Jau net nebepamenu, kodėl pasirinkome žygiuoti Italijos Dolomitinėmis Alpėmis einančiu 120 kilometrų ilgio Alta Via 1 pėsčiųjų taku. Deja, negalėdamos skirti laiko visai trasai, žygiavome tik 7 jos etapus, tačiau jų pakako pajusti Dolomitinių Alpių charakterį ir grožį.
Į kelionę išsiruošėme keturios bendramintės kelionių ir žygių mylėtojos. Iki kelionės pradžios likus mėnesiui, komandoje įvyko rokiruotės. Skubos tvarka teko ieškoti pamainos negalėjusiai išvykti į žygį. Laimei, naujoji komandos narė puikiai tiko ir pritiko mūsų kompanijoje.
Žygio metu nakvojome trasoje esančiose kalnų trobelėse. Keliavome rugsėjo mėnesį, bet nakvynes rezervavome beveik prieš metus: lapkričio mėnesį ir vėliau, tačiau kai kur vietų jau nebegavome. Jei kas planuojate eiti, nakvynių klausimas gali nulemti Jūsų planus. Žinoma, visada yra variantas pasinaudoti organizuotais žygiais, kur visos nakvynės bus rezervuotos, tačiau malonumo patiems organizuoti kelionę jau nebeliks, o gana didelis kelionės biudžetas dar labiau padidės.
Nakvynes užsakėme tiesiogiai per kalnų trobelių internetinius puslapius. Beveik visur užsakant reikėjo sumokėti avansą. Dauguma nakvynių buvo vadinamuose dormuose - bendruose kambariuose su dviaukštėmis lovomis. Kadangi keliavome keturiose, kai kur keturvietį dormą dalinomės tik mes. Nakvynės buvo su pusryčiais ir vakariene. Trobelėse galima užsisakyti ir paketų dienos užkandžiams, tačiau mes užkandžiavome iš namų įsidėtais lietuviškais lašiniais.
Nakvojant kalnų trobelėse, būtina turėti miegmaišio įdėklą ar įvalkalą, nežinau, kaip būtų taisyklingiausiai lietuviškai. Dažnos kalnų trobelės taisyklės reikalauja, kad keliautojai naudotų "a sheet bag" arba "sleeping bag liner".
Kad jau užsiminiau apie kelionės inventorių, paminėsiu, kad mums šioje kelionėje buvo atradimas žygiuoti su dviem žygio lazdomis. Iki šiol visos žygiuodavome pasiremdamos viena lazda ir buvome šventai įsitikinę, kad viena ranka privalo būti laisva. O, Dievulėliau, kur mes buvome anksčiau. Galiu užtikrinti, kad žygiuoti su dvejomis lazdomis yra kur kas lengviau, saugiau ir praktiškiau, nei viena.
Dar viena naujiena kelionėje - išbandėme elektrolitus su mineralais, skirtus vartoti po fizinio krūvio. Skraidyti nepradėjome ir stebuklų nesulaukėme, nes didžioji dalis trasos buvo tikrai nelengva, tačiau radę kitų žygeivių patarimus, pasinaudojome jais.
Išsiruošus į Dolomitines Alpes, yra labai svarbu tvirti ir gerai su paviršiumi sukimbantys batų padai, nes tenka lipti stačiomis uolomis, o dėl lietaus takas gali būti slidus.
Taip pat yra svarbu turėti lietingam orui tinkančių drabužių, nes oras kalnuose keičiasi labai greitai. Būtina turėti sausų ir šiltų drabužių pamainą vakarui.
Mums pasisekė, nes per visą žygį lijo tik pusantros dienos. Nuo lietaus turėjau ploną "maximinį" apsiaustą. Laimė, kad vakare nakvojome trobelėje, kurioje buvo batų ir rūbų džiovykla. Grįžusi iš kelionės, pirmiausiai ateičiai puolu pirkti žygiams skirtų drabužių nuo lietaus.
Alta via 1 žygyje pravartu turėti ir papildomos energijos telefonui pasikrauti. Kalnų trobelėse yra rozečių bei pakrovimo vietų, tačiau jos kai kada būna užimtos ar neveikiančios, tad turima išorinė baterija nepamaišys.
Daugelyje kalnų trobelių vanduo iš čiaupo nerekomenduojamas gerti, tad teks arba brangiai pirkti geriamą vandenį buteliukuose, arba naudoti vandens filtrus bei dezinfikavimo priemones.
Žygiuojant naudojame 2-3 litrų gertuves-vandens pūsles. Esant reikalui patogu į pūslę įmesti vandens dezinfekavimo tabletę, o einant patogu nenusiimant kuprinės ar netraukant buteliuko, siurbčioti šlangele tekantį vandenį.
Karštas vanduo kalnų trobelių dušuose dažniausiai būna normuotas ir mokamas. 1 minutė įpaprastai kainuoja 1 eurą. Parastai kalnų trobelėse parduodami žetonai naudotis karštu vandeniu duše 5 minutes, bet kažkur buvo tik 3 minutėms. Žygių metu išmokome, kad 5 minutės išsimaudyti duše ir išsiplauti galvai yra per daug.
Kas dar. Būtina turėti šiokį tokį kiekį grynųjų pinigų, nes ne visose kalnų trobelėse yra telefono ryšys/internetas, tad ir atsiskaitymas banko kortelėmis negalimas.
Apie pačią trasą pridursiu, kad Alta via takų yra keli variantai. Mes rinkomės paprasčiausią variantą: Alta via 1, nes šioje trasoje nėra pusiau alpinistinių Via Ferrata etapų, tad nebūtinas sportinis pasirengimas ir įranga.
Jei norisi eiti, bet nedrąsu apsispręsti, rekomenduoju išbandyti kad ir nepilną trasos Alta via 1 variantą. Trasa tikrai nelengva ir patys sudėtingiausi etapai liko ten, kur mes nebuvome, tačiau aš, būdama visiškai nesportiška ir nesitreniravusi, įveikiau mūsų suplanuotus trasos etapus, tad juos įveiks visi. Tiesa, mes ėjome labai lėtai ir užtrukdavome trasoje beveik dvigubai ilgiau, nei skelbiama oficialiose nuorodose, tačiau daug fotografavome, ilsėjomės ar šiaip grožėjomės vaizdais.
Kita kalba, jei turite labai didelę aukščio baimę. Vietomis Alta via 1 trasoje yra tikrai nesmagių etapų. Tokiu atveju pasirinkimą eiti reikia rimtai apsvarstyti.
Žygiavome Alta via 1 trasa antrąją rugsėjo savaitę. Vasaros nesirinkome dėl didelio žygeivių srauto. Vėlesniu laiku kai kurios kalnų trobelės būna uždarytos, nekursuotų visuomeninis transportas ir žygiuoti būtų sudėtinga.
Nemažai laiko sugaišome keliaudamos iki trasos starto ir grįždamos į namus po finišo. Kelionė iki trasos pradžios užtruko visą dieną, nes važiavome autobusais su keliais persėdimais.
Svarbu žinoti, kad Alta via 1 trasa eina aukštai kalnuose, tad ne visur yra galimybė patogiai pasitraukti iš trasos. Mes žygį pradėjome prie Braies ežero, baigėme nusileidę į Listolade miestelį, iš kurio vieną kartą per dieną kursuojančiu tiesioginiu autobusu grįžome į Trevizą.
Pagrindiniai informacijos šaltiniai buvo Cicerone gidas "Alta Via 1 - Trekking in the Dolomites" ir Facebook grupėje Dolomites AV1 žygeivių pateikiama informacija.
Tai tiek bendrų žinių, dabar leiskimės į kelionę.
2025 m. rugsėjo 5 d., penktadienis. Kelionė prasideda.
Penktadienio vakarą trise iš Vilniaus oro uosto bendrovės Ryanair lėktuvu labai greitai pasiekiame Trevizo (Treviso) oro uostą (Venice Treviso TSF). Ketvirtoji komandos narė prisijungs prie mūsų žygio starto rytą.
Nakvosime Trevizo mieste, tad iš oro uosto autobusu per 10 minučių nuvažiuojame iki Trevizo traukinių stoties. Autobuso bilietus perkame iš vairuotojo. Bilietas vienam keleiviui kainuoja 5 eurus, galima atsiskaityti banko kortelėmis. Informacija apie Trevizo miesto autobusus yra čia.
Per kelias minutes nupėdiname iki Trevizo senamiesčio, kuriame vienai nakčiai esame užsisakę apartamentus.
Apsistoję išskubame ieškoti vakarienės. Netoli nakvynės vietos esančioje tamsioje gatvėje rasta picerija La finestra nuo pirmos akimirkos tampa mūsų favorite. Skanesnių picų šioje kelionėje valgyti neteko.
2025-09-06, šeštadienis. Link žygio starto.
Ši
diena praeis važuojant link žygio starto. Nuo nakvynės vietos Trevize
iki Braies ežero, kur prasideda Alta via 1 takas, teks pakeisti 4
transporto priemones.
Papusryčiavę patraukiame link netoli traukinių stoties esančio miesto autobusų Mom ofiso, nes programėlės įsidiegti kažkodėl nepavyko. Bilietus nusiperkame, pardavėja patvirtina, kad mums tikrai reikia autobuso Nr. 3 ir autobusų stotelė bus ten, kur ir galvojame.
Kavinėje išgeriame kavos ir patraukiame į stotelę. Traukinių stoties prieigose vyksta remontas, stotelė nukelta į šoną. Laikinoje stotelėje randame mums reikaingo autobuso grafiką, tačiau autobusas užtrunka. Laiko rezervą turime labai didelį, tad didelės bėdos nėra. Galiausiai autobusas atvažiuoja.
Miesto autobusu Nr. 3 išriedame link Trevizo Sud/Silea stotelės, esančios Via Arma di Cavalleria gatvėje, kurioje persėsime į Cortina Express
autobusą, mus nuvešiantį iki tarpinio taško Cortina D'Ampezzo
miestelyje.
Iš autobuso Nr. 3 išlipame stotele anksčiau, bet vėliau pamatau, kad autobusas, apsukęs ratą, sustojo ir šioje stotelėje.
Laiko iki Cortina Express autobuso turime valandą, tad nueiname į čia pat esantį sporto centrą, kuriame veikia ir sporto prekių parduotuvė bei yra tualetas. Žygio lazdų ar kitų reikalingų prekių įsigyti būtų ne bėda.
Tiesioginio autobuso iš Trevizo į Braies nėra, teks važiuoti iki Kortinos (Cortina D'Ampezzo) miestelio. Iš Trevizo į Kortiną galima nuvykti Cortina Express autobusu, kaip mes ir padarėme. Taip pat kursuoja Dolomitibus autobusas. Dar galbūt pavyktų nuvykti Flixbus autobusu, bet šis variantas mums netiko, tad labai neanalizavau. Žinoma, galima pabandyti derinti kelionę traukiniu, tačiau mums važiuoti autobusais pasirodė paprasčiau.
Bilietus į Cortina Express autobusą perku iki kelionės likus beveik 3 mėnesiams, jo kaina yra 25 eurai vienam keleiviui. Pasikeitus komandos narei, duomenis biliete bendrovės darbuotojai pakeičia operatyviai, be jokio vargo ir papildomo mokesčio, užtenka tik parašyti elektroninį laišką.
Cortina Express autobusas į Trevizo Sud/Silea stotelę atvyksta daug anksčiau. Jo maršruto pradžia yra Venecijoje. Kuprines dedame į bagažą. Sėdame į savo vietas. Autobusas nėra pilnas, tad kažkam iš norinčių važiuoti pasiseka: vairuotojas parduoda bilietus autobuse.
11:37, kaip ir priklauso, pajudame.
Kelias vaizdingas nuo pat pradžių. Važiuodama svarstau, kad vis tik reikėjo rinktis vietas vairuotojo pusėje, nes ten matosi kalnai. Mūsų pusėje - daugiau vynuogynų, labai tvarkingų ūkių. O ir saulė šviečia į mūsų pusės langus, tačiau jie tamsinti, nekaršta, o autobusas labai tvarkingas.
Galiausiai įsitikinu, kad visai nesvarbu, kurioje pusėje sėdime, nes kelias labai vaizdingas, iš visų pusių supamas kalnų, tekančių upių, smaragdinių ežerų.
Autobusas vingiuoja ir pro jaukius miestelius. Grožimės gėlėmis išpuoštais namais, malkinėse preciziškai dailiai sukrautomis malkomis, tvarkingomis gatvemis. Dviejų valandų kelionė iki Kortinos neprailgsta.
Cortina D'Ampezzo persėsime į autobusą, vežantį į Toblach-Dobbiaco miestelį. Iki autobuso beveik pusantros valandos, tad išeiname pasidairyti po Kortiną - 2026 metų žiemos sporto olimpinių žaidynių miestelį.
Būsimas olimpines žaidynes parodo ne tik visur besisukantys statybiniai kranai, bet ir reklamos ant transporto priemonių.
Kortina mums atrodo labai patraukliai.
Vaikštome ir ieškome vietos greitomis užkąsti. Užsukame į kavinę La Tavernetta Di Cortina, tačiau gauname neišvirtus makaronus ir picą su žaliu kiaušiniu. Kavinės įvertinimas geras, tad gal tik mums nepasisekė.
Artėja laikas į autobusą. Grįžtame prie Olimpinio stadiono.
Kortinoje jau vyko olimpinės žaidynės, 1992 metais.
Artėja laikas vykti į Toblach - Dobbiaco. Autobuso bilietus iš Cortina d'Ampezzo, Olympiastadion stotelės į Toblach, Busbahnhof stotelę likus kelioms dienoms iki kelionės pirkau per suedtirolmobil programėlę. Nusipirkti bilietus buvo iššūkis, bet galiausiai kažkaip pavyko. Prieš įlipant į autobusą, reikia aktyvuoti bilietus.
Paskutinę minutę suvokę, kad įsėdome ne į savo autobusą, spėjame persėsti į tinkamą 445 numerio autobusą ir netrukus trepsime Toblach-Dobbiaco miestelio gatvėmis. Iki dar vieno autobuso iki nakvynės vietos turime pusvalandį, bet jo užtenka greitu žingsniu apeiti miestelio širdį. Toblach-Dobbiaco miestelis yra labai jaukus.
Suspėjame ir koncerto paklausyti.
Per jau minėtą Sueditirolmobil programėlę perkame bilietus į Villabassa miestelį, Villabassa Ovest stotelę. Autobusas Nr. 443 šiek tiek vėluoja, bet galiausiai išvykstame.
Iki Villabassa Ovest stotelės riedame kokių 10 minučių. Stotelė yra šalia mūsų iš anksto užsakyto viešbučio Residenze Sonnenschein Casa Rosa. Vienos nakties nakvynės kaina trims yra 169 eurai.
Einame į vidų su dideliu nerimu, nes booking.com svetainėje atsiliepimai apie Residenze Sonnenschein nakvynės vietą yra labai prasti. Tačiau kito pasirinkimo neturime, nes nakvynės kainos tiek Toblach - Dobbiaco, tiek Villabassa kainuoja kosmiškus pinigus. Kad ir kaip bus blogai, kažkaip išgyvensime.
Mus pasitinka maloni darbuotoja, nuveda ir aprodo kambarį. Kambarys kuklus, bet labai švarus, tvarkingas. Yra virtuvės kampelis. Lovos ne pačios patogiausios, bet keliaujantiems su kuklesniu biudžetu prieš žygį apsistoti vienai nakčiai Rožiniame name tikrai rekomenduoju.
Kambaryje stovi daili krosnis.
Išeiname pasivaikščioti Villabassa miestelio gatvėmis. Nustembame, koks tvarkingas miestas. Villabassa yra Pietų Tirolio provincijoje, kuri iki I pasaulinio karo priklausė vokiečiams bei austrams, vėliau buvo atiduota italams. Itališkumo Villabassa, kaip ir visoje provincijoje, nedaug. Visur skamba vokiečių kalba, o ir pats miestelis dažniau vadinamas vokišku vardu - Niederdorf.
Per miestelį teka srauni Rienz-Rienza upė. Neįprasta, kad beveik visi pavadinimai šioje provincijoje turi vokiškus ir itališkus vardus.
Smalsu pasidairyti į gyventojų kiemus. Už dailaus gėlyno slepiasi vištų gardelis.
Trepsime miestelio gatvėmis. Dauguma namų yra vokiškai tvarkingi, gatvės švarios.
Ateiname į miestelio centrą. Centras gana tylus ir tuščias.
Akį patraukia spalvingi stogai.
Villabassa yra kur kas kuklesnė už dieną greitomis apžiūrėtą Toblach-Dobbiaco, bet labai kompaktiška, jauki ir tyli. Nesigailiu pasirinkusi nakvynės čia.
Nutolstame nuo pagrindinės gatvės.
Nuo pirmųjų žingsnių Villabassa miestelyje nustebina tvyrantis galvijų mėšlo kvapas. Vėliau pastebime, kad dažno gyvenamojo namo gale yra įrengtas tvartas.
Viename lange rupšnoja šieną karvutė.
Vaikštome gatvėmis. Sunku atplėšti žvilgsnį nuo dailių namų.
Už miestelio, kalnų šlaituose, plyti žalios ganyklos. Ne kartą nusistebime, kaip vietos gyventojai geba taip vienodai ir lygiai nušienauti žolę.
Pasigrožiu namu su dailiu gėlynu.
Saulė sukasi vakarop, tad ir mes grįšime į nakvynės vietą. Užsukame Kurpark parku. Parkas kaip parkas. Einame šalia šniokščiančios Rienz-Rienza upės.
Nė nepastebime, kaip grįžtame į miestelio centrą.
Kol dar šviečia saulė, palipame prie ant kalno užmatytos šv. Stepono bažnyčios. Prie bažnyčios randame dailius kapelius. Kapeliai skirtingi, gėlių spalvų maišalynė, bet viskas taip jaukiai dera.
