2025 m. rugsėjo 15 d., pirmadienis. Venecija.
Vakar baigėme Alta via 1 žygį.
Po sočių pusryčių Hotel Continental viešbutyje išskubame pirkti autobuso į Veneciją bilietų. Kasininkė rekomenduoja verčiau vykti traukiniu, taip bus greičiau. Lekiame į traukinių stotį, bilietų kasoje perkame bilietus iki Venecijos Santa Lučija - Venezia S. Lucia traukinių stoties (vienam keleiviui bilietas į vieną pusę atsieina 3,95 Eur. Nusipirkti bilietus galima ir savitarnos aparatuose bei internetu, tinklapyje www.trenitalia.com) ir už nepilnų dešimties minučių jau sėdime traukinio vagone.
Esu skaičiusi, kad kovodama su pertekliniais turistų srautais, Venecijos valdžia įvedė lankytojo mokestį, tačiau vakar ieškodama informacijos, neradau, kur jį galėtume susimokėti. Kažkuriame šaltinyje perskaičiau, kad šis mokestis yra panaikintas. Taigi, niekur niekam nieko nesumokame, taip ir nesužinojau, ar nesusimokėję, nusižengėme ar ne.
Kelionė iki Venecijos Santa Lučija traukinių stoties trunka 40 minučių. Išlipę traukinių stotyje, Grande - Didžiojo kanalo krantine patraukiame pasisveikinti su miestu.
Venecijoje esu buvusi prieš 17 metų. Tuomet iš Kroatijos su kelionių agentūra vykome į dienos ekskursiją ir Venecijoje praleidome kelias valandas, apėjome kelias turistų labiausiai lankomas gatves. Taigi, Venecijoje ir buvau, ir nebuvau. Šiandien bandysiu šiek tiek plačiau pažinti šį miestą.
Pažintį pradedame nuo Cannaregio rajono ir pakeliui prieitų prekybos vietų, nes visos trys ieškome lauktuvių artimiesiems. Dairomės į parduotuvių vitrinas. Sudomina, atrodo, į delną netilpsiantys morengai, norisi paragauti, bet dar esame sočios po pusryčių.
Nuo Didžiojo kanalo sukame į šalį ir tiltu kertame Cannaregio kanalą. Tai pirmas tiltu mūsų pereitas kanalas. Venecija pastatyta lagūnoje ant dirbtinai sukurtų salų, tad tiltų tiltelių šiame mieste skaičiuojama apie 400. Kiek jų pereisime, tikrai neskaičiuosime. Kaip ir kanalų ar salų. Vakar prieš miegą susidėliojau labai preliminarų maršrutą, kiek jo įveiksime, priklausys nuo jėgų, norų ir nuotaikos. Venecija juk tokia - tinkanti bet kokiems norams ir nusiteikimams.
Rytas dar gana ankstus, o gyvenimas Venecijoje jau verda. Gatvėmis vaikšto žmonės, prekybininkai ruošiasi naujai darbo dienai, kanalais praplaukia viena kita vandens transporto priemonė.
Einame į Geto kvartalą. Savo kelią sekame su GPS, nes kai kur iš salos į salą pereiti galima tik vieninteliu tiltu, tad nesinori blaškytis atsimušus į kanalą. Žinoma, Venecijoje galima vaikščioti, kur akys mato, tačiau šiam miestui teturime vieną dieną ir per ją norisi pamatyti kuo daugiau.
Žmonių ryte atokesnio rajono siaurose gatvėse nedaug.
Siauromis gatvelėmis ateiname į senąjį getą - Ghetto Vecchio. Nors geto pavadinimo kilmė aiškinama iš panašiai skambančio itališko žodžio, reiškiančio metalo liejimą, tačiau jau 16 amžiuje Venecijos Respublikos valdančiųjų įsakymu žydams buvo įsakyta keltis gyventi į vieną vietą. Šalia senojo netrukus atsirado ir naujasis getas - Ghetto Novo.
Apžiūrėję salas, kuriose yra senasis ir naujasis getai, siauromis gatvelėmis traukiame tolyn. Vis pasidairome į parduotuvių vitrinas, bet labiausiai žavi kanalai.
Ateiname į Campiello dell’Anconeta aikštę. Sužavi du dailūs pastatai. Vieną iš jų, ant kurio kabo prekybos centro Spar iškaba, įsidedu į ateities norų sąrašą. Anot vienos mano bendramintės keliautojos, šiame pastate yra pati gražiausia Spar parduotuvė.
Campiello dell’Anconeta aikštėje kažkada stovėjo bažnyčia, kurioje kabojusio paveikslo pagarbinti traukdavo minios piligrimų. Deja, bažnyčia buvo sunaikinta. Ši aikštės istorija tik įrodo, kad Venecija nėra nesikeičianti ir visada tokia pati.
Tiltu pereiname kanalą ir patenkame į Campo de la Maddalena aikštę.
Campo de la Maddalena aikštės pakraštyje pamatome apvalios formos šv. Madalenos bažnyčią. Bažnyčioje ekponuojama menininko paroda su Kristaus prisikėlimo scenomis. Apžiūrime.
Išėję iš bažnyčios, vėl trepsime tai gatvėmis, tai tiltais, tai aikštėmis ir aikštelėmis.
Venecijos kanalai.
Kai kurie kanalai slepia nepaprastai gražius pastatus. Suprantu, kad praeitą kartą Venecijoje tikrai nebuvau.
Apsukę ratą, ateiname prie Didžiojo kanalo. Venecijoje yra labai populiaru plaukioti gondolomis. Mes šimto ir daugiau eurų paplaukioti gondola pagailime. Ir kam tiek leisti, kai galima žmogui už 2 eurus paplaukti.
Už 2 eurus, o kai kas dar ir pasimeldę visiems šventiesiems, gondola persikeliame į kitą Didžiojo kanalo pusę. Visos trys vienbalsiai nutariame, kad gondola daugiau neplauksime.
Vėl kulniuojame gatvėmis.
Pašmirinėjame po daržovių turgų. Paskui ateiname prie neįprastos Chiesa di San Giacomo di Rialto bažnyčios.
Atrandame nemažą Rialto turgų, iš jo patraukiame link Rialto tilto.
Vaizdas nuo Rialto tilto per 17 metų nepasikeitęs.
Žvelgiame į kitą Rialto tilto pusę. Diena dar tik įsibėgėja, o Didžiojo kanalo krantinėje jau spiečiasi minios žmonių.
Atėję į turistinę Venecijos vietą, kavinėje įsitaisome puodeliui kavos.
Cappucino kavos kaina čia kur kas didesnė, nei Alpių trobelėse, ji siekia 5,50 Eur. Desertas cannolo - 5,50 Eur. Aš imu mažesnį, cannoncino, kaina 3 Eur. Skonis nesugundo.
Visos buvome nusiteikę neiti į kavines miesto centre, tačiau tokį sprendimą priėmėme, kai dar buvome sočios po pusryčių. Šiuo metu diena jau įsibėgėjusi, o mes jau nemažai nutrepsėjome, reikia pailsėti, atgauti jėgas.
Pailsėję, patraukiame tolyn.
Turistinėje Venecijos dalyje kanalais plauko daug gondolų.
Ateiname į žinomiausią Venecijos vietą - šv. Morkaus - San Marco aikštę. Aikštė labai graži, tačiau pilna žmonių, kepina saulė, tad tokio džiaugsmo, koks čia buvo apėmęs prieš 17 metų, nebejaučiu.
Prieš akis pirmiausiai iškyla garsioji Šv. Morkaus bazilika, kurią lankiau prieš 17 metų. Prisiminimai išblėsę, būtų įdomu apsilankyti ir vėl, tačiau tektų laukti eilėje.
Dožų (Venecijos valdovų) rūmai - Palazzo Ducale. Į pastaruosius kada nors norėsiu užeiti, bet ne šiandien.
Šv. Morkaus aikštėje.
Norime pakilti į Šv. Morkaus bazilikos bokštą, tačiau nepavyksta internetu nusipirkti bilietų. Padėjėjai kažkodėl mums nepadeda. Į kitus Šv. Morkaus aikštės objektus taip pat tektų laukti eilėse. Dvi iš mūsų Venecijoje jau esame buvę, viena - dar ne. Naujokei leidžiame pasirinkti, ką norėtų apžiūrėti, ar Šv. Morkaus aikštės objektus, ar kitą Veneciją, bet kaip sunku išsirinkti, kai nebuvusi. Visos pasitarę, pasirenkame kitą.
Pasivaikštome krantine. Žvalgomės į vandenyje besisupančias gondolas ir tolėliau kitose salose stovinčius pastatus.
Tolstame nuo šv. Morkaus aikštės.
Einame pro Dožų rūmus, nes norime pamatyti Atodūsių tiltą.
Netrukus prieš mūsų akis savo grožį parodo 1600 metais pastatytas Atodūsių tiltas - Ponte dei Sospiri. Šis dailus tiltas jungė Dožų rūmus su kalėjimu ir juo į tardymo kambarius buvo vedami kaliniai. Į teismo salę vedamam nuteistajam šis tiltas tebuvo paskutinė galimybė per langelius pamatyti pasaulį.
Ilgesingai pasižiūriu į kitoje saloje stovinčią San Giorgio Maggiore baziliką. Žinau, kad iš jos varpinės atsiveria graži Venecijos panorama, tačiau laiko plaukti į salas neturime. Tegul šis objektas nuguls į norų sąrašą.
Norisi kuo greičiau pabėgti iš žmonių kamšalynės ir grįžti dar nematytą Veneciją. Ištrūkę iš minios, klaidžiojame gatvėmis kur akys mato. Į atsitiktinę kavinę užeiname papietauti, paskui vėl traukiame į gatves.
Ateiname iki 15 amžiuje įkurtos Chiesa di san Zaccaria bažnyčios. Užeiname į vidų pailsėti ir atvėsti. Visos dėvime žygio drabužius ir kalnų batus, tad esame apsirengę gerokai per šiltai.
Labai greitai vėl pasileidžiame į gatves. Kiekviena gatvė slepia kokią jaukią detalę, sieną, duris ar pastatą.
Maloniai nustebina atsitiktinai atrasta Campo Santa Maria Fermosa aikštė.
Į aikštę ateiname tilteliu per siaurą kanalą.
Campo Santa Maria Fermosa aikštę puošia keistos liūtų skulptūros.
Campo Santa Maria Fermosa aikštė.
Santa Maria Fermosa aikštėje stovi tokio pat pavadinimo bažnyčia.
Randame dar vieną instagramerių pamėgtą vietą - Liberia Acqua Alta knygyną. Knygynas įrengtas neįprastai: knygos sudėtos senose voniose, iš senų nenaudojamų knygų padaryti laiptai.
Liberia Acqua Alta knygynas gan neįprastas. Yra ir skaitytojų.
Išėję iš knygyno į gatvę, dairomės į parduotuvių vitrinas. Vienoje parduotuvėje nusiperku raudono Murano stiklo kreivą ragelį, man primenantį čili pipirą. Pamilstu "čiliuką" dar parduotuvės vitrinoje ir tik grįžusi namo sužinau, kad tai ne šiaip pipiras, o visas amuletas - portafortuna: tradicinis talismanas, saugantis nuo piktos akies.
Į venecijietiškas kaukes tik paganau akis.
Venecija pilna netikėtumų. Vienas jų - Campo Santi Giovanni e Paolo aikštė. Aikštę įrėminantis kanalas bei dvi bažnyčios prikausto nuo pirmo žvilgsnio.
Santi Giovanni e Paolo bažnyčia bei baltas bažnyčią primenantis pastatas, kuriame dabar veikia slaugos ligoninė.
Einame link dar vienos bažnyčios. Pakeliui - nebesuskaičiuoju, kelintas tiltas ir daili aikštė.
Ateiname prie šv. Marijos Stebukladarės bažnyčios - Chiesa di Santa Maria Miracoli. Viduje uždegame po žvakutę. Pasėdime tyloje, pailsime.
Kanalai pradeda darytis panašūs, bet vis tiek yra labai žavūs.
Karnavalo dekoracijos.
Atkulniuojame prie garsiosios Venecijos laiptainės - Palazzo Contarini del Bovolo rūmų. Į vidų neiname, nes dar turime ką apžiūrėti, o diena jau vakarėja.
Trepsime Venecijos gatvėmis. Kiekviename žingsnyje randame kažką įdomaus: tai aikštę, tai pastatą, tai dekoro detalę.
Sugrįžtame prie Didžiojo kanalo.
Rialto tiltu grįšime į kitą pusę.
Paskutinį kartą nuo Rialto tilto pažiūrime į Didįjį kanalą.
Mano žemėlapyje dar liko nemažai pažymėtų objektų, bet pamažu judėsime link traukinių stoties. Nelankyti objektai liks kitam kartui.
Gatvėmis, kurias dabar matau, ėjome ryte, tačiau dabar vakarėjanti saulė yra kitaip nudažiusi miestą. Gražieji Didžiojo kanalo pastatai.
Labiausiai domina tarsi ažūru išdabinti Rezonikų šeimai priklausę Ca' Rezzonico rūmai, dar vadinami "auksiniais". Rašoma, kad šių rūmų viduje taip pat yra vertinga paveikslų ir baldų kolekcija. Kitą kartą būtų įdomu užeiti.
Pakeliui dairomės į parduotuvių vitrinas, nusiperkame paskutines lauktuves. Praeiname Chiesa di san Paolo bažnyčią su netoli stovinčia keista varpine.
Vitrinų grožybės.
Atėję į šv. Roko aikštę - Campo san Rocco, randame didingą tokio paties pavadinimo bažnyčią ir rūmus.
Šventas Rokas yra labai garbinamas Venecijos globėjas, saugantis miestą nuo maro ir kitų ligų. Gaila, skirti daugiau laiko šio venecijiečiams svarbaus globėjo vardu pavadintai aikštei ir jos objektams nebegalime.
Atokesniais rajonais traukiame link traukinių stoties. Stebiuosi, kad visa Venecija yra senamiestis, nes ir toliau nuo centro esantys rajonai galbūt kiek mažiau įspūdingi, bet turi tą pačią venecijietišką aurą.
Venecijos kanalai kanalėliai. Tiek daug tiltų per vieną dieną dar nesu perėjusi.
Į Didžiojo kanalo "savo" pusę grįšime naujovišku, stikliniu Konstitucijos tiltu - Ponte della Costituzione.
Didysis kanalas nuo Konstitucijos tilto.
Dieną kaip ir pradėjome, taip ir baigėme: Venecijos Santa Lučija traukinių stotyje. Pasidairome į kitoje Didžiojo kanalo pusėje stovinčią Chiesa di san Simeon Piccolo bažnyčią ir leidžiamės prie stoties savitarnos automatų pirkti bilietų.
Traukinys į Trevizą atvyks netrukus. Dairomės po peroną. Diena Venecijoje pralėkė kosmiškai greitai. Vis dar negaliu pasakyti, kad Venecijoje buvau, nes atsikandau tik mažą šio nuostabaus miesto kąsnelį. Ar verta vykti į Veneciją? Tikrai verta. Ir mažiausiai 3-4 dienoms.
Iki rytojaus.
