2023-10-13, penktadienis. Kalambaka - Kastraki.
Šiandien ryte traukiniu vyksime į Meteorus, į Kalambakos miestą/Kalampáka/Καλαμπάκα. Traukinio bilietus pirkau internetu prieš pusantro mėnesio. Interneto puslapis yra čia. Tiesioginis traukinys važiuoja vieną kartą per dieną: ryte išvažiuoja, vakare grįžta. Kelionė trunka virš 4 valandų. Artėjant kelionei į Graikiją, sužinojau, kad potvynis šalyje užtvindė dalį geležinkelio bėgių. Buvau beperkanti naujus autobuso bilietus, bet į elektroninį paštą sulaukiau žinios, kad kad traukinys į Kalambaką vis tik važiuos, tačiau pusė maršruto bus pakeista autobusu. Taigi, bandysime kažkaip nusigauti.
Važiuosime iš Atėnų Larissa traukinių stoties, kuri yra už nepilnų 10 minučių nuo mūsų viešbučio. Ramiai nueiname į stotį. Perone paklausiu darbuotojo, kuris bus mūsų kelias ir netrukus lipame prie 8. Traukinys į Kalambaką išvyksta laiku. Nuo Atėnų iki Kalambakos riedėsime 352 kikoletrų.
Traukinys yra šiuolaikiškas, švarus ir tvarkingas. Jis rieda pro miestelius, kaimus, laukus ir labai gražius kalnus. Prieš vienuoliktą atvykstame į Leianokladi stotį, kur turėsime persėsti į autobusą.
Autobusai laukia bent du. Traukinio palydovai sužiūri, kad visi įsėstų į autobusus ir važiuoja kartu. Riedame keliu, sustodami pagrindinėse traukinių stotyse.
Kalambaką pasiekiame gerokai vėluodami. Nors su gyvenamosios vietos šeimininku susirašome, kad jis mus priims, tačiau atėjus, namo durys užrakintos. Telefonspyne skambinti nemoku. Parašau žinutę per booking, bet iš jo tyla. Kai vis dar tikėdama gauti atsakymą į žinutę, neskubėdama renku telefono numerį, prie mūsų sustoja gatve einantys žmonės ir klausia, ar mes į viešbutį. Sako, šeimininkas yra jų draugas ir jie paskambins, kad jis ateitų. Paskambina. Ateina. Šeimininkas labai malonus, butas - modernus. Apsistojame ir išeiname pasižvalgyti po Kalambaką.
Kalambaka - niekuo neypatingas miestas, tačiau akis iškart prikausto už jo esančios Meterorų uolos. Pamatyti Meteorų uolas, ant kurių viršūnių yra įsikūrę vienuolynai, svajojau daugiau nei pusę gyvenimo. Pagaliau pradedu šią svajonę pildyti.
Pasakojama, kad labai seniai šioje vietoje buvo į jūrą įtekančios upės žiotys. Upės vanduo atnešdavo kietųjų medžiagų, iš kurių susiformavo deltiniai kūgiai. Prieš 30 milijonų metų dėl geologinių pokyčių čia buvęs vanduo nutekėjo į jūrą, susiformavo Pinios upės lyguma ir deltiniai kūgiai buvo atskirti nuo Pindo kalnyno. Nuo nuolatinės vėjo ir lietaus korozijos bei kitų geologinių pokyčių šios uolienos per milijonus metų įgavo dabartinę formą.
Uolų ertmėse, plyšiuose ir viršūnėse žmonės rado apsaugą nuo užkariautojų. Šiose uolose prieglobstį rado keli drąsūs atsiskyrėliai, kurie ieškojo sielos ramybės, ramybės ir melsdamiesi siekė krikščioniškojo tobulumo. Pradžioje atsiskyrėliai slėpėsi uolose įsirengtose mažose koplyčiose, vadinamose „prosefhadia“, graikų kalba reiškiančiose maldos vietas.
Tikslus laikas, kada uolos buvo apgyvendintos, nėra žinomas, tačiau manoma, kad pirmieji atsiskyrėliai rado prieglobstį uolose 1 tūkstantmečio pabaigoje. Kaip pirmasis atsiskyrėlis minimas Barnabas, maždaug 950–970 mūsų eros metais įkūręs Šventosios Dvasios maldos vietą. 12 amžiaus pradžioje Meteoros teritorijoje susiformavo nedidelė asketiška valstybė. 14 amžiaus viduryje Šventasis Atanazijas ant vienos iš uolų įkūrė Jėzaus Atsimainymo vienuolyną, davęs didžiajai uolai „Plačiojo akmens“ - Meteoro vardą ir nuo tada visos uolos turi šį pavadinimą.
Kalambakos gatvėmis einame aukštyn. Netrukus miestas lieka žemai.
Kalambaka (taip pat rašoma Kalabaka arba Kalampaka) mieste gyvena 12 000 gyventojų. Miestas įsikūręs milžiniškų Meteorų uolų papėdėje. Graikiškas užrašas ant vienos iš senųjų miesto bažnyčių sienos (Šv. Jonas Krikštytojas) liudija, kad čia egzistavo senovės graikų gyvenvietė Aiginiono vardu, klestėjusi 4 amžiuje prieš Kristų. Istoriniuose įrašuose minimas bizantiškas miesto pavadinimas - Stagi.
Dabartinis miesto pavadinimas kilęs Osmanų imperijos viešpatavimo laikais iš turkiškų žodžių kale-bak, reiškiančių prestižinę pilį. Vokiečių okupacijos Graikijoje metu (1941–1944 m.) Kalabaka buvo sudeginta vokiečių kariuomenės, o vėliau atstatyta. Štai kodėl miestas, nors ir turintis tokią ilgą istoriją, atrodo gana modernus.
Šiais laikais Kalabakos miestas labai išaugo. Gyventojų skaičius padidėjo daugiau nei dvigubai ir miestas tapo svarbiu gyventojų centru Trikalos prefektūroje.
Dauguma vietinių gyventojų užsiima turizmu, žemės ūkiu, mažmenine prekyba ir viešosiomis paslaugomis. Kalabaka per pastaruosius 3 dešimtmečius tapo svarbia žemyninės Graikijos turistine vieta, nes kasmet miestą ir Meteorus aplanko beveik 2 milijonai lankytojų.
Pakilę virš miesto, sukame Apaštalų keliu. Jausmas neįprastas, kai vienoje pusėje matau miestą, kitoje - dangų remiančias uolas.
Pirmai dienai numačiau ramų pasivaikščiojimą iki gretimo Kastraki kaimo. Iki Kastraki galima nueiti žemyn vedančia judria gatve, tačiau nutariu, kad aukščiau einančiu tylesniu keliu eiti bus smagiau.
Kelias vingiuoja pro milžiniško dydžio uolas ir netrukus visu gražumu pasirodo Kastraki.
Pakeliui pamatome uolose olas, tačiau iki jų reikia lipti stačiu akmeniu. Patingime.
Kažkur pastebime nuorodą į vienuolyną ir pasmalsaujame, ką ten rasime.
Priėjus nurodytą vietą, pirmiausiai į akis krinta auktai stačioje uoloje įstatyti mediniai įtvirtinimai. Sakoma, kad taip gyvendavo pavieniai atsiskyrėliai.
Tolėliau pamatome ant stačios uolos įrengtą Agios Antonios vienuolyną.
Dar toliau - Agios Nikolaos iš Bantovos vienuolynas. Deja, abiejuose vienuolynuose vienuoliai gyvena asketišką gyvenimą ir prašoma jų netrukdyti.
Kiek įmanoma arčiau prieiname prie Agios Antonios vienuolyno ir iš apačios jį apžiūrime. Ant uolos pastebiu kopėčias, kokiomis senieji vienuoliai pasiekdavo savo vienuolynus.
Stačių milžiniškų uolų pakraščiau einame į Kastraki. Kažkur pastebiu koplytėlę. Jų Graikijoje labai daug. Graikai turbūt labai pamaldūs, nes ne kartą važiuojant pro maldos namus teko autobusuose ar traukinyje matyti besižegnojančius žmones.
Išsivaduojame iš uolų tunelio. Kažkur atsivėręs Kastraki vaizdas yra be proto gražus. Jei tik yra galimybė, patariu apsistoti gražiąjame Kastraki. Mes dėl logistikos pasirinkome Kalambaką, tačiau į vienuolynus vežantys autobusai stoja ir Kastraki. Prie traukinių stoties stovi daug taksi automobilių. Taigi, gyventi Kastraki įmanoma ir keliaujant visuomeniniu transportu.
Nuo pačios pirmos akimirkos mane labai žavi stačios ir didelės uolos.
Siauromis ir stačiomis Kastraki gatvelėmis pasileidžiame po kaimą.
Kastraki (pavadinimas reiškia „maža pilis“) yra 16 amžiuje įkurtas mažas, ramus kaimelis Meteorų uolų papėdėje. Kastraki kaime gyvena apie 1500 žmonių, kurių dauguma užsiima žemės ūkiu ir turizmu.
Kiemuose pilna žiedų.
Apsukame nedidelį ratelį Kastraki gatvėmis ir tuo pačiu keliu grįšime į Kalambaką. Pakeliui randame suolų ir pavėsinę. Prisėdame pasigrožėti puikia Kastraki panorama.
Į Kalambaką grįžtame tuo pačiu Apaštalų keliu. Akis patraukia porėtos uolos.
Leisimės į Kalambakos centrą. Mieste daug bažnyčių.
Namų kiemuose auga gėlės. Labai populiaru auginti rožes. Jų kieme būna kelios, skirtingų spalvų. Labai gražu.
Dairomės į aukštų uolų viršūnes, ant kurių vos matosi vieno vienuolyno stogas, kito - kryžius ir spėliojame, kokie tai vienuolynai.
Pasiekę miesto centrą, einame vakarieniauti. Sakomės kleftiko. Tai - lėtai ir ilgai, apie 4 valandas, kepta sandariai į kepimo popierių kartu su daržovėmis suvyniota ėriena. Skanu vidutiniškai, tačiau pasisotiname. Paslampinėjame gatvėmis, paskui vakarojame balkone. Rytoj prasidės tikroji pažintis su mano svajonių Meteorais, reikia pailsėti.
Šv. Stepono ir šv. Trejybės vienuolynuose.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą