2018-06-09. Šeštadienis. Portas – Peso da Regua.
Kaip ir rašiau pasakojimo apie šiaurinę Portugaliją pirmoje dalyje, mano svajonė buvo pamatyti ne tik Portą, bet ir vynuogynus. Šiandien keisime gyvenamąją vietą ir 4 naktims kelsimės į vynuogynais garsiame Deuro slėnyje esantį Peso da Régua arba tiesiog – Regua miestą.
Nors kiti keliautojai rekomendavo apsistoti Deuro slėnio perlu vadinamame Pinhao miestelyje, aš pasirinkau Peso da Regua. Mano pasirinkimą nulėmė patogios susisiekimo visuomeniniu transportu galimybės. Jei Pinhao pasiekiamas tik traukiniu ir galbūt laivu, tai pro Peso da Regua važiuoja ir autobusai. Kaip vėliau įsitikinau, pasirinkdama gyvenamąja vieta Regua miestą nusprendžiau labai teisingai.
Dėliodama kelionės maršrutą, iš Porto į Regua ketinau išvykti devintą valandą ryte ir nuvažiavusi iškart pasileisti į vynuogynus. Tačiau orų prognozės po pietų rodo smarkų lietų, todėl nutariame keisti kelionės planus ir iš ryto pasimėgauti giedru oro Porte, o į Regua važiuoti po pietų.
Iš mūsų Mirandesa Guesthouse viešbučio išsiregistruoti reikia iki 12 valandos. Papusryčiavę kambaryje paliekame sukrautą mantą, o pačios išeiname pasivaikščioti.
Patraukiame į Porto miesto širdį – plačią ir judrią prabangiais įvairių stilių pastatais apjuostą Avenida dos Aliados.
Pakeliui apžiūrime 18 amžiuje baroko stiliumi pastatytą klasikinėmis keramikos plytelėmis – azulėjomis dekoruotą Igreja Paroquial de Santo Ildefonso bažnyčią.
Paskui sukame link pirmąją kelionės Porte dieną matytos Kunigų - Clerigos bažnyčios.
Nenorime eiti tomis pačiomis gatvėmis, tad nuo Kunigų bažnyčios siaura gatve leidžiamės žemyn link Deuro upės ir Barredo laiptais nulipame į paupį.
Kažkur ant grindinio pastebiu ženklą. Neatmetu minties kada nors žygiuoti portugališkuoju Santjago keliu.
Pavaikštome Deuro upės pakrante Ribeiros kvartale. Saulėtą dieną paupys ir į šlaitą lipantys senieji Porto rajonai atrodo visiškai kitaip. Paskui vėl kopiame aukštyn. Šįkart mūsų kelias ves mums dar nepažįstamais escadas dos Guindais laiptais.
Į statų Deuro upės šlaitą galima pakilti ir Funicular dos Guindais funikulieriumi, tačiau mes norime pasivaikščioti.
Tik paminėsiu, kad Batalha ir Ribeira kvartalus jungiantis funikulierius pastatytas 1891 metais, tačiau ilgą laiką buvo neveikiantis. Rekonstruotas ir prikeltas naujam gyvenimui funikulierius buvo gana neseniai.
Escadas dos Guindais laiptai yra labai vaizdingi, tik mums tenka atsisukti atgal. Kylame pro spalvingus namus, o kažkur pasimato karaliaus Luišo I tiltas.
Kelias aukštyn nelengvas, nes nuo daugybės laiptelių jau pakirto kojas, tačiau susižavėjimo šūksniai netyla.
Dar kiek ir akių dėmesio pradeda nebepasidalinti priekyje matoma Muralha Ferdinando tvirtovė bei už nugaros likęs tiltas.
Beveik užlipome.
Escadas dos Guindais laiptai atveda į Praça da Batalha aikštę. Pakilę į viršų galime iš arčiau apžiūrėti Ferdinando tvirtovės sienas.
Muralha Ferdinanda – karaliaus D. Ferdinando valdymo laikais siena buvo pastatyta turint tikslą praplėsti viduramžių miesto ribas. Jos statybos buvo finansuotos iš prekybos vynu surinktų mokesčių.
Miesto siena turėjo bokštus ir tvirtovę. Iki šių dienų yra išlikę dvi sienos dalys. Pirmoji, vadinama Trecho dos Guindais, yra šalia Rua Arnaldo Gama gatvės, o kita, Trecho do Caminho Novo, yra šalia Escadas do Caminho Novo. Šis lankytinas punktas įtrauktas į miesto vyno kelią, kuriuo einant pažinti vietovę siūlo Porto turizmo gidai.
Mes į Ferdinando tvirtovę bandėme patekti antrąją kelionės Porte dieną, tačiau nesėkmingai, nes tvirtovė yra remontuojama.
Iki išsiregistravimo iš viešbučio dar yra šiek tiek laiko, tačiau jau ne tiek, kad galėtume nueiti toli. Pažiūrėjusi į žemėlapį sugalvoju į viešbutį grįžti mūsų dar neita Rua Generar Souse Diaz gatve. Ten ir patraukiame.
Ech, kur mes buvome anksčiau, nes vaizdai nuo šios gatvės yra dieviški. Tik kol kas tenka dairytis atgal.
Kažkur gatvė daro posūkį, už kurio mūsų akis jau džiugina bent keli tiltai.
Saulėtą dieną upėje vyksta didelis judėjimas. Maži ir didesni laiveliai plukdo turistus.
Paskui mūsų kelias suka nuo upės. Gana greitai pasiekiame viešbutį, belieka tik išsiregistruoti. Padėkojame viešbučio darbuotojai ir išeiname į Campanha traukinių stotį.
Traukinių grafikus galima rasti čia: https://www.cp.pt/passageiros/en Ieškant Peso da Regua pavadinimo, užtenka įvesti Regua.
Iš Campanha traukinių stoties traukinys į Regua išvažiuos tik ketvirtis po pirmos, bet ilgai laukti neteks. Mat su manta kelionė iki stoties trunka kiek ilgiau, o prie bilietų kasų laukia milžiniška eilė. Šįkart važiuosime IR – InterRegional (greitesniu) traukiniu, todėl bilietus pirksime prie 1-6 langelių. Mūsų turimos elektroninės CP kortelės jau nebetinka.
Mūsų laimei dirba daug kasų ir prieiname gal per 10-15 minučių. Bilietas kainuoja be kelių centų 10 eurų. Traukinio kryptis - Picinho. Portą ir Peso da Regua skiria beveik 100 kilometrų.
Traukinys važiuos iš 12 platformos, kuri yra metro pusėje, tad į požeminę perėją leistis nereikia.
Traukinys išvyksta laiku. Man labai patiko, kad palaukė atbėgančių keleivių.
Traukinys jau pažįstamas nuo nenusisekusios kelionės į Gimarainsą, tik šįkart mūsų traukinio kontrolierius nebeišlaipina. Šiame traukinyje nepranešinėjami stotelių pavadinimai, tačiau vagonuose kabo maršruto schema ir galima pasižiūrėti.
Atsižvelgdamos į keliautojų patarimus, sėdame į tą vagono pusę, kurioje turėtų matytis Deuro upė. Tačiau neradus toje vagono pusėje laisvos vietos, nusiminti tikrai neverta. Mat traukinys prie Deuro upės privažiuoja gana ne greit. Ir pradžių jis puškuoja pro neįdomius miestus ir miestelius, paskui išsiveržia į kaimišką vietovę ir rieda vaizdingo slėnio šlaitu.
Deja, slėnio grožis matosi kitoje vagono pusėje, o mes grožimės tik iš tolo.
Galiausiai išriedame į Deuro pakrantę. Dangus apniukęs, o netrukus jis visiškai sutemsta ir prasideda stipri liūtis. Kraštovaizdis būtų gražus, tačiau kol kas žiūrime į pilką panoramą. Jokio grožio ir džiaugsmo nesijaučia. Netgi ima nusivylimas, jog ką reiks daryti, jei visas mūsų viešnagės Regua dienas lis lietus, o mes negalėsime žygiuoti po kalnus.
Traukinys iš Porto iki kito mūsų nakvynės taško Peso de Regua važiuoja dvi valandas. Kaip atsidaro traukinio vagono durys, jau žinome nuo anądien buvusio nesėkmingo važiavimo į Gimarainsą. Tačiau Regua išlipa didelis būrys keleivių, tad durų pačioms atidaryti neprireikia.
Išėję iš stoties pastato patraukiame ieškoti Imperio hotel viešbučio http://www.booking.com/Share-K8LdVN . Jis yra čia pat, pavadinimas matosi nuo traukinių stoties prieigų, belieka tik gatvę pereiti.
4 naktys dviviečiame kambaryje iš viso kainuoja 162 eurus. Į viešbučio kainą yra įskaičiuoti pusryčiai.
Deja, viešbutyje lifto nėra, tačiau mums nėra labai svarbu, nes kambarys bus antrame aukšte. Kambarys tvarkingas ir švarus.
Mūsų aukšte yra ir kavinė, į kurią kas rytą eisime pusryčiauti.
Užsiregistruojame, susimokame ir einame pasižvalgyti po miestą.
Turime du tikslus: rasti parduotuvę, kurioje galėtume nusipirkti žygio lazdas (mat šįkart skrendame tik su rankiniu bagažu ir jų iš namų nesivežame) ir rasti maisto prekių parduotuvę.
Keista, bet būtent Portugalijoje mums beveik neteko matyti prekybos centrų. Yra bandelinės, vyno, mėsos parduotuvės, daržovės, bet prekybos centrų - ne.
Netoli naujųjų namų randame į mūsiškę „Jysk“ panašią parduotuvę. Užeiname pasižiūrėti, gal rasime žygio lazdų. Žygio lazdų neturi. Galvojame, kuo jas pakeisti. Randame šepečių kotų. Jau beveik buvome pasišovę juos pirkti, bet netikėtai pamatome senukų lazdelių. Pasimatuojame, pasvarstome, kas geriau: lazdelė ar šepečio kotas. Vis tik nusprendžiame pirkti lazdeles.
Vienas klausimas išspręstas. Laikas ieškoti maisto prekių parduotuvės. Deja, parduotuvės, kurią rekomendavo viešbučio darbuotojas, nerandame. Programa maps.me sako, kad gretimame Godim miestelyje turėtų būti Lidl'as. Patraukiame jo ieškoti.
Pakeliui pasižiūrime į Deuro muziejų.
Deuro muziejus - Museu do Douro įkurtas 2008 metais. Moderniame muziejuje galima susipažinti su slėnio istorija, vystymosi peripetijomis, vyno gamyba bei prekyba. Visa tai pademonstruojama šiuolaikinėmis multimedijomis.
Įdomu, kad muziejus įsikūręs Real Companhia Velha portveino kompanijai priklausiusiame 18 amžiaus dvare. Pastatas buvo atnaujintas. Turistai yra viliojami ne tik muziejaus ekspozicija, bet ir jame įsikūrusia kavine, kurioje galima pailsėti besigrožint Deuro slėniu.
Deja, mes muziejui laiko per visą viešnagę taip ir neradome.
Pakeliui susipažįstame su Peso da Regua miestu.
Jau minėjau, kad UNESCO saugomame Deuro upės slėnyje įsikūręs Peso da Régua dažnai vadinamas tiesiog Regua. Gyvenvietė dabartinėje Peso da Régua teritorijoje buvo įkurta Romėnų veržimosi į šiuos kraštus laikotarpiu. Nėra vieningos nuomonės, iš kur atsirado miesto pavadinimas. Daugiausiai yra manančių, kad dabartiniame Regua centre Romos imperijos laikais buvo įsikūrusi Vila Reggula gyvenvietė, nuo kurios pavadinimo ir kilo miesto vardas. Kiti teigia, kad pavadinimą davė Deuro upe plaukioję laivai, vadinami récua. Treti miesto pavadinimą kildina nuo žodžio reguengo, reiškiančio vienuolynui priklausančias žemes. Dar viena nuomone, miesto pavadinimas atsirado nuo žodžio regra, reiškiančio teisę į perleistas žemes. Mat 11 amžiuje vyko teisių į žemes perleidimas.
Nepaisant ankstyvo gyvenvietės paminėjimo, Peso da Regua augimas prasidėjo tik 1759 metais. 1837 metais Regua gavo miestelio (vila) teises, kuriam priklausė Godim regionas ir keli aplinkiniai kaimai. Regua, kaip miestas, gyvavimo piką pasiekė gavęs aukštą vyno kokybės įvertinimą. Apylinkėse buvo įkurta stambi vyno gamybos kompanija “Real Companhia Geral da Agricultura das Vinhas do Alto Douro” bei padidėjo vyno eksportas. Iš Deuro pakrantėje įsitaisiusio miesto į Porto apulinkėse esantį Vila Nova de Gaia nesustojamai buvo plukdomos statinės su vynu. Taip Regua praturtėjo, išaugo ir tapo regiono centru, o 19 amžiuje prie miesto buvo prijungti keli kaimai. 1985 metais Regua buvo suteiktas miesto statusas. 1988 metais Regua buvo paskelbta Vyno sostine.
Tarp Regua ir Godim miestų ribos, galima sakyti, nėra. Paprastai nepastebėsi, kur vienas baigiasi, o kitas prasideda. Kulniuojame apie du kilometrus. Galiausiai randame nemažą Lidl parduotuvę, kurioje sėkmingai apsiperkame.
Parnešę į viešbutį pirkinius, patraukiame ieškoti vakarienės. Ją randame nedidelėje kavinėje gatvėje, einančioje palei Deuro upę.
Kavinė visiškai tuščia. Meniu nėra gausus, daugumos patiekalų jau nebeturi. Užsisakome "heko". Gauname tešloje keptą jūros lydekos filė su ryžiais ir bulvėmis. Paprasta, bet skanu. Toks naminis maistas.
Po vakarienės sukame į traukinių stotį pasižiūrėti rytdienos tvarkaraščio.
Pakeliui pasidairome į šalia traukinių stoties ir mūsų viešbučio esančią bažnyčią.
Iš Regua traukinių stoties galima išbandyti įdomią atrakciją – 250 vietų turintį istorinį garo traukinį. Traukinys kursuoja nuo birželio iki spalio.
Senovinius vagonus traukia 1925 metais gamintas Henschel & Son lokomotyvas. Traukinio maršrutas tęsiasi iki už 50 kilometrų esančio Tua miesto. Kelionė pirmyn atgal trunka tris valandas. Trumpam sustojama Pinhão kaime. Atrakcija nėra pigi, tačiau galbūt visai smagu pralėkti Deuro upės pakrante.
Išduosiu paslaptį, kad važiuojant paprastu traukiniu saulėtą dieną pro langą vaizdai taip pat būna labai gražūs, todėl išlaidauti tikrai nebūtina.
Mes turime kitų planų, tad susitikrinę tvarkaraščius, pasukame prie Deuro upės.
Pėsčiųjų ir dviračių takas paupiu tęsiasi iki pat Godim.
Dangus apniukęs ir lynoja lietus. Kad ir kaip nusibodo lietus, einame susipažinti su nauja gyvenamąja vieta - Peso da Regua. Miestas man patinka.
Pėsčiųjų taką pagyvina instaliacija.
Pakrantės takas žavus net lietui lyjant.
Pilkame danguje pasirodo properšos. Žvalgomės po krantinę ir Regua uostą - Cais do Peso da Regua. Čia vaikšto daugiau žmonių, o upėje švartuojasi laivai.
Paupyje vyko šunų mylėtojų susibėgimas, į kurį, panašu, kad pavėlavome. Pasidairome į keturkojus. Į dvikojus - taip pat.
Regua uoste yra sustoję net keli dideli kruiziniai laivai. Ruošiantis kelionei teko matyti kvietimų vykti į kelių dienų kruizą Deuro upe. Laivai atrodo įspūdingai.
Už uosto palei Deuro upę vedantis pėsčiųjų takas ištuštėja, sutinkame tik vieną kitą bevaikštantį. O retkarčiais dviračiu kas nors prašvilpia.
Lipame ant į upę iššokusios apžvalgos aikštelės. Regua iš čia atrodo panaši į šiuolaikinį miestą.
Šiuo metu mūsų pasivaikščiojimas idealiai atitinka vidinę būseną: tyla, ramybė ir romantika.
Pėsčiųjų takas baigiasi, o grįžti atgal dar nesinori. Nusprendžiame sukti į Godim ir kiek palipti į kalną.
Pro Godim - Regua eina vyno kelias.
Planuodama kelionę ketinau į Regua atvykti anksti ir pirmą dieną pro vynuogynus lipti į kalną iki Miradouro de Santo António apžvalgos aikštelės, esančios 420 metrų aukštyje. Tačiau lietus šioje kelionėje negailestingai keičia mūsų planus.
Siauromis gatvėmis lipame aukštyn į statoką šlaitą, vedantį link mano minėtos apžvalgos aikštelės. Jei nepavyko šiandien jos aplankyti, tai nors trumpai pasivaikščiosime.
Toliau nuo Deuro upės esančios gatvės yra užneštos žemėmis arba pažliugę nuo lietaus. Viena neišvaizdi gatvelė pralinksmina: kai kelio ženklai sunervina, juos galima sumesti į gatvės purvą.
Pasiekiame traukinio bėgius. Pro čia ir mes važiavome iš Porto.
Pasirodo pirmieji vynuogynai. Eiti būtų tikrai įdomu. Juo labiau, miestelio pakraštyje atrandu tikrą perliuką.
Net nežinau, kas tai, bet ši vieta man patinka. Net gaila, kad vakarėja ir turime grįžti.
Einame atgal į paupį ir grįžtame į Regua.
Dairomės į apylinkes. Visą viešnagės laiką spėliojome, kas ten kitoje upės pusėje viduryje ant kalno: skulptūra ar kiparisas.
Grožimės sustojusiais ilgais kruiziniais laivais. Žinoma, laivai ne tie, kurie plaukia jūromis ir vandenynais. Tai – upių kruizai. Galima plaukti kelių dienų kruizu Deuro upe. O galima pasidaryti vienos dienos kruizą iš Porto, Regua, Pinhao ar Pocinho. Tačiau turint daugiau laiko, vis tik rekomenduoju apsistoti šiame žaviame Deuro slėnyje ir išbandyti visas įmanomas atrakcijas.
Mums bevaikštinėjant sutemsta. Rytdienai turime didelių planų, todėl anksti patraukiame ilsėtis.
Kitą dieną leisimės į žygį.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą