Vakar žygiavome Deuro slėnio vynuogynais.
2018-06-13. Trečiadienis. Portas. Vila do Conde - Póvoa de Varzim.
Paskutinis rytas Peso da Regua miestelyje. Po pusryčių išsiregistruojame iš viešbučio ir patraukiame į traukinių stotį, iš kurios judėsime į prieš kelias dienas paliktą Portą.
Traukinys 08:48 ir važiuos tik iki Porto Campanha stoties. Traukinio bilietus perkame stotyje. Jie kainuoja nepilnus 10 eurų.
Traukinys atvažiuoja laiku.
Vakar sužinojau, kad vagone galima sustumdyti sėdynes pagal pageidavimą: arba sėdėti tik dviese, arba keturiese vieni priešais kitus. Užtenka tik paėmus už sėdynės atlošo rankenas ją patraukti į vieną ar kitą pusę.
Taigi, pertempiame atlošą į dvivietę padėtį ir sėdame Deuro upės pusėje. Traukinys pajuda laiku. Kelias vaizdingas ir visiškai skiriasi nuo to, kokį matėme čia atvykdamos lietui lyjant. Tuo metu nejutau, tačiau lietus atėmė dalį portugališkosios kelionės džiaugsmo.
Sėkmingai pasiekiame Porto Campanha stotį. Nuo jos iki garsiausioje pėsčiųjų Rua S. Catarine gatvėje esančio Sport hostel turėsime važiuosime metro. Leidžiamės į šalia traukinių stoties esančią metro stotelę. Bilietus sėkmingai nuperku iš savitarnos aparato. Šis aparatas priima tik monetas, todėl pravartu jų kažkiek turėti, nes tikrai ne visi aparatai aptarnauja banko korteles ar priima banknotus.
Daugelis keliautojų kelionėms po Portą visuomeniniu transportu rekomenduoja pirkti Andante Azul kortelę. Šią kortelę galima įsigyti keliose stotyse esančiose Andante prekybos vietose, taip pat savitarnos automatuose visose metro stotyse, STCP (jungtinis visuomeninio transporto tinklas) ir CP (miesto traukiniai) prekybos vietose, internetu, pašto ir paslaugų apmokėjimo skyriuose. Pati kortelė kainuoja 0,60€.
Andante Azul kortelė nėra asmeninė, ant jos nerašomi keleivio duomenys, todėl po kelionės ji gali būti perleidžiama kitam. Tačiau kortele vienu metu gali naudotis tik vienas žmogus.
Kortelė galioja Porto, Matosinhos, Vila Nova de Gaia, Maia, Vila do Conde, Póvoa de Varzim, Trofa, Gondomar, Valongo ir Espinho teritorijoje.
Kortelė turi būti pažymėta prieš įlipant ar keičiant transporto priemonę. Aparatai stovi metro ar traukinių stotyse, o važiuojant autobusu – autobuso viduje. Važiavimas nepažymėjus kortelės atsieis 95 eurus.
Kortelė pažymima ją pridėjus prie ant specialaus geltono aparato esančio tamsaus taško ne didesniu kaip 10 cm atstumu. Jei užsidega žalia šviesa – už kelionę susimokėti pavyko. Netrukus pasigirs ilgas signalas ir bus galima ekrane pamatyti kortelės likutį.
Jei užsidegs raudona spalva, vadinasi, už kelionę susimokėti nepavyko. Aparatui supypsėjus tris kartus, galima bus perskaityti priežastį.
Už bilietą, įskaitant Azul kortelę, nuo Campanha iki Bolhao stotelės, šalia kurios yra mūsų hostelis, sumokame po 1,80 Eur. Zona 2. Nors stotelės yra toje pačioje zonoje, bet Z1 zonos kažkodėl nėra.
Prieš kelionę kankino nerimas, kaip reiks susigaudyti, kuri metro zona mums reikalinga, todėl labai atidžiai studijavau Porto metro tinklapį https://en.metrodoporto.pt/ , tačiau keli niuansai taip ir liko neaiškūs.
Metro zonos yra žymimos trimis raidėmis N, C ir S.
N raidė reiškia šiaurinę dalį, C – centrą, o S – pietinę.
Taigi, keleivis pats turi susiskaičiuoti, kurios zonos bilietą jam pirkti. Žinant kaip, tai padaryti yra paprasta. Pvz., Jei norite keliauti nuo Senhora da Hora (C2) iki Trindade (C1), reikia pirkti Z2 bilietą, nes kelionė vyksta dviejose zonose.
Kitas pvz.: jei keliaujama iš Oro uosto - Aeroporto (N10) iki Trindade (C1), reikia pirkti Z4 bilietą, nes tarp N10 ir C1 dar teks pravažiuoti C5 ir C2 zonas. Taigi, iš viso keturias: N10 + C5 + C2 + C1 = 4 zonos (Z4).
Kortelę patariama papildyti zonos suma, pvz., Z4, jei važiuoji į oro uostą, o ne Z2+Z2.
Kai įsigilini, ši schema atrodo nesudėtinga, tačiau reikiamą zoną sužinoti galima ir be jokio vargo: mano nurodytame metro tinklapyje kelionės planuoklyje įvedus reikiamas stoteles, šalia reikalingos informacijos parodomas ir zonos numeris.
O pats paprasčiausias būdas yra pasitikrinti prie bilietų pardavimo automato esančiuose sąrašuose, kuriuose abėcėlės tvarka yra surašytos visos stotelės ir šalia jų nurodytas zonos numeris.
Taigi, viena galvos sopė jau išspręsta. Sėkmingai nuskenuojame savo Andante Azul korteles ir žingsniuojame į peroną.
Mums tinka visi metro traukiniai, važiuojantys į mūsų viešbučio pusę. Sėdame į pirmą atvažiavusį, o trečioje stotelėje jau lipame.
Sport hostelis yra už poros minučių nuo Bolhao metro stotelės. Buvome susitarę, kad hostelyje paliksime pasaugoti daiktus, nes įsiregistravimo laikas yra gerokai vėlesnis. Taip ir padarome: kuprines rakiname į saugojimo kabiną, o pačios trauksime prie vandenyno.
Grįžtame į jau pažįstamą šalia hostelio esančią Bolhao metro stotelę.
Šįkart mūsų kelionės kryptis bus Póvoa de Varzim ir mums reikalinga 6 zona. Tačiau savitarnos aparatas jokiais būdais nesutinka mūsų turimų Azul kortelių papildyti 6 zonos bilieto suma, mat ano važiavimo laikas dar nesibaigęs. Mums į pagalbą atskuba už mūsų stovėjęs angliškai kalbantis vyrukas, tačiau kai ir jam mums pagelbėti nepavyksta, jis pakviečia prižiūrėtoją. Angliškai kalbanti prižiūrėtoja atlieka lygiai tokius pačius veiksmus, kaip ir mes bei mūsų pagalbininkas ir nieko nepešusi pareiškia, kad mes turėtume arba pirkti naują Azul kortelę, arba laukti kol baigsis valanda.
Laiko laukti neturime, tad perkame naujas Azul korteles ir už kelionę į vieną pusę iš viso sumokame po 3,40 Eur.
Už kelių minučių sulaukiame mums reikalingo metro. Tai paprasčiausias traukinukas, mieste važiuojantis po žeme, o užmiestyje riedantis ant žemės nutiestais bėgiais.
Kelionės metu skelbiami ne tik būsimų stotelių pavadinimai, bet ir informacija apie tai, kad persėdus į kitą liniją, reikia vėl pažymėti bilietą. Informacija skelbiama portugalų ir anglų kalbomis.
Kelionė iki Póvoa de Varzim truks beveik valandą, tačiau mes nusprendžiame išlipti Vila do Conde mieste, nes sugundo per langą pamatytas senovinis akvedukas. Be to besiruošdama kelionei susidariau įspūdį, kad Póvoa de Varzim yra didesnė ir įspūdingesnė, nei Vila do Conde, todėl panorau pažintį su šia vieta pradėti nuo mažesnės.
Judame link Vila do Conde senamiesčio. Užeiname į pakeliui pastebėtas kapines, bet jos vilioja mažiau, nes išsižioju, kokio ilgumo yra šalia jų nusidriekęs viadukas. Ir čia dar nei jo pradžia, nei pabaiga.
Vila do Conde yra išsidėsčiusi Atlanto vandenyno pakrantėje, ant Ave (Rio Ave ) upės žiočių. Ją ir Portą skiria 27 kilometrai.
Nors Vila do Conde yra gana svarbus kurortas, tačiau atrodo mažesnė nei Póvoa de Varzim, o jos istorinis centras yra gerokai nutolęs nuo vandenyno.
Paskutinę liepos savaitę mieste vyksta rankdarbių festivalis (Feira Nacional de Artesanato). Liepą taip pat organizuojamas trumpametražių filmų festivalis Curtas. Trečiąją rugpjūčio savaitę mieste vyksta gastronomijos šventė (Feira de Gastronomia).
Senamiestį sudaro nedidelis žvejybinis uostas ir pastatai.
Lankytojus šiame mieste vilioja šventos Klaros vienuolynas (Convento de Santa Clara). Nors vienuolynas yra uždaras, tačiau į jį pasidairyti iš šalies yra labai smagu. Vienuolynas garsėjo doces conventuais saldėsiais, kurių galima nusipirkti miesto kavinėse.
Šv. Klaros vienuolynas lankytojus vilioja ir mūsų jau pamatytu 18 amžiaus pradžioje pastatytu akveduku, skirtu išspręsti geriamo vandens problemą mieste. 999 arkas turėjusiu akveduku vanduo atitekėdavo iš už beveik 5 kilometrų į šiaurę esančio Terroso šaltinio. Pirmoji vandens srovė juo pratekėjo 1714 metais. Tai antras pagal dydį akvedukas Portugalijoje.
Vieną Vila do Conde įžymybę jau matome, o prie kitos – mano ką tik minėtos šventos Klaros bažnyčios ir trepsime.
Priešais šventos Klaros bažnyčią ir vienuolyną randame aukštai virš senojo miesto žiūrinčią apžvalgos aikštelę. Apačioje esantis raudonais stogais nuspalvintas miestas atrodo būsiantis labai jaukus, tačiau akių vis dar negaliu atplėšti nuo akveduko.
Dėmesį atkreipia iš kažkur atsiradusių moterų juokas. Pažiūrėjusi į jas supranti, kad šiuo miestu eina piligrimų kelias.
Piligrimės nužygiuoja savo keliais, o mes dar liekame grožėtis vaizdais.
Paskui pasisukiojame aplink vienuolyną.
Dar kartą pažiūrime į akveduką.
Galiausiai atsigėrėję aukštomis akveduko arkomis patraukiame į kitą Vila do Conde miesto dalį.
Žemyn einančia gatve nusileidžiame iki aikštės, šalia kurios yra įsikūręs turgus. Čia penktadieniais vyksta ūkininkų turgus. Taip pat galima įsigyti vietinių papuošalų, ažūro ir nėrinių iš karoliukų (rendas de bilros).
Daugiau nei 400 metų Vila do Conde buvo ažūrinių nėrinių gamybos Europoje lyderė. 1940 metais mieste buvo virš 500 šių rankdarbių meistrų. Vėliau rankų darbą pakeitė mašinos, tad 1970 metais liko tik 100 tuo užsiimančių žmonių. Siekiant išlaikyti tradicijas, yra organizuojami užsiėmimai jaunimui, rengiami rankdarbių festivaliai.
Museu de Rendas de Bilros muziejuje ir galima pamatyti šių rankdarbių istoriją, tačiau ši mūsų kelionė yra visiškai ne muziejinė, todėl jo nelankysime. Pasižiūrime tik į turgaus teritoriją.
Šalia turgaus esančioje aikštėje pamatome kavinę ir nusprendžiame papietauti. Dabar yra kaip tik pietų metas ir prie kavinės durų pakabintas popieriaus lapas skelbia, kad pietūs – almoco šioje maitinimo įstaigoje truks iki 15:30, o nuo 19 valandos prasidės vakarienė. Toks maitinimo įstaigų darbo laikas yra įprastas ne tik Portugalijoje, bet ir daugelyje kitų pietinių šalių, o mes sunkiai prisitaikome prie jų ritmo.
Sakomės žuvies filė su balta (pasaulyje vadinama rusiška) mišraine.
Pietūs tokie naminiai, sotūs, bet nepersivalgome. Už pietus ir dvi taures naminio balto vyno iš viso sumokame 17,20 Eur.
Pasisotinę patraukiame tolyn.
Netrunkame prieiti 16 amžiuje pastatytą Igreja Matriz bažnyčią. Bažnyčios statybai lėšų skyrė “pasaulio atradėjai” – jūra plaukioję naujų žemių užkariautojai.
Priešais ją yra miesto savivaldybės aikštė, kurios viduryje stovi kadaise tarnavęs gėdos stulpas, o šone – jauki koplyčia.
Sukame tolyn į gatves.
Priartėjame prie šalia Carmo vienuolyno esančios Sao Bento koplyčios.
Einu ir stebiuosi, nes miestelis labai žavus ir tvarkingas. Kiekviena gatvė tokia jauki, kad norisi klaidžioti ir klaidžioti.
Klaidžioti gera, bet šiai dienai turime nemažai planų, todėl sukame prie Ave upės ir pakrante leidžiamės link vandenyno.
Netoliese yra pagal maurų tradicijas pastatyta koplyčia Capela do Socorro, rašoma, turinti azulėjomis dengtą interjerą ir rokoko stiliaus altorių.
Koplyčia iš išorės atrodo išties neįprastai ir viliojančiai, tad sukame prie jos, bet nerandame įėjimo į vidų. Aplink eiti tingime, todėl grįžtame prie upės ir paupio promenada vėl žygiuojame link vandenyno. Pakeliui dairomės į šiuolaikinio meno skulptūras. Miestas turi netgi savo “vamzdį”.
Kai priartėjame prie vandenyno, pučia smarkus vėjas. Ave upė netrunka įbėgti į vandenyną.
Einame ant molo, tik ten dar labiau pučia vėjas ir akina saulė.
Pakeliui apžiūrime šventos Giulios koplyčią.
Nuo molo dairomės į už mūsų likusį krantą ir tolumoje juoduojantį Fort of São João Baptista fortą.
Einame molu tolyn. Vandenynas šiandien visiškai kitoks, nei prieš kelias dienas jį matėme lietui lyjant. Į molo šonus daužosi didelės bangos, o smarkus vėjas verčia iš kojų.
Grįžtame link šventos Giulios koplyčios.
Užeiname pasidairyti į koplyčios vidų. Ji gana žema su nedideliu, bet puošniu altoriumi priekyje.
Pasėdėję ir trumpai pailsėję koplyčioje, tęsiame kelionę. Vandenyno pakrante šalia Avenida Brasil alėjos nutiestu pėsčiųjų taku eisime iki už 2-3 kilometrų esančio Póvoa de Varzim miesto.
Pamažu žingsniuodamos ir besigalinėdamos su priešiniu vėju bei akis varginančia saule, vis atsisukame pažiūrėti į tolstančius už mūsų likusius vaizdus.
Praeiname mano jau minėtą Fort of São João Baptista fortą. Fortas šiuo metu yra paverstas į viešbutį ir restoraną.
Takas smagus, tik tenka kautis su vėju. Kai kur atrodo, kad jis nuneš.
Pakrantėje besikaitinančių yra vienas kitas, o besimaudančių iš vis nėra. Paplūdimys nustatytas metaliniais rėmais turbūt viešbučių užimtose vietose. Ir iš vis man keista matyti vandenyną ir netoli kranto stovinčius didelius betoninius viešbučius. Man labiau patiktų eiti gamtoje. Todėl vandenynu per daug nesusižaviu, o netrukus pradedu laukti, kada pasieksime Póvoa de Varzim. Tas vėjas jau net nebepatinka, o ir vaizdai lydi ne tokie, kokių tikėjausi.
Kur baigiasi Vila do Conde ir prasideda Póvoa de Varzim, sunku nustatyti.
Iš eilinės žvejų ir laivų statytojų gyvenvietės iškilęs Póvoa de Varzim dabar yra trečias pagal dydį šiaurinės Portugalijos miestas (po Porto ir Bragos). Kartu su Vila do Conde turi virš 100 tūkst. gyventojų.
Lankytojus Póvoa de Varzim vilioja 12 kilometrų ilgio pakrante. Į kurortą pakvėpuoti jūros dumblių išskiriamo jodo žmonės plūsdavo jau nuo 19 amžiaus.
Žmonės čia gyveno labai seniai. Pagal rastus radinius (Cividade de Terroso) spėjama, kad gyvenviečių apylinkėse būta jau prieš 200 tūkst. metų. Tačiau mes keliamės į ne tokius senus laikus.
17 amžiuje Póvoa de Varzim žinomas kaip žvejybos ir laivų statybos miestas. Per porą šimtmečių miestas tapo žvejybos sostine, todėl plėtėsi ir buvo rekonstruotas.
Mes pirmiausiai randame švyturį – bažnyčią Farol/Igreja de Lapa. Įdomu, kad švyturys čia veikia nuo 1500 metų, o bažnyčia – nuo 1770-ųjų.
Pakrantės takas nutolsta nuo vandens ir eina miestu. Vienoje pusėje matome uostą, o kitoje – fortą. Pamačius fortą, mane apima nusivylimas, nes jį įsivaizdavau būsiantį daug didesnį, o fortas vos matosi pro medžių lają.
Fortaleza de Nossa Senhora da Conceição tvirtovė šioje vietoje buvo pastatyta jau 14 amžiuje, tačiau pastaroji stovi nuo 18-nioliktojo. Tvirtovė buvo pastatyta siekiant žvejų miestą apsaugoti nuo piratų. Šiuo metu pastate veikia kavinė ir restoranas.
Traukiame plačiu parku palei vandenyną. Vaizdas kol kad man nelabai patinka, tačiau tikiuosi netrukus atsiimti, nes tikiu, kad Póvoa de Varzim turėčiau rasti kažką nepaprasto.
Artėjame prie dailių pastatų, tačiau jie man sukelia dar didesnį nusivylimą.
Bandome sukti į uostą, bet jo dalis yra užtverta, tad pasižiūrime tik į azulejomis nuklotą sieną.
Painel arba Muro de Azulejos – 2004 metais šalia paplūdimio buvo sukurta azulėjų plytelėmis dekoruota siena, kurioje galima pamatyti motyvų iš miesto gyvenimo ir žmonių tradicijų.
Traukdamos tolyn pasidairome į Avenida dos Banhos – vieną populiariausių miesto promenadų. Promenada buvo suformuota 19 amžiuje, kai miestas tapo kurortu. Promenada buvo formuota pagal Nicos ar Ostendės promenadų idėją. Prieš daugelį metų šia vieta riedėjo ir tramvajus. O besidairydami į pastatus rasime nuo 60 ar 70 metų veikiančias kavines ir barus. Deja, eidama jokio džiaugsmo nejaučiu.
Žvelgiant atgal į istoriją, Póvoa de Varzim miestui teko rimtai konkuruoti dėl žvejybos kvotų ir, deja, patirti smukimą. Tačiau miestas išliko ir tapo šiuolaikiniu. Išties, mus lydi aukšti betoniniai pastatai. Aš šiame mieste tikėjausi išvysti ne tai. tad ūpas apžiūrėti Póvoa de Varzim ne tik man, bet ir draugei dingsta galutinai ir vieningai nutariame sukti link metro stotelės.
Dar kartą praeiname pro aikštę, kurioje yra kazino - Casino da Póvoa.
Kaip ir kiekviename kurorte, taip ir Povoa 1930 metais iškilo kazino.
Eidamos link stoties vėl pamatome Fortaleza de Nossa Senhora da Conceição tvirtovę. Iš šios pusės ji atrodo kur kas įdomiau, tačiau pasidairome tik iš tolo.
Netoli stoties miesto gatvės pasirodo jaukesnės, bandome vaikščioti, tačiau eilinį kartą Póvoa de Varzim tenka nusivilti. Taigi, tikrai rekomenduoju aplankyti Vila do Conde, o tuo tarpu Póvoa de Varzim patariu negaišti laiko.
Mums atėjus į metro stotelę, traukinys kaip tik atvažiuoja. Perkame bilietus ir riedame atgal į Portą.
Atvažiavę įsikuriame hostelyje. Vakaras dar nevėlus, tad patraukiame prie Deuro upės.
Pakeliui eilinį kartą apžiūrime švento Ildenfonso bažnyčią. Šiandien ji gražiai saulės spindulių apšviesta, tik statybinis kranas vaizdą gadina.
Rašoma, kad šiai bažnyčiai dekoruoti buvo panaudota 11 tūkst. plytelių, o dekoracijos autorius - Jorge Colaco, tas pats kuris dekoravo ir Sao Bento traukinių stoties pastatą. Azulėjose pavaizduoti švento Ildenfonso gyvenimo momentai.
Manoma, kad nedidelė koplyčia šioje vietoje stovėjo jau 13 amžiuje.
Santo Ildefonso vardo bažnyčia buvo pastatyta vietoje čia buvusios ir sugriuvusios bažnyčios. Bažnyčios architektas nėra žinomas, žinomi tik vardai žmonių, kurie prisidėjo prie jos statybos. Beje, statybos užtruko 30 metų.
Bažnyčia yra ne kartą nukentėjusi nuo audrų ir karinių veiksmų.
Paskui sukame link man praeitą kartą labai patikusių Giundais laiptų ir jais leidžiamės į paupį.
Šįkart nusprendžiu sukti į dar nematytą paupio dalį ir leistis link karalienės Maria Pia tilto. Žiūrime į vakarinės saulės spindulių išryškintą Igreja da Serra do Pilar bažnyčią ir vienuolyną.
Ši pakrantės dalis visiškai skiriasi nuo šurmuliuojančios Cais Ribeira. Čia gana ramu, o sutikti žmonės žvejoja, bėgioja ar tiesiog vaikštinėja.
Prieš akis matosi 2003 metais pastatytas automobiliams skirtas Ponte do Infante, o už jo – metalinis karalienės Maria Pia tiltas, o dar tolėliau baltuoja Saint Johan geležinkelio tiltas, kuriuo prieš keletą dienų riedėjome į Aveiro miestą ir grožėjomės fantastiška Porto panorama.
Ir, žinoma, senieji pakrantės pastatai.
Žinoma, atsisukame ir atgal pasigėrėti Porto simboliu – karaliaus Luišo I tiltu.
Nė nepastebime, kaip pasiekiame Ponte do Infante tiltą.
Krantinė rami ir vaizdinga, o jausmas tarsi būtum nebe mieste.
Nueiname iki karalienės Maria Pia tilto.
Maria Pia tiltas dažnai yra painiojamas su netoliese esančiu karalienės Luišo I tiltu.
1877 metais pastatytą geležinkelio tiltą Ponte de D. Maria Pia suprojektavo Gustavo Eifelio mokinys.
1879 metais Gustavas Eifelis pristatė tilto per Deuro upę projektą, tačiau projektas buvo atmestas, nes jis pasirodė per mažas augančiam gyventojų srautui aptarnauti. Finale nugalėjo G. Eifelio mokinio Teófilo Seyrig projektas, panašus į G. Eifelio suprojektuotą Luis I tiltą.
1886 metais buvo atlikti naujojo tilto testavimo darbai. Deja, šiandien šis tiltas yra neveikiantis.
Sukamės atgalios, nes saulė jau yra arti laidos, o mes norime palydėti ją į guolį žiūrėdamos nuo karaliaus Luišo I tilto. Grįžę lipame Codec laiptais ir netrukus jau dairomės į senąjį Portą iš aukštai.
Einame į kitą upės pusę. Norinčių palydėti saulėlydį prisirenka ir daugiau.
Saulė nusileidžia už miesto. Paskutinį kartą pasigrožime vakarinio Porto vaizdu.
Paskui patraukiame ieškoti vakarienės. Kaip gi ji be aštuonkojo?
2018-06-14. Ketvirtadienis. Portas ir kelias namo.
Nors buvome nutarę miegoti ilgai, bet nubundame septintą, tai ir keliamės. Hostelis išplanuotas neįprastai, nes dušas yra mūsų kambaryje, o tualetas – bendras su kitu kambariu. Kito kambario gyventojai irgi ankstyvi.
Susiruošiame kelionei į namus. Išsiregistruoti iš viešbučio reikia iki 11 valandos. Esame sutarę, kad registratūroje paliksim savo mantą, nes mūsų skrydis tik po pietų. Tačiau registratūroje randame raštelį, kad ji veiks nuo 9 valandos. Dar tik be dvidešimt minučių devynios, tad nutariame grįžti į kambarį, palikti daiktus ir eiti ieškoti pusryčių. Tuo pačiu nusiperkame Z4 zonos metro bilietus į oro uostą. Šįkart pirkimas vyksta sklandžiai ir savitarnos aparatas leidžia rinktis zonas. Už bilietus sumokame po 2 eurus.
Pusryčiauti einame į po mūsų hostelio langais esančią kavinę. Sakomės komplektą, kurį sudaro sumuštinis su bagete ir kumpiu, pastel de nata ir didelis puodas latė kavos. Kaina 3,8 Eur vienam. Kavinė veikia pusiau savitarnos principu: maistas sudedamas ant padėklo ir reikia pačiam nusinešti.
Sėdamės prie stalelio lauke ir sočiai papusryčiaujame.
Paskui grįžtame į hostelį, pasiimame kuprines ir jas iki pirmos valandos paliekame registratūroje.
Vaikštome po miestą. Oras karštas, iš ryto saulėta. Apeiname jau ne kartą apžiūrėtas vietas, nusiperkame trūkstamas lauktuves. Labai nustebina, kad regione beveik nėra universalių maisto parduotuvių. Dažniausiai maisto parduotuvėse parduodamas tik vynas ir vaisiai/daržovės. Arba veikia kepyklėlė. Arba mėsa.
Saldainių neperkame, nes vietinės gamybos nerandame. Sausainių pirkti pabūgstame, kad nesusitrintų. Taigi, pirmą kartą iš kelionės grįžtu beveik tuščiomis.
Paskutinei kelionės dienai neturime jokio plano, tad nutariame apeiti labiausiai patikusias senojo Porto vietas.
Pirmiausiai patraukiame prie Rotušės ir pereiname Avenida dos Aliados. Paskutinę mūsų viešnagės Portugalijoje dieną aikštėje vyksta demonstracija, kaip supratau, nukreipta prieš kažkurį banką. Aikštėje auga palapinės, iškeltos vėliavos ir plakatai. O jau triukšmo, o jau triukšmo. Toks mitingas tikrai neliks nepastebėtas.
Paskui pasidairome į saulės spindulių apšviestą Kunigų – Clerigos bažnyčią.
Žvilgtelėjusi į žemėlapį pamatau mūsų dar nelankytą Virtudes parką. Šiame parke turėtume rasti ne vieną apžvalgos aikštelę. Einame jų ieškoti. Vaizdai iš apžvalgos aikštelių nėra patys gražiausi. O gal mes jau išlepintos esame.
Siauromis gatvelėmis pasileidžiame link paupio.
Dar kiek ir jau žiūrime į žydrą Deuro vandenį.
Vaikščioti saulėta pakrante tikrai smagu.
Paskutinį kartą praeiname Cais Ribeira.
Paskui sukame ant karaliaus Luišo I tilto ir einame jo pirmu aukštu.
Grįžtame atgalios.
Lipame į viršų mano pamėgtais Giundais laiptais, o po to jau judame link hostelio. Trumpam sustojame paskutinį kartą pasmaližiauti portugališkų ledų. Mūsų pamėgtų su Himalajų druska neturi, tai renkamės vaisinius ir juos gardžiai susmaližiaujame.
Pirmą valandą grįžtame į hostelį. Susirinkę daiktus iškart leidžiamės į metro. Nors metro grafiką tikrinau internete, tačiau švieslentėje jis 10 parodytas minučių anksčiau. Taigi, kai kada gerai būti atsargiai ir ateiti anksčiau.
Vagonas beveik pilnas. Iki oro uosto važiuojame pusvalandį. Metro stotelė yra apatiniame oro uosto aukšte. Sekame paskui minią ir eskalatoriais kylame į 3 aukštą. Mes skrendame tik su rankiniu bagažu, todėl traukiame tiesiai prie nuorodos, rodančios į visus vartus (all gates). Nuskenuojame bilietą ir einame link daiktų patikros. Šįkart nei viena neužkliūname.
Link vartų tenka leistis aukštu žemyn. Patenkame tiesiai į parduotuvę. Kainos didelės. Perku nebrangaus portveino butelį, pakloju 8.90 Eur. Pirkti saldumynų minties atsisakome.
Vartų numeris bus paskelbtas likus valandai iki skrydžio. Užmušdamos laiką pasiblaškome po parduotuves. Galiausiai paskelbia vartų numerį. 20 yra tolokai, prie jų jau išsirikiavusi eilė ir keleiviai jau leidžiami. Mes turime nusipirkę pirmenybinį įlaipinimą, tai einame tiesiai. Viskas tvarkoje, neužkliūna net mūsų daugybė vienetų rankinio bagažo.
Gerą pusvalandį laukiame įlaipinimo. Iki lėktuvo einame pėsčiomis. Šįkart išskrendame laiku. Kadangi nepirkome vietų lėktuve, viena sėdime 6 eilėje, kita – 20-oje. Lėktuve nemažai laisvų vietų.
Laukė dviejų su puse valandų skrydis į Varšuvą, bet jis neprailgo.
Varšuvoje leidžiamės laiku, 20:20. Kadangi skrendame tik su rankiniu bagažu, tai greit išeiname iš oro uosto. Belieka tik susirasti reikiamą transporto priemonę, nuvešiančią į Varšuvos centrinę traukinių stotį.
Oro uoste sudėtos nuorodos, be to grindiniu iki traukinio stotelės veda žalia juosta. Ja sekdamos netrunkame pasiekti stotį. Traukinys jau atvažiavęs. Pasiklausiame darbuotojo, ar į Varšuvos centrinę/Šrodmiesčią. Jis atsako, kad taip. Norime iš jo nusipirkti bilietus, bet jis liepia pirkti traukinio vagone esančiame savitarnos aparate. Aparate galima atsiskaityti tik monetomis ir bekontakte kortele. Traukiu Revoliut Visa, tačiau nesu įjungusi bekontaktės paslaugos. Esu įtari, todėl šia funkcija naudotis iki šiol nedrįsau. Tačiau dabar esu įsprausta į kampą. Laimei, keliaujant po Europos Sąjungos šalis, internetas dabar kainuoja mizerį. Todėl jungiuosi ir Revolut programoje telefone nusistatau naudojimosi bekontakte kortele paslaugą. Viskas suveikia. Bilietai išlenda į savitarnos aparato dėžutę.
Kontrolierius ateina mums parduoti bilietų, tačiau jau esame jais apsirūpinę. Nenorėjo parduoti iškart, tai dabar tegul kulniuoja atgal.
Žinau, kad kelionė iki mums reikiamos stoties trunka 21-22 minutes. Bet pirkau 20 minučių bilietą. Ką darysi, tenka jį pažymėti traukiniui jau pajudėjus.
Tas pats konduktorius patikrina bilietus.
Ant traukinio sienos kabo švieslentė su esamomis ir būsimomis stotelėmis. Todėl išlipti reikiamoje Šrodmiescie buvo nesudėtinga. Tik išlipę ne į tą pusę nusukame ir pakilę į viršų, gauname tą patį kelią grįžti atgal. Bet tai yra smulkmena. Juk iki Luxexpress autobuso dar yra daugiau nei trys valandos, todėl džiaugiamės galėdamos „užmušti“ laiką ir pramankštinti nuo ilgo sėdėjimo lėktuve sustingusias kojas.
Vos per kelias minutes pasiekę Varšuvos Centrinę stotį, pirmiausiai patraukiame apsipirkti į stoties pastate esantį prekybos centrą „Biedronka“.
Vakarienės planavome ieškoti Makdonalde, tačiau prekybos centre randame sumuštinių ir stoties laukimo salėje juos suvalgome.
Pasistiprinus ateina laikas pasiruošti naktinei kelionei autobusu. Leidžiamės į apačią ir einame ieškoti visą para veikiančio tualeto. Apsilankymas vienam žmogui kainuoja 2,80 zl. Vėl gi savitarnos aparatas priima monetas arba galima įeiti „pyptelėjus“ banko kortele. Monetų vis dar neturime. Žinoma, ne bėda, nes čia pat stovi pinigų keitimo automatas, tačiau iš įdomumo pasirenku atsiskaitymo bekontakte kortele funkciją. Revolut kortelė supypsi du kartus ir abi sėkmingai pereiname.
Tualetas švarus, kvepiantis ir tvarkingas.
Dabar lieka nuobodžiausia dalis – laukti autobuso. Iki jo likus pusvalandžiui einame į lauką. Oras šiltas, žmonių daug. Autobusas atvažiuoja lygiai dvyliktą. Vairuotojai paslaugūs ir malonūs. Vėl gauname po buteliuką vandens. Iškart krentu miegoti. Kelionė trunka per naktį. Ryte sėkmingai įsėdame į autobusą, nuvešiantį į mūsų miestelį.
Kelionė buvo smagi. Ji išmokė ramiai žiūrėti į lietų.
Šiaurinė Portugalijos dalis verta būti vadinama Dievo dovanotu kampeliu, tačiau regionas nėra pats patogiausias keliauti visuomeniniu transportu. Pagrindiniai miestai yra lengvai pasiekiami, o gamtos kampelius lengviau aplankys keliaujantys savo ar išsinuomotu automobiliu. Keliaujantiems be savo ratų pravartu labai gerai išstudijuoti visuomeninio transporto grafikus ir susiplanuoti daugiau nakvynės taškų. Jei nevairuoji, atsisakyti minties keliauti tikrai neverta.
Iki greito susitikimo kitose kelionėse.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą