reikalais, vaikštome po pramogų centro teritoriją, kuri tikrai nemaža, bet tvarkinga ir labai patraukli. Žmonių ankstų rytą vienas kitas.



Malūnas iš kitos pusės atrodo kur kas gražiau. O dar ir saulė iš po debesų pasirodė.




Nedideliu tiltuku kertame kanalą. Nuo aukštos uolos krenta kriokliukas.



Lipame aukščiau. Čia vaizdai dar gražesni. Pasitinka gražiai sutvarkytas parkelis ir tvenkiniai, pilni vandens lelijų ir skulptūrų.




Kairėje – didysis tvenkinys, pilnas žydinčių lelijų, batono prašančių ančių. Ir Rotonda, žiedais pasipuošusi.



Esu buvusi Belmonte beveik prieš dešimt metų, bet ši teritorijos dalis arba dar nebuvo įrengta, arba neprisimenu. Todėl negaliu atsistebėti, kaip čia gražu.



Vaikštome aplink kitus pastatus. Ties vienu yra įrengtas nedidelis senovinių rakandų muziejus po atviru dangumi. Prie Rotondos stove gėlėmis pasidabinusi sena karieta.



Kitu taku einame link Malūno.



Fontanas priešais Malūną irgi neveikia.



Laikas grįžti į Pūčkorių pažintinį taką. Atrodė, visus tiltus išvaikščiojome, bet vienas liko pabaigai.



Rodykle pažymėtas pažintinis takas vėl kyla į kalną. Lipame aukštyn stačiais tvarkingais laiptais.



Kai laiptai baigiasi, takas atsimuša į nedidelį kelią. Šioje vietoje reikėtų ženklo. Tenka vadovautis logika, kad jei eisime žemyn į kairę, turbūt grįšime prie užtvankos ir Belmonto malūno. Pagal žemėlapį trasa turėtų vesti į priešingą pusę nuo užtvankos, todėl sukame į dešinę. Siauras kelias iš lėto lipa į kalną ir eina mišku. Vietomis matosi proskynos, tad laipioju pasidairyti į žemai likusį slėnį.

Gana greit prieiname stendą, informuojantį, kad pasiekėme Tuputiškių botaninį draustinį. Paskui vienoje tako pusėje pamatome laukymę. Dar kažkur takas serpantinu kyla į kalniuką.



Galiausiai takas išveda prie geležinkelio.



Dar nė nespėjus išlįsti iš miško, prieš pat nosį pravažiuoja traukinys.

Šalia geležinkelio yra įrengta poilsio aikštelė ir informacijos stendas.

Carinė Rusijos valdžia priėmė nutarimą, pagal kurį 1858 metais buvo pradėtas tiesti geležinkelis, nuvesiantis į Sankt Peterburgą. 1862 metais pro Pavilnį link Vilniaus stoties puškavo pirmasis traukinys. Nutiestas geležinkelis lėmė gyvenviečių –vadinamų kolonijų Pavilnyje bei Naujojoje Vilnioje kūrimąsi.

Pailsėję, nusprendžiame eiti tolyn. Kiaulystės dėsnis - antrasis traukinys nubilda vos išėjus.

Nuo geležinkelio bėgių stačiais laiptais sukame žemyn. Take apačioje yra šaltinių.




Kurį laiką einame visiškai tyliu ir tuščiu senu mišku. Paskui prieš akis išnyra dar vienas taškas – Pūčkorių piliakalnis.



Archeologiniai radiniai byloja, kad šiose apylinkėse žmonės gyveno jau akmens amžiuje. Piliakalnį iš trijų pusių supa Vilnios slėnis, rytinėje dalyje jis atskirtas dauba, pietryčių – jungiasi ožnugariu. Kalvos šlaitai gana statūs, 10–19 metrų aukščio, viršūnėje yra ovali 28 metrų ilgio ir 20 metrų pločio ištęsta aikštelė su pylimo liekanomis. Pūčkorių piliakalnis gynybos tikslams buvo naudojamas nuo pirmųjų mūsų eros amžių ir nenustojo savo svarbos iki 13 – 14 amžiaus.

Dairomės į apylinkes nuo piliakalnio viršaus. Turiu pastebėti, piliakalnis iš apačios atrodo įspūdingiau, todėl turintys judėjimo problemų tikrai nieko nepraras į jį neužlipę.




Nuo piliakalnio sukame pieva vingiuojančiu taku pagal rodyklę, rodančią kelią prie Saulės laikrodžio. Platus žvyro takas vingiuoja žalia pieva.

Prie lygioje pievoje pastatyto Saulės laikrodžio prisėdame aikštelėje ant neaukšto Vilnios upės šlaito trumpam poilsiui. Labai gražus upės vingis su nedideliu akmenų slenksčiu. Ant vandens nusileidęs giedras dangus.



Vilnia, kairysis Neries intakas, yra viena vaizdingiausių upių Lietuvoje. Jos ilgis yra apie 80 kilometrų, o plotis vietomis siekia iki 15 metrų. Vilnioje netrūksta akmenų, rėvų, slenksčių. Upė yra keitusi vagą, rašoma, kad kadaise ji tekėjo pro Pūčkorių piliakalnį.

Į Saulės laikrodį pasidairome tik iš tolo.

Pavilnių regioninio parko direkcija atnaujino medinį stulpą – strypą, pastatė dvylika akmeninių stulpelių, kurie atstoja laikrodžio ciferblato padalas. Esant saulėtam orui laikas rodomas tik apytiksliai, nes strypas – rodyklė nėra palenkta kampu atitinkančiu laikrodžio buvimo vietos platumą.



Paskui sukame vėl į mišką. Akis pasiekia tvenkiniai ir pelkės. Nuo piliakalnio iki Pūčkorių palivarko gyvenamosios zonos tęsiasi tvenkinių sistema, gausiai maitinama šaltinių vandenų.



Miške ilgai neužsibūname. Take vėl saulė šviečia, šilta. Upėje vyksta gyvenimas.



Takas jau į pabaigą.




Sukame ryte eitais takais.

Buvusi patrankų liejykla.



Pirmą kartą patrankų liejyklą pamačiau visai netyčia mūsų žygiui tik prasidėjus, tai dabar ir po kiemą pasižvalgysime.

Manoma, kad būtent čia jau 16 amžiaus veikė didelė ir gerai įrengta ginklų gamykla. Liejykloje savo patrankas remontavo ir jos įranga naudojosi švedų, rusų (Petro I-ojo), prancūzų (Napoleono) armijų daliniai. 19 amžiaus viduryje senoji patrankų liejykla virto vandens malūnu, dar vėliau medienos masės bei popieriaus fabriku.




Grįžtame atgal. Pakeliui pamatome tiltą, kuriuo ryte čia atėjome.



Akį patraukia Pūčkorių palivarkas - dabar uždara ir privati erdvė. Pasidairome iš toli.



Archyviniai šaltiniai byloja, kad atodangos papėdėje Puškarnios dvaras gyvavo jau 14 amžiuje, tačiau iki šių dienų išliko 18 ir 19 amžiaus pradžios palivarko pastatų kompleksas. Iki šių dienų abipus Vilnios yra išlikę daugelis neblogai išsilaikiusių Pūčkorių palivarko pastatų: kluonas, svirnas, tvartas, buvęs kumetynas. Puošniai atrodo pagrindinis gyvenamasis namas, kurį atremontavo dabartinė pastato savininkė. Direkcijos iniciatyva sutvarkytas vaismedžių sodas.



Trumpai žvilgtelėję į palivarką, pereiname tiltą per upę, sukame į taką, kuriuo ryte čia atėjome. Ryte praleidome Pūčkorių atodangą, tad klaidą taisome dabar ir lipame į aukštą kalną, nuo kurio atsiveria puiki slėnio panorama.



Pakeliui apžiūrime gynybinių įtvirtinimų likučius: žeminę. Nuo žeminės apžvalgos aikštelė ranka pasiekiama.



Pūčkorių atodangos apžvalgos aikštelė puikiai sutvarkyta. Galima atvažiuoti su vežimukais ir neįgaliųjų rateliais. Lankytojų daug. tenka gaudyti akimirkas nusifotografuoti.



Pūčkorių atodanga - viena įspūdingiausių ir aukščiausių atodangų Lietuvoje. Šis unikalus geologinis objektas 1974 metais paskelbtas gamtos paminklu. Atodangos aukštis – 65 metrai (absoliutus aukštis virš jūros lygio – 173 metrai), plotis – 260 metrų. Pūčkorių atodangą suformavo Vilnios upė.



Pasimėgavę žemai plytinčiu slėniu, einame link netoliese esančios kavinės. Nors trasos ilgis tik 5 kilometrai, Endomondo programa rodo nutrepsėtą beveik perpus ilgesnį kelią. Gal ir nieko keisto, juk kiek ratų sukome po Belmontą, kiek kartojome kitus jau eitus takus.

Nuo kavinės gana judraus kelio pakraščiu einame iki autobusų stotelės, kurioje ir išlipome. Pereiname gatvę į kitoje pusėje esančią stotelę, iš kurios tuo pačiu 74 numerio autobusu grįšime į Vilnių.



Netrukus išvažiuojame į Vilnių. Lipame Subačiaus stotelėje ir nuo čia pat esančios Subačiaus apžvalgos aikštelės mėgaujamės fantastiška Vilniaus panorama.




Vilniui specialios programos neturėjome. Apie sostinę nieko nepasakosiu, tik paminėsiu vietas, kurias matėme ar aplankėme.

Nuo apžvalgos aikštelės traukiame prie Vilniaus 15 amžiaus gynybinių sienų ir Bastėjos - Barbakano. Pakeliui - Misionierių bažnyčia.



Apeiname aplink Barbakaną.





Paskui kulniuojame į šv. Jonų bažnyčios varpinės apžvalgos aikštelę. Trumpas žvilgsnis į Vilniaus universiteto Didįjį kiemą.



Planavau pavaikščioti po kiemą, tačiau įėjimas į jį užtvertas. Universiteto kiemelių lankymas yra mokamas. Tačiau mes susimokame tik už galimybę pakilti į šv. Jonų bažnyčios varpinės viršuje esančią apžvalgos aikštelę. Bilieto kaina: 2,50 EUR.

Viena į 45 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę keliasi liftu, kita – treniruojasi ir užtrepsi aukštyn visus 193 medinius ir kai kur gana trapiais atrodančius laiptelius. Abiems nuostabus prizas - Vilnius iš aukštybių.



16 amžiuje Renesanso stiliumi pastatytos varpinės viršutinė dalis sudegė per gaisrą, todėl buvo perstatyta. O prieš šešerius metus varpinė buvo rekonstruota, pritaikyta lankytojams ir yra viena iš gražiausias Vilniaus panoramas turinti vieta.



Prieš valandžiukę į šv. Jonų bažnyčios varpinę žiūrėjome iš anos pusės. Dabar žiūrime ten, kur tolumoje matosi Misionierių bažnyčios bokštai.



Į Vilnių žvelgiu nuo varpinės jau nebe pirmą kartą. Bet jis toks pat žavus, kaip pirmą kartą išvydus.



Prieš akis – Trijų kryžių kalnas.



Keturkampę apžvalgos aikštelę apeiname kelis kartus.

Į apačią leidžiuosi taip pat pėstute. Antrame aukšte - Fuko švytuoklė.



Nusileidę puolame pietauti, nes diena jau seniai į antrą pusę persivertus. Pietūs iš anksto nužiūrėtoje "Senamiesčio" kavinėje, esančioje varpinės apačioje - sentimentai Klaipėdai.

Po valandėlės poilsio vėl laikas senamiesčiui. Akis patraukia šv. Mykolojaus bažnyčia.



Paskui matyti mano pernai lankytas šv. Onos ir Bernardinų vienuolyno kompleksas.



Prisiminiau, kad senamiesčio pusėje liko nelankyta Literatų gatvelė. Šią gatvelę aną žiemą parodė viena meniška siela. Noriu ją parodyti ir savo bendrakeleivei.




Senamiesčio Išganytojo ir Bokšto gatvės yra remontuojamos, todėl gerokai išraustos. Grįžtame prie šv. Onos ir Bernardinų bažnyčios. Bendrakeleivę pakviečiu pasižvalgyti po baltą tarsi gulbę Dievo Motinos Ėmimo į Dangų stačiatikių katedrą. Kai lankiausi šioje bažnyčioje pirmą kartą, man labai patiko.

Po to pasigrožime bažnyčia iš išorės.



Paskui traukiame į Užupį. Pasitinka Užupio undinė.



Tiltu kirtę upę, tiesiu taikymu einame prie Užupio angelo.



Būtų smagu panaršyti Užupio gatvelėmis, bet laikas tirpsta, todėl apžiūrime tik pagrindinius objektus.

Smagi atrakcija laukia prie sienos, ant kurios daugybe kalbų surašyta Užupio Respublikos konstitucija. Randame ir žemaitiškai.




Grįžtame jaukiomis gatvelėmis bei dairomės po jaukius kiemelius ir parką.





Grįžtame į senamiesčio pusę, į Lietuvą.



Norisi pamatyti dar neregėtų vietų. Einame į Alumnato kiemą Universiteto gatvėje. Gal šįkart vartai bus neuždaryti į vieną reginį?



Atidaryti vartai šviečia iš tolo. Nuo apžvalgos aikštelės iš aukštai pasigrožime Prezidentūros kiemu.




O štai tokia apžvalgos mūsų aikštelė.



Grįžtame į Universiteto gatvę. Eidamos gatve žemyn matome, kad vartai į Prezidentūros kiemą atidaryti. Praeiname patikrą ir vaikštome po tą patį kiemą, į kurį prieš kelias minutes žiūrėjome iš aukštai.

Pirmiausiai pasidairome į apžvalgos aikštelę, kurioje ką tik buvome.



Paskui apsukame aplink plačią erdvę.



Dar apsukame ratą po žalią sodą ir einame į gatvę. Prezidentūra iš paradinės pusės.



Diena jau suka vakarop, o galvoje tiek daug norų ir planų. Bet juk visko neaprėpsime, tad pamažu judėsime į autobusų stotį, pakeliui pasidairydamos į įdomybes.

S. Skapo gatvėje randame gana itališką kiemelį.



S. Skapo gatvė.



Pilies gatvėje ledainėje suvalgome ledų.

Virš galvų vienas po kito pabyra oro balionai su keleiviais, besigrožinčiais vakarinės saulės nuspalvintu miestu.



Neseniai atrestauruota šv. Nikolajaus Stebukladario palaikų pernešimo cerkvė Didžiojoje gatvėje.



Šv. Kazimiero bažnyčia. Žmonės rinkosi į koncertą.



Žvelgiu į dangų ir svajoju, kad "gal kada nors?...."



Stotis vis artėja. Baziljonų vartai. Planavome pro juos praeiti, nes norėjau draugei parodyti dar vieną pasislėpusį perliuką. Bet iš kažkur atsiradęs noras namo nebeleido sukti į šoną.



Jau čia pat Aušros vartai.




Praėjus pro Aušros vartus, iki autobusų stoties lieka kokių 10-15 minučių. Prisimename, kad yra tik sekmadienį važiuojantis autobusas. Suspėjame.

Viso, senamiesti, viso, Vilniau.